Audros laužė –
nepalūžom

Valstybės kūrėjai

„Aš nepasidariau lietuviu, aš esu juo gimęs“

165-osioms Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

(Tęsinys. Pradžia nr. 9.)

Toliau kun. J. Tumas-Vaižgantas rašo: „Bet jei pasitaiko laimingų išminčių, tai jau tikrai esti kuo pasidžiaugia. Tokia išmintimi laikau Gabrielių Landsbergį.

Savo klasės ir giminėms jeibėms ir savumais, žinai, ir jis netesėjo nusikratyti – tai kelių kartų darbas, ne vieno gero noro; tai paliko jo, taip sakant, privatiniams dalykams. Bet sukurstytas ir įtrauktas į tam tikras lietuvių visuomenės gyvenimo vėžes, jis visą jau laiką išliko nuosakus ir savo apsiėjimais lietuvių tautybei visai ištikimas.

Gabrielius Landsbergis buvo „litvomanas“. Taip tie mūsų bajorai, kurie buvo Lietuvą paniekinę, pakrikštijo tuos savo brolius bajorus ir ne savo brolius demokratus, kurie pirmieji buvo užsiliepsnoję nauja idėja – nužerti nuo lietuvių sielos pelenus, kuriais kaimynai buvo juos apkasę, ir įpūsti jiems tautinį supratimą. Pravardžiuodami lenkai manė lietuvius pašaipa užmušią. Silpnavalius ir užmušė, tik ne tokios taurios dvasios žmones, kaip G. Landsbergis. Jis mielai priėmė primetamą jam manijos ligą ir drąsiai pasakė savo srities žmonėms:

– Taip, aš nuolat kliedu Lietuva, aš sergu dvasia; tačiau tik dėl to, kad jūs tuo „nesergate“, kad jūs esate viso šimtmečio atgalainiai, kad jums neprisiima naujos gadynės čiepai, kad jaunoji Lietuva ima jumyse matyti savo priešininkus, o ne brolius ir bendradarbius! Susipraskite ir imkite, pagaliau, Lietuvos likimu sielotis; susirkite ir jūs ta manija, nes tai garbės ir priedermių liga“.

G. Landsbergis buvo aktyvus varpininkų pasitarimų dalyvis. Čia dalyvaudavo visi žymesni varpininkų sąjūdžio dalyviai: J. Adomaitis-Šernas, P. Avižonis, J. Bagdonas, A. Bulotas, J. Bulotas, M. Čepas, L ir S. Didžiulai, O. Didžiulytė-Sketerienė, J. Gaidamavičius, P. Gaidelionis, K. Grinius, J. Jablonskis, M. Jankus, J. Kriaučiūnas, A. Kriščiukaitis-Aišbė, A. Kronkaitis, V. Kudirka, J. Lapinas, P. Leonas, J ir M. Lozoraičiai, Vl. Mačys, Pr. Mašiotas, P. Pr. ir S. Matulaičiai, P. Mikolainis, kun. A. Milukas, V. Palukaitis, G. Petkevičaitė-Bitė, J. Rūgys, A. Sketeris, J. Šaulys, V. Šlekys, R. Šliūpas, kun. J. Tumas-Vaižgantas, L. Vaineikis, J. Vileišis, P. Višinskis, M. Zauniūtė ir kiti. Pradžioje varpininkų pasitarimai vykdavo Suvalkijoje. Tačiau ilgainiui nustota juos tenai kviesti. Carinė valdžia labiausiai į šį kraštą atkreipė dėmesį ir pradėjo ten gyvenusius ir dirbusius varpininkus blaškyti. Ką daryti? Nutraukti pradėtą darbą nevalia. Reikėjo pasiieškoti vietos toliau.

Varpininkų pasitarimas 1890 metais vyko netoli Gruzdžių, Rakandžių kaime, netoli varpininko R. Šliūpo tėviškės. Jame dalyvavęs G. Landsbergis-Žemkalnis rašė: „Vienu iš svarbiausių to laiko atsitikimų buvo pirmas visuotinis lietuvių veikėjų suvažiavimas ūkin. Šliūpo miške. Ten užsimezgė aukštesnis tautiečių susipažinimas ir įvyko šiokia tokia organizacija. To suvažiavimo konspiracija buvo uoliai persergėta, kad niekas nereikalingas suvažiaviman nepatektų. Todėl kokia nors teisingoji žinia, kiek žinau, nebuvo prasiplatinusi toliau susirinkimo. Užtat atsirado piktųjų melagingų paskalų. Vieni, pavyzdžiui, kalbėjo, būk suvažiavimas nutaręs susidėti su valdžia, atimti iš ponų dvarus, kiti – būk nutarta pirma sugriauti katalikų tikėjimą ir jo griuvėsiuose iškelti lietuvybę. Apie tai buvo pranešta net vyskupui Paliulioniui, kurs tuo pasiremdamas, asmeniškai man išmetinėjo, kam aš priklausau prie tokių bažnyčios ardytojų“.

Suprantama, gal ir nedaug būtų tereikėję, kad caro žandarai būtų pakenkę, jei ne visam lietuvių tautiniam judėjimui, tai bent varpininkų sąjūdžiui, o gal ir galutinai sužlugdę jį.

Kad varpininkų pasitarimai vyktų kuo saugiau, šio sąjūdžio vadovybė pasitarimus pradėjo rengti laikydamasi dar griežtesnės konspiracijos. Vienas toks pasitarimas įvyko 1892 metų vasarą Mintaujoje, Latvijoje. Ten gyveno keletas aktyvesnių varpininkų. Rygoje gyveno J. Koncevičius ir Pr. Mašiotas, o Mintaujoje – J. Jablonskis, A. Krikščiukaitis-Aišbė ir M. Lozoraitis. Vykstant krikštynoms, buvo susitarta aplankyti J. Jablonskio šeimą. Be Latvijoje gyvenusių varpininkų ir Jablonskių, čia dalyvavo M. Čiapas, L. ir S. Didžiuliai, K. Grinius, V. Kudirka, M. Kuprevičius, G. Landsbergis-Žemkalnis, S. Matulaitis, G. Petkevičaitė-Bitė, J. Račiūnas, J. Rūgys, kun. J. Tumas-Vaižgantas ir kt.

Panašaus pobūdžio pasitarimuose varpininkai aptardavo spaudos leidimo ir platinimo reikalus. Ir Mintaujoje vykusiame pasitarime buvo iškėlę sumanymą „Varpą“ spausdinti ant plonesnio popieriaus, kad pigiau kainuotų jo siuntinėjimas uždaruose vokuose. O Kun. J. Tumas-Vaižgantas apgailestavo, kad „Varpą“ anksčiau rėmę kunigai, o ypač Žemaičių kunigų seminarijos klierikai, ilgainiui dėl „Varpo“ puslapiuose prieš dvasininkiją nukreiptų rašinių atitolo, atsisakė jį prenumeruoti ir skaityti.

Pas Jablonskius vykusiose jų dukros Onos krikštynose krikštatėviais buvo pakviesti V. Kudirka ir G. Petkevičaitė-Bitė. Krikštijo kun. J. Tumas-Vaižgantas. O. Jablonskytė užaugusi tapo akių gydytoja ir ištekėjo už G. Landsbergio-Žemkalnio sūnaus Vytauto, žymaus architekto.

G. Landsbergis-Žemkalnis paliko gilų pėdsaką varpininkų veikloje. Žymus šio sąjūdžio veikėjas K. Grinius, charakterizuodamas kiekvieną varpininką, taip mini G. Landsbergį-Žemkalnį: „Jo pastangomis ne vieną kartą varpininkai iš labai sunkaus padėjimo būdavo išvelkami“.

G. Landsbergis-Žemkalnis pasižymėjo ir knygnešystėje. Kai tik grįžo į tėvynę, iš karto pradėjo ieškoti ryšių su tais žmonėmis, kurie anuomet iš Prūsų Lietuvos į mūsų kraštą gabeno carinės valdžios uždraustą lietuvišką spaudą. G. Landsbergis-Žemkalnis ne tik iš jų pirkdavo savišvietai, bet ir duodavo paskaityti patikimiems kaimynams. Spaudinius atveždavo knygnešių karaliumi vadintas J. Bielinis-Bieliakas. Už tai grėsė tremtis į šaltąjį Sibirą. Bendraujant su knygnešiais ir jiems padedant G. Landsbergiui ne kartą teko susidurti su pavojais įkliūti caro žandarams į rankas. Apie vieną tokį įvykį jis rašė: „Varpas“, „Ūkininkas“ ir šiaip knygelės vis labyn ėmė platintis po Lietuvą. Kaip iš po žemės išdygę karabelninkai vejami, persekiojami šnairavo su knygomis po kaimus, miestelius ir dvarus. Mūsų krašte vyriausiai atsižymėjo karabelninkas Bieliakas. Visiškai susipratęs, drąsus ir guvus, jis mokėjo mitriai išsisukti iš bėdos. Gaudydavo jį uriadninkai ir savieji starostos, ir dešimtininkai, o jis, lyg pasityčiodamas, lindo jiems akyse ir kaip tik iš po pat nagų it vijūnas išsprukdavo.

Atsimenu vieną tokį atsitikimą mano namuose Linkaučių dvare (kur gyvenau, valdydamas Karpių reikalus ir dvarus), atvažiavo Bieliakas su „tavoru“. Sūnų palikęs ratuose, pats su knygomis įėjo virtuvėn. Iš čion mano šeimyna įvedė jį miegamajan ir prasidėjo prekyba. Tik kaip reikia, neilgam trukus patėmijom, kad apie Bieliako vežimą sukasi uriadninkas, mat buvo jį atsivijęs iš miestelio. Išėjau – žiūriu, uriadninkas kalbina Bieliako vaiką. Priėjęs maloniai pasisveikinau su juo ir, paėmęs ranką, vedu jį tiesiai į svečių priegonkį. Paprastai uriadninkas su reikalais eidavo į mano kabinetą per virtuvę, todėl didžiai nusistebėjo, atsiradęs salone.

Mano žmona, supratus mano manevrą, įnešė salonan bonką degtinės ir užkandų. Galas toks, kad didžiai pakakintą ir elegantiškame ūpe uriadninką ne be vargo įsodinau į ratus ir, išlydėję iki vieškeliui, paleidome.

Didžiai pasijuto nusiminęs uriadninkas, kada kelioms dienoms praslinkus, atvažiavęs vėl su reikalais, turėjo eiti į mano kabinetą per virtuvę.

Brangiai mokėjome Bieliakui už literatūrą, bet ir jam ji apsieidavo nepigiai. Ne sykį turėjo bėgti, pametęs arklį ir ratus, ir prekę. Per sieną persigabenant jam buvo lengviau, ne kaip slėpties vietoje nuo Judošių“.

Kas tie G. Landsbergio-Žemkalnio minimi „Judošiai“? Tokių žmonių visada buvo, yra ir bus tarp lietuvių, jų yra tarp visų tautybių žmonių. Skundikas už žandarui suteiktą vertingą informaciją, galėdavo ir premijos tikėtis, o už J. Bielinį-Bieliaką – netgi ir nemenkos. Tik gaila, kad tokiais „Judošiais“ tapdavo ne kokie nors neapsišvietę dvasiniai skurdeivos, deja, jų pasitaikydavo ir tarp lietuvių katalikų dvasininkų... Jie buvo netolerantiški kitokių pažiūrų tautiečiams. Apie tai G. Landsbergis-Žemkalnis rašė: „Atsiradusi dvasiškijos „Apžvalga“ buvo įsteigta vien opozicijai liberaliai „Aušrai“. Mano akivaizdoje aukštesnio laipsnio dvasiškis, užklaustas kunigėlio, kaip kovoti prieš prasiplatinimą podraug su tautine ir bedieviškos literatūros, atsakė: „Reikia gaudyti karabelninkus ir įduoti juos žandarų rankosna!“

Buvęs knygnešys I. Lapinskas pažymi, kad G. Landsbergis-Žemkalnis, gyvenęs Linkuvos valsčiaus Kompanščiznos dvare, ir pats buvo pirmasis toje apylinkėje lietuviškų raštų platintojas. Kaip lietuvių švietėją, įtraukusį ir kitus kraštiečius į tą veiklą, G. Landsbergį-Žemkalnį mini ir buvęs linkuviškis S. Žąsinas: „Tėvas pradžios mokyklą Linkuvoj užbaigęs, rodos, 1890 metais pirmuoju mokiniu, ir todėl mokytojas rusas prikalbėjo, kad jis stotų į mokytojų seminariją, žadėdamas išrūpinti stipendiją. Tėvai pasitarę su vietos klebonu kun. Jasinskiu, nesutiko, bijodami, kad sūnų Jonelį nepaverstų į rusą.

Visa tai sužinojęs (rodos, kad tuokart buvęs klebonijoje ir girdėjęs Žąsinų kalbą su klebonu), G. Landsbergis-Žemkalnis paėmė Joną pas save neva raštininkauti. Pas Žemkalnį Jonas pramoko lietuviškai rašyti ir susipažino su Jurgiu Bieliniu, kuris dažnai ten atvažiuodavo. Pas Žemkalnį dažnai suvažiuodavo lietuvių inteligentų: Jablonskis iš Mintaujos gimnazijos, gydytojas Kazys Jasinskis ir kiti. Pamatę Jono gabumą mokslui, norėjo jį leisti į Mintaujos gimnaziją, nes jo tėvai neturėjo, iš ko mokyti, bet jie, labai mylėdami savo Jonelį, bijojo, kad ponai jo už savęs neparduotų valdžiai, nes jiems dabar blogai eina. Toliau tie patys inteligentai įkalbėjo Joną eiti į kaimą mokyti vaikus lietuviškai. Jis sutiko“. Bedirbdamas švietėjišką darbą J. Žąsinas įsitraukė ir į knygnešystę. „Daugiausia knygas platino tarp sodiečių, bet kartais Bielinio buvo siunčiamas ir pas inteligentus: Petkevičaitę, Žemkalnį ir kitus“, – rašė S. Žąsinas.

Tokia lietuviška G. Landsbergio-Žemkalnio veikla, nors ir kupina gudravimų ir kitokių įvairiausių vingrybių, neliko nepastebėta budrios caro žandaro akies. Tad, nors ir nerasdami konkrečių įkalčių, kuriuos būtų galima panaudoti prieš G. Landsbergį-Žemkalnį, carinės valdžios pareigūnai 1894 metais jam pasiūlė palikti tėvynę: „Arba geruoju iškeliauti iš Lietuvos, ir tuomet gausiu ištikimybės (blagonadiožnosti) paliudijimą, arba būsiu išvežtas administratyviniu būdu“, – rašė jis. Tad, vengdamas priverstinio ištrėmimo, pasirinko savanorišką tremtį.

G. Landsbergiui-Žemkalniui teko gyventi Charkove, Maskvoje ir kitose vietovėse. Nors ir nelengvomis sąlygomis gyveno, tačiau nuo lietuviškos veiklos nė nemanė pasitraukti. Bendradarbiavo varpininkų leistuose „Varpe“ ir „Ūkininke“ bei ieškojo carinėje Rusijoje išsibarsčiusių pavienių lietuvių, juos švietė, rengė tautiniam darbui ir jungė į kuopeles.

G. Landsbergis-Žemkalnis gyveno Lietuvos džiaugsmais ir rūpesčiais. Jo norą apsilankyti tėviškėje paskatino 1899 metų vasarą Palangoje įvykęs pirmasis viešas lietuviškas vakaras ir lietuvių tautinės ekspozicijos rengimas 1890 metais Paryžiuje vyksiančioje pasaulinėje parodoje. Tai turėjo laisvajam pasauliui parodyti, kad Lietuva, nors ir yra ištrinta iš pasaulio žemėlapio, tačiau savita buitimi, papročiais, kultūra, kalba, o ypač dvasia, tebėra gyva. Taigi 1900 metų vasaros pradžioje G. Landsbergis-Žemkalnis parvyko pasisvečiuoti į tėvynę.

1899 metais pirmajam lietuviškam vakarui Palangoje pasisekus, tautinio judėjimo dalyviai ruošė analogiškus vakarus Liepojoje, dar kartą Palangoje ir Mintaujoje. Tad grupė entuziastų, rengusių vakarą Palangoje, 1900 metų vasarą iš carinės valdžios išsirūpino leidimą pastatyti komediją „Velnias spąstuose“. Tai pirmiausia turėjo įvykti Mintaujoje 1900 m. liepos 23 d.

Caro valdžia ne juokais susirūpino plintančia lietuviškųjų vakarų epidemija. Nedelsiant iš Marijampolės į Liepoją buvo atkeltas ispravnikas A. Vonsiackis, liūdnai pagarsėjęs Suvalkijoje likviduojant „Sietyno“ draugiją. Dabar reikėjo likviduoti „Palangos–Mintaujos–Liepojos“ kampaniją.

Trumpam grįžęs į tėvynę G. Landsbergis-Žemkalnis skubėjo susitikti su lietuviškų vakarų organizatoriais. Galima suprasti, kad jis dar gerai nežinojo apie prasidėjusius persekiojimus. Apie savo artimiausius tikslus viešnagės metu tėvynėje jis rašė: „Lietuvoje buvo rengiami spektakliai, paskaitos. Norėjau ir aš prisidėt. Vasaros pradžioje, gavęs laiko atostogai, iškeliavau Palangon, bet pakeliui gavęs žinią, kad Liudas Vaineikis suimtas ir pateko Liepojos kalėjiman, apsistojau Liepojoje. Ten susipažinau su Vaineikio jaunute žmona ir su vietos veikėjais: Žiupsniu, Danilevičiu ir Paketuriu.

Patėmijęs, kad čia ir apie mano asmenį sukasi šnipai, paskubau iš Liepojos išsidanginti ir nuvažiavau apsilankyti pas gimines Pašvitinio (Šiaulių apskr.) apylinkėje. Patekau kaip tik tame laike, kuomet Povilas Višinskis su Jonu Siabu lipdė lietuvių kalba spausdintas afišas (...).

Grįždamas Maskvon, buvau sustojęs Vilniuje pas brolį Kazimierą. Nors buvo tik mažas tuomet susipratusių Vilniaus lietuvių skaičius, bet uoliai krutėjo, organizavosi (...)“.

Vonsiackis veikė plačiai. Prasidėjo kratos, areštai. Štai būdinga žinia iš to meto lietuvių spaudos: „... Padarė kratas pas du kurpiu, bet nieko nerado; tiedu kurpiai, matot, taisydami Požėlai batus, o pavasarį buvo prisidėję prie lietuviško spektaklio Mintaujoj... Siaučia visur Vonsiackis, siunta ant Vaineikio, Janulaičio, Višinskio – vis spektakliai, afišos, knygos...“

Grįžęs iš tėvynės į Maskvą G. Landsbergis-Žemkalnis kiek ilgiau pasidžiaugti laisve, nors ir ribota, negalėjo. 1900 m. spalio 6 d. jis buvo suimtas ir išvežtas į Liepojos kalėjimą.

„Tai buvo mano gyvenimo košmaras. Visai izoliuotas nuo žmonių, atskiroje kameroje, nuolat kankinamas pasityčiojimais tai prokuroro, tai žandaro, tai vyriausiojo kalėjimo viršininko. Gąsdino mane, piešdami mano vaidentuvėje paveikslus, kaip mano šeimyna, mano apleista, žūsta Maskvos gatvėse ir t. t.“, – rašė G. Landsbergis-Žemkalnis.

Liepojos kalėjime G. Landsbergiui-Žemkalniui teko išbūti 10 savaičių. Grįžus į Maskvą laukė dar viena staigmena – atleidimas iš darbo. Tad Landsbergių šeimai prasidėjo sunkios dienos. O byla buvo sudaryta didelė. Buvo represuoti visi pirmųjų viešų lietuviškų vakarų organizatoriai ir dalyviai. Teismo sprendimą šioje byloje savo ranka 1902 m. vasario 27 d. pasirašė pats caras: L. Vaineikį ištremti 5, A. Janulaitį – 3 metams į Rytų Sibirą, Pr. Bendiką, F. Janušį, Vl. Mongirdą ir St. Žiupsnį – 2 metams, o G. Landsbergį-Žemkalnį – 3 metams ištremti iš gyvenamosios vietos ir t. t. Iš viso buvo ištremti 49, o visoje Lietuvoje represuota daugiau kaip 200 žmonių.

© 2017 „XXI amžius“