Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Tikėjimas yra racionalus

Kardinolas Gerhardas Miuleris apie Bažnyčios doktrinos svarbą

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus ir kardinolas Gerchardas Miuleris

Pastaruoju metu paskelbus popiežiaus Pranciškaus apaštalinį paraginimą „Amoris Laetitia“ susidarė didelė nuomonių įvairovė dėl šio pastoracinio dokumento nuostatų ir siūlymų interpretavimo, ypač dėl gyvenimo tų porų, kurios dėl įvairių priežasčių nėra sakramentinėje santuokoje, bet nori priimti šv. Komuniją. Plačiai diskutuojama ir dėl protestantų sutuoktinių, kurie nepripažįsta visų septynių Bažnyčios sakramentų, galimo dalyvavimo Eucharistijoje kartu su gyvenimo partneriais katalikais. Tokių svarstymų akivaizdoje, kai kartais reiškiant tiesiog priešingą nusistatymą, tikinčiųjų bendruomenėje, Šventojo Tėvo žodžiais tariant, iškilo poliarizacijos pavojus, svarbu iš naujo apmąstyti esminių Katalikų Bažnyčios doktrinos principų laikymosi aktualumą. Kaip tik apie tai vasario pradžioje duotame išsamiame interviu italų katalikų apologetikos žurnalui „Il Timone“ („Vairas“) kalbėjo autoritetingas Tikėjimo mokslo (doktrinos) kongregacijos prefektas vokietis kardinolas Gerhardas Miuleris (Gerhard Müller). Jis apžvelgė bažnytinės doktrinos (sacra doktrina fidei) vystymąsi, jos santykį su Dievo Žodžiu ir asmenine sąžine, paliesdamas kai kuriuos krikščionių vienybės siekio bei minėto dokumento „Amoris Laetitia“ taikymo aspektus.

Katalikybė nėra knygos religija

Interviu pradžioje pabrėžęs, kad krikščioniškas tikėjimas nėra kokie nors iracionalūs religiniai jausmai, bet pirmiausia Dievo pažinimas visame Jo Apsireiškime, kardinolas G. Miuleris sakė, jog Bažnyčios doktrina nėra tuščias intelektualizmas, bet viso tikinčiųjų gyvenimo pagrindas. Be tvirto doktrininio parengimo, kuris išreiškia vienybę tarp Dievo pažinimo ir Dievo meilės, be nuolatinio katechetinio mokymo apie dieviškuosius slėpinius, kurie yra ir gyvenimo slėpiniai, apie jų priėmimą ir maloningą veikimą Bažnyčia būtų tik pelno nesiekianti organizacija, karitatyvinė draugija kaip daugelis kitų. Anot Tikėjimo mokslo kongregacijos prefekto, nepasitikėjimą Bažnyčios doktrina sąlygojo XVIII amžiaus racionalizmas, vadinamoji Apšvietos epocha, kai filosofinių mąstytojų buvo teigiama, kad protas gali suprasti viską, kas vyksta žemiškajame pasaulyje, o antgamtiškumo atžvilgiu jis yra bejėgis. Todėl tikėjimas buvo redukuotas iki siauro „gerų jausmų“mąstymo bei moralumo, o mįslingas Apreiškimas tampa kaip ir nereikalingas. Kardinolas G. Miuleris priminė, kaip atsiliepiant į šias filosofines klaidas, Vatikano I Susirinkimas (1869–1870) savo konstitucijoje „Dei Filius“ aiškiai nurodė ryšį tarp tikėjimo ir proto ir kad protas gali peržengti jausmų ribas. Štai kodėl ir šių dienų teologijoje būtina patvirtinti, kad tikėjimas yra dalyvavimas Dievo Žodyje ir kad tikėjimas yra racionalus veiksmas. Tai ypač svarbu, nes dabar stengiamasi pabrėžti gebėjimą viską pažinti, bet su tam tikru išdidumu ignoruojami tie klausimai, kurie suteikia prasmę mūsų egzistencijai. O tikėjimas tai įgalina Įsikūnijusio Žodžio šviesoje veikiant Šventajai Dvasiai su Bažnyčios liudijimu (Šventasis Raštas, Tradicija ir Magisteriumas).

Paklaustas dėl to, kad tikintieji pagrįstai kviečiami klausyti Žodžio ir kad tai pirmiausia tapatinama su Šventojo Rašto skaitymu ir ar tokiu būdu nėra redukuojama pati Dievo Žodžio vizija, kardinolas G. Miuleris pripažino, jog katalikybė nėra knygos ir religija. Žodis buvo įtvirtintas Jėzaus Kristaus Asmenyje, kuris nerašė Šventojo Rašto, bet yra gyvasis Dievo Žodis. Šventasis Raštas (Evangelija) yra pirmasis ir fundamentalus Jėzaus Kristaus, kaip įsikūnijusio Žodžio, liudijimas per apaštalų ir pirmykštės Bažnyčios tikėjimą ir gyvenimą. Bažnyčia yra to Žodžio priėmėja ir Jis dabar yra Bažnyčios tikėjimo išpažinime. Jis turi būti suprastas ne kaip paprasčiausia archyvinė medžiaga, o kaip gyvoji Bažnyčios širdis, paveldas, kuris turi būti perduotas kitoms tikinčiųjų kartoms ir tapti jų gyvenimo pagrindu. Taigi, Žodis, suprastas tik kaip Šventasis Raštas, nėra katalikiškas, aiškino kardinolas G. Miuleris, pastebėjęs, kad protestantizmas su savąja nuostata „sola sriptura“, stengėsi sumenkinti gyvosios Bažnyčios tradicijos vertę. O juk Apreiškimas su savo tikru ir unikaliu buvimu Biblijoje irgi yra Bažnyčios gyvenime, jos tėvų raštuose, didžiųjų Susirinkimų mokyme, sakramentiniame gyvenime, konkrečiai dalyvaujant Jėzui tuose sakramentuose, kurie nėra tik atminimas. Nors kartais teigiama, kad Katalikų Bažnyčios turimi septyni sakramentai neva yra ekumeninė kliūtis bendraujant su protestantais, tačiau jie ne tik ženklina malonę, bet yra ir jos veikimas. Kaip tik tai turi priimti, o ne atmesti ir protestantai, o jie kol kas tai neigia. Juk negalima teigti, kad, pavyzdžiui, Bažnyčios tradicija galiojo iki kažkurios datos arba kad Šventoji Dvasia veikė iki Chalkedono Susirinkimo (430), o vėliau išnyko iš Bažnyčios gyvenimo. Todėl tiems ekumeniniams sąjūdžiams, kurie save „izoliuoja“ Biblijoje, reikia visuomet prisiminti, kad be gyvojo Bažnyčios konteksto su Šventosios Dvasios vadovavimu Šventasis Raštas lieka tik archyvinis dokumentas. Kad pažintume apreikštąjį tikėjimą, reikia kreiptis į gyvąją Bažnyčią, o ne į archyvus, sakė Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas.

Dievo įsakymai – vadovas į Gėrį

Reikia suprasti, kad daugelio protestantinių bendruomenių atskilimas nuo Katalikų Bažnyčios nebuvo tik paprastas formalumas ar pasipriešinimas Bažnyčioje veikusiems piktnaudžiavimams, bet palietė jos mokymo apie Apreiškimą šerdį. Beje, reformacijos pradininkas Martynas Liuteris, būdamas 41 metų augustinietis vienuolis vedė 26 metų cisterų seserį vienuolę. Ar gali būti dar kas nors blogiau nei amžinųjų vienuoliškų įžadų atsisakymas? Popiežius Leonas X 1521 metų bule „Decet Romanum Pontificem“ eretiką M. Liuterį ekskomunikavo ir šis sprendimas niekada nebuvo atšauktas. Kalbėdamas apie protestantų iškeltą daugelio Katalikų Bažnyčios sakramentų atmetimą, kardinolas G. Miuleris klausė: „Kaip galėjo būti įmanoma, kad Bažnyčia iki tol 1500 metų mokydama, kad tie sakramentai yra būtini tikėjimui, klydo? Tai kur tada Bažnyčia, tarsi apleista savo Kūrėjo, ištisus šimtmečius vedė milijonus savo tikinčiųjų? Į pragarą?“ Taigi, Bažnyčiai reikia nuolat rūpintis savo moralinio gyvenimo atnaujinimu, tobulinti institucijų ir pastoracinių struktūrų veiklą, vaduotis iš „supasaulėjimo“ ir piktnaudžiavimų, tačiau ji niekada negali priimti reformatorių dogmatinių klaidų. Protestantizmo problema yra ne tik sakramentų skaičius, bet ir požiūris į jų prasmę: ekumeninė pažanga negali vykti kartu su vertybiniu reliatyvizmu bei abejingumu doktrininiams klausimams. „Siekdami vienybės mes negalime sutikti „paaukoti“ du ar tris sakramentus ar priimti, kad Popiežius būtų skirtingų krikščioniškų konfesijų prezidentas“, – aiškino kardinolas G. Miuleris. Dar galima pastebėti, jog kai kurių liuteronų noras Katalikų Bažnyčioje priimti Komuniją netikint tuo, kuo mes, katalikai, tikime, gali atrodyti kaip vieša veidmainystė. Anot kai kurių apžvalgininkų, išeitis čia galėtų būti popiežiaus Benedikto XVI nubrėžtas kelias ir ordinariatų įkūrimas tiems anglikonams (panašiai galėtų būti ir su liuteronais), kurie įsijungdami į Katalikų Bažnyčią ir pripažindami jos doktriną, išlaiko savo istorinį paveldą, kuris priimamas kaip dovana katalikybei.

Paklaustas dėl dabar keliamo prieštaravimo tarp Bažnyčios doktrinos ir asmeninės sąžinės, kardinolas G. Miuleris pabrėžė, kad čia jokio prieštaravimo tikinčiajam negali būti, nes sąžinė išreiškia ryšį ne su savimi, bet su Dievu, kuris yra mūsų Kūrėjas ir Išganytojas ir davė mums savo įsakymus ne pykčiui ar kontrolei, bet gyvenimo kelio nušvietimui. Įsakymai yra vadovas į Gėrį, galutinį būties tikslą per asmeninį susitikimą su Dievu ir Jo išklausymą, žinant, kad visi esame pašaukti tokiam amžinam ryšiui, rinkdamiesi tarp gėrio ir blogio ir tai yra mūsų moralinio gyvenimo pagrindas. Juk netgi gyvūnai žudo kitus gyvūnus, bet žmogus tokiais atvejais konfrontuoja su klausimu, ar gerai tai, ar blogai. Sąžinė skatina daryti gerai, vengti blogio ir mums, krikščionims, tas fundamentalus vertinimas yra įrašytas Dekaloge bei evangeliniuose palaiminimuose. To mus moko ir Šventoji Dvasia, įsiviešpataudama mūsų širdyse, nušviesdama protą, suvaldydama valią. Kadangi negali būti prieštaravimo tarp doktrininės ir asmeninės sąžinės, tai neįmanomas sambūvis tarp sunkios nuodėmės ir sušventinančios malonės. Šios absurdiškos kontroversijos įveikimui Kristus tikintiesiems įsteigė Atgailos ir Susitaikymo su Dievu ir Bažnyčia sakramentą. Atgailos sakramento priėmimas mus gali lydėti į sakramentinę bendrystę su Jėzumi Kristumi, bet jo poveikiui reikalingi kai kurie sąmoningi atgailaujančio žmogaus veiksmai vadovaujant Šventajai Dvasiai. Tai – nuoširdus gailėjimasis širdyje, padarytos nuodėmės pasmerkimas, ryžtingas nusiteikimas daugiau nebenusidėti ir nusiraminimas savyje dėl tokio apsisprendimo. Jeigu šių elementų trūksta, ar penitentas jų nepriima, Atgailos sakramentas neveikia. Toks yra nekintantis Bažnyčios dogminis mokymas ir mes esame pašaukti padėti žmonėms palaipsniui pasiekti bendrystę su Dievu, tačiau negalime daryti jokių nuolaidų, aiškino kardinolas G. Miuleris. Nėra tokių sąlygų, kad, gyvenant sunkioje nuodėmėje ir nerodant ryžtingų pastangų tokią situaciją pakeisti, būtų galima priimti šv. Komuniją.

Sakramentinė santuoka – kaip krikštas

Pagal Bažnyčios doktriną nėra tokių sąlygų, kuriomis netvarkingi seksualiniai porų santykiai – santuokinė neištikimybė, gyvenimas susidėjus, naujos civilinės santuokos sudarymas po skyrybų – nebūtų sunki nuodėmė. Taigi, sakė kardinolas G. Miuleris, tokio mokymo šviesoje ir reikia interpretuoti naująjį apaštalinį paraginimą „Amoris Leatitia“. Jis aiškino, kad dabar pasirodęs labai skirtingas įvairių vyskupų to dokumento interpretavimas pagal jų pačių asmeninį nusistatymą, o ne Popiežiaus mokymą yra nepriimtinas.

Jis irgi prieštarauja Bažnyčios doktrinai, pagal kurią magisteriumą gali aiškinti pats Popiežius arba jo įgaliota Tikėjimo mokslo kongregacija. Todėl kardinolas G. Miuleris paragino vyskupus prisiminti abiejų Vatikano Susirinkimų mokymą apie popiežystę ir vyskupystę, neužmirštant jų išvystytos septynių sakramentų doktrinos: Laterano IV Susirinkimo (1215), Florencijos Susirinkimo (1438–1439), Tridento Susirinkimo (1545–1563) bei Vatikano II Susirinkimo (1962–1965). „Vyskupas, kaip Žodžio mokytojas, turi pats pirmiausia būti gerai informuotas, kad nebūtų aklas, kuris vestų kitus akluosius“, – tvirtino kardinolas G. Miuleris, ypač pabrėždamas, jog vyskupo mokymas neturi prieštarauti Bažnyčios doktrinai. Pati Bažnyčios doktrina, būdama visiškai ištikima tam, kas yra apreikšta Jėzuje Kristuje ir pateikta apaštalų tikėjimo depozite, atmeta tiek evoliucinį modernizmą, tiek ir nepaslankią stagnaciją. Ji darniai vystoma ištisus šimtmečius, nepaneigdama nieko, kas buvo dogmatiškai apibrėžta, kaip tikėjimo tiesa. „Taigi, jeigu Bažnyčia pasakė, kad yra septyni sakramentai, niekas, net Susirinkimas negali sumažinti ar pakeisti jų skaičiaus ar tų sakramentų prasmės, – aiškino Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas. – Ir tas, kuris nori susivienyti su Katalikų Bažnyčia, privalo priimti septynis sakramentus kaip išganymo priemones“. Bažnyčia aiškiai pripažįsta, kad santuoka yra neišardomas vieno vyro ir vienos moters ryšys, todėl poligamija (daugpatystė) nėra kokia nors monogamijos pažanga, bet jos pažeidimas. Todėl galima sakyti, kad popiežius Pranciškus savuoju apaštaliniu paraginimu „Amoris Leatitia“ nori padėti žmonėms, kurie negyvena pagal moralinius ir sakramentinius Katalikų Bažnyčios priimtus santuokos principus ir stengiasi ištaisyti tą situaciją. Bet tai jokiu būdu nėra tos nereguliarios situacijos pripažinimas: Bažnyčia niekada negali priimti situacijos, nesuderinamos su dieviškąja valia.

Paklaustas, ar tebegalioja šventojo Jono Pauliaus II 1984 metais paskelbto apaštalinio paraginimo „Familiaris Consortio“ nuoroda, kad išsiskyrę ir antrą kartą civiliškai susituokę asmenys, kurie dėl įvairių priežasčių negyvena atskirai (bendra vaikų priežiūra ir pan.), gali priimti sakramentus tik jeigu susilaiko nuo santuokai būdingų seksualinių santykių ir kartu gyvena kaip brolis ir sesuo, kardinolas G. Miuleris patvirtino, jog tai pilnai galioja ir dėl to negalimi kompromisai. Anot Tikėjimo mokslo kongregacijos prefekto, tai – ne tik pozityvus popiežiaus Jono Pauliaus II magisteriumo sprendimas, bet ir aiškiai išreiškiami esminiai krikščioniškos moralės teologijos ir sakramentų teologijos principai. „Joks autoritetingas žmogus negali priimti to, kas prieštarauja Dievo valiai, Jo įstatymams ir sakramentinės santuokos sanklodai“, – aiškino kardinolas G. Miuleris. Jis sakė, kad sakramentinės santuokos ryšys savo prigimtimi ir poveikiu yra panašus į Krikštą ir kol sutuoktiniai gyvi, jo negalima sutraukyti. Tai – paties Jėzaus žodžiai ir jų negalima interpretuoti kažkaip akademiškai ar filosofiškai, jų negalima pakeisti kaip Dievo Žodžio. „Mes negalime pasiduoti pasaulietinei dvasiai, kuri norėtų santuoką redukuoti iki privačios realybės“, – teigė kardinolas G. Miuleris, primindamas, kaip dabar sekuliaristinė valstybė įveda savas santuokos definicijas (su įvairių partnerysčių, netgi homoseksualų „santuokos“ įteisinimą), nieko bendro neturinčias su santuokos prigimtimi. Jis nurodė, kad sakramentinė santuoka atkartoja neišardomą vienybę tarp sužadėtinių Kristaus ir Bažnyčios, ir tai nėra kažkokia neapibrėžta analogija, kaip bandė aiškinti kai kurie šeimai skirto Vyskupų Sinodo dalyviai, bet pati sakramento substancija. „Ir niekas neturi galios Danguje ir Žemėje, nei angelai, nei Popiežius, nei Susirinkimas, nei vyskupų sprendimai tai pakeisti“, – tvirtino Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas.

Paklaustas, kaip reikėtų išspręsti tą chaosą, kuris susidarė dėl skirtingų „Amoris Laetitia“ 8-ojo skyriaus interpretacijų, kai vieni kaltina popiežių Pranciškų dėl jo dokumento neapibrėžtumo ir tariamo liberalumo, o kiti, tuo pasinaudodami, siūlo leisti priimti šv. Komuniją visoms sanguliaujančioms poroms, jeigu jos jaučia „sielos ramybę“ dėl savo padėties, kardinolas G. Miuleris pakvietė atidžiau įsigilinti į Bažnyčios doktriną, pradedant nuo Jėzaus mokymo Šventajame Rašte. Jis yra labai aiškus dėl santuokos. Bažnyčios hierarchas ragino neįsivelti į kazuistiką, kuri gali lengvai sąlygoti nesupratimus, pavyzdžiui, pirmiausia tokį, kad, jeigu meilė miršta, tai ir santuokinis ryšys miršta. Bažnyčia niekada nepriims tokios santuokos sekuliarizacijos ir vyskupų bei kunigų užduotis – ne kurti painiavą, bet įnešti daugiau aiškumo. Negalima nurodyti tik nedidelius iš bendro konteksto ištrauktus „Amoris leatitia“ posakius, bet reikia skaityti dokumento tekstą kaip visumą, kurios tikslas – padaryti dar patrauklesnę santuokos ir šeimos Evangeliją. „Ne „Amoris leatitia“ išprovokavo sumaištį interpretacijose, bet kai kurie sutrikę interpretatoriai“, – pastebėjo kardinolas G. Miuleris. – Kiekvienas turi suprasti ir priimti Kristaus ir Jo Bažnyčios doktriną ir tuo pat metu būti pasirengęs padėti ją suprasti bei praktikuoti net sunkiose situacijose“. Šeima ir santuoka yra fundamentali Bažnyčios ir visuomenės ląstelė ir tam, kad būtų atkurta viltis stipraus nihilizmo paveiktoje žmonijoje, būtina tą ląstelę išsaugoti sveiką. Nors apologetiniam žurnalui duotame interviu kardinolo G. Miulerio išsakyta nuomonė yra svarbi, bet visgi natūralu laukti oficialaus Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumento dėl autentiško apaštalinio paraginimo „Amoris Laetitia“ interpretavimo su popiežiaus Pranciškaus pritarimu.

© 2017 „XXI amžius“