Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Audros laužė –
nepalūžom

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Popiežiškasis Gavėnios vizitas Romos parapijoje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus bendrauja su jaunais parapijiečiais

Minint 4-ąsias popiežiaus Pranciškaus pontifikato metines, būtina pabrėžti, kad, be daugybės darbų Visuotinės Bažnyčios naudai, jis vykto pavyzdingą tarnystę Romos vyskupijos tikinčiųjų bendruomenės pastoracijoje. Galbūt norėdamas iškelti šį sielovadinį bruožą, minėtos sukakties išvakarėse, antrąjį Gavėnios sekmadienį, kovo 12 dieną, Šventasis Tėvas atliko ganytojišką vizitą į dar vieną Romos priemiesčio parapiją, dedikuotą šv. Magdalenai Kanosietei (1774–1885) ir patikėtą vadovauti jos įkurtos Meilės sūnų (kanosiečių) vienuolijos kunigams. Tai – palyginus jauna parapija, įsteigta 1988 metais. Joje yra daug vargšų bei migrantų, sulaukusių ypatingo popiežiaus Pranciškaus dėmesio. Šis apsilankymas buvo jau 14-asis jo vizitas į Romos parapijas ir trečiasis 2017 metais. To šventadienio popietę Šventasis Tėvas susitiko su įvairiomis tikinčiųjų grupėmis, pirmiausia su seneliais ir ligoniais, jaunomis šeimomis, daug bendravo su jį apie popiežiškąją tarnystę klausinėjusiais vaikais ir paaugliais. Po to prieš du dešimtmečius pastatytoje parapijos bažnyčioje klausė išpažinčių ir aukojo šv. Mišias su Gavėniai skirtais aktualiais pamąstymais.

Popiežius Pranciškus laukiamas Lietuvoje

Popiežius Pranciškus sveikina Lietuvos užsienio reikalų ministrą Liną` Linkevičių, centre – ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė

Kovo 15 dieną tarp bendrosios audiencijos dalyvių buvo ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, lydimas ambasadorės prie Šventojo Sosto Irenos Vaišvilaitės ir kelių kitų asmenų. Ministerijos pranešime primenama, kad ministras pasveikino popiežių Pranciškų su jo pontifikato metinėmis, kartu su „Lietuvos pašto“ vadove Lina Minderiene įteikė Popiežiui pirmą kartą istorijoje išleistą bendrą Lietuvos ir Vatikano pašto ženklą, skirtą Žemaičių (Medininkų) vyskupijos įkūrimo 600 metų jubiliejui paminėti, analogišką išleistam Vatikane. Bendras pašto ženklas pradėtas platinti Lietuvoje ir Vatikane šių metų vasario 10 dieną. Dailininko Vaclovo Butrimo sukurtame pašto ženkle vaizduojamas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir pirmasis Žemaičių vyskupas Motiejus Vilnietis (Trakiškis). Valdovo rankose – bažnyčios pastatas, kaip tikėjimo ir kultūros simbolis. Lietuvoje jis išleistas 200 tūkst., Vatikane – 360 tūkst. egzempliorių tiražu.

Naujasis Jėzaus trimitininkas

Kun. Vytenis Vaškelis

Jis niekada nebuvo matęs savo gimdytojų veidų ir negalėjo veidrodyje pamatyti savo atvaizdo, kad galėtų suvokti, kokią unikalią kūno tapatybę pagal savo panašumą jam dovanojo Dievas. Aklumą jis priėmė kaip neišvengiamą duotybę, ir kaip Jobas dėl gyvenimo sunkumų atsispyrė pagundai kaltinti Kūrėją, taip ir neregys nepyko, kad Jis jam leido užgimti su akivaizdžia negalia.

Jo aklumą kompensavo išlavėjusi klausa, kuri jam padėdavo ne tik subtiliau suvokti girdimų žodžių prasmę, bet iš kito žmogaus balso intonacijos galėjo subtiliau numanyti, ar jo pašnekovas, kai jam kažką pasakoja, sako visą tiesą, ar tik jos dalį, nes kartais kai kurių kaimynų skubotoje šnekoje jis išgirsdavo tam tikras nekantrumo intonacijas, liudijančias apie jų norą greičiau baigti pokalbį su neregiu ir skubėti užsiimti savais reikalais. Ar mūsų gyvenime nėra buvę atvejų, kai teko bendrauti su žmogumi, turinčiu kokią nors negalią, ir mes, galbūt tik vėliau susivokėme (pavyzdžiui, tuo metu dėl nuovargio stokojome dėmesingumo), kad savo išsiblaškymu, ironišku šypsniu, nemaloniai pakeltu balsu ar nemandagiu pokalbio pertraukimu galėjome užgauti pašnekovą?

Kovo 11-osios šventę minėjo Seinuose 

Kalba kun. Petras Gucevicius

Kai gavau pasiūlymą vykti į Seinus, labai apsidžiaugiau. Netikėtai ėmė pildytis sena svajonė. Išvykome sekmadienio, kovo 12-osios, rytą nuo Kauno technologijos universiteto (KTU) Trečiųjų rūmų. Mūsų buvo daug: mišrus KTU choras „Absolventas“, vadovaujamas prof. Viktoro Masevičiaus, ilgamečiai KTU Fizikos katedros darbuotojai, dabar emeritai Gediminas Adlys ir Ignas Požela, Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyriausioji muziejininkė Aušra Jurevičiūtė, Kauno fotomenininkas Petras Vaičiulis ir aš, Laimutė Debesiūnienė, laikraščio „XXI amžius“ redakcijos atstovė. Aušra vežė visą krepšį muziejaus išleistų informacinių leidinių apie muziejų ir jame rengiamas parodas, edukacines programas. Aš pasiėmiau „XXI amžiaus“ ir Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininko Vlado Burago man įteiktą laikraščio „Gintaro gimtinė“ pluoštą.

Giesmės ir dainos Šv. Kazimiero dieną

Šv. Mišiose Seinų katedroje

Ne pirmą kartą alytiškiams literatams tenka garbė dalyvauti Seinuose vykstančiuose renginiuose. Pirmąjį kovo sekmadienį Seinų Šv. Kazimiero draugija sukvietė tikinčiuosius paminėti Lietuvos ir Lenkijos globėjo Šv. Kazimiero dieną. Minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Seinų bazilikoje. Jas lietuvių kalba aukojo klebonas kun. Petras Gucevičius. Melstasi prašant šv. Kazimiero užtarimo pas Viešpatį, saugant nuo blogio vaikus, jaunimą ir visą tautą. Pamoksle kalbėta apie galimybę gyventi Dievo meilėje, atsispirti šėtono gundymams. Dievas nurodė, kad sode Adomui ir Ievai tik nuo pažinimo medžio negalima valgyti vaisių, o nuo kitų leidžiama. Pasak kunigo, Dievas nori, kad nesukluptume klysdami, džiaugtumės gyvenimo pilnatve. Išgirdome daug patarimų, kaip dera išgyventi Gavėnios metą: derėtų malda, Kryžiaus kelias, reikėtų rimtyje pamąstyti apie tikėjimo sustiprinimą, būtina vengti alkoholio ir gyventi taip, kad būtume panašūs į Viešpatį.

Telšių vyskupijoje

Gargždų dekanate

Lietuvos Dangiškojo Globėjo šventė

Šv. Mišių aukai vadovavo Telšių vyskupo generalvikaras kan. Remigijus Saunorius

VĖŽAIČIAI. Kovo 4 dieną 12 val. seniausioje Vakarų Lietuvoje Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo aukojamos iškilmingos šv. Mišios pirmojo Lietuvos Dangiškojo globėjo šv. Kazimiero garbei. Į šią diecezinę Telšių vyskupijos šventovę buvo susibūręs nemažas būrys tikinčiųjų – vyresniųjų bei jaunimo – ne tik iš Vėžaičių, bet ir iš kitų vyskupijos parapijų. Šv. Mišių, kurioms vadovavo Telšių vyskupo generalvikaras kan. Remigijus Saunorius, liturgijai patarnavo Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikai, giedojo Vėžaičių parapijos bažnytinis choras, vadovaujamas vargonininkės Kristinos Grauslytės. Šv. Mišias koncelebravo devyni kunigai, pamokslą – Telšių vyskupijos vyskupo Jono Borutos SJ žinią – susirinkusiesiems perdavė Priekulės parapijos klebonas kan. Viktoras Ačas. Šv. Mišių pradžioje ganytojo sveikinimus perdavė jo generalvikaras, o pamoksle kan. V. Ačas išryškino šventojo karalaičio Kazimiero maldingumą, pasitikėjimą Dievu, meilę Dievo Motinai. Būsimasis šventasis ypač uoliai ugdėsi dorybes, mylėjo kiekvieną žmogų, o ypač rūpinosi vargšais. Šventojo pavyzdys aktualus ir šiandienos žmogui, jo gyvenimas skatina kiekvieną tikintįjį siekti šventumo ir tobulumo, įveikiant įvairias kliūtis ir sunkumus, kurių netrūko ir šventojo gyvenime. Pamokslininkas detaliai pristatė šio šventojo asmenybę, aptarė jo gyvenimo faktus, nagrinėjo to meto politines ir kasdienybės gyvenimo aktualijas. Šventumas, anot pamokslininko, galimas tik pasitikint Dievu ir vykdant jo valią, kaip tai darė šv. Kazimieras. Pamokslininkas sakė: „Šventieji savo pavyzdžiu patraukia kitus ir padeda pirmiausia ieškoti Dangaus Karalystės. Todėl šv. Kazimieras mums ypač brangus ir gerbtinas. Sunkiais laikais lietuviai ne kartą šaukėsi jo paspirties ir paguodos ir buvo išgirsti. Tikėkime, kad ir dabar sunkiomis valandomis lietuvių tauta bus išgirsta ir išvaduota iš vergijos“. Baigdamas pamokslininkas sakė, jog tokią žinią atlaidų dalyviams perdavė Telšių vyskupas J. Boruta SJ.

Panevėžio vyskupijoje

Biržų dekanate

Pasitiko LJD kryžių

Grupė renginio organizatorių ir kun. Ernestas Želvys prie LJD kryžiaus

BIRŽAI. Saulėtą kovo vidurio šeštadienio popietę Šv. Jono Krikštytojo parapija, ypač vaikai ir jaunimas, buvo nusiteikusi šventiškai, nes į Biržus iš Panevėžio atkeliavo Lietuvos jaunimo dienų (LJD) kryžius. Panevėžio vyskupijos Jaunimo centras ruošiasi Lietuvos Jaunimo dienoms, kurios vyks Vilniuje birželio 23–25 dienomis. Kviesdamas jaunus visos vyskupijos žmones aktyviai dalyvauti renginyje, Jaunimo centras su kryžiumi keliauja per parapijas, ragindamas ir liudydamas.

Biržai kryžių pasitiko miesto centre ir procesijoje jis buvo atneštas į bažnyčią. Lydėjo gausus būrys tikinčiųjų – Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo Sakramentui besiruošiantys vaikai, jaunuoliai ir jų tėveliai, vyresnio amžiaus žmonės. Kryžius neštas, giedant Jaunimo centro giesmininkams.

Taikos psichologas, karo medikas ir Dachau kalinys

Lietuvos psichologijos mokslo kūrėją Vladimirą (Vladą) Lazersoną (1889–1945) prisimenant

Dr. Arūnas Bubnys

Vladimiras Lazersonas

Vladimiras Lazersonas gimė 1889 m. balandžio 8 d. Maskvoje. Jo tėvas Rudolfas buvo kilęs iš Palangos. Pradžios mokyklą ir progimnaziją V. Lazersonas baigė Palangoje, vėliau mokėsi Kaune, Komercijos mokykloje, kurią baigė ir gavo atestatą 1907 metais. Be to, Kaune jis papildomai pramoko lotynų kalbos. 1907–1911 metais V. Lazersonas studijavo Jenos (Vokietija) universiteto filosofijos fakultete ir Ciuricho universitete. Čia jis daugiausia studijavo psichologiją, fiziologiją, pedagogiką ir gnoseologiją, dirbo Ciuricho universiteto eksperimentinės psichologijos laboratorijoje, savarankiškai vykdė psichologijos eksperimentus ir dalyvavo garsių profesorių vadovaujamuose psichologijos ir pedagogikos seminaruose1 .

Prof. F. Šumano vadovaujamas V. Lazersonas 1911 metais parašė disertaciją vokiečių kalba „Der unmittelbare Bewegungseindruck“ („Betarpiškas judesio įspūdis“, dar yra verčiama ir „Pagrindinių teorijų apie betarpišką judėjimo įspūdį kritika“). Disertacija buvo išleista Leipcige 1912 metais Ambros Barth leidykloje. Išlaikius papildomus egzaminus Ciuricho universiteto filosofijos fakultete, V. Lazersonui buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. 1911–1916 metais jis tęsė mokslinius darbus psichologijos srityje Peterburge ir Tartu (tuomet Jurjeve). 1916 metais jis baigė Tartu universiteto medicinos fakultetą, 1917 metais gavo gydytojo diplomą. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pašauktas tarnauti į Rusijos kariuomenę karo gydytoju. 1917 metais sugrįžęs iš fronto, Kijeve jis buvo išrinktas psichologijos docentu prie Kijevo Aukštųjų moterų kursų ir ten dėstė iki pat išvykimo į Lietuvą 1920 metais.2  Ukrainoje prasidėję žydų pogromai paskatino sugrįžti į Lietuvą. Nuo 1920 iki 1940 metų dirbo Kaune.

Kai tarpsta gudrieji, sumanieji, išradingieji

Edvardas ŠIUGŽDA

Pirmadienį, kai jau buvo vos ne švenčiamas Sauliaus Skverelio vyriausybės šimtadienis, koalicijos partnerių pasitarime socialdemokratai ir „valstiečiai ir žalieji“ vos neišsiskyrė. Jau net konservatorių vadas siūlėsi ateiti į koaliciją su „valstiečiais“ vietoj socialdemokratų. Vis dėlto vakarop koalicijos lyderiai demonstravo vienybę ir žadėjo kartu dirbti toliau. Pasibaigus pusantros valandos trukusiam susitikimui premjeras S. Skvernelis sakė: „Kad ir susipykę labai nebuvome. Darbas vyksta toliau, buvo aptarti artimiausi uždaviniai, sesijos klausimai, kurie darbotvarkėje numatyti, buvo aptarta, kaip galima sklandžiau bendradarbiauti, priimti bendrus sprendimus, manau, galima konstatuoti, kad koalicija toliau dirba ir priima sprendimus, kurie reikalingi valstybei priimti“. S. Skvernelis aiškino, kad socialdemokratai rems urėdijų reformą, kuriai dar praėjusios savaitės Seimo posėdyje aršiai priešinosi, pasišaipydami iš aplinkos ministro Kęstučio Navicko parengto plano sutramdyti miškų prievaizdų siautėjimą, išparduodant Lietuvos turtą. Socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius dievagojosi, kad socialdemokratai urėdijų reformą remia, bet, norėdami „diskutuoti dėl turinio“, artimiausiu metu pateiks savo pasiūlymus, pastabas ir kartu su „valstiečiais ir žaliaisiais“ aiškinsis, „kur jų pozicijos išsiskiria“. „Bet kad socialdemokratai pasisako prieš bet kokią reformą, tai yra netiesa“, – tvirtino A. Butkevičius, lyg pamiršęs anos savaitės partiečių triukšmavimą Seimo posėdyje. Nepaisant koalicijos lyderių demonstruotos vienybės ir sutarimo, po susitikimo socialdemokratai išplatino pranešimą, teigiantį, kad „koalicija negali būti pagrįsta diktatu“.

Nacionalinės kultūros ganyklų ypatumai

Povilas Urbšys

Visais laikais kultūra buvo neatskiriama nuo doros. Deja, kai imame kalbėti apie didį mūsų kultūros puoselėtoją, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovą Gintautą Kėvišą, visa tai virsta farsu.

Tampa padoru taip įsukti milijonines mokesčių mokėtojų pinigų sumas į garsiosios scenos rekonstrukciją, kad dešimtmetį prokurorai negalėtų atpainioti, kiek tai susiję su aitvarais, padauginusiais teatro vadovo turtus.

Tampa etiška iš valstybinės kultūros įstaigos banko sąskaitos legaliai perpumpuoti šimtatūkstantines sumas į vadovo sūnaus įmonės sąskaitą, iš kurios po kurio laiko sūnus rūpestingam tėveliui atseikėja dalį gautų pinigų už vertingas konsultacijas.

Ir visa tai daroma ne dėl savęs, o dėl kultūros. Tik nežinia, iš kur atsirado tokia „nesusivokianti“ kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, kuri ėmė ir suabejojo tokiu Gintauto Kėvišo pasiaukojimu Lietuvos nacionalinei kultūrai. Ji net išdrįso nekreipti dėmesio į Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinės direktorės Rūtos Prusevičienės, Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus Martyno Budraičio, Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinio direktoriaus Egidijaus Stanciko ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Fausto Latėno, Algirdo Martinaičio, Zbignevo Ibelhaupto, Rūtos Rikterės įspėjimą, kad toks jos elgesys su generaliniu direktoriumi G. Kėvišu „nepadeda kultūros plėtrai, jos meninio lygmens kėlimui“ ir gali sukelti egzistencinę grėsmę mūsų kultūrai... Ministrė viešai pareiškė: „Nacionalinių kultūros įstaigų vadovams turi būti keliami patys aukščiausi etikos reikalavimai. Šis tyrimas parodė, kad ponas Kėvišas šių etikos reikalavimų nesilaiko. Konstatuoju, kad jis prarado mano pasitikėjimą ir turi trauktis iš pareigų“.

Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Lietuvos Taryba, 1918

Artėja Lietuvos Respublikos 100-metis. Per tą laiką Lietuva daug ką patyrė: ir kovas už nepriklausomybę, ir vaisingą, bet kartu ir permainingą valstybės gyvenimo augimą, ir tris okupacijas, besitęsusias 50 metų, ir persekiojimus, ir tautos kančias, ir kovų už laisvę, triumfą bei netektis, ir pagaliau sėkmę išsivaduojant iš imperijos gniaužtų. Tad tas šimtmetis mūsų tautai buvo skausmingas ir laimingas.

Didžiajam Lietuvos šimtmečiui skiriame straipsnių ciklą. Jame bus atskiri rašiniai iš mūsų istorijos, atskleidžiantys tiek mūsų džiaugsmus, tiek mūsų pralaimėjimus, tiek darbus, tiek kančias. Tai bus tarpusavyje nesusiję straipsniai iš įvairių mūsų istorijos laikotarpių, tačiau visi jie turės bendrą tikslą – pažinti ir įsisąmoninti mūsų valstybės veikėjų darbų reikšmę, mūsų kūrėjų ir tautai dirbusių bei jos laisvei pasiaukojusių patriotų likimus, suprasti sąmoningą jų pasirinkimą kovoti už tautos laisvę, tautiečių pastangas nepasiduoti okupantams, patirtas kančias ir jų prasmingumą. Didžiuokimės savo istorija, įsisąmoninkime mūsų piliečių darbus ir žygius, vertinkime juos. Nenusigręžkime nuo Lietuvos, neišduokime tautos siekių, kaip ne kartą būdavo sunkiomis aplinkybėmis.