Audros laužė –
nepalūžom

Valstybės kūrėjai

„Aš nepasidariau lietuviu, aš esu juo gimęs“

165-osioms Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

(Tęsinys. Pradžia nr. 9, 10.)

G. Landsbergį-Žemkalnį carinė valdžia ištrėmė į Smolenską. Į tremties vietą jis išvyko kartu su savo šeima. Apie laiką, praleistą tremtyje, G. Landsbergis-Žemkalnis rašė: „Nedaug ką galiu iš savo Smolensko vargų gyvenimo papasakoti. Vietos rusai, ypač „žemiečiai“, prielankiai į mus žiūrėjo. Dargi gubernatorius ir policija žmoniškai su mumis pasielgė ir nesinaudojo savo teise lankyties pas mus, kratyt arba dargi pagal įstatymus šaukti mus į policiją. Tiktai lenkai, lygiai su mumis už savo reikalus ištremti, skersavo, kam mes tarp savęs šnekam lietuviškai, kam bažnyčioje, nors ir po visam, gaunam pasimelsti lietuviškai; ir daug darydavo jie kliūčių, kurių ir nesuskaityti. Vėliau per jų skundą Peterburgan buvo tos pamaldos užgintos.

Šviesią atmintį įkvėpė man Smolensko klebonas lietuvis, seniai apsigyvenęs Smolenske. Sužinojęs apie ištremtuosius, patsai mus surado, aplankė, nesiknisinėdamas mūsų sielos gelmėse dėl tikybinės ištikimybės, tas tikrasai Dievo apaštalas paguodė mus, dažnai kviesdamas pas save ir iki mūsų bausmės galo nepertraukė brolio ryšių su mumis“.

Lenkai visada nemėgo G. Lansbergio-Žemkalnio, kaip aršaus litvomano, ir visur stengdavosi jam pakenkti ar bent pašiepti. Tačiau būdamas karšto temperamento žmogus, tiems, kurie be pagrindo jį užsipuldavo, G. Lansbergis-Žemkalnis taikliai sugebėdavo atsikirsti.

„Prisimenu, kartą atostogų metu buvau iš Maskvos atvažiavęs pas tėvus į Smolenską. Sekmadienį, po pamaldų, klebonas buvo pasikvietęs lietuvius tremtinius pietums. Tėtušis nusivedė ir mane. Gale stalo sėdėjo klebonas, jo dešinėje – kun. Janulaitis (tremtinys, prof. Augustino Janulaičio brolis) ir tėtušis, priešais juos – du kunigai lenkai, aplink kiti svečiai. Vienas iš lenkų kunigų kreipėsi į tėtušį: „Ja slyszalem, že pan Landsberg jest wielkim polakožerca?..“ („Girdėjau, kad ponas Landsbergis yra didelis lenkėdis“). Tėtušis tuojau susigriebė ir, dėdamasis į lėkštę kiaulienos gabalą, atšovė: „A tak, prosze księdza, swininę bardzo lubie!“ (O taip, kunige, kiaulieną labai mėgstu!“). Kunigas taręs: „Jestem obražony!“ („Esu įžeistas“) – atsikėlė ir pasišalino. Drauge su juo išėjo ir kitas kunigas, taip pat tardamas: „I ja tež!“ („Ir aš taip pat“), – rašė savo atsiminimuose apie tėvą G. Landsbergio-Žemkalnio sūnus Vytautas.

1904 metų vasario viduryje pasibaigė G. Landsbergio-Žemkalnio tremties laikas. Grįžti Maskvon ar vykti į bet kokią kitą carinės imperijos vietovę jis nenorėjo. Tad tų pačių metų kovo 1 dieną kartu su šeima G. Landsbergis-Žemkalnis grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje.

Su neslepiamu džiaugsmu G. Landsbergis-Žemkalnis kaip ir dauguma lietuvių sutiko 1904 m. balandžio 24 d. paskelbtą žinią, kad lietuvių spaudos draudimas atšauktas. Apie tai jis rašė: „Aš nemoku gerai išreikšti, kaip atsiliepė į mane ta staigi žinia (...). Netrukus išgirdome viešai iš Šv. Mikalojaus bažnyčios sakyklos tą džiaugsmingą naujieną. Dėl manęs tai buvo didelė graudinga valanda. Nebegalėjau susilaikyti. Apsiverkiau. Tai buvo valanda, kurioje, rodos, arčiausį neprietelį būčiau priglaudęs prie savo ištroškusios širdies. Supraskite tik, juk aš jutau ir savyje tos jėgos krislelį, tos jėgos, kuri buvo pergalėjusi iš visų pusių statomas žabangas, atkėlė per 40 metų kietai uždarytus lietuvių kultūros vartus“.

Dalis lietuvių tautinio judėjimo dalyvių, neslepiančių džiaugsmo, sumanė padėkoti ir pačiam carui už spaudos legalizavimą, kaip už geradarystę. 1904 m. gegužės 6 d. carinės Rusijos vidaus reikalų ministrui P. Sviatopolskui-Mirskiui buvo įteiktas padėkos raštas carui, pasirašytas 155 žmonių vardu. Tarp padėką pasirašiusiųjų buvo kun. J. Ambraziejus, kun. J. Kukta, G. Landsbergis-Žemkalnis, P. Matulionis, K. Strazdas, V. Urbonavičius, E. Vileišienė ir kt. Už tai jiems, padėkojusiems carui – lietuvių tautos pavergėjui ir prispaudėjui, – buvo pareikšta daug nepritarimo ir netgi pasmerkimo. „Varpo“ žurnalas išspausdino J. Šaulio straipsnį „Spaudos atgavimas“, kuris atspindėjo kitos lietuvių tautinio judėjimo dalyvių grupės nuomonę. Padėką pasirašiusieji carui buvo pavadinti išgamomis, caro tarnais ir kitokiais, ne visiškai pasirašiusius charakterizuojančiais epitetais.

Kai G. Landsbergis-Žemkalnis atvyko į Vilnių, čia lietuvių inteligentų buvo palyginti nedaug. Tai – kun. J. Ambraziejus, F. ir J. Bortkevičiai, A. Domaševičius, Č. Landsbergis, D. Malinauskas, E. Nonevičius, B. Stankevičius, broliai A., J. ir P. Vileišiai ir nedaugelis kitų, kurie buvo įkūrę Vilniaus apaštalų draugiją, veikusią nelegaliai, kovojusią dėl lietuvių kalba laikomų pamaldų Vilniuje.

Atgavus spaudą, į istorinę Lietuvos sostinę pradėjo rinktis daugiau ar mažiau lietuvių tautiniame judėjime pasižymėjusi inteligentija. Į Vilnių buvo vykstama gyventi dėl to, kad čia niūriai vyravo lenkų įtaka. Tad lietuviai savo istorinę sostinę siekė bent jau kultūriniu atžvilgiu padaryti lietuvišką. Tarp atvykusių buvo M. Biržiška, J. G. Beržanskis-Klausutis, P. Gaidelionis, L. Gira, J. Jablonskis, O. Pleirytė-Puidienė, K. Puida, K. Šakenis, J. Šaulys, kun. J. Tumas-Vaižgantas ir daugelis kitų, pasiryžusių čia dirbti tautinį-kultūrinį darbą.

Vienas žymesnių lietuvių inteligentų, gyvenusių Vilniuje, buvo P. Vileišis. Jis Vilniuje turėjo stambią pramonės įmonę, tad turėjo ir nemaža lėšų, kurias ketino skirti lietuvių tautinei-kultūrinei veiklai. Apie jį ėmė spiestis tautiškai mąstanti Vilniaus lietuvių inteligentija. P. Vileišis ruošėsi steigti spaustuvę, knygyną ir leisti laikraštį. Šiuos sumanymus jis ėmė realizuoti jau antroje 1904 metų pusėje.

Buvo pradėta vystyti plati leidyba. Dar 1904 m. rugsėjo 7 d., gavus iš carinės valdžios reikiamus leidimus, buvo įrengta spaustuvė. 1905 m. sausio 1 d. ji turėjo vieną didelę ir vieną pedalinę spausdinimo mašinas, o 1907 m. sausio 1 d. jau buvo dvi didelės spausdinimo mašinos ir dvejos spausdinimo staklės. Buvo aštuonių arklio jėgų galingumo vidaus degimo variklis. Darbininkų buvo 1905 m. sausio 1 d. – 19, 1907 metais – 18, 1908 metais – 13, 1909 metais– 8. Pradžioje šioje spaustuvėje buvo spausdinami leidiniai tik lietuvių kalba, o nuo 1906 m. balandžio 8 d. – visomis Europos kalbomis. Savo technines galimybes ši spaustuvė reklamavo taip: „Ji aprūpinta naujomis aiškiomis visų rūšių raidėmis, turi daug klišių svietiškoms ir dvasiškoms knygoms pritaikomų, visokių papuošimų sulig naujausiu spaudos technikos reikalavimu“. Šioje spaustuvėje įvairiu laikotarpiu buvo spausdinami „Vilniaus žinių“, „Lietuvos bitininko“, „Šviesos“ laikraščiai; neperiodinių leidinių 1904 metais išspausdino vieną (2 puslapių apimties), 1905 metais –31 (2383), 1906 metais – 61 (4587), 1907 metais –18 (1197), 1908 metais – 12 (264), 1909 metais – 4 (121), o 1910 metais – 1 (44). Tų pačių metų gruodį P. Vileišis savo spaustuvę pardavė.

Tuo pačiu metu – 1904 m. rugsėjo 7 d. – iš carinės valdžios buvo gautas leidimas Vilniuje įsteigti pirmąjį lietuvišką knygyną, oficialiai vadinamą „Vilniaus žinių“ knygynu. Jam vadovavo M. Piaseckaitė-Šlapelienė. Dirbo ir G. Landsbergis-Žemkalnis. Knygynas veikė nuo 1904 m. spalio 25 d.

G. Landsbergis-Žemkalnis yra teigęs, kaip buvo komplektuojamos pirmosios šio knygyno prekės. 1904 m. rugsėjį P. Vileišis pasiuntė jį į Tilžę, kad pargabentų į Vilnių Prūsų Lietuvoje jo išleistas knygas. Susidaręs didelis bagažas – 24 pavadinimų apie 40000 egzempliorių. Apie tai P. Vileišis rašė: „1905 m. aš išreikalavau iš užrubežio visas knygas, kurios ten buvo išspausdintos, ir įsteigiau Vilniuje knygyną. Tas knygynas savo laiku padėjo ir kitiems lietuviams įsteigti knygynus ne tik Vilniuje, bet kaip Kaune ir kitur, duodamas knygas išsimokėjimui“. „Vilniaus žinių“ knygynas dažnai buvo reklamuojamas taip: „Pigiausiai parduoda ant vietos ir siunčia į visas šalis svieto visokias lietuviškas knygas, paveikslus Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir didvyrių, visokių rūšių atvirus laiškus, mažus paveikslėlius ir maldaknyges, priima užsakymus ant visų lietuviškų laikraščių ir leidinių“. O kad šiame knygyne būtų galima prekiauti natomis, G. Landsbergis-Žemkalnis atskiru raštu kreipėsi į Vilniaus spaustuvių ir knygų prekybos inspektorių. Šis, persiųsdamas jo prašymą Vilniaus gubernatoriui, pažymėjo, jog jis nematąs kliūčių patenkinti prašymą, bet pats knygyno savininkas būsiąs atsakingas už tai, kad knygynas nepažeistų šios rūšies prekėms keliamų reikalavimų. Ilgainiui šis knygynas P. Vileišiui komerciniu požiūriu tapo nebenaudingas, tad 1909 metais jį nupirko M. ir J. Šlapeliai.

Kai veikė spaustuvė ir buvo turima pakankamai išteklių, P. Vileišis sumanė Vilniuje leisti laikraštį, kuris pradžioje, kaip anuomet Lietuvoje dar nebuvo, buvo leidžiamas kaip dienraštis.

1904 m. lapkričio 9 d. buvo dideliu tiražu atspausdintas pranešimas, pavadintas „Vilniaus žinių“ pranešimu. Jis buvo siuntinėjamas žymių lietuvių tautinio judėjimo dalyvių adresais bei platinamas kitokiais būdais. Jis prasidėjo šiais žodžiais: „Šių metų gruodžio mėnesį pradės eiti iš Vilniaus pirmasai lietuvių politikos, visūmenės ir literatūros dienraštis „Vilniaus žinios“.

Toliau dėstoma carinės valdžios patvirtinta dienraščio programa: „1) Vyriausybės įstatymai ir paliepimai; 2) Politikos ir visūmenės gyvenimas (straipsniai, korespondencijos, ištraukos iš laikraščių, telegramos ir iliustracijos; 3) Įvairios žinios apie žemės išdirbimą, prekybą, pramones ir t. t.; 4) Mokslo ir literatūros feljetonai ir 5) Apskelbimai.

Įvykinant savo programą, „Vilniaus žinioms“ rūpės tautos apšvietimas, gerovė ir laimė. Visa, kuo galėsime šviesti Lietuvos žmones, didinti jų gerovę ir teikti jiems laimingesnį gyvenimą, –  visa tat ras vietos mūsų dienraštyje. Visa, kas lengvina žmonijai gyvenimą, visi pramintieji takai, kuriais eidamos kitos tautos rados šviesesnės, doresnės, turtingesnės ir laimingesnės, – visa tat bus keliama mūsų dienraštyje aikštėn. Dienraščio tikslui rūpinsimės suvartoti visas mokslo bei literatūros šakas, kurios šviečia ir dorina atskirąjį žmogų ir visūmenę.

Bet, norint gydyti kūnas, reikia pažinti jo ligą: norint auklėti visa, kas šviesu, dora ir prakilnu, reikia būtinai žinoti dar visa, kas gyvenimą bjaurina, kas jo negražina, neskaistina. „Vilniaus žiniose“, kiek bus galima ir reikalinga, turės atsispindėti visas tiek tautos, tiek pasaulio gyvenimas, bent visa, kas tame gyvenime yra įdomiausia: dienraštyje turės rasti vietos dar visokie kiti straipsniai ir straipsneliai, žinios ir žinelės, nurodymai ir pranešimai, žodžiu sakant – visa, kas galės duoti supratimą apie mūsų krašto ir viso pasaulio gyvenimą ir reikalus.

Apsirinkę tokį tikslą savo dienraščiui, skiriame jį ne vienai kuriai mūsų visūmenės daliai: „Vilniaus žinių“, kaipo pirmojo Lietuvos visūmenės dienraščio, redakcija norėtų, kad kiekvienas lietuvis, kuris ieško šviesos ir nori suprasti savo krašto ir pasaulio gyvenimą, galėtų jose matyti visuomet mielą ir laukiamą svetelį. Taigi skiriame savo dienraštį ne vienam kuriam mūsų visūmenės luomui, ne vienai kuriai jos daliai, bet jai visai. Rūpinsimės, kad ir pati dienraščio kalba visiems būtų prieinama ir suprantama.

Skaitytojų nurodymai ir patarimai bus visuomet branginami, redakcijos apsvarstomi ir, kur bus galima, suvartojami dienraščio tikslui“.

Pabaigoje buvo nurodyta ir metinė dienraščio prenumeratos kaina. Pažymima, kad redakcija nori iš anksto žinoti, kiek dienraščio egzempliorių reikėtų spaustuvėje atspausdinti. Tuo norėta paskatinti išankstinę prenumeratą.

Kiek vėliau buvo atspausdintas dar vienas pranešimas, šį kartą trumpesnis, skirtas visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjams. Jame sakoma: „Gruodžio pradžioje pradėsime Lietuvoje naują ir sunkų darbą – leisime į Lietuvos visūmenę „Vilniaus žinių“ dienraštį. Sunkus tas bus darbas, ir ypač sunkus jis mums, lietuviams, į tokį darbą neįpratusiems. Pasakysime dar tiesiau: gerai žinome, jog redakcija pati viena atlikti viso to darbo nei galėtų. Antra vertus, suprantame, jog visūmenės darbas turėtų rūpėti visūmenei. Kad visūmenė prie to darbo neprisidėtų, dienraščio redakcija pati viena savo tikslo neprieitų; kad įsteigiant dienraštį būtų nepasitikėta, jog prakilniausieji mūsų žmonės tikrai padės atlikti šį šventąjį darbą, redakcija, žinoma, nebūtų išdrįsus jo nei pradėti...“ Antroje pranešimo dalyje – kvietimas bendradarbiauti dienraštyje: „(...) labiausiai rūpi visokios žinios iš Lietuvos ir apie Lietuvą, paskui jau visa, kas gali būti naudinga Lietuvos visūmenei, kaip antai dailioji literatūra ir mokslo populiarizacija...“

Buvo sudaryta „Vilniaus žinių“ dienraščio redakcija ir administracija. Leidėjas nepaisė kiekvieno atsakingo dienraščio darbuotojo priklausymo vienai ar kitai politinei krypčiai ar pasaulėžiūrai. Tad pasirinkimas buvo optimalus. Redakciją sudarė J. Jablonskis, J. Kriaučiūnas, J. Siabas ir P. Višinskis. Dienraščio administratorius ir ekspeditorius buvo G. Landsbergis-Žemkalnis. Rimtesnių, autoritetingesnių ir labiau pasižymėjusių laikraštininkų Lietuvoje kaip ir nebuvo, o redakcijos sudėtis vis keitėsi. Čia įvairiu laikotarpiu dirbo ir dienraštyje bendradarbiavo kun. J. Ambraziejus, J. Biliūnas, M. Biržiška, M. Davainis-Silvestraitis, P. Gaidelionis, L. Gira, J. Gurauskis, K. Jasiukaitis, Kl. Jurgelionis, M. Kukta, G. Landsbergytė, Pr. Mašiotas, S. Matulaitis, V. Mickevičius-Kapsukas, M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, G. Petkevičaitė-Bitė, M. Piasackaitė-Šlapelienė, O. Pleirytė-Puidienė, K. Puida, A. Ratkus, A. Rucevičius, A. Smetona, K. Stiklius, J. Šaulys, J. Šlapelis, kun. J. Tumas-Vaižgantas, A. Vėgėlė, broliai J. Ir P. Vileišiai, J. Žymantienė-Žemaitė, A. Žukauskas ir kt., buvę anuo laiku neabejotini idealistai.

Pirmasis „Vilniaus žinių“ numeris išėjo 1904 m. gruodžio 10 d. Apie nuotaiką, vyravusią prie dienraščio lopšio naktį iš gruodžio 9 į 10 d., G. Landsbergis-Žemkalnis rašė: „Nemanau, kad taip būtų įtempti nervai sosto įpėdinio belaukiant, kaip buvo įtempti nervai mūsų, kurie laukėme iš mūsų pačių vargų ir skausmų, ašarų gimstančio kūdikio (...). Ketvirtai pasibaigus pamatėm „Vilniaus žinių“ jau visiškai išspausdintus lapus, smarkiai krintančius ant vienas kito. Tuomet, paėmęs tų pirmųjų lapų saują, padaviau juos ponui Jablonskiui, idant jis savo ranka išdalytų mums pirmąjį lietuvių dienraštį atminimui. Sugraudintas mokslininkas, paėmęs dienraštį, išdalijo jį tarp mūsų, savo gi rūpestingai sudėjo ir... pabučiavo, paskui, įsidėjęs kišenėn, lyg ką norėjo pratarti, bet gerklė, matyt, ašarų priplūdusi, balso neišdavė. Taip jis ir išėjo namo“.

P. Vileišis tą istorinę naktį sirguliavo ir spaustuvėje jo nebuvo. Grupė bendradarbių pirmąjį „Vilniaus žinių“ numerį, pasak G. Landsbergio-Žemkalnio, „auksu ant šilko išspausdintą“, nunešė jam į namus.

© 2017 „XXI amžius“