Audros laužė –
nepalūžom

Likimai

Skaudūs vieno tautos patrioto išbandymai

Karininko Jono Semaškos-Liepos (1907 11 24–1947 01 21) 70-osioms nužudymo metinėms

Jaunas leitenantas Jonas Semaška

Jonas Semaška 1936 metais vedė atsargos kapitono Prano Dambrausko dukrą Eleną

Jonas Semaška su žmona Elena ir sūnumi Alvydu 1944 metais

Elena Semaškienė su savo drauge žydaite Lėja (kairėje)

J. Semaškos kaukolės sužalojimai liudija, kad jis buvo nužudytas kirviu – šautinių žaizdų nei galvoje, nei kūne nerasta

Išsilavinęs ir sportiškas Jonas Semaška 1938 metais nenujautė, kokie didžiuliai išmėginimai laukia jo ateityje

1-ojo DLK Gedimino pulko kapitonas Jonas Semaška (sėdi motociklo lopšyje) buvo tarp pirmųjų su Lietuvos kariuomenės motorizuota kolona įvažiavusių į Vilnių 1939 m. spalio 28 d.

1947 m. sausio 21 d., Vilniuje, buvusio KGB pastato rūsyje, pagal sovietinio karo tribunolo nuosprendį buvo nužudytas Lietuvos kariuomenės karininkas, partizanų Žemaičių legiono vadas majoras Jonas Semaška. Lietuvis karininkas, po 1940 metų sovietų okupacijos priverstas tarnauti Raudonosios armijos gretose, atsisakė šnipinėti savo vadus, todėl buvo priverstas slapstytis. Prasidėjus karui Birželio sukilimo metu vadovavo sukilėliams.  Karo metu patekęs į frontą, su vokiečiais išsiveržęs iš Stalingrado ir Demjansko „katilų“, tapęs Lietuvos laisvės armijos kovotoju ir Šatrijos rinktinės vadu, kaip ypač pavojingas nusikaltėlis tarybų valdžiai buvo užkapotas kirviu.

J. Semaška gimė 1907 m. lapkričio 24 d. Naujadvario k., Ramygalos vlsč., Panevėžio apskr., gausioje, dešimt vaikų auginusioje šeimoje. Net keturi šios šeimos sūnūs – Kazimieras, Bronius, Jonas ir Petras – žuvo kovose su sovietiniais okupantais arba nuo jų represijų. 1928 metais baigęs gimnaziją Panevėžyje, Jonas įstojo į Karo mokyklą Kaune ir 1930 m. spalio 25 d. ją baigė. Gavęs leitenanto laipsnį, tarnavo I Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulke Ukmergėje 7-osios kuopos būrio vadu. Nuo 1934 m. sausio 1 d. pakeltas vyr. leitenantu ir 1935 metais paskirtas kuopos vadu. Buvo draugiškas, linksmo būdo, geras sportininkas, apsiskaitęs karininkas. Mokėjo rusų, vokiečių, prancūzų ir esperanto kalbas. Jaunas karininkas susipažino su kapitono Prano Dambrausko dukra Elena ir po šešerių metų draugystės 1936-aisiais ją vedė. 1937 m. lapkričio 23 d. J. Semaškai buvo suteiktas kapitono laipsnis. Kitų metų vasarą su įsigytu motociklu drauge su žmona, lankydami gimines ir draugus, išvažinėjo Lietuvos kaimus ir miestelius. 1938 metais gimė sūnus Alvydas. Deja, šeimos laime džiaugtis teko neilgai, negeros nuojautos ėmė pildytis.

1939 metais prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Lietuvos Vyriausybė, užuot savo jėgomis atsiėmusi iš lenkų užgrobtą Vilnių, skatinama Vakarų, paskelbė neutralitetą. Tokiu būdu už Sovietų Sąjungos suteiktą „pagalbą“ sugrąžinant Vilnių, Lietuva buvo priversta įsileisti į savo teritoriją Raudonosios armijos dalinius. 1940 metais prasidėjo Lietuvos bei kitų Baltijos šalių okupacija su nežabotu teroru ne tik prieš valdžios pareigūnus ir kariškius, bet ir prieš eilinius civilius žmones. Kariuomenėje, kuri buvo reformuota į Raudonosios armijos (RA) 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą, buvo įsteigtas „politrukų institutas“, t. y. prie kiekvieno vado buvo priskirtas rusų arba žydų tautybės enkavedistas, be kurio sutikimo vadas negalėjo jokių įsakymų duoti bei veiksmų atlikti. Daug aukštųjų Lietuvos karininkų buvo priverstinai išvežta į vadinamuosius „kvalifikacijos kėlimo kursus“, o faktiškai – į konclagerius, iš kurių po daugelio metų į Lietuvą grįžo tik vienetai. Kiti karininkai tapo NKVD moralinio teroro aukomis. Iš jų reikalauta karininko garbę žeminančio poelgio – sekti, šnipinėti savo viršininkus ir draugus. Į NKVD voratinklį pateko ir kpt. Jonas Semaška. Politrukai reikalavo, kad kapitonas sektų savo pulko vadą Leoną Rajecką, neseniai pakeitusį areštuotą ir vėliau nužudytą pulkininką Leoną Gustaitį. Apie tai vėliau dienoraštyje J. Semaška rašė: „Mane verbavo bolševikai. Mane! Davusį savo Tėvynei priesaiką niekada jos neišduoti. Susikaupiau ir ramiai paaiškinau, jog mirti nebijau, mirtis – kasdieninė karininko palydovė, ir kategoriškai atsisakiau“. J. Semaška apie tokią padėtį informavo pulko vadą. Kad išvengtų galimo enkavedistų keršto, plk. L. Rajeckas kapitonui atgaline data suteikė atostogas ir patarė tuojau pat jam ir jo šeimai išvykti iš namų. J. Semaška negalėjo po atostogų grįžti į savo dalinį ir buvo priverstas slapstytis iki pat karo pradžios.

Prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui bei pradėjus veikti Birželio sukilėlių suformuotai Lietuvos laikinajai vyriausybei, atsirado vilčių, kad vokiečiai leis atkurti nepriklausomą Lietuvą ir jos kariuomenę. Tikėtasi, kad jos užuomazga galėtų būti Lietuvių pagalbinės policijos daliniai, į kuriuos stojo nemažai buvusių sukilėlių, Lietuvos kareivių ir karininkų. Nors sukilėliai per radiją ir buvo paskelbę apie atstatomą Lietuvos nepriklausomybę, tačiau vokiečių vadovybė nenorėjo apie tai nė girdėti ir elgėsi kaip okupantė ir dar ėmėsi prievartinės vyrų, ypač kariškių, mobilizacijos į karinius dalinius. Kpt. J. Semaška 1941 metų rugpjūtį įstojo į šiuos dalinius ir buvo paskirtas 4-ojo apsaugos bataliono (vėliau pavadinto 7-uoju, jo vadas – kpt. V. Klimavičius) būrio, o paskui, prieš batalioną išsiunčiant į Ukrainą, 1942 metų balandį – kuopos vadu. Batalionas Ukrainoje nuo sovietinių diversantų užpuolimų saugojo plento statybą.

1942 metų spalį kpt. J. Semaška paskirtas 7-ojo bataliono vadu ir su juo išsiunčiamas į priešakines Rytų fronto linijas prie Dono. Ten po aršių mūšių kartu su feldmaršalo F. Pauliaus vadovaujama armija pateko į Stalingrado mūšį. Baigiantis 1942 metų lapkričiui, jau buvo aišku, kad jo armija iš apsupties nebeišsiverš ir pasmerkta žūti. Bataliono vadas, gerai supratęs, kas gresia jam ir jo kariams, nutarė prasiveržti iš apsupties. Gavęs armijos štabo viršininko gen. ltn. A. Šmidto sutikimą, kpt. J. Semaškos vadovaujamas batalionas per kelias paras atliko nepakartojamą žygį, vėliau tapusį legenda: spiginant šalčiams, eidami klampiomis vietomis, kaudamiesi durtuvais ir kastuvėliais, kariai prasiveržė pro tris apsupties žiedus ir vieninteliai, nors ir su dideliais nuostoliais, išsiveržė iš Stalingrado „katilo“! Apie 400 iš 700 bataliono karių pasiekė Lietuvą. Po kurio laiko jie susitiko su feldmaršalo Ericho fon Manšteino daliniais. Vokiečiai buvo nustebę. Apsuptyje liko viena geriausių Vokietijos armijų ir tai nulėmė karo baigtį. Už šį žygdarbį vokiečių vadovybė 23 bataliono karius apdovanojo Karo nuopelnų kryžiais su kardais. „Ko vertas kryžius už narsumą tame mums primestame kare, kai tiek mūsų vyrų žūsta?!“ – taip vėliau su nuoskauda kalbėjo kapitonas savo žmonai.

Likę gyvi bataliono kariai gavo mėnesį poilsio ir buvo dislokuoti Alytuje. Bet kpt. J. Semaškai neilgai teko džiaugtis atostogomis pas savo šeimą. Vieną dieną žmona Elena pasiskundė vyrui, kad gestapas suėmė ir išvarė į getą jos gimnazijos laikų draugę žydaitę Lėją. Tai reiškė, kad jaunos moters laukia neišvengiama mirtis. J. Semaška nusprendė jai padėti. Jis pasipuošęs fronte gautu apdovanojimu nuvyko tiesiai pas Reicho generalinį komisarą Lietuvai Adrianą fon Rentelną. Aukštas nacių pareigūnas Stalingrado didvyrį pasitiko labai maloniai, tačiau vos jam užsiminus apie Lėją, komisaras tarė: „Aš nieko negirdėjau, o jūs nieko neprašėte“. Nors J. Semaška dar atkakliai gynė žydaitę, bet A. fon Rentelnas pasakė, kad pokalbis baigtas. Beliko atidavus pagarbą tik pasišalinti. Šis pokalbis nepraėjo be pasekmių. Už bandymą gelbėti žydaitę Lėją, netrukus J. Semaška buvo išsiųstas į Rytų fronto šiaurės sektorių vadovauti 13-ajam savisaugos batalionui. Prie Pskovo vyko įnirtingi mūšiai, o pakliuvus į garsųjį Demjansko „katilą“, teko veržtis iš apsupties. Čia kpt. J. Semaška buvo sužeistas. Antrą kartą buvo sužeistas mūšiuose prie Velykije Luki, kai artilerijos sviedinio skeveldra sutraiškė raktikaulį. Teko daryti operaciją. 1943 m. liepos 1 d. J. Semaškai suteiktas majoro laipsnis, jis apdovanotas II laipsnio „Geležiniu kryžiumi“.

Rytų fronte besitraukiant vokiečių armijai iš Rusijos, 1944 metų rugsėjo–spalio mėnesiais majoras J. Semaška su 13-uoju batalionu pateko į Kuršą (Kurliandiją). Iš pradžių batalionas dislokuotas tarp Liepojos ir Pavelosto saugoti jūros pakrantes nuo galimo rusų desanto išlaipinimo. 1944 metų gruodį batalionas buvo nusiųstas į pirmąsias fronto linijas į pietus nuo Liepojos. Čia jis kovojo beveik penkis mėnesius be pamainos ir poilsio. Nemažai karių už narsą gavo apdovanojimus, o mjr. J. Semaška apdovanotas I laipsnio „Geležiniu kryžiumi“. Kuršo karinės grupuotės Raudonajai armijai taip ir nepavyko įveikti iki pat Vokietijos kapituliacijos 1945 m. gegužės 8 d.

Po vokiečių kapituliacijos mjr. J. Semaška nepasidavė nelaisvėn, bet su adjutantu kpt. S. Januškevičiumi ir dar dviem bataliono kariais nusprendė pasiekti Tėvynę ir tęsti kovą su grįžusiais bolševikais. Naktimis, brisdami pelkėtais miškais, padedant vietiniams latviams, vedant per kūlgrindas pelkėse, perėjo į Žemaitiją ir pasiekė Plungės apylinkių miškus ir prie Varnių sutiko partizanus. Jie parūpino dokumentus J. Grinkaus vardu. Tada J. Semaška galėjo gyventi legaliai. Įsidarbino Rietavo miškų ūkyje, paskui – Telšių plentų valdyboje. Bet tuo pačiu metu mjr. J. Semaška tapo Lietuvos laisvės armijos (LLA) kovotoju ir Žemaičių legiono Šatrijos rinktinės vadu (slapyvardžiai – Liepa, Rykis ir kiti). 1945 metų rugsėjį Žemaitijos partizanų vadų susirinkime jis buvo išrinktas viso legiono vadu. Legiono ribos apėmė Telšių, Tauragės, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių, Mažeikių ir Raseinių rajonus. Ten buvo įkurti koviniai štabai, o viso legiono štabas 1945 m. spalio 1 d. įsikūrė Sedos valsčiaus Laumių kaime. 1945 m. spalio 5 d. mjr. J. Semaškos įsakymu buvo atkurtas Žemaičių legionas, kuriame tuo metu buvo apie 2800 kovotojų. Jiems teko vadovauti iki 1946 metų balandžio.

Vadas lankydavosi štabuose, įvertindavo turimas ginklų, šaudmenų, medikamentų ir maisto atsargas bei ryšius su legaliai gyvenančiais LLA nariais, aptardavo pagrindinius kovos būdus, kaip pulti, gintis, išeiti iš apsupties ir kitus aktualius pasipriešinimo okupantams metodus. Jis padarė išvadą, kad Žemaičių legiono partizanai miškuose galės išsilaikyti ne ilgiau kaip pusmetį. Vėliau reikės arba ieškoti neginkluotų kovos formų, arba pradėti sukilimą. Jį buvo numačiusi Lietuvių tautinė taryba (LTT), kuri mėgino vienyti visą ginkluotą ir neginkluotą antisovietinį pogrindį.

1946 metų vasarį, vykdamas susitikti su partizanų vadais Dominyku Jėčiu ir Adolfu Ramanausku-Vanagu į Dzūkiją, J. Semaška buvo trumpam apsistojęs Kaune ir Kauno rajone (Čekiškės apylinkėje). Čia susitiko su vietiniais pogrindžio organizatoriais ir partizanų vadais. 1946 m. kovo 15 d. J. Semaška nuvyko į Vilnių, susitiko su Lietuvos Tautinės tarybos vadu Jonu Noreika (slapyvardis – Generolas Vėtra) ir tarėsi, kaip, susiklosčius palankioms tarptautinėms sąlygoms, pasiruošti vieningam sukilimui. Ten jis gavo instrukcijas dėl partizanų junginių reorganizavimo į Lietuvos ginkluotąsias pajėgas (LGP) ir priėmė pasiūlymą vadovauti būsimai LGP Šiaulių apygardai.

Deja, priešas nesnaudė ir intensyviai plėtė savo agentų tinklą, per kurį rinko žinias apie Žemaičių legioną ir jo vadą Liepą. Okupantų užverbuoti agentai padėjo išsiaiškinti vado asmenybę. Prie išdavystės prisidėjo NKVD agentė Oras – poetė Valerija Valsiūnienė. 1946 m. balandžio 15 d. Jonas Semaška (tada turėjęs dokumentus J. Grinkaus pavarde) ir jo bendradarbis iš Plentų valdybos Vladas Kučinskas ėjo gatve Telšiuose. Prie jų prisiartino šeši nepažįstami vyrai. Du iš jų iš priekio priėjo prie J. Semaškos ir paprašė degtukų. Kai šis įsikišo rankas į kišenę, visi šeši užlaužė jam rankas ir skubiai nusivedė. Nežinia, iš kur atsiradę dar keli nepažįstamieji sučiupo ir V. Kučinską. Saugumiečiams atvedus suimtuosius prie Telšių NKVD pastato, aplink pasigirdo švilpukai, kurie reiškė sulaikymo operacijos pabaigą. Atrodo, kad išsiaiškinti J. Semaškos asmenybę buvo mestos didelės pajėgos.

Prieš tai emgebistams pavyko suimti dar kelis Žemaičių legiono kovotojus, tarp jų ir štabo žvalgybos skyriaus viršininką Algirdą Šertvytį. Pastarasis su Žemaičių legiono vadu balandžio 29-ąją nugabenti į Vilnių. Prie J. Semaškos bylos buvo pridėtas Telšių MGB viršininko pplk. Vasilijaus Mamontovo lydraštis Lietuvos TSR MGB tardymo skyriaus viršininkui papulkininkiui Rozauskui su grifu „Visiškai slaptai“: „Joną Semašką reikia griežtai izoliuoti, neleidžiant su niekuo susitikti nei pasikalbėti. Jonas Semaška – ypač pavojingas nusikaltėlis tarybų valdžiai, todėl jam būtina išskirtinė apsauga ir netgi į pasivaikščiojimus neišvesti“. Vilniuje, po ilgų tardymų, naudojant „fizinio poveikio priemones“ (t.y. kankinimus), apklausiant po keliolika valandų, neleidžiant nusnūsti nė stovint, nepasakius nieko, ką norėjo išgirsti priešas, keliskart atsisakius būti užverbuotam ir su okupantais bendradarbiauti, 1946 m. spalio 13 d. Telšių teatro salėje įvyko MVD Vilniaus įgulos karo tribunolas. J. Semaška buvo nuteistas mirti. 1947 m. sausio 21 d. J. Semaškai Vilniuje, KGB rūmų rūsyje, įvykdyta mirties bausmė: sušaudytas ir kirviu užkapotas! Jo kūnas kartu su kitais tą dieną nužudytais buvo išvežtas ir užkastas Tuskulėnų dvaro parke Vilniuje. Kur užkastas mano tėvas, ilgus dešimtmečius nežinojome. Ir tik 1994 metais Vilniaus Tuskulėnų dvaro parke atradus masinę sovietinių aukų kapavietę, paaiškėjo kraupi tiesa. 1997 metais J. Semaškos palaikai buvo surasti ir atpažinti. Lietuvos teismo medicinos ekspertai, identifikavę J. Semaškos palaikus padarė tokią išvadą: „Kaukolėje objektyvių šautinių sužalojimų požymių nėra užfiksavę; yra užfiksavę nešautinės kilmės mechaninių sužalojimų požymių – įspaustinis ir skylinis pakauškaulio žvyno lūžiai, atsiradę nuo smūgių briauna“. Tai reiškia, kad enkavedistai pagailėjo Lietuvos karininkui kulkos ir užkapojo jį kirviu. J. Semaškos palaikai 2011 metais perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.

1998 m. gegužės 22 d.Respublikos Prezidento dekretu mjr. J. Semaškai (po mirties) suteiktas pulkininko laipsnis, 2017 m. sausio 17 d. jis apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Kiti jo apdovanojimai: Lietuvos kariuomenėje – 1939 metais – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinas, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didysis kryžius – 1998 metais (po mirties); Vokietijos kariuomenėje – Karo nuopelnų (2 laipsnio) kryžius su kalavijais – 1943 metais, I laipsnio su Riterio kryžiumi – 1945 metais ir 2 laipsnio Geležiniai kryžiai, Sužeistųjų medalis – 1944 metais.

Tėvynės karys iki galo liko ištikimas priesaikai ir kovojo iki paskutinės akimirkos, nors jau seniai nujautė savo ir bendražygių lemtį. Tai liudija tokie jo žodžiai, pasakyti žmonai, mano mamai Elenai: „Žūsime visi, tačiau savo paskutinį žodį dar tarsime. Nesvarbu, jei tai tebus gedulingo varpo skambesys, primenantis pasauliui apie vienos mažos tautos mirtiną kovą už laisvę...“

Beje, J. Semaškos žmona Elena daug kartų tardyta su manimi, devynmečiu berniuku, 1948 metais buvo ištremta į Nižnij Ingašo rajoną Krasnojarsko krašte. Į Lietuvą grįžome 1957 metais. Mama mirė 2003 m. liepos 4 d., nesulaukusi žinių apie vyro žūties aplinkybes.

Alvydas SEMAŠKA,
J. Semaškos sūnus

© 2017 „XXI amžius“