Audros laužė –
nepalūžom

Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Lietuvos Taryba, 1918

Artėja Lietuvos Respublikos 100-metis. Per tą laiką Lietuva daug ką patyrė: ir kovas už nepriklausomybę, ir vaisingą, bet kartu ir permainingą valstybės gyvenimo augimą, ir tris okupacijas, besitęsusias 50 metų, ir persekiojimus, ir tautos kančias, ir kovų už laisvę, triumfą bei netektis, ir pagaliau sėkmę išsivaduojant iš imperijos gniaužtų. Tad tas šimtmetis mūsų tautai buvo skausmingas ir laimingas.

Didžiajam Lietuvos šimtmečiui skiriame straipsnių ciklą. Jame bus atskiri rašiniai iš mūsų istorijos, atskleidžiantys tiek mūsų džiaugsmus, tiek mūsų pralaimėjimus, tiek darbus, tiek kančias. Tai bus tarpusavyje nesusiję straipsniai iš įvairių mūsų istorijos laikotarpių, tačiau visi jie turės bendrą tikslą – pažinti ir įsisąmoninti mūsų valstybės veikėjų darbų reikšmę, mūsų kūrėjų ir tautai dirbusių bei jos laisvei pasiaukojusių patriotų likimus, suprasti sąmoningą jų pasirinkimą kovoti už tautos laisvę, tautiečių pastangas nepasiduoti okupantams, patirtas kančias ir jų prasmingumą. Didžiuokimės savo istorija, įsisąmoninkime mūsų piliečių darbus ir žygius, vertinkime juos. Nenusigręžkime nuo Lietuvos, neišduokime tautos siekių, kaip ne kartą būdavo sunkiomis aplinkybėmis.

Pradėti straipsnių ciklą, parengtą pagal Aigustės Vykantės Bartkutės medžiagą,  gal tiktų prisimenant mūsų signatarų gyvenimo istoriją ir likimą. Gaila, laikraščio apimtis leis įtalpinti kiekviename numeryje tik trumpas dviejų ar trijų signatarų biografijas. Kitas svarbias temas, kitus signatarus prisiminsime kas dvi ar tris savaites. Ne visi signatarai gerai žinomi, kai kurie primiršti, kai kurie netgi visai pamiršti. Vienų gyvenimas ryškus, vaisingas, kitų likimo vingiai netolygūs, netgi tragiški. Kai kurie okupacijų buvo sunaikinti, kai kurie mirė toli nuo Lietuvos arba okupuotame krašte pasmerkti svetimųjų atneštos vadžios, bet visi jie nusipelnė mūsų pagarbos. Įsiskaitykime į jų biografijas, prisiminkime juos ir įvertinkime jų gyvenimo prasmingumą.

Valstybės nepriklausomybės siekti kaizerinės Vokietijos okupacijos, sekusios po imperinės Rusijos 120 metų valdymo sąlygomis, ėmėsi Lietuvos Taryba, kurios nariai buvo išrinkti 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje lietuvių konferencijoje. Lietuvos Tarybą sudarė 20 įvairaus amžiaus socialinės padėties, skirtingų profesijų bei politinių pažiūrų žmonės. Tarp jų buvo aštuoni teisininkai (Mykolas Biržiška, Kazys Bizauskas, tuomet dar teisės studentas, Pranas Dovydaitis, Petras Klimas, Stanislovas Narutavičius, Antanas Smetona, Jokūbas Šernas, Jonas Vileišis), keturi kunigai (Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis, Kazimieras Šaulys), trys agronomai (Donatas Malinauskas, Jonas Smilgevičius, Aleksandras Stulginskis), du finansininkai (Jurgis Šaulys, Jonas Vailokaitis), po vieną gydytoją (Jonas Basanavičius), spaustuvininką (Saliamonas Banaitis), inžinierių (Steponas Kairys). Išrinkimo metu vyriausias amžiumi buvo Jonas Basanavičius - 66-erių, jauniausias - Kazys Bizauskas - 25-erių. Bendras signatarų amžiaus vidurkis - 39 metai. Aštuoni Tarybos nariai išrinkimo momentu priklausė Krikščionių demokratų partijai, du buvo tautininkai, du – socialdemokratai ir vienas iš liaudininkų partijos. Kiti septyni buvo nepartiniai. Tokia Lietuvos Tarybos sudėtis buvo iki 1918 m. liepos 13 d.

Jonas Basanavičius

Jonas Basanavičius

Jonas Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime (dab. Vilkaviškio r.). Lietuvos istorijoje pramintas „tautos patriarchu“, numatęs jos ateitį ir kelius Nepriklausomybei pasiekti. Pirmuosius laisvės vilties spindulius J. Basanavičius pradėjo skleisti dar užsienyje (Bulgarijoje, Austrijos imperijoje). Ten likimo nublokštas išgyveno 25 metus. Savo jėgas, sveikatą ir laimę išdalijo svetimose šalyse, tačiau degančią meile sielą iki pat mirties išsaugojo lietuvių tautai. Daugelis jo mokslo darbų ir tyrinėjimų skatino tautinę savimonę, žadino tėvynės meilę. J. Basanavičius išaukštino Lietuvos praeitį, domėjosi lietuvių kalbos ištakomis, rinko lietuvių tautosaką ir skatino kitus ją rinkti, sukūrė savitą lietuvių kilmės teoriją. Susidomėjęs Lietuvos istorija, ragino tautiečius kurti etnografijos draugiją, bet šią idėją realizavo tik Vilniuje, 1907 metais įsteigęs Lietuvių mokslo draugiją, kuriai paskyrė keliolika savo gyvenimo metų. J. Basanavičius išplėtė lietuvių tautos sampratą, jos nariais laikydamas ne tik bajoriją, bet ir visus svetimtaučius, gyvenančius Lietuvoje. Keldamas tautos vienybės idėją, skatino žmones sutelkti jėgas prieš engėją. Subūręs apie save bendraminčius, 1883 metais pradėjo leisti „Aušrą“ (kurios svarbiausias tikslas buvo ugdyti tautiškumą); gyvendamas Prahoje ją redagavo. Vėliau bendradarbiavo „Garse“, „Varpe“, „Tėvynėje“, „Tėvynės sarge“ ir kituose Mažojoje Lietuvoje leistuose leidiniuose. Savo pažiūras apie valstybės ir asmens santykius, valstybės paskirtį J. Basanavičius plačiai dėstė grįžęs į Lietuvą. Jis aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir politinėje veikloje, siekiant Lietuvos tautinio ir socialinio išsivadavimo. Jam labai pravertė Bulgarijoje įgyta politinė patirtis (nuo 1899 metų buvo Bulgarijos demokratų partijos narys), kartu su kitais visuomenininkais 1905 metais sušaukiant Vilniuje Didįjį lietuvių Seimą bei steigiant Tautiškąją lietuvių demokratinę partiją. Šis žingsnis sukėlė karštas politines aistras, tačiau Didžiojo Vilniaus Seimo darbui nesukliudė – J. Basanavičiaus autoritetas vienijo įvairių partijų žmones. 1905 metų pabaigoje Vilniaus lietuvių buvo išrinktas komiteto, turėjusio organizuoti platesnį Lietuvos žmonių susirinkimą, pirmininku. 1905 m. gruodžio 4–5 d. įvyko Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo apie 2000 atstovų iš Lietuvos, lietuvių kolonijų Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Latvijoje ir kuriam J. Basanavičius pirmininkavo. Lietuvos valstybės atkūrimo požiūriu svarbiausia, kad priimtąja rezoliucija Didžiojo Vilniaus Seimo atstovai caro valdžios pareikalavo plačios autonomijos etnografinei Lietuvai, visuotinu balsavimu renkamo Seimo Vilniuje. 1906 metais parengė dokumentą, kuriuo įrodė, kad yra būtina prie Lietuvos prijungti Suvalkų guberniją, gynė lietuvių kalbos teises bažnyčiose. Nuo 1907 metų rūpinosi mokslo organizavimu – įsteigė jau minėtą Lietuvių mokslo draugiją, būrė studentų būrelius į vieningą organizaciją, steigė mokyklas. Kauno universitetas, pagerbdamas daktaro mokslinę veiklą, skyrė jį Garbės nariu ir profesoriumi. 1913 metais kartu su Valstybės tarybos nariu M. Yču išvyko į Ameriką rinkti aukų Lietuvių mokslo draugijos ir Dailės draugijos namams statyti. Pirmąjį pasaulinį karą ir pokarį J. Basanavičius praleido Vilniuje, rinkdamas medžiagą apie vokiečių okupacijos laikotarpį. 1917 metais pirmininkavo Lietuvių konferencijai, buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Jo laikinai pirmininkaujama Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Dr. J. Basanavičius sulaukė beveik visų savo tautinių ir politinių svajonių išsipildymo, nors gyvendamas lenkų okupuotame Vilniuje, neregėjo suvienytos Lietuvos.

Mirė Vilniuje 1927 m. vasario 16 d., palaidotas Rasų kapinėse.

Saliamonas Banaitis

Saliamonas Banaitis

Saliamonas Banaitis gimė 1866 m. liepos 15 d. Vaitiekupių kaime (dab. Šakių r.), valstiečių šeimoje. Baigęs Sintautų pradžios mokyklą, dar kiek pamokytas daraktorių, 1880 metais įstojo į Marijampolės gimnaziją. Joje subūrė lietuvių bendraminčių grupelę. Po trejų metų turėjo nutraukti mokslus, kad galėtų šeimai pagelbėti ūkyje. Gimtinėje į jaunuolio rankas patekdavo laikraštis „Aušra“ ir kiti slaptai platinami lietuviški leidiniai. S. Banaitis bendravo su V. Kudirka, spaustuvininku ir leidėju M. Jankumi, priklausė jo vadovaujamai „Birutės“ draugijai, rūpinosi uždraustų lietuviškų leidinių gabenimu ir platinimu. 1900 metais savarankiškai pasirengė gimnazijos abitūros egzaminams. Baigęs komercijos kursus Peterburge, 1902 metais grįžo į Lietuvą. 1904 metais iš gimtinės persikėlė į Kauną, dirbo kooperatyve „Nemunas“. Dažnai lankydamasis Ragainės ir Tilžės spaustuvėse, kaupė žinias apie jų įrengimą ir darbą. 1905 metais įsteigė spaustuvę Kaune. Tai buvo pirmoji spaustuvė mieste, kurioje panaikinus spaudos draudimą spausdinti periodiniai leidiniai ir knygos lietuviškais rašmenimis. S. Banaitis leido laikraštį „Lietuvos balsas“, lankė „Dainos“ draugijos chorą. Spaustuvininko namuose vykdavo lietuvių susibūrimai, vėliau jo rūpesčiu pradėjo veikti ekonominė Savitarpio kredito draugija. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Kartu su J. Basanavičiumi ir kitais tautiečiais įkūrė Draugiją lietuvių kalbos teisėms Lietuvos bažnyčiose ginti. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, S. Banaitis talkino steigiant Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrių Kaune, buvo vienas iš jo vadovų. Jo ir bendraminčių pastangomis pradėjo veikti „Saulės“ gimnazija ir dvylika pradinių mokyklų. S. Banaitis buvo vienas iš buhalterijos kursų, išlaikomų jo šeimos lėšomis, steigėjų, pats dėstė kursų lankytojams. 1915 metais parengė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės konfederacijos atsišaukimą, o 1916 metų pradžioje – Kunigaikštystės konstitucijos projektą, kuris buvo platinamas Lietuvoje. 1916 metų vasarį slaptame lietuvių susibūrime ragino paskelbti krašto nepriklausomybę vadovaujantis šiais dokumentais. Talkino rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais nariais pasirašė Nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės. 1918 metais buvo vienas iš Lietuvos prekybos ir pramonės banko steigėjų, jo valdybos narys. Nepriklausomybės kovų metais šis bankas lėšomis rėmė kuriamą Lietuvos kariuomenę. Gimtinėje S. Banaitis sutelkė 120 savanorių būrį, kuris įsiliejo į Lietuvos kariuomenę. 1919 metais signataras buvo Šakių apskrities viršininkas. Tuomet darbą pradėjo šios apskrities ir jos valsčių administracija, policija. Jis buvo vienas iš tais pačiais metais įkurtos Žemdirbių sąjungos steigėjų ir vadovų. Ji rūpinosi žemdirbių ekonominės padėties gerinimu, Lietuvos ūkio kultūros kėlimu. 1919–1923 metais leido ir redagavo sąjungos laikraštį „Žemdirbių balsas“. 1920 metais grįžęs į Kauną, prisidėjo kuriant Lietuvos garlaivių bendrovę. Jo pastangomis buvo atidaryta Kauno užmiesčio autobusų stotis, kurios viršininku jis tarnavo iki gyvenimo pabaigos.

Mirė 1933 m. gegužės 4 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

(Bus daugiau)

Parengta pagal: 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, sudarė V. Bukaitė, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006.

Jonas Basanavičius. Gydytojas ir mokslininkas, sudarė A. Juozulynas, L. Genytė, Vilnius: Respublikinis leidybos ir spaudos paslaugų biuras, 1994.

Lietuvių enciklopedija, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, t. 2, 1954.

Nepriklausomos Lietuvos Valstybės atkūrimas 1917–1922 m., Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 1998.

Liekis A., Signatarai. Vasario 16, Vilnius: Džiugas, 1996, p. 407.

© 2017 „XXI amžius“