Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žaizdos“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Likimai

Vienos mokytojo šeimos likimas

Mokytojas Julius Kišūnas 1925 metais

Tūkstančiai lietuvių tautos sūnų ir dukrų atėjusokupantams buvo tremiami ir kalinami vien už tai, kad buvo darbštūs,mylėjo Tėvynę, katalikiškai augino dorus vaikus. Tai buvo didžiausiasnusikaltimas. Nemažai tautiečių, atsidūrę Sibiro lageriuose irtremtyje, liko ten amžiams, o daugelis likusiųjų gyvų kentė badą,šaltį, dirbo sunkiausius darbus ir turėjo patirti pažeminimą. Vienatokių buvo ir paprasto Duokiškio kaimo mokyklos mokytojo Juliaus Kišūno šeima.

Aldona Ramanauskienė

Julius Kišūnas gimė 1903 m. vasario 10 d. Buniuškių kaime, Rokiškio valsčiuje, Petro Kišūno ir Anėlijos Šimkutės-Kišūnienės šeimoje. Jis buvo pirmas vaikas. Tėvai buvo valstiečiai, turėjo 11 hektarų žemės. Vėliau Kišūnų šeima apsigyveno Norkūnų kaime, gimė dar 6 vaikai. Julius mokėsi Ragelių pradžios mokykloje, Rokiškio gimnazijoje. Baigė Marijampolės mokytojų seminariją, paskirtas mokytojauti į Lukštų pradžios mokyklą (Rokišio r.). Čia prasidėjo jo savarankiškas gyvenimas. Kišūnų šeima Norkūnų kaime buvo vienintelė, turėjusi radijo imtuvą. Kai Julius ir brolis Petras tapo mokytojais, jų kiemas tapo tarsi švietimo židinys. Čia rinkdavosi kaimo jaunimas vykdavo vakaruškos. Broliai turėjo daug knygų, laikraščių. Todėl čia jaunuoliai ir merginos ateidavo smalsumo vedini, vieni pasilinksminti, susipažinti, kiti paskaityti spaudą, knygų. Julius turėjo motociklą. Kai juo pravažiuodavo dulkėtu Norkūnų ulyčios keliuku, žmonės, nusiėmę kepures, palydėdavo jį žvilgsniais. Tuo metu tai buvo stebuklas kaime. Su Kišūnų šeima artimai bendravo mano tėvai, dėdė Antanas. Šeimos archyve yra išlikusios nuotraukos su užrašais, skirtais mūsų šeimai.

Žaizdos

Kai gerbiame signatarus ir kolaborantus

Romas BACEVIČIUS

Vasario 16-ąją vėl minėjome Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Galbūt kai kur ji tebuvo eilinė poilsio diena, gal kur nors virto formaliu, tradiciniu minėjimu. Bet vis dėlto įvairiose Lietuvos vietose buvo prisiminti įgaliotosios Lietuvos Tarybos, išrinktos Vilniaus konferencijoje nariai, pagrindinių to meto politinių srovių atstovai, 1918 m. vasario 16 d. vienbalsiai priėmę ir pasirašę Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Jo signatarai – 20 Lietuvos Tarybos narių – Saliamonas Banaitis, dr. Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, kun. Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, kun. Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, kun. Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, prel. Kazimieras Steponas Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis – buvo įvairių profesijų žmonės, dažniausiai kilę iš kaimų. Devyni signatarai vėliau buvo išrinkti Seimo nariais: K. Bizauskas buvo Steigiamojo Seimo narys, S. Kairys – Steigiamojo Seimo, I Seimo, II Seimo ir III Seimo narys, V. Mironas – III Seimo narys, A. Smetona – III Seimo narys, J. Staugaitis – Steigiamojo Seimo, I Seimo, II Seimo narys, A. Stulginskis – Steigiamojo Seimo, I Seimo ir III Seimo narys, K. S. Šaulys – Steigiamojo Seimo narys, J. Vailokaitis – Steigiamojo Seimo narys, J. Vileišis – I Seimo narys. Du iš jų ėjo Seimo Pirmininko pareigas. A. Stulginskis buvo Steigiamojo Seimo pirmininkas, einantis Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas ir III Seimo Pirmininkas, o J. Staugaitis ėjo II Seimo pirmininko pareigas. Du signatarai – A. Smetona ir A. Stulginskis – ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas. Ne vieno iš signatarų gyvenimas susiklostė tragiškai. Bene tragiškiausiai – P. Dovydaičiui, kuris 1941 metais okupacinės sovietų valdžios buvo ištremtas į Rusiją, prie Uralo. 1942 metų liepą jis kartu su kitais įžymiais Lietuvos veikėjais buvo išsiųstas į Sverdlovsko kalėjimą. Tų pačių metų lapkričio 4 dieną jam, vadinamosios trejukės (trojkos) sprendimu, pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį buvo paskirta mirties bausmė. Jei 1918-aisiais vasario 16-osios Aktas buvo džiaugsmo išraiška, tai vėliau šios datos net prisiminti nebuvo galima. Daug tautiečių, vertinusių Nepriklausomybės idealus, tapo didžiausiais okupuotos valdžios priešais, patyrusiais prievartą, tremtį, kalėjimą, žuvusių ne tik gimtojoje Lietuvoje, bet ir Sibiro šalčiuose, išmėtytų palei geležinkelius, vedusius į katorgą ar kitur.

Žaizdos

Antisemitizmo skatinimo vajus tęsiasi

Kaip skelbia žiniasklaida, Lenkijoje padaugėjo antisemitizmo apraiškų. Varšuvos universiteto tyrimų centras nustatė, kad 2014–2016 metais padidėjo tolerancija kalboms, kurstančioms neapykantą žydams. Tai ypač būdinga jauniems lenkams, interneto vartotojams. Šį tyrimą atliekant buvę apklausta 1000 suaugusiųjų ir 700 jaunuolių. Tik 23 proc. apklaustų lenkų prisipažino teigiamai vertinantys žydų tautybės žmones. 2015 metais šis skaičius buvo penkiais procentiniais punktais didesnis. Tyrimo autoriai tolerancijos antisemitizmui augimą sieja su islamofobijos paaštrėjimu ir didesniu nusiteikimu prieš migrantus. Varšuvos universiteto mokslininkai padarė išvadą, kad musulmonų baimė, kilusi 2014–2016 metais, dar pakurstė žmonių nusistatymą prieš žydus. Tai nepriklauso nuo jų amžiaus ar politinių pažiūrų. Tyrimas rodo, kad 2016 metais 37 proc. apklaustųjų išreiškė neigiamą požiūrį į žydus, o pernai tokių žmonių buvo 32 procentai. Daugiau kaip pusė (56 proc.) respondentų teigė, kad nepriimtų į savo šeimą žydo. Tai – 10 proc. daugiau negu 2014-aisiais. Apie trečdalį apklaustųjų tvirtino, kad jie nenorėtų gyventi žydų kaimynystėje. Apie 11 proc. suaugusiųjų ir 24 proc. jaunesnių lenkų prisipažino retkarčiais pasisakantys prieš žydus.

Likimai

Skaudūs vieno tautos patrioto išbandymai

Karininko Jono Semaškos-Liepos (1907 11 24–1947 01 21) 70-osioms nužudymo metinėms

Jaunas leitenantas Jonas Semaška

1947 m. sausio 21 d., Vilniuje, buvusio KGB pastato rūsyje, pagal sovietinio karo tribunolo nuosprendį buvo nužudytas Lietuvos kariuomenės karininkas, partizanų Žemaičių legiono vadas majoras Jonas Semaška. Lietuvis karininkas, po 1940 metų sovietų okupacijos priverstas tarnauti Raudonosios armijos gretose, atsisakė šnipinėti savo vadus, todėl buvo priverstas slapstytis. Prasidėjus karui Birželio sukilimo metu vadovavo sukilėliams.  Karo metu patekęs į frontą, su vokiečiais išsiveržęs iš Stalingrado ir Demjansko „katilų“, tapęs Lietuvos laisvės armijos kovotoju ir Šatrijos rinktinės vadu, kaip ypač pavojingas nusikaltėlis tarybų valdžiai buvo užkapotas kirviu.

J. Semaška gimė 1907 m. lapkričio 24 d. Naujadvario k., Ramygalos vlsč., Panevėžio apskr., gausioje, dešimt vaikų auginusioje šeimoje. Net keturi šios šeimos sūnūs – Kazimieras, Bronius, Jonas ir Petras – žuvo kovose su sovietiniais okupantais arba nuo jų represijų. 1928 metais baigęs gimnaziją Panevėžyje, Jonas įstojo į Karo mokyklą Kaune ir 1930 m. spalio 25 d. ją baigė. Gavęs leitenanto laipsnį, tarnavo I Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulke Ukmergėje 7-osios kuopos būrio vadu. Nuo 1934 m. sausio 1 d. pakeltas vyr. leitenantu ir 1935 metais paskirtas kuopos vadu. Buvo draugiškas, linksmo būdo, geras sportininkas, apsiskaitęs karininkas. Mokėjo rusų, vokiečių, prancūzų ir esperanto kalbas. Jaunas karininkas susipažino su kapitono Prano Dambrausko dukra Elena ir po šešerių metų draugystės 1936-aisiais ją vedė. 1937 m. lapkričio 23 d. J. Semaškai buvo suteiktas kapitono laipsnis. Kitų metų vasarą su įsigytu motociklu drauge su žmona, lankydami gimines ir draugus, išvažinėjo Lietuvos kaimus ir miestelius. 1938 metais gimė sūnus Alvydas. Deja, šeimos laime džiaugtis teko neilgai, negeros nuojautos ėmė pildytis.

Likimai

Lietuvos laisvės ir tikėjimo išpažinimo šauklys

Vilniaus įgulos karininkų ramovėje minint 92-ąjį gimtadienį pagerbtas mons. Alfonsas Svarinskas

Lidija Veličkaitė

Mons. Alfonsas Svarinskas aukoja šv. Mišias Aušros Vartuose 2011 metais

Konferencija „Krikščioniškų vertybių gynybos ir Bažnyčios socialinio mokymo problemos Lietuvos politikoje“, skirta a. a. monsinjoro Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) gimtadieniui atminti, įvyko sausio 20 dieną Vilniaus įgulos karininkų ramovės Didžiojoje salėje. Jos rengėjai – Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos Vilniaus skyrius (pirmininkas – dr. Paulius Vinkleris) ir laikraštis „XXI amžius“ (vyr. redaktorius – Edvardas Šiugžda). Sausio 21 dieną mons. A. Svarinskui būtų sukakę 92 metai. Atlikęs savo misiją žemėje, jis 2014 m. liepos 17 d. paliko šį pasaulį. Pagerbti mons. A. Svarinsko atminimą atvyko daugelis jį pažinojusių ir su juo bendravusių žmonių. Renginį vedė dr. Paulius Vinkleris. Jis vis pateikdavo mons. A. Svarinsko gyvenimo ir veiklos detalių.

Laikas ir žmonės

Laisvės kovų dalyvis, tęsiantis misiją Tas laisvės nevertas, kas negina jos

Kristupas Šidlauskas

Vienintelis gyvas Žarėnų apylinkėse veikusios Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų ryšininkas Adomas Gedvilas Autoriaus nuotrauka

85-erių klaipėdietis Adomas Gedvilas – vienintelis dar gyvas Žarėnų apylinkėse veikusios Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų ryšininkas, 2011 metais apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

Kaip ir tūkstančiai jo kartos lietuvių okupacijos metais patyrė dabar jau sunkiai įsivaizduojamo vargo, bado, nepriteklių. Ribinėse situacijose, jausdamas mirties alsavimą, ne kartą turėjo daryti žūtbūtinius pasirinkimus. Prieš porą metų tapęs našliu, Adomas dėkoja Dievui ir Švč. Mergelei Marijai (visuomet prie krūtinės nešiojęs Dievo Motinos „abrozdėlį“) už tai, kad išliko gyvas ir su gyvenimo bendražyge Janina nugyveno prasmingą gyvenimą, užaugino tris vaikus. Šio nediduko, kuklaus, besišypsančio žemaičio gyvenimo istorija – kilniaširdiškos meilės Tėvynei pavyzdys mums, kuriantiems šiandienos bei ateities Lietuvą.

Laikas ir žmonės

Kalinys F412

Buvęs partizanas ir Sibiro lagerių kalinys dimisijos kapitonas Bronius Juospaitis-Direktorius Autoriaus nuotrauka

Viename iš Panevėžio Ramygalos gatvės daugiaaukščių gyvena pokaryje septynerius metus partizanavęs ir 15 metų sovietiniuose lageriuose iškalėjęs Vyčio kryžiaus Komandoro ordinu apdovanotas dimisijos kapitonas Bronius JUOSPAITIS-Direktorius. 92-uosius savo gyvenimo metus pradėjęs senolis turi puikią atmintį. Su šiuo garsiu panevėžiečiu kalbasi žurnalistas Bronius VERTELKA.

Gyvenimo pradžia

Savo gyvenimo metus skaičiuojame nuo gimimo. Kur jūsų gimtinė? Ar didelėje šeimoje augote?

Gimiau netoli Ramygalos, Rimaisų kaime, ūkininko šeimoje. Augome keturi vaikai: trys broliai ir sesuo. Ji buvo vyriausias vaikas šeimoje. O vyriausiasis iš brolių žuvo 1948 metais partizanaudamas. Kitas brolis mirė, jau man grįžus iš lagerio, nors buvo jaunesnis. Iš brolių aš buvau vidurinis.

Laikas ir žmonės

Politinė kalinė iš Viduklės krašto

B. Petravičienės laidotuvių akimirka

Sausio 30 dieną Pašešuvio bendruomenė, Viduklės parapijiečiai ir artimieji į amžinojo poilsio vietą palydėjo garbingą savo narę, politinę kalinę ir tremtinę Bronislavą Petravičienę. 1925 metais Antringio kaime, Viduklės valsčiuje, gimusi Bronislava Pociutė augo pas senelius Boleslovą ir Juozą Sakalauskus. Senelis Juozas buvo žymus šio krašto knygnešys. Jo platinta draudžiama lietuviška spauda ir knygos subrandino patriotinę Bronislavos pasaulėžiūrą ir meilę Tėvynei. Jaunystėje, 1946 metais, ji įsijungė į partizaninę veiklą: kartu su kitais ryšininkais platindavo partizanų spaudą, pagelbėdavo jiems kovoje. 1948 metais mergina buvo suimta ir išvežta į Kauną, o po trijų mėnesių tardymo perkelta į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Vėliau nuteista dešimčiai metų griežto režimo lagerio ir kalinta Mordovijoje. Lageryje dirbo sunkius darbus: krovė vagonus, kirto miškus, tačiau nepalūžo. Būdama tvirtos dvasios, ji liko ištikima Dievui ir Tėvynei, užstodavo skriaudžiamą žmogų, todėl keliskart pateko į karcerį. Būdama tremtyje Bronislava beveik dvejus metus neturėjo jokio ryšio su artimaisiais. Į Lietuvą grįžo 1956 metais, o 1957 metais ištekėjo už buvusio tremtinio Vytauto Petravičiaus. Užaugino du sūnus ir dukrą. Išeidama į amžinybę paliko devynis vaikaičius ir 14 provaikaičių.

Žaizdos

Ar šiomis dienomis būna riterių?

Justas Arasimavičius

Būrelis skautininkų prie P. Žižmaro namo Turgelių g. 8

Sklaidant istorijos puslapius kartais kyla klausimas, kas per žmonės buvo riteriai. Ar šiais laikais, kai esame įsukti į nuolatinį skubėjimą, kovą už būvį, nerimą ir abejones, dar yra žmonių riterių? Kas būtų šie antžmogiai? Atsakyčiau, kad tai – skautai. Juk ir skautų globėjas yra šv. Jurgis – riteris, nuolat kovojęs su blogiu.

Riteriškumas – viena iš savybių, kuriomis turi pasižymėti tikras skautas. Juk esame prisiekę tarnauti Dievui, Tėvynei ir padėti artimu. Be to, visada sąžiningai atliekame pareigas, esame linksmi, susivaldome ir niekada neprarandame vilties. Ir dar daug gražių žodžių reikėtų tarti broliams ir sesėms skautams. Juk gera, kai gali į nepažįstamą skautą kreiptis tauriu žodžiu – „broli“ ar „sese“… Todėl kiekvienas skautas laimingas, juk turi daug brolių ir sesių…

Žaizdos

Dėl sušaudytų ir nužudytų Seimo narių atminimo įamžinimo

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba kreipėsi į Seimo pirmininką Viktorą Pranskietį ir Seimo narius, prašydami atkreipdami dėmesį į tai, kad minint atkurtos Lietuvos 100 metų jubiliejų, Seimas turėtų prisiminti tuos, kurie kūrė modernią Lietuvos valstybę. Šiame kūrybos procese ypatingą svarbą turėjo įstatymus leidžiantis organas – Lietuvos Respublikos Seimas. Prasidėjus bolševikinei ir Vokietijos nacistinei okupacijai, nukentėjo daug Lietuvos žmonių, o tarp jų – buvusių Seimų narių. Ypač didelės pagarbos nusipelno tie, kurie buvo okupantų sušaudyti arba kitaip nukankinti. Todėl Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus nariai mano, kad Lietuvos Respublikos Seime, matomoje vietoje, reikėtų patalpinti nužudytų Seimų narių atminimo lentą. Joje turėtų būti nurodyta, kokiam Seimui atstovavo, vardas pavardė, gimimo ir žūties datos ir trumpos žūties aplinkybės. Pavyzdžiui, Steigiamasis Seimas 1920 05 15–1922 10 06; 1. Vytautas Bičiūnas, 1893 08 20–1942 11 04; 2. Kazys Bizauskas, 1892 02 15–1941 06 20; 3. Voldemaras Vytautas Čarneckis, 1893 01 09–1942 11 04; 4. Kazys Jokantas, 1880 10 23–1942 08 25; 5. Zigmas Starkus, 1892 10 15–1942 08 25; 6. Antanas Tamošaitis, 1894 08 18–1940 metų pabaiga. Taip turėtų būti įvardinti visi sušaudyti ir nužudyti vėlesnių Seimų nariai.