|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Likimai Paroda pagerbtas mokytojo ir politinio kalinio atminimas Bronius VERTELKA
Kernavė. Vasario 15-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo 99-ųjų metinių išvakarėse Kernavės archeologinės vietovės muziejaus parodų salėje vyko parodos Juozas Šiaučiūnas gyventa Kernavei ir Lietuvai, skirtos tarpukario šviesuolio, mokytojo, kraštotyrininko, Kernavės muziejaus įkūrėjo, sovietinio lagerio kalinio atminimui, atidarymas. Ją parengė Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija bendradarbiaudama su Lietuvos ypatinguoju archyvu. Parodoje asmeniniai J. Šiaučiūno daiktai, knygos, mokyklinės veiklos reikmenys, muziejaus įkūrimo liudijimai, kasdieninį darbą atskleidžiantys dienoraščiai, nuotraukos, represinių struktūrų dokumentai, nušviečiantys šio tarpukario inteligento darbus valstybės stiprinimui ir tragišką likimą sovietams okupavus Lietuvą. Įkalino už tai, kad aukojosi Lietuvai Renginį vedė Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Ryšių su visuomene ir švietimo programų skyriaus vedėjas Jonas Vitkūnas. Jis apžvelgė Lietuvos istoriją, jos valstybės kūrimosi ypatumus ir akcentavo, kad būtina išsaugoti istorinę atmintį, kaip svarbiausią valstybės pamatą , kaip didžiausią jos vertybę. Lietuvos XX amžiaus tarpukaris 20 metų istorija. Tačiau jos vaidmuo esąs neapsakomai didelis. Tarp to laikotarpio valstybės kūrėjų J. Šiaučiūnas buvo nesavanaudis žmogus, troškęs nešti lietuvišką žodį. J. Šiaučiūnas gimė 1906 m. birželio 9 d. Ukmergės apskrities Kavarsko valsčiuje, Mackeliškių kaime. Nuo 1928 metų jis buvo Kernavės pradinės mokyklos mokytojas ir vedėjas. J. Šiaučiūno iniciatyva 19291930 metais Kernavės mokyklos pastate buvo įrengtas krašto muziejus vienas pirmųjų regioninių muziejų Lietuvoje. Jo rūpesčiu atidaryta pašto agentūra, meteorologijos stotis, vaikų darželis, mokykloje amatų klasė. Už nuopelnus Lietuvai J. Šiaučiūnas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3-ojo laipsnio medaliu (1933), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu (1938) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1938). Aktyvią tautinę švietėjišką mokytojo J. Šiaučiūno veiklą ir muziejaus kūrimą aktyviai palaikė kunigas, kraštotyrininkas ir rašytojas Nikodemas Švogžlys-Milžinas (18991985), į Kernavę klebonauti paskirtas 1930 metais. Kun. N. Švogžlys istorinės praeities propaguotojas, giliai išgyvenęs Vilniaus krašto netekties dramą. Kunigas 1934 metais pastatė Vilniaus liaudies namus, o šalia jų ant postamento iškilo kovingos išvaizdos Geležinio vilko skulptūra su užrašu EI, PASAULI, MES BE VILNIAUS NENURIMSIM, NE! Šie namai tapo įvairių renginių, kernaviškių ir Kernavės svečių susibūrimų vieta. Čia buvo įsteigtas ir vaikų darželis. 1941 m. birželio 14 d. J. Šiaučiūnas, mokęs vaikus mylėti savo Tėvynę ir visokeriopai branginti ją, buvo suimtas ir už priklausymą kontrrevoliucinei organizacijai išvežtas į Krasnojarsko pataisos darbų lagerį bei nuteistas 10 metų kalėti. Žmogus, ištikimai tarnavęs Kernavei ir Lietuvai, sovietams tapo baisiausiu priešu: dalyvavo Šaulių ir Mokytojų sąjungų, Jaunalietuvių organizacijos veikloje. Jo šeima žmona ir du mažamečiai vaikai buvo atskirta ir ištremta iš Lietuvos kaip socialiai pavojinga ir iki 1956 metų gyveno Altajaus krašte. 1943 m. spalio 17 d. J. Šiaučiūnas žuvo taigoje, kirsdamas mišką, užgriuvus medžiui. Palaidotas pataisos darbų lagerio kapinėse Nižnij Ingašo rajone, Krasnojarsko krašte. Įamžinant J. Šiaučiūno atminimą, Kernavės pradinei mokyklai suteiktas jo vardas, o ant mokyklos sienos pritvirtintas skulptoriaus Konstantino Bogdano sukurtas bareljefas. Tik mažėjant mokinių skaičiui, neaišku, ar ilgai ta mokykla gyvuos. Viena iš Kernavės gatvių pavadinta J. Šiaučiūno vardu. Eksponatus rinko po kruopelę Apie tai, kaip buvo ruošiama J. Šiaučiūno atminimui skirta paroda, pasakojo Rezervato direkcijos vyriausioji muziejinių rinkinių saugotoja Jadvyga Purvaneckienė. Ji nuoširdžiai dėkojo visiems, prisidėjusiems prie jos atsiradimo. Medžiaga parodai buvo kaupiama po kruopelytę. Labai vertingas ir brangus eksponatas Lietuvos trispalvė, 50 metų išgulėjusi mokyklos palėpėje. Prikelti ją naujam gyvenimui padėjo Vilniaus dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centro specialistai. Kai kuriems eksponatams gyvybę suteikė Kernavės restauratoriai. Yra keletas muziejaus įkūrėjo J. Šiaučiūno surinktų daiktų. Nuo 1973 metų muziejinį darbą dirbanti J. Purvaneckienė geru žodžiu minėjo Lietuvos ypatingąjį archyvą, kurio dėka išryškėjo labai svarbūs dokumentai, paaiškėjo kai kurie duomenys apie J. Šiaučiūno palaidojimo vietą. Perskaitė tėvo iš lagerio rašytą laišką Svarbiausia yra išlikusi gyvoji atmintis, neslėpdama susijaudinimo sakė J. Šiaučiūno dukra vilnietė Emilija Pajauta Šiaučiūnaitė-Garbonienė. Ji prisiminė beveik prieš 76 metus, birželio 14 dieną vykusį masinį žmonių trėmimą į Sibirą. Buvo gražus rytas, švietė saulė. Tačiau žmonių veidus plovė ašaros. Jeigu prieš karą prie mokyklos, kur gyvenome, buvo iš akmenukų išdėtas Vytis, Gedimino pilis, augo gėlytės, tai grįžusi po 16 metų ir jau būdama 20 metų, toje vietoje pamačiau augančius maumedžius, kalbėjo viešnia. Moteris išgyveno, kad mokykla nebūtų uždaryta. Jau sklido šneka, jog ji yra nerentabili. E. P. Šiaučiūnaitė-Garbonienė perskaitė 1943 m. birželio 28 d. iš lagerio tėvo rašytą laišką sūnui Juozapui Eugenijui. Tėvui iki mirties buvo likę 3 mėnesiai: Brangutis Genuti, tavo malonų, gražų laiškutį gavau. Labai džiaugiuos, kad tu jau pats rašai, tai man miela. Tu jau, aišku, rašytum daug gražiau, jeigu būtume likę Tėvynėje: būtum lankęs mokyklą, būtum turėjęs daug knygų, būtum turėjęs daug draugų, būtum stiprus mokinys. Tačiau dabar tu toli nuo mokyklos, mokaisi stipriai stipriai nuvargintos mamytės. Pats rašei man, kad mamytė labai daug dirba, o kai daug dirba, tai labai ir pavargsta. Sunku mamytei. Man malonu, kad tu pats supranti tą sunkumą. Tikiu, kad tu mamytei palengvini vargelį vargti, padedi jai dirbti. Už tai aš tave sveikinu, Genuti, džiaugiuosi tavo darbštumu. Dar daugiau džiaugiuos tavo gerumu, tavo paklusnumu, tavo teisingumu, tavo tikrumu. O tu toks esi ir toks būsi. Vadinasi, tu užaugsi tikru didvyriu, herojumi. Tai man linksma ir malonu. Mylimas Genuti, pabandyk man parašyti laiškutį lietuviškai. Manau ir tikiu, kad jis ateis ir pasieks mane. Tu man rašei, kad mamytė man daug laiškų ir gana dažnai rašanti ir siunčianti, tačiau aš jų negaunu. Aš taip pat gana dažnai rašau ir siunčiu, tačiau ir jūs negaunate Nieko nepadarysi, taip yra. Rašykimės, kaip ir rašėmės, galimai dažniau susižinosime. Aš sveikutėlis, darbuojuos sanitaru. Mano pareigos naktį. Laikaus gerai. Maloniai tave bučiuoju Tėvelis (laiško tekstas iš diktofono). Apie J. Šiaučiūno mirtį artimieji sužinojo tik 1946 metais. Kaip jis žuvo, parašė toks gydytojas Dapkus. Kadangi jo kapas nežinomas, tai Kernavės klebonas kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas patarė statyti simbolinį Kernavės kapinėse. 1980 metais E. P. Šiaučiūnaitei-Garbonienei nuėjus dirbti į sostinės Kvalifikacijos kėlimo institutą, ten pareikalavo parašyti, už ką jos šeima buvo išvežta. Nuėjusi į saugumą išgirdo, kad jos tėvas išdavikas, teistas pagal 58 straipsnį. Ką tai reiškia, moteris nežinojo. Išėjo apsiverkusi. Vieni išvažiuoja laimės ieškoti, o prievarta išvežti veržėsi į Tėvynę Pasveikinti su Vasario 16-ąja atvykusi Širvintų rajono savivaldybės vicemerė Irena Vasiliauskienė kalbėjo ne kaip valdininkė, o kaip paprastas žmogus. Jos jau a.a. tėvas buvo gimęs vasario16-ąją ir Vorkutos lageriuose iškalėjo 10 metų. Pati I. Vasiliauskienė ne širvintiškė, todėl apie J. Šiaučiūną sužinojo gana vėlai. Su mons. Juozapu Dobrovolsku Širvintų kultūros namuose organizuojant didžiulį renginį, jų scenoje prakalbo ir apie J. Šiaučiūną. Daugiau apie jį sužinojo 2010 metais išėjus monografijai apie kun. N. Švogžlį-Milžiną. Vicemerė apgailestavo, kad dabar jauni žmonės išvažiuoja ieškodami geresnio gyvenimo, svetimuose kraštuose tikėdamiesi rasti kažkokią viltį, o prieš karą ir pokaryje prievarta ištremti lietuviai kaip tik veržėsi į Tėvynę, nes ją mylėjo. Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos direktorius Saulius Vadišis prašė atidžiai apžiūrėti parodą, nes į ją įdėta daug viso kolektyvo triūso. Jis ir E. P. Šiaučiūnaitė-Garbonienė perkirpo simbolinę jos atidarymo juostelę. Iškilmėje dalyvavo Kernavės seniūnas Stanislovas Gaidakauskas, vietos bendruomenės nariai. Koncertavo Kernavės folkloro ansamblis Medgrinda (vadovė Kristina Stankevičienė). Kartybės taurę iki dugno išgėrė Pakalbinau J. Šiaučiūno sūnų ir dukrą. Juozapui Eugenijui 83-eji, tačiau atrodo kaip ąžuolas. Maloniai bendrauja, sklandžiai kalba lietuviškai, nors Rusijoje išgyveno 42 metus. Būdamas septynerių su sesute ir mama ištremtas į Altajaus kraštą, ten puikiai baigė vidurinę mokyklą. Pagal žinias privalėjo gauti aukso medalį, tačiau kaip tremtinys tokio įvertinimo neteko. Turėjo iš trigonometrijos penketo išsitaisyti į trejetą, nors šį dalyką geriausiai mokėjo. Tomsko politechnikos institutą, kur įgijo elektromechaniko specialybę, irgi baigė su pagyrimu. Paskyrimą dirbti gavo į Omską, čia susipažino su ukrainiete. Motina pageidavo marčios lietuvės. Žmona nesutiko vykti į Lietuvą, kur jų laukė senstanti mama. 1983 metais grįžo į Vilnių vienas, Omske paliko butą dukrai. Sostinėje dirbo iki 76 metų. Mama išgyveno 103 metus. Sunkus buvo tremtinių gyvenimas. Nebuvo duonos. Gyvenant pusbadžiu, mažasis Juozapas Eugenijus buvo patikimiausias mamos ramstis. Vasarą eidavo rinkti maistinių augalų, užsiiminėjo žvejyba. Šiek tiek lengviau tapo, kai perkėlė į juodžemiu prisodrintą vietą. Čia augo visos daržovės. Bulvių žiemai čia rudenį prisikasdavo iki 200 kibirų. Jos buvo pagrindinis Šiaučiūnų šeimos maistas. Kibiras vienai dienai. Juozapas Eugenijus turėjo sukasti daržą ir jį apsodinus prižiūrėti. Būdavo, įbeda kastuvą į žemę, o akyse mirguliuoja. Tremtyje išmoko pinti vyžas, gaminti medines vinutes, nors tokį darbą privalėjo daryti suaugusieji. Šiandien gyvenu kaip ponas. Kartais ant savęs pykteliu, jog duoną valgau iš valstybės iždo, šypsojosi Vilniuje gyvenantis žymiojo kernaviškio sūnus J. E. Šiaučiūnas. Jo sesutė Emilija Pajauta į tremtį iškeliavo būdama ketverių, tačiau savo atmintyje sugebėjo išsaugoti tėvo atvaizdą. Mena, kaip paėmęs ją ant rankų tėvas norėjo įkopti į Gedimino kalną, tačiau kelią pastojo kareivis. Įstrigo tai, kaip nuo šeimos atskirtas, jis moja likusiems: Laimingai. Tremtyje Emilija Pajauta baigė ne tik vidurinę mokyklą, bet ir du Bijsko pedagoginio instituto kursus (studijavo matematiką). Tęsti studijas trečiame kurse kaip savą ar ilgai lauktą priėmė Vilniaus universitetas. Ji su ypatinga pagarba šiandien taria tuomet dirbusių dėstytojų pavardes. Bandau išsiaiškinti, kodėl turinti du vardus. Pirmasis močiutės garbei, ji irgi buvo Emilija, antrąjį davė garsus keramikas Vaclovas Miknevičius. Jis ir mano tėvelis buvo geri draugai. O Pajauta Kernavės slėnio vardas, mįslę atskleidė E. P. Šiaučiūnaitė-Garbonienė. Moteris su vyru gyvena Vilniuje, džiaugiasi 4 vaikaičiais ir 1 vaikaite.
Širvintų rajonas
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |