Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Lietuvos Taryba, 1918

Artėja Lietuvos Respublikos 100-metis. Per tą laiką Lietuva daug ką patyrė: ir kovas už nepriklausomybę, ir vaisingą, bet kartu ir permainingą valstybės gyvenimo augimą, ir tris okupacijas, besitęsusias 50 metų, ir persekiojimus, ir tautos kančias, ir kovų už laisvę, triumfą bei netektis, ir pagaliau sėkmę išsivaduojant iš imperijos gniaužtų. Tad tas šimtmetis mūsų tautai buvo skausmingas ir laimingas.

Didžiajam Lietuvos šimtmečiui skiriame straipsnių ciklą. Jame bus atskiri rašiniai iš mūsų istorijos, atskleidžiantys tiek mūsų džiaugsmus, tiek mūsų pralaimėjimus, tiek darbus, tiek kančias. Tai bus tarpusavyje nesusiję straipsniai iš įvairių mūsų istorijos laikotarpių, tačiau visi jie turės bendrą tikslą – pažinti ir įsisąmoninti mūsų valstybės veikėjų darbų reikšmę, mūsų kūrėjų ir tautai dirbusių bei jos laisvei pasiaukojusių patriotų likimus, suprasti sąmoningą jų pasirinkimą kovoti už tautos laisvę, tautiečių pastangas nepasiduoti okupantams, patirtas kančias ir jų prasmingumą. Didžiuokimės savo istorija, įsisąmoninkime mūsų piliečių darbus ir žygius, vertinkime juos. Nenusigręžkime nuo Lietuvos, neišduokime tautos siekių, kaip ne kartą būdavo sunkiomis aplinkybėmis.

Likimai

Taikos psichologas, karo medikas ir Dachau kalinys

Lietuvos psichologijos mokslo kūrėją Vladimirą (Vladą) Lazersoną (1889–1945) prisimenant

Dr. Arūnas Bubnys

Vladimiras Lazersonas

Vladimiras Lazersonas gimė 1889 m. balandžio 8 d. Maskvoje. Jo tėvas Rudolfas buvo kilęs iš Palangos. Pradžios mokyklą ir progimnaziją V. Lazersonas baigė Palangoje, vėliau mokėsi Kaune, Komercijos mokykloje, kurią baigė ir gavo atestatą 1907 metais. Be to, Kaune jis papildomai pramoko lotynų kalbos. 1907–1911 metais V. Lazersonas studijavo Jenos (Vokietija) universiteto filosofijos fakultete ir Ciuricho universitete. Čia jis daugiausia studijavo psichologiją, fiziologiją, pedagogiką ir gnoseologiją, dirbo Ciuricho universiteto eksperimentinės psichologijos laboratorijoje, savarankiškai vykdė psichologijos eksperimentus ir dalyvavo garsių profesorių vadovaujamuose psichologijos ir pedagogikos seminaruose.

Prof. F. Šumano vadovaujamas V. Lazersonas 1911 metais parašė disertaciją vokiečių kalba „Der unmittelbare Bewegungseindruck“ („Betarpiškas judesio įspūdis“, dar yra verčiama ir „Pagrindinių teorijų apie betarpišką judėjimo įspūdį kritika“). Disertacija buvo išleista Leipcige 1912 metais Ambros Barth leidykloje. Išlaikius papildomus egzaminus Ciuricho universiteto filosofijos fakultete, V. Lazersonui buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. 1911–1916 metais jis tęsė mokslinius darbus psichologijos srityje Peterburge ir Tartu (tuomet Jurjeve). 1916 metais jis baigė Tartu universiteto medicinos fakultetą, 1917 metais gavo gydytojo diplomą. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo pašauktas tarnauti į Rusijos kariuomenę karo gydytoju. 1917 metais sugrįžęs iš fronto, Kijeve jis buvo išrinktas psichologijos docentu prie Kijevo Aukštųjų moterų kursų ir ten dėstė iki pat išvykimo į Lietuvą 1920 metais. Ukrainoje prasidėję žydų pogromai paskatino sugrįžti į Lietuvą. Nuo 1920 iki 1940 metų dirbo Kaune.

Likimai

Antanas Poška Pamyre

Iš Okmiro Agachanianco knygos „Vieneri Pamyro metai“

1989 m. rugpjūčio 7 d. susirgusį Petrą Juodvalkį aplankė bičiuliai. Iš kairės: Antanas Poška, Petras Juodvalkis, Marija uodvalkytė-Žilinskienė, Okmiras Agachaniancas

Antanas Poška (iki 1929 metų Paškevičius, gimė 1903 m. kovo 10 d. Gripkeliuose (Pasvalio valsčius),  mirė 1992 m. spalio 16 d. Vilniuje) buvo žymus lietuvių keliautojas, mokslininkas, antropologas, rašytojas, žurnalistas, vienas pirmųjų lietuvių esperantininkų. Dar 1915 metais gavo dovanų pirmąjį esperanto kalbos vadovėlį. 1921 metais persikėlė į Kauną, dirbo statybose, 1922 metais įstojo į vakarinę gimnaziją. 1923 metais dalyvavo esperantininkų kongrese Niurnberge, o 1924 metais lankėsi Italijoje, gavo Švietimo ministerijos patvirtintą esperanto kalbos mokytojo pažymėjimą. 1926 metais dirbo Kauno radiofone laidų esperanto kalba vedėju. 1926–1929 metais A. Poška Kauno universitete studijavo mediciną. Dar vaikystėje susidomėjęs kelionėmis, kitų kraštų žmonių gyvenimu, šiam potraukiui liko ištikimas visą gyvenimą. 1925 metais A. Poška su dviem draugais (Č. Kaunu-Kudreikiu ir A. Bučniu) dviračiais išvyko į pirmąją kelionę po Lietuvą, pavadintą „Be kelnių aplink Lietuvą“. Keliaudamas ėmė užrašinėti savo įspūdžius, juos skelbė spaudoje. 1928 metais su draugais įsigijo motociklą ir juo keliavo po Lietuvą, apvažiavo aplink Baltijos jūrą. Pamėgęs keliauti A. Poška nusprendė motociklu pasiekti Indiją. Ruošdamasis šiai kelionei, susipažino su kitu lietuvių keliautoju Matu Šalčiumi. 1929 metų rudenį A. Poška ir M. Šalčius iš Kauno per Marijampolę, Kybartus pasiekė Vokietiją ir keliavo toliau pietų kryptimi. Pasiekę Viduržemio jūrą, persikėlė per ją ir toliau keliavo po Egiptą. Artimuosiuose Rytuose atsiskyrė nuo M. Šalčiaus. Irane susirgo maliarija ir apie pusmetį turėjo praleisti Teherane. 1931 metų vasarį pasiekė Indiją – atvyko į Bombėjų. Kelionėje daugiausia naudojosi šalių, per kurias važiavo, esperantininkų pagalba. Apie šią kelionę parašė knygą „Nuo Baltijos iki Bengalijos“.

Valstybės kūrėjai

„Aš nepasidariau lietuviu, aš esu juo gimęs“

165-osioms Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

(Tęsinys. Pradžia nr. 9, 10, 11)

Koks gi buvo „Vilniaus žinių“ dienraščio pirmojo numerio tiražas? Buvo atspausdinta 20000 egzempliorių. O po kiek jo buvo spausdinama vėliau, dokumentais patvirtintų duomenų nėra randama.

Pasirodžiusiomis „Vilniaus žiniomis“ lietuvių visuomenė labai susidomėjo. Tai pirmiausia buvo susiję su spaudos grąžinimo entuziazmu, su tuo, kad dienraštis tapo žymiu lietuvių tautinio ir kultūrinio atgimimo faktu, kuris kėlė tautiškai susipratusios lietuvių visuomenės pasididžiavimą, skatino remti visa, kas padeda plėtoti šį atgimimą. Dienraštis pradėjo eiti Rusijos karo su Japonija ir revoliucijos, kėlusios tautinio išsivadavimo klausimą, metu. Lietuviai troško žinoti, kas dedasi ne tik mūsų krašte, bet visoje carinėje imperijoje ir pasaulyje, todėl jau pirmaisiais leidimo metais dienraštis turėjo nemaža prenumeratorių. 1905 metų pirmąjį pusmetį turėta 5613 prenumeratorių: 4870 jų buvo pasauliečiai, 743 – dvasininkai. „Vilniaus žinios“ tada buvo paplitusios taip: Kauno gubernijoje – 2990, Suvalkų – 886, Vilniaus – 310, Gardino – 26, Sibire – 162, Latvijoje – 399, Lenkijoje 152, Suomijoje – 7, kitose carinės imperijos vietovėse – 498, o JAV – 128.

Laikas ir žmonės

Provizorius – vyriausias Lietuvos skautas

Bronius VERTELKA

102-uosius gyvenimo metus pradėjęs Panevėžio Šv. Juozapo globos namų gyventojas Anicetas Leipus Autoriaus nuotrauka

Kovo 5-ąją savo 101-ąjį gimtadienį minėjęs Anicetas Leipus – ne tik vyriausias Panevėžio Šv. Juozapo globos namų gyventojas, bet ir vyriausias tarp Lietuvos skautų. Pasveikinti jo su tokia sukaktimi atėjo Panevėžio skautai, apie 10 įvairaus amžiaus žmonių. Senolis su jais jautėsi itin smagiai, noriai bendravo. Pernai skautai sveikino A. Leipų sulaukus 100 metų.

Skautu A. Leipus tapo mokydamasis Utenos gimnazijoje. Tai buvo vienintelė vieta Utenos krašte, kur galėjo įgyti vidurinį išsilavinimą. Brangus buvo mokslas. O skautai gimnazistą viliojo žinių siekiu, aktyvia veikla. Tarpukaryje tai buvo protingų, patriotiškų ir pilietiškų jaunuolių organizacija. Didžiulę naudą jai suteikdavo rengiamos skautų stovyklos, kurių metų užsimegzdavo naujos pažintys, čia atsiverdavo kitokie bendravimo keliai. A. Leipui teko dalyvauti skautų stovykloje Palangoje, kurioje lankėsi Pasaulio skautų draugijos įkūrėjas Robertas Baden-Powell. Į ją buvo atvykęs ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija. Duota skautiška priesaika tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui ir šiandien virpina A. Leipaus širdį.

Laikas ir žmonės

Greita ir apsukri partizanų ryšininkė

Vyčio kryžiaus ordinas Antosiai Kurtinytei-Meckelienei-Liepai

Stanislovas Sajauskas,

tremtinys

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir partizanė Antosia Kurtinytė-Meckelienė Lietuvos prezidentūroje vasario 16 dieną Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka

Vasario 16-oji – viena svarbiausiųjų Lietuvos valstybinių švenčių, iškilmingai minima viso pasaulio lietuvių, kur jie bebūtų, šiais metais tapo ypatinga savanorei, dimisijos kapitonei, partizanei Antosiai Kurtinytei-Liepai: Lietuvos Prezidentė apdovanojo ją valstybiniu narsumo žymeniu – Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi. Sunku sulaikyti ašaras, kad Tėvynė neužmiršo jos žygdarbių ir kančių. Neturėtų užmiršti ir istorija.

Antosia Kurtinytė gimė 1930 m. vasario 3 d. Marijampolės r. Šilavoto vlsč. Jasenavos k., gausioje ūkininkų šeimoje, kurioje augo septyni vaikai. Šeimos tragedija prasidėjo besibaigiant karui, kai besitraukiantis rudųjų okupantų būrys įsakė tėvui pakinkyti geriausius arklius ir vežti juos į Vokietiją. Iš ten jis negrįžo, jo likimas nežinomas. Dar baisesnes nelaimes sukėlė sugrįžę raudonieji okupantai, pradėję gaudyti jaunimą į sovietinę armiją. Besislapstančius šaudė be įspėjimo. Taip 1945 m. balandžio 12 d. miške buvo nužudytas Antosios brolis mokytojas Klemensas. 1948 metais emgėbistai ištrėmė į Sibirą motiną. Tuomet brolis Leonas apsisprendė ir tapo partizanu Jaunučiu. Antosia buvo į partizanus išėjusių ryšininke, visapusiška pagalbininke. Netrukus Leonas-Jaunutis žuvo. Išlikusi po apsupties gyva Antosia suprato, kad po šio įvykio ji nebegalinti grįžti į namus, nes jos ten lauktų areštas ir Sibiras. Kartu su trečiuoju broliu Kazimieru-Ąžuolu išėjo į partizanus. Gyveno miške, bunkeriuose, pas žmones. Telkė partizanų maistą, mezgė šiltesnius drabužius, gamino ir platino atsišaukimus gyventojams, įspėjimus stribams ir išdavikams. Greita ir apsukri partizanų ryšininkė, veikusi svetima pavarde, kelis kartus buvo įkliuvusi stribams, bet pergudravusi juos ištrūkdavo.