Audros laužė –
nepalūžom

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Pijus XII: Hitlerio Popiežius ar gelbėtojas nuo nacizmo

Popiežius Pijus XII

Ateistinėje Sovietų Sąjungoje vis buvo įrodinėjama, kad popiežius Pijus XII ne tik nekovojo su nacistine ideologija, bet netgi ją palaikė. Kaip žinoma, dėl priešiškos tam tikrų jėgų propagandos pastaraisiais dešimtmečiais irgi iškilo nemažai kontroversijų ir net kaltinimų Pijui XII, kad jis neva nepakankamai aktyviai gynė nacių genocidą patyrusius žydus. Tokių nuostatų laikėsi, kaip bebūtų gaila, ir kai kurie katalikai, atstovaujantys liberaliajai krypčiai. Netgi neseniai, 1999 metais, buvo išspausdinta Džono Kornvelo (John Cornwell) knyga „Hitler’s Pope“ („Hitlerio Popiežius“), kurios jau vien pavadinimas rodo, kokią poziciją aiškina autorius. Betgi, kaip dabar rodo pamažu vis atskleidžiami dokumentai, popiežius Pijus XII, tikrai nuoseklus kovotojas su komunistine ideologija bei praktika, nė kiek ne mažiau nusipelnė ir Katalikų Bažnyčios kovoje su nacizmu ir konkrečiai su Hitlerio diktatūra. Apie Katalikų Bažnyčios ir popiežiaus Pijaus XII (1939–1958) įsitraukimą į kovą prieš nacius 2015 metais išleistoje knygoje „Šnipų Bažnyčia: Popiežiaus slaptasis karas prieš Hitlerį“ („Church of Spies: The Pope’s Secret War Against Hitler“) jos autorius amerikietis Markas Rieblingas (Mark Riebling) kruopščiai analizuoja viską, kas susiję su popiežiumi Pijumi XII šia tema – ką jis iš tiesų nuveikė, o ko nepadarė Hitleriui esant valdžioje ir nacių bei fašistų skleidžiamo blogio akivaizdoje. Nuodugniai gilindamasis į Vatikano archyvų medžiagą bei kitus dokumentų šaltinius, M. Rieblingas atskleidžia, kad Pijus XII nebuvo abejingas tam, kas vyksta, tačiau atkakliai kariavo savąjį karą prieš Hitlerį, siekdamas diskredituoti jo tikslus ir netgi nušalinti nuo valdžios.

Eudženijus Pačelis (Eugenio Maria Giuseppe Giovanni Pacelli) gimė 1876 m. kovo 2 d. žymaus Romos advokato šeimoje. Po studijų seminarijoje ir universitetuose (beje, popiežius Pijus XII yra apsigynęs net tris daktarines disertacijas – kanonų teisės, filosofijos ir teologijos) 1899 m. balandžio 2 d. gavo kunigystės šventimus. Kurį laiką dirbo vikaru toje pačioje Romos parapijoje, kurioje vaikas būdamas tarnavo ministrantu. 1904 metais jaunas kunigas paskiriamas į Šventojo Sosto diplomatinę tarnybą ir pakeliamas monsinjoru. 1917 m. gegužės 13 d. (taigi prieš 100 metų, lygiai tą pačią dieną, kai įvyko Fatimos Dievo Motinos stebuklas) popiežius Benediktas XV konsekravo jį vyskupu (netrukus suteikė arkivyskupo titulą) ir paskyrė apaštaliniu nuncijumi Bavarijoje. 1920 metais persikėlė į Berlyną jau kaip pirmasis Vokietijos apaštalinis nuncijus. 1929 m. gruodžio 16 d. pakeliamas kardinolu ir paskiriamas Vatikano valstybės sekretoriumi. Kardinolas E. Pačelis tampa artimiausiu popiežiaus Pijaus XI bendradarbiu, o pastarajam mirus, 1939 m. kovo 2 d. (per 63-iąjį gimtadienį) Kardinolų konklava išrenka jį popiežiumi Pijumi XII.

Slaptos operacijos

M. Rieblingo tyrinėjimai parodo, kad Popiežius buvo aktyvus slaptųjų operacijų, siekiant nuversti Hitlerį, net tokių sąmokslų, kai buvo bandoma tiesiogiai jį nužudyti, dalyvis. Tačiau sakyti, kad Popiežius rėmė ar vadovavo pasikėsinimo operacijoms, negalima. Pijus XII buvo įsitraukęs į sąmokslus, veikiau siekiančius nuversti nacių režimą, o ne nužudyti patį Hitlerį. Dokumentai labai aiškiai atskleidžia, kad sąmokslininkai ir Popiežius itin stengėsi tiesiogiai nepainioti Vatikano į politinį smurtą. Šventasis Tėvas nesiekė nužudyti Hitlerio kaip kokia mafija. Tačiau Popiežius rėmė tris perversmų planus. Pirmasis vyko 1939–1940 metais, jo tikslas buvo užbaigti karą, kol Hitleris neokupavo Prancūzijos. Šis planas žlugo, kadangi „vienišas vilkas“ komunistas vos nenužudė Hitlerio 1939 metų lapkritį per sprogdinimą, ir SS ėmėsi naujos saugumo politikos, kuri nebeleido potencialiems sąmokslininkams vokiečių kariškiams prieiti prie sprogmenų. Kitas sąmokslas, kurio kulminacija buvo 1943 metų kovą, nepavyko dėl to, kad bomba, paslėpta Hitlerio lėktuve, nesprogo. Kai lėktuvas pakilo į didelį aukštį, siekdamas išvengti sąjungininkų ugnies, užšalo detonatorius. Trečiasis sąmokslas, daugeliui žinomas iš filmo „Valkirija“ su Tomu Kruzuu (Thomas Cruise), kai katalikas pulkininkas Klausas Šenkas fon Štaufenbergas (Claus Schenk von Stauffenberg) sužeidė Hitlerį, susprogdindamas lagaminėlį su bomba karinės vadovybės susirinkimo metu.

Kiekviename minėtų planų Pijus XII, anot M. Rieblingo, veikė kaip vokiečių sąmokslininkų užsienio agentas. Jis organizavo ryšius su Vakarų sąjungininkais ir jų saugumo tarnybomis. M. Rieblingas pabrėžia, kad Pijus XII buvo ne vien pasyvus informacijos perteikėjas, bet ir aktyvus konspiratorius. Jis ėmėsi iniciatyvos rengti vidurnakčio susitikimus Vatikane su britų agentais, reikalaudamas, kad jie rimtai traktuotų vokiečių sąmokslininkų planus. Iš tikrųjų, kaip atskleidžia Britanijos užsienio reikalų ministerijos įrašai, asmeninis Pijaus XII laidavimas už antinacistinius sąmokslininkus buvo esminis veiksnys, dėl kurio Londonas 1940 metais sutiko remti sąmokslus. Vatikanas turėjo savotišką slaptą šnipų tinklą ir jis netgi prisidėjo organizuojant įvairius pasikėsinimus prieš A. Hitlerį. Apie tai mažai žinota, išliko tik įvairūs pasisakymai, dokumentai, bet informacijos iš jų nebuvo labai daug. Tačiau knygos autorius gavo prieigą prie įvairių slaptų susitikimų, vykusių Vatikane, nuorašų, todėl galėjo rekonstruoti platesnį vaizdą, kas iš tikrųjų dėjosi. Kaip pats knygos autorius rašo, diena, kai pats jau būdamas popiežiumi Pijus XII pamoksle pamini žodį „žydas“, yra ta, kai jis nutaria įsitraukti į slaptos kovos tinklą, siekiant nužudyti A. Hitlerį. Popiežiui tokį sprendimą priimti palengvino ir tai, kad tarp nacistų vadų Antrojo pasaulinio karo pradžioje Vokietijoje gana greitai pradėjo formuotis pasipriešinimas. Karinės žvalgybos „Abvero“ vadovas Vilhelmas Kanaris (Wilhelm Canari) pradėjo galvoti, kaip būtų galima pakeisti režimą, gal net pašalinant A. Hitlerį. Bet kartu susidurta su viena didele problema – kaip užsitikrinti, kad pašalinus A. Hitlerį bus galima susitaikyti su Vakarais. Čia tarpininko vaidmenį buvo pasiryžęs atlikti Pijus XII, kuris susitikdavo su britų, prancūzų ir amerikiečių diplomatais, siekdamas užtikrinti, kad pasikeitus režimo lyderiams Vokietijai būtų galima susitaikyti su Vakarų valstybėmis, taip uždarant Vakarų frontą. Popiežius Pijus XII vaidino tokį tarpininko vaidmenį. Jam įsitraukus, viena iš iškeltų sąlygų – norint palaikyti taiką, būtina nužudyti A. Hitlerį. Atrodo, kad toks susitarimas buvo tarp jo, Vatikano ir tarp pasipriešinimo lyderių. Kai A. Hitleris 1944 ar 1945 metais pagaliau rado dokumentus su tomis sąlygomis, jis tvirtino seniai žinojęs, kad Vatikanas visa tai rezga.

Pasipriešinimo dalyviai – katalikai

Kyla klausimas, kodėl sąmokslininkai, tuometės Vokietijos pasipriešinimo dalyviai, kreipdavosi į Popiežių, bet nesikreipė tiesiai ar kitais kanalais į Vakarus. Taip buvo todėl, kad Popiežius buvo matomas kaip tam tikras neutralus asmuo tarptautinėje bendruomenėje, visuomenėje. Būtent tai galėjo garantuoti didesnį Vakarų pasitikėjimą nei šiaip kažkam atkeliavus iš Vokietijos ir bandant sutarti. Popiežius kėlė mažesnį įtarimą vokiečiams. Jei kažkas labai dažnai skraido į Vatikaną, tai atrodo ne taip baisiai, jei kas nors būtų dažnai skraidęs į Londoną. Tokį tarpininko vaidmenį atliko Krikščionių demokratų sąjungos įkūrėjas Jozefas Miuleris (Josef Müller). Būtent šis katalikas ir tapo tuo tarpininku. J. Miuleris pradėjo labai dažnai skraidyti į Vatikaną, susitikdavo su Popiežiaus atstovais ir jiems perduodavo visus planus.

M. Rieblingas knygoje mini ne vieną pasipriešinimo ir antinacistinio judėjimo didvyrį. Knygoje minimi tėvas Robertas Leiberis, tėvas Alfredas Delpas ir J. Miuleris. Tėvas Leiberis buvo popiežiaus „Penktadienis“ (kaip ir Danielio Defo apysakos „Robinzonas Kruzas“ surastas draugas). Tai buvo labai paslaptingas „pilkasis kardinolas“, neturintis formalaus titulo Vatikane, tačiau matydavęs popiežių Pijų XII kasdien ir patarinėdavęs šiam Vokietijos klausimais nuo 1920-ųjų. Jau nuo 1938-ųjų SS gaudavo pranešimų, kad didžiausias R. Leiberio asmeninis troškimas yra Hitlerio mirtis. Taigi, nėra stebėtina tai, kad jis tapo Popiežiaus tarpininku tarp jo ir potencialių Hitlerio žudikų. Po to, kai 1944-aisiais JAV užėmė Romą, amerikiečių žvalgyba atrado, kad R. Leiberis žinojo kur kas daugiau apie sąmokslus nužudyti Hitlerį nei bet kas kitas Vokietijoje.

J. Miuleris buvo paprastas katalikas, patikėtinis ypatingomis aplinkybėmis. Šiaip jis buvo Miuncheno teisininkas ir knygų leidėjas, kuris papsėdavo pypkę ir kolekcionavo pašto ženklus, tačiau jis, SS apibūdinimu, tapo „geriausiu Vatikano slaptosios tarnybos agentu Vokietijoje“. Tai buvo gudrus ir sumanus, bebaimis Vokietijos pasipriešinimo judėjimo Odisėjas, keliaujantis prekeivis. Jis pats įkūrė Miuncheno–Fraizingo vyskupijos slaptąją tarnybą ir jai vadovavo iš savo kontoros. Jis gabendavo pranešimus apie nacių žiaurumus į Romą, skrisdamas vienviečiu sportiniu lėktuvėliu per Alpes į Meraną, Vatikano agentas juos perduodavo Šventajam Sostui, o R. Leiberis juos slėpdavo tuščiavidurėje knygoje, viršutinėje popiežiaus bibliotekos lentynoje. Karo metais J. Miuleris keliavo į Romą mažiausiai 150 kartų, su R. Leiberiu ir kitais Vatikano atstovais derindamas Hitlerio nuvertimą. Tai J. Miuleris perdavė Vokietijos sąmokslininkams patarimą nekonfrontuoti su naciais viešai. 1943-iųjų balandį J. Miuleris buvo suimtas už savo vaidmenį Vokietijos žydų gelbėjimo plane, šiems išduodant suklastotus dokumentus ir pinigus. 1945 m. balandžio 8 d. SS J. Miulerį pakorė.

Vokietis jėzuitas tėvas A. Delpas stengėsi mobilizuoti masinę paramą ponacistinei vyriausybei. Tam tikslui jis būrė pasipriešinimo grupeles iš buvusių katalikiškų darbininkų sąjungų lyderių. A. Delpas turėjo sąsajų su pulkininku Štaufenbergu (Stauffenberg) ir susitiko su juo aptarti Hitlerio nuvertimą. Žlugus Štaufenbergo pasikėsinimui, SS išplatino A. Delpo bei kitų Vokietijos jėzuitų, susijusių su sąmokslu, kaip ieškomų, atvaizdus. A. Delpas klebonijoje turėjo pistoletą ir planavo pabėgti pro slaptas duris jos sienoje, tačiau SS jį suėmė iškart po Mišių. 1945 metais tėvas A. Delpas irgi buvo pakartas. Vienas jo posakių yra tarsi kvietimas veiksmui kiekvieną dieną, ir knygos autorius panaudojo jį kaip savo knygos epigrafą: „Kaip mes parodome savo įsitikinimus? Ar tik kaip sistemą, ar kaip liepsnojančią ugnį?“

Pijus XII: pasikėsinimas prieš tironą pateisinamas

Ieškodamas medžiagos kitai savo knygai apie Centrinę žvalgybos agentūrą (CIA) ir Federalinį tyrimų biurą (FBI), M. Rieblingas Vašingtono archyvuose surado žvalgybos dokumentus, kurie susiejo Pijų XII ir jo artimiausius patarėjus su trimis Vokietijos kariniais pasikėsinimais prieš Hitlerį. Jau ir iki tol, maždaug nuo 1946 metų, buvo užuominų apie Popiežiaus vaidmenį suokalbiuose – jos ėjo iš komunistinės spaudos ir „L’Osservatore Romano“ patvirtino, kad jos turėjo pagrindo. JAV leidžiamam leidiniui „Crux“ M. Rieblingas sakė, kad Popiežiaus privačioje bibliotekoje saugomos jo susitikimų su vokiečių karininkais, diplomatais ir Bažnyčios lyderiais stenogramos, popiežiaus Pijaus XII slapčia užrašytos, atskleidžia, kad Pijaus XII vadovavimo stilius, ypač kalbant apie klausimus, susijusius su vokiečiais, buvo visiškai priešingas nei yra apibūdinamas Dž. Kornvelo bei kitų Bažnyčios kritikų. Pijus XII nebuvo sustabarėjęs „centralizuotojas“, primetantis transnacionalinę Romos valią neklusniems nacionaliniams vyskupams. Jis buvo lankstus „lokalizuotojas“, kuris nepaprastai atidžiai klausydavosi, ką jam sako vyskupai. O po to leisdavo tiems, kurie geriausiai išmano reikalą, spręsti, kaip elgtis.

Tačiau pasikėsinti ir pritarti tam pasikėsinimui į žmogaus gyvybę, net jei tai buvo milijonų žudikas A. Hitleris, iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai katalikiška ar krikščioniška. Kyla klausimas, kaip teologiškai Popiežius ar kiti krikščionys bandė pateisinti tokius veiksmus. Kaip vis dėlto Katalikų Bažnyčios vadovas, visais savo veiksmais turėjęs rodyti moralės pavyzdžius, ėmėsi „koordinuoti“ pasikėsinimų prieš žudikiško režimo vadą veiksmus? Katalikiška teisingo karo doktrina sudarė prielaidas, kurios leido paaiškinti, kodėl atsikratyti Adolfu Hitleriu galima ir netgi yra teisinga (taip moralinį prieštaravimą aiškino politologas Pijus Krūminas interviu, duotame LRT radijo laidoje „60 minučių“, laidos vedėjas – Simonas Bendžius). Pasipriešinimo grupę daugiausia sudarė katalikai, bet tarp generolų ir tų, kurie turėjo geriausias galimybes pasikėsinti, buvo protestantų. Čia ir iškilo klausimas, kaip reikėtų interpretuoti, – ar galima atsikratyti tirono, ar negalima. Knygoje rašoma, kad katalikiška teisingo karo doktrina sudarė prielaidas, kaip pateikti argumentus, kodėl būtų galima atsikratyti diktatoriaus ir kodėl tai būtų teisinga. Protestantų generolai buvo atsargesni, nes, remdamiesi paties Martyno Liuterio mokymu, jie matė didesnį skirtumą tarp to, kas galima, ir to, kas negalima. Jeigu jis – tironas, yra toks, koks duotas, ir krikščioniui negalima bandyti juo atsikratyti. Toks argumentas kai kuriems sukėlė daugiau abejonių. Tai – gana stiprūs, svarūs argumentai, ir K. fon Štaufenbergas, prieš bandydamas susprogdinti A. Hitlerį, nuėjo išpažinties. Žinoma, į ateitį už blogą darbą negali gauti išrišimo, bet akivaizdu, kad tuo metu tai buvo gana stiprus argumentas svarstant, kaip reikėtų elgtis ir kokių veiksmų imtis. Galiausiai pasipriešinimo dalyviai priėmė bendrą sutarimą. Kai paskutinis pasikėsinimas nepavyko ir daugelis jo dalyvių buvo suimti ir nužudyti, tarp jų buvo ir katalikų, ir protestantų. Pavyzdžiui, garsus protestantų teologas Dytrichas Bonhioferis (Dietrich Bonhöffer) buvo vienas iš tų, kurie dalyvavo šiame tinkle. Jis nacių buvo nužudytas būtent dėl įsitraukimo į visus šiuos įvykius.

Prisitaikyti – ne pataikauti

Kas buvo Eudženijus Pačelis, prieš tapdamas popiežiumi Pijumi XII? Kelerius metus jis buvo apaštališkuoju nuncijumi Vokietijoje. Ten tuo metu kaip tik kilo nacionalsocializmas. Jis gerai mokėjo vokiečių kalbą ir labai gerai suprato įvykius, procesus, kurie tuo metu vyko Vokietijoje. Jis turėjo užmezgęs daug ryšių, matė Veimaro respubliką ir jos virsmą, todėl ir Antrojo pasaulinio karo metais jis galėjo gerai suprasti, kas vyksta viduje.

 Dar būdamas kardinolu, E. Pačelis viešai gana griežtai pasisakydavo prieš nacių režimą. Tuomet popiežius Pijus XII, kritikuodavęs liberalizmą, komunizmą ir panašias ideologijas, nė karto viešai nepasmerkė nacizmo ir žydų holokausto. Jis svarstė, ar griežtas jo tonas prieš nacizmą paskatins didesnius pokyčius, kurie galėtų lemti režimo kaitą. O gal tai kaip tik gali užtraukti dar didesnį valdžios priešiškumą bažnytinėms struktūroms, tikintiesiems? Buvo įvairių organizacijų, kurios kreipdavosi prašydamos užsienio diplomatus švelninti toną. Netgi buvo atvejų (toje pačioje knygoje rašoma), kai Popiežius, atsižvelgdamas į tokius raginimus, savo kalbas švelnindavo. Pirmiausia parašydavo tikrąją griežtą nuomonę, o po to bandydavo švelninti. Jis tai darydavo, siekdamas sumažinti tikimybę represijų, kurios galėtų kilti dėl griežtų pasisakymų. Žinoma, tada alternatyva lieka slaptas karas, slapta kova.

Gelbėjo ir žydus, ir nacių pareigūnus

Knygoje M. Rieblingas aiškina ir apie katalikų kunigų paramą slepiant žydus nuo susidorojimo Italijos fašizmo metais. Ištirta, kad Romos jėzuitai paslėpė daugybę žydų. Tačiau dvasininkai padėdavo pasislėpti ir Vokietijos vyriausybės pareigūnams. Taigi, iš tiesų būta katalikiškos prieglobsčio tradicijos, apie kurią menkai teprisimenama, tačiau realiai egzistavo. Ankstesni mokslininkai, ypač pasauliečiai ir žydai, darė prielaidą, kad Pijus XII iš esmės nežinojo apie Vatikane slepiamus žydus, tačiau puikiai žinojo, kad tose pačiose patalpose po karo buvo slepiami Vokietijos vyriausybės pareigūnai, iš kur kai kuriems pavyko pasprukti į Lotynų Ameriką. Katalikų autoriai teigia, kad Pijus XII nedaug žinojo apie slepiamus nacius, bet daug – apie žydus. Kaip teko skaityti liudijimuose, Pijus XII labai nesigilino nei į vieno, nei į kito dalyko smulkmenas, tačiau iš tikrųjų leido sau klysti suteikdamas prieglobstį pabėgėliams, atsisakydamas išankstinio jų vertinimo. Tačiau kai vėliau išaiškėjo, jog katalikų vyskupas austras Aloisas Hudalas padeda pasislėpti įtariamiems karo nusikaltėliams Romoje, Pijus XII jį supeikė ir pabrėžtinai nesuteikė kardinolo laipsnio. Dėl to Hudalas jautė Pijui XII pagiežą, o vėliau, remdamasis 1963 metais išleistu grožinės literatūros kūriniu, pradėjo puolimą prieš jį, ir tai tęsiasi net iki šių dienų.

Už gelbėjimą – padėkos

Atsakydamas į klausimą, ar apskritai tikslu bei korektiška popiežių Pijų XII vadinti Hitlerio Popiežiumi, kaip tai daro Dž. Kornvelas savo knygoje, išleistoje 1999 metais, M. Rieblingas atsako, kad tai nei tikslu, nei korektiška. Susikoncentravimas į tariamas nacių simpatijas šiam Popiežiui, kuris nekentė Hitlerio ir bandė jį nuversti, iškreipė mūsų suvokimą apie tai, kaip aukščiausia pasaulio moralinė institucija susidūrė su didžiausia moraline krize istorijoje. Šis suvokimas turėtų aprėpti ne tik tai, ko žmonės viešai nepasakė, bet ir tai, ką jie slaptai darė, o visų pirma, kaip šios viešos ir slaptos pozicijos formavo vienos kitas ir kad egzistuoja tragiškai herojiškas katalikų pasipriešinimo epas, kurį M. Rieblingas bandė iškelti į dienos šviesą knygoje „Šnipų Bažnyčia“.

2007 metais publikuotoje savo knygoje „Hitlerio popiežiaus mitas: kaip popiežius Pijus XII gelbėjo žydus nuo nacių“ amerikietis rabinas Deividas Dalinas labai aiškiai įvardijo Pijaus XII kritikus: tai – liberalūs katalikai, kurie „eksploatuoja žydų tautos tragediją buvusiame holokauste, kad galėtų prastumti savo politinę darbotvarkę, kurios tikslas – tolesni liberalūs pokyčiai Katalikų Bažnyčioje“. Rabinas D. Dalinas be jokių skrupulų pripažino, jog laicistinės žiniasklaidos pastangos diskredituoti popiežių Pijų XII priskirtos vadinamajam kultūrų karo fenomenui, kurio potekstėje juntamas tikslas diskredituoti ne tik katalikybę, bet ir religiją. Tai galima palyginti nebent su šaltojo karo metu buvusios Sovietų Sąjungos komunistinės propagandos vesta kova prieš laisvąjį Vakarų pasaulį ir prieš tikėjimą. Rabinas D. Dalinas, tarp įvairių dokumentų, analizuoja ir Romos žydų deportaciją į Aušvico mirties lagerį 1943 metais. Popiežius Pijus XII per valstybės sekretorių kardinolą Luidžį Maljonę dėl to pareiškė protestą tuometiniam Vokietijos ambasadoriui. Perdavus Šventojo Tėvo protestą diplomatiniais kanalais dėl „nekaltų žmonių kentėjimo“, Vokietijos ambasadorius davė nurodymą, kad žydų deportacija būtų bent laikinai sustabdyta. Tada popiežius Pijus XII davė nurodymą, kad visos įmanomos katalikų institucijos Romoje ir vienuolių bendruomenės skubiai pradėtų žydų slėpimo ir gelbėjimo akciją. Taip iš 5715 Romos žydų, užregistruotų deportacijai į Aušvicą, 4715 gavo prieglobstį 150-yje katalikiškų institucijų, įskaitant 477 žydų slėpimą Vatikano šventovėse. Tokią Popiežiaus priimtą Romos žydų gelbėjimo sėkmę patvirtino ir kiti diplomatiniai šaltiniai. Rabinas D. Dalinas kaip išvadą pamini tuometinės Izraelio užsienio reikalų ministrės Goldos Meir pareiškimą, darytą Pijaus XII mirties 1958 m. spalio 9 d. paminėjimo metu: „Mes gedime, nes praradome taikos tarną. Popiežius gynė nekaltas aukas nacizmo metais“.

2007 metais Popiežiškajame Laterano universitete surengtoje konferencijoje, skirtoje popiežiaus Pijaus XII beatifikacijos bylai aptarti ir gyvenimo vertybėms iškelti, dar kartą buvo pabrėžta, jog „Pijus XII buvo ne Hitlerio Popiežius, bet žydų draugas ir globėjas tuo istorijos momentu, kai to labiausiai reikėjo“. Tokios nuomonės vyravo tarp visų karo baisumus patyrusių žydų ir vėlesniu laiku. Štai, pavyzdžiui, 1955 metais, minint 10-ąsias Romos išvadavimo metines, Izraelio filharmonijos orkestras surengė koncertą būtent popiežiaus Pijaus XII garbei, atsidėkojant už jo nuopelnus. „Izraelio viešoji nuomonė niekada nebūtų leidusi šiam svarbiausiam šalies orkestrui koncertuoti Hitlerio Popiežiaus garbei“, – pareiškė rabinas D. Dalinas. Kad paneigtų įvairias spekuliacijas Pijaus XII atžvilgiu, Niujorke (JAV) veikiantis žydų fondas „Pave the Way“ („Kelio tiesimas“) 2008 metais Romoje buvo surengęs simpoziumą apie popiežiaus Pijaus XII pontifikatą Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Jame pateikti liudininkų parodymai ir istorikų tyrimų rezultatai turėjo pakeisti neigiamą požiūrį į popiežiaus Pijaus XII veiklą karo metais. Simpoziumo dalyviams popiežiaus Benedikto XVI suteiktoje audiencijoje buvo sakoma, kad nė vienam kitam Popiežiui žydai nebuvo tokie dėkingi kaip Pijui XII už paramą ir dešimčių tūkstančių gyvybių išgelbėjimą. Po Antrojo pasaulinio karo kai kurie netgi siūlė Pijaus XII garbei Judėjos kalvose pasodinti parką su 860 tūkstančių medžių, nes tiek žydų gyvybių Šventasis Tėvas išgelbėjo iš garantuotos mirties.

Nuosekliai pasisakė prieš komunizmą

Pokario metais popiežiui Pijui XII didžiausią susirūpinimą kėlė stalininio komunizmo viešpatavimas didžiulėje teritorijoje – nuo Elbės upės Vokietijoje iki Taivano pakrantės Kinijoje. Dešimtims milijonų katalikų atsidūrus ateistinio režimo gniaužtuose, prasidėjo toks Bažnyčios persekiojimas, kokio ji nebuvo patyrusi per visą ligtolinę beveik dviejų tūkstančių metų istoriją. Vyskupų ir kunigų areštai, deportacijos ir žudymas, katalikiškų vienuolijų ir organizacijų uždraudimas, bažnytinės nuosavybės konfiskavimas, išniekinimas ir griovimas Katalikų Bažnyčios veiklą kai kuriose Rytų Europos šalyse atvedė prie visiško išnykimo ribos. 1945–1958 metais popiežius Pijus XII paskelbė net devynias enciklikas dėl ateistinės propagandos ir katalikybės persekiojimų komunistų valdytose šalyse, griežtai pasmerkdamas smurtą ir ragindamas pasaulio katalikus melstis už kenčiančius tikėjimo brolius ir seseris, už visas komunistinio teroro aukas. Šventasis Tėvas savo enciklikose bei apaštaliniuose laiškuose drąsino Rytų Europos šalių ir Kinijos vyskupus rodyti tvirtumą bei išmintį santykiuose su valdžia. Kartu jis paskelbė ekskomunikas tiems, kurie įkalino ir kankino žymiuosius Bažnyčios hierarchus kardinolus Stefaną Višinskį (Lenkija), Jozefą Mindsentį (Vengrija) ir Aloyzą Stepinačą (Kroatija). Kaip žinoma, 1950 m. birželio 15 d. popiežius Pijus XII priėmė Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininką prelatą Mykolą Krupavičių, iš kurio gavo slapta iš okupuotos Lietuvos atvežtą katalikų kreipimąsi į laisvąjį pasaulį dėl tautos padėties. Tokios tvirtos popiežiaus Pijaus XII nuostatos skatino persekiojamų Rytų Europos katalikų bendruomenių rezistenciją ir padėjo išlaikyti sunkiausius išbandymus.

Kandidatas į šventuosius

Daugelis popiežiaus Pijaus XII amžininkų ir visi įpėdiniai apibūdino jį kaip šventą žmogų. 1958 m. spalio 9 d. mirusio Šventojo Tėvo kanonizacijos bylą popiežius Paulius VI pradėjo 1965 metų lapkričio 18 dieną. Sėkmingai ją užbaigus dieceziniu lygiu popiežius Jonas Paulius II suteikė Pijui XII Dievo tarno titulą. Šventųjų skelbimo kongregacijos nariai – 30 kardinolų ir vyskupų iš Italijos, Ispanijos, Portugalijos, Meksikos, Japonijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų – ištyrę Pijaus XII kanonizacijos bylą 2007 m. gegužės 7 d. vienbalsiai rekomendavo popiežiui Benediktui XVI pripažinti herojiškas kandidato į šventuosius gyvenimo vertybes. Tikimasi, kad naujų istorinių duomenų akivaizdoje Dievo tarno Pijaus XII beatifikacijos ir kanonizacijos procesas įgis pagreitį – to laukia viso pasaulio katalikai ir geros valios žmonės.

Parengė Edvardas ŠIUGŽDA

© 2017 „XXI amžius“