Audros laužė –
nepalūžom

Likimai

Antanas Poška Pamyre

Iš Okmiro Agachanianco knygos „Vieneri Pamyro metai“

1989 m. rugpjūčio 7 d. susirgusį Petrą Juodvalkį aplankė bičiuliai. Iš kairės: Antanas Poška, Petras Juodvalkis, Marija uodvalkytė-Žilinskienė, Okmiras Agachaniancas

1986 m. rugpjūčio 18 d. prof. Okmirą Agachaniancą Minske aplankė Petras Juodvalkis

Antanas Poška (iki 1929 metų Paškevičius, gimė 1903 m. kovo 10 d. Gripkeliuose (Pasvalio valsčius),  mirė 1992 m. spalio 16 d. Vilniuje) buvo žymus lietuvių keliautojas, mokslininkas, antropologas, rašytojas, žurnalistas, vienas pirmųjų lietuvių esperantininkų. Dar 1915 metais gavo dovanų pirmąjį esperanto kalbos vadovėlį. 1921 metais persikėlė į Kauną, dirbo statybose, 1922 metais įstojo į vakarinę gimnaziją. 1923 metais dalyvavo esperantininkų kongrese Niurnberge, o 1924 metais lankėsi Italijoje, gavo Švietimo ministerijos patvirtintą esperanto kalbos mokytojo pažymėjimą. 1926 metais dirbo Kauno radiofone laidų esperanto kalba vedėju. 1926–1929 metais A. Poška Kauno universitete studijavo mediciną. Dar vaikystėje susidomėjęs kelionėmis, kitų kraštų žmonių gyvenimu, šiam potraukiui liko ištikimas visą gyvenimą. 1925 metais A. Poška su dviem draugais (Č. Kaunu-Kudreikiu ir A. Bučniu) dviračiais išvyko į pirmąją kelionę po Lietuvą, pavadintą „Be kelnių aplink Lietuvą“. Keliaudamas ėmė užrašinėti savo įspūdžius, juos skelbė spaudoje. 1928 metais su draugais įsigijo motociklą ir juo keliavo po Lietuvą, apvažiavo aplink Baltijos jūrą. Pamėgęs keliauti A. Poška nusprendė motociklu pasiekti Indiją. Ruošdamasis šiai kelionei, susipažino su kitu lietuvių keliautoju Matu Šalčiumi. 1929 metų rudenį A. Poška ir M. Šalčius iš Kauno per Marijampolę, Kybartus pasiekė Vokietiją ir keliavo toliau pietų kryptimi. Pasiekę Viduržemio jūrą, persikėlė per ją ir toliau keliavo po Egiptą. Artimuosiuose Rytuose atsiskyrė nuo M. Šalčiaus. Irane susirgo maliarija ir apie pusmetį turėjo praleisti Teherane. 1931 metų vasarį pasiekė Indiją – atvyko į Bombėjų. Kelionėje daugiausia naudojosi šalių, per kurias važiavo, esperantininkų pagalba. Apie šią kelionę parašė knygą „Nuo Baltijos iki Bengalijos“.

1931–1933 metais Bombėjaus universitete A. Poška studijavo antropologiją, gavo sanskrito žinių. Lydėjo Oksfordo universiteto prof. Aurelijų Steiną ekspedicijoje po Kinijos Turkestaną. 1933 metais Bombėjaus universitete gavo diplomą už darbą „Arijai, jų kilmė ir migracijos“. 1934 metais dalyvavo ekspedicijoje į Baltistaną, lankėsi Nepale. 1933–1936 metais dalyvavo antropologinėse ekspedicijose po Pietryčių Aziją, rinko duomenis apie šinų kalba kalbančias tauteles Himalajų šiaurės vakaruose, aplankė Birmą, Takla Makano dykumą, Andamanų ir Nikobarų salas. Benarese, padedamas vietinių panditų, A. Poška gilino sanskrito žinias, paruošė „Bhagavadgytos“ vertimą. 1937 metais keliavo po Afganistaną, Iraną, Iraką ir Turkijos Kurdistaną. Turkijoje Poška buvo sulaikytas, manant jį buvus britų šnipu, kalintas, jo surinkta medžiaga ir vertimai dingo. Bulgarijoje surinko atsiminimų apie J. Basanavičių (išspausdinti 1940 metais). Grįžęs į Lietuvą, nuo 1937 metų bendradarbiavo leidiniuose „Akademikas“, „Lietuvos aidas“, „Trimitas“. 1937–1940 metais buvo Lietuvos esperantininkų sąjungos pirmininkas. 1938 metais – leidinio „Darbas“ redaktorius. 1939 metais išleido du „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ tomus, persikėlė į Vilnių.

Vokiečių okupacijos metais A. Poška pradėjo dirbti bibliotekininku, 1944 metais gelbėjo žydų tautybės autorių knygas. 1944 metais TSRS vėl užėmus Lietuvą, dirbo LTSR švietimo komisariato bibliotekų skyriaus viršininku. 1945 m. birželio 28 d. suimtas, kalintas Archangelsko srityje ir Komijos lageriuose. Kazachstane dirbo felčeriu. 1949–1958 metais dirbo Vidurinės Azijos kraštotyros muziejuose (Petropavlovske, Oše, Andižane), dalyvavo ekspedicijose. 1958 m. rugsėjo 18 d. LTSR AT baudžiamųjų bylų kolegija nutraukė A. Poškos bylą, ir keliautojas 1959 metais grįžo į Lietuvą. 1960–1969 metais vadovavo Lietuvos esperantininkų klubui. 1960 metais su prof. Tadu Ivanausku keliavo į gamtos rezervatą „Tigrų Balka“ Tadžikijoje, 1965–1966 metais autostopu aplankė Leningrado ir Moldavijos esperantininkus, 1972 metais motociklu keliavo į Kaukazo ir Užkaukazės respublikas, 1973 metais aplankė tremties vietą Komijoje, 1976 metais lankėsi Kirgizijoje.

Paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį A. Poška tvarkė savo archyvą, rengė spaudai knygas, tačiau sovietinė cenzūra jų nepraleido. 1987–1988 metais svečiavosi Čekoslovakijoje. Mirė po ilgos ir sunkios ligos, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Šiandien supažindiname su jo bičiulio Okmiro Agachanianco knygos „Vieneri Pamyro metai“ ištrauka, kurią iš rusų kalbos vertė kitas jo bičiulis Algimantas Zolubas.

Šis pasaulis – didžiulė gimnastikos salė, į kurią atėjome tapti stiprūs. Vivekananda

Kai liga pasitraukė, pasijutau beveik laimingas: į institutą vaikščioti nereikia, vykti į kalnus kol kas draudžia. Tačiau savijauta pakenčiama, vadinasi, turiu galimybę ramiai padirbėti. Tai reiškia – be tampymų, be jokių popierių ir posėdžių, be rutininių, visuomet kažkodėl skubių smulkmenų. Palaiminga Būsena! Taigi, esant normaliai temperatūrai, ji beveik nepasiekiama.

Rimtam darbui buvo reikalingas herbaras, žemėlapiai ir dar daug kas, ko namuose nėra. Todėl ėmiausi darbo – hobio. Jau daug metų kūriau kartoteką, į kurią chronologine tvarka įtraukdavau visas man žinomas keliones į Pamyrą. Laikui bėgant, turėjo išeiti rimtas Pamyro tyrinėjimo istorijos sąvadas.

Kai kurie metai kartotekoje buvo taip tirštai prisotinti informacijos, kad pavykdavo sudaryti tekstinę apžvalgą. O kiti metai pasirodydavo šykštūs kelionių. Štai tuomet įsirėmiau į 1915 metus ir su liūdesiu nagrinėjau tris su jais susijusias korteles. Ėjo Pirmasis pasaulinis karas ir niekam kelionės nerūpėjo.

Štai įrašas apie Dmitrijaus Vasiljevičiaus Nalivaikino, vėliau akademiko, žymiausio tektonininko kelionę. Jis tuomet pirmą kartą pateko į Pamirą ir ten tęsė tyrimus su pertraukomis iki 1932 metų. Ekspedicija buvo suplanuota dar iki Pirmojo pasaulinio karo, ir Dimitrijus Vasiljevičius susigundė keliauti tais sunkiais metais. Kortelėje keletas išnašų. Viena jų siunčia į atitinkamą tam tikro sąsiuvinio puslapį. Tai – archyvo išrašas. Pakartotinai skaitau, grožiuosi tuometinės atsiskaitomybės paprastumu. Štai avansinė Nalivaikino apyskaita, parašyta 1915 metais: „Gavau Bendruomenės kasoje darbams Pamyre vykdyti 300 sidabrinių rublių, darbus įvykdžiau, pinigus išleidau“. Ir viskas. Kad taip mums būtų leista atsiskaitinėti!

O štai apie agronomo D. D. Bukiničiaus kelionę. Tais pačiais 1915 metais persirito iš Bartango slėnio į Jazguliomą ir vėliau apie tai parašė straipsnį. Tai – paskutinė 1915 metų kortelė. O joje mįslingas Aurelijaus Steino vardas. Yra duomenų apie tai, kad 1915 metais jis perėjo iš Kašgarijos į Altajaus slėnį, paskiau – į Rytų Pamyrą, į Šachaną, atėjo prie Darvozo ir net, atrodo, aplankė tuomet dar jauną Sarezo ežerą. Šis Steinas – britų kartografas, archeologas, indologas ir plataus profilio gamtininkas. Jo Indijos ir Chatano istorijos veikalai plačiai žinomi. Tačiau aš mažai žinojau apie jį, pradėjusį amžiaus pradžioje tyrinėti Kašmyrą ir mirusį prieš pasirodant jo paskutiniam straipsniui 1944 metais Kabule. Į mano užklausimus Indijos geografų draugijai atsakymo negavau. Atsidusęs kortelę padėjau geresniems laikams ir ėmiausi 1916 metų.

Darbą nutraukė skambutis. Karštyje rengtis nesinorėjo ir aš su glaudėmis žengiau prie durų:

– Kas ten, vyras ar  moteris?

Atsakė vyriškas balsas. Atidariau duris. Prieš mane stovėjo stambus tvirtas vyras. Atsiprašęs kad sutinku „be kaklaraiščio“, paprašiau svečią į butą.

Ten jį apžiūrėjau atidžiau. Platūs pečiai, ilga žila barzda. Tankūs, ligi pečių krintantys žili karčiai. Dėmesingos akys. Plati nosis. Basos kojos sandaluose, pakulinės kelnės, „tolstojiški“ marškiniai. Labai įsimintina išorė.

Svečias prašneko su vos pastebimais baltiškos tarties elementais. Pasivadino Antonu Ivanovičiumi, pavardės neišgirdau. Pasakė dirbąs kraštotyros muziejuje, kad jo darbui reikia kelių Pamyro landšafto nuotraukų. Išverčiau ant stalo krūvą nuotraukų, ir mes pradėjome raustis šioje, nesutvarkytoje fototekoje. Paėmęs vieną nuotrauką, Antonas Ivanovičius paklausė:

– Ar čia Mustang-Ara?

– Taip. O ką, matėte jūs šią viršukalnę?

– Mačiau, tačiau iš kitos pusės, iš Kašgarijos.

– O! Kada gi jūs ten buvote?

– Seniai. Tuomet aš dirbau Šteino ekspedicijoje.

– Kokio Šteino? Aš apie tokį negirdėjau.

– Aurelis Šteinas, ji anglai vadina Aurelijum Šteinu.

– Tai štai kaip! O aš laužau galvą, kaip sužinoti ką nors apie Steiną, o čia į namus ateina jo ekspedicijos dalyvis! Ir aš svečią apipyliau klausimais.

Apie serą Aurelijų daug paaiškėjo. Neturtingas vengrės mergaitės sūnus gavo anglų karaliaus riterio titulą už istorinius ir geografinius Indijos ir Centrinės Azijos tyrinėjimus. O svarbiausia, – už imperijos pakraščių žemėlapius, reikalingus kolonijų ministerijai.

Artimiau susipažinau ir su  savo svečiu – Antonu Ivanovičiumi. Apie save jis visuomet pasakodavo nenoriai, ir praėjo daug metų kol susidariau maždaug pilną jo gyvenimo paveikslą. Jis mane apstulbino... Jis pasirodė ypatingai nuostabus žmogus. Tada dar nežinojau, jog daug metų stebėsiuosi juo ir didžiuosiuosi jo draugyste.

... Jį vadina Antanas Poška, Jono. Gimė šimtmečio pradžioje mažame Lietuvos kaimelyje. Rašyti išmokė kaimo senutė. Vėliau mokėsi vakarinėje gimnazijoje, išvyko į Kauną, įstojo į universitetą, įgijo mediko antropologo žinių. Mokėsi įvairių kalbų, tarp jų –  anuomet madingos esperanto kalbos. Tapo aktyviu esperantininkų judėjimo entuziastu. Pamėgo važinėtis motociklu. Juo apkeliavo Baltijos pakrantes ir pasiekė Paryžių. Pamažu apkeliavo visą Vakarų Europą. Pasakodamas apie tai, jis sąžiningai pridūrė: „Išskyrus Albaniją ir Portugaliją“. Jis išvis labai sąžiningas. Kelionėse susitikdavo su įdomiais žmonėmis. Matėsi ir šnekėjosi su Bernardu Šou, pabuvojo JAV, tačiau ten jam nepatiko godumo dvasia. Daug metų motociklas buvo kelionių priemonė. Šis dviejų ratų aparatas pavaizduotas jo ekslibryje.

Besimokydamas kalbų, pastebėjo senojo sanskrito ir dabartinės lietuvių kalbos panašumus. Vėl susižavėjo. Jo potraukius visuomet lydėjo energinga veikla. Tyrinėjant gyvosios kalbos sąsajas su sanskritu, reikia ištirti jos ištakas, įsigilinti į indų filosofijos pagrindus, o tai yra įmanoma tik pačioje Indijoje. Ir jis pradėjo keliauti per planetą beveik be lėšų. Keliaudamas pragyvenimui užsidirbdavo bet kaip, vėl sėsdavo ant motociklo, skuosdavo tolyn. Kartais persėsdavo ant kupranugario, mulo, kartais keliavo pėsčiomis. Bulgarija, Turkija, Egiptas Libijos dykuma, Raudonosios jūros krantai, Arabija, Palestina, Sirija, Irakas, Iranas, galiausiai Indija, Bombėjus.

Indijoje jis užtruko daugiau kaip metus. Mokėsi pas Rabindranatą Tagorę, Mahatmą Gandį, Ramą-Krišną, mokėsi hindi kalbos, gilinosi į Vivekanandos eiles. Įstojo į Bombėjaus universiteto sociologijos fakultetą. Štai ten jis ir susitiko su Aurelijumi Steinu. Seras Aurelijus pavedė Poškai surinkti antropologinius duomenis Centrinės Azijos kalnuose. Ir vėl į kelionę: pėsčiomis per Himalajus ir Hindikušą, vėliau Chunzą, Karakorumą, Chanzą, Kašgariją, Rytų Pamyro priekalnes. Vėliau vėl Himalajai. Susipažino su Nikolajumi Rerichu. Ir jau savarankiškai pradėjo tyrinėti Himalajų Baltistano ir Kafiristano tautelių antropologiją. Vėliau – Indokinija, Singapūras, Andamano salos, vėl Indija...

Bėgo metai. Jį patraukė archeologija, senovės žemdirbių istorija. Perėjo Afganistaną, Iraną, Anatoliją. Vėl Bulgarija: olų su pirmykščių žmonių stovyklomis kasinėjimas, medžiagos apie Lietuvos kultūrinio atgimimo patriarchą Basanavičių paieška. 30-ųjų metų pabaigoje jis grįžo į Lietuvą ir ėmėsi publicistikos.

Parašė knygas „Nuo Baltijos iki Bengalijos“. Kauno leidykla „Sakalas“ „išmesdavo“ į rinką atskiromis laidomis. Skaitė visa Lietuva. A. Poškos keliones užsirydami skaitė ir gimnazistai, ir solidžios personos. Šių knygų pasisekimas buvo stulbinantis. Aš vėliau klausinėjau daugelio pagyvenusių lietuvių: Poškos knygas skaitė visi. Net tuomet madingas Kervudas nuėjo į antrą planą.

Tai buvo metas, kai prasidėjo karas. Leidykla nespėjo išspausdinti visų baigtos knygos laidų. Reikėjo išsaugoti nacionalinio muziejaus vertybes nuo jų išvežimo į Vokietiją. Pasisekė. Išlaisvinus Vilnių, jos užėmė savo vietą ekspozicijoje.

Paskui prasidėjo kelionės kita kryptimi, į Komi: palentologinių liekanų tyrinėjimai Vymi upėje. Kazachstanas: mastodontų liekanų tyrimas Išimo skardžiuose ir neolito stovyklos tyrinėjimas Imali-Burluke. Kirgizija: „Erelių olos“ piešinių ant uolų „Surat-Taš“ ir Karamakaro kapinyno tyrinėjimas. Uzbekistanas: šacho Barburo epochos keramikos tyrinėjimas. Tadžikistanas (ten mes ir susipažinome): darbas muziejuose, archeologinėse ir antropologinėse ekspedicijose.

Vėl vykdoma senovės žemdirbių ryšių tarp įvairių kultūrų paieška. Išvyka į Armėniją: žygiai į senovinių rūmų ir šventyklų griuvėsius. Ir vėl sugrįžimas į Vilnių, vėl prie rašomojo stalo.

Tiesos paieškose jis visiškai nepriklausomas ir pripažįsta vien faktus. Jų besivaikydamas, jis ir juda erdvėje. Nepriklausomumas retai lieka nenubaustas: jį kritikuoja, kartais gana aštriai. Jis renka faktus ir ieško tiesos. Tai – visuomet sunku. Tačiau kalbų ir civilizacijų saitai vis ryškėja ir surinkta medžiaga įgyja formulės „Visi mes broliai“ pavidalą.

Metai ir klajokliškas gyvenimo būdas suformavo asmenybę ir veidą. Veidas rudai įdegęs. Truputį sunkoka, krypuojanti eisena. Labai griežtas žvilgsnis. Didžiulis darbštumas. Nelengvas charakteris. Gilus humanizmas nuostabiu būdu dera su vyriška sentimentalumo stoka. Sugeba pakilti virš kasdienybės smulkmenų.

Ir matė, ir žino daugiau nei bet kas iš mano pažįstamų, tačiau jis neturi mokslinių titulų. Taip jau susiklostė gyvenimas. Kada nors galbūt iš duomenų apie jį rašys ir gins disertacijas, o jis pats, matyt, niekad į mokslinius vardus nesiveržė.

Jei atvyksta Azijos kalbų ir kultūrų specialistai iš užsienio, visi klausia: „Kur rasti profesorių Pošką“. Jis gyvai su jais šnekučiuojasi, lengvai pereina nuo vienos kalbos prie kitos ir šaiposi iš jų kreipinio „profesoriau“. O po to eina namo, paskęsta savo įdomiausios bibliotekos knygų ir rankraščių pasaulyje („tai – viskas, kas liko po karo“). Arba kapsto kastuvu žemę sode. Jo akys, mačiusios beveik visą pasaulį, visuomet ramios ir galių pečiuose dar daug. Gaila, kad nemažai jau ir metų...

Mes matomės retai, dažniau susirašinėjame. O susitikę, prisimename, kaip pirmą kartą susitikome Dušanbėje Gyvatės metais. Antonas Ivanovičius visiškai nesistebi mano paieškų medžiagos apie Steiną ir jo pasirodymo mano namuose sutapimu. Nustebinti jį sunku. Sudominti lengva. O kuo gi įdomus atsitiktinis sutapimas?

Iš rusų kalbos vertė Algimantas Zolubas

Vertėjo komentaras

Agachaniancas Okmiras Jegišovičius (1927–2002) keliautojas, rašytojas Tarptautinės geografų sąjungos narys korespondentas, įvairių sričių mokslininkas. Nepaprastai taurus žmogus. Žinodamas apie A. Poškos tremtį, apie sunkią buitį sugrįžus į Tėvynę po tremties, profesorius A. O. Agachaniancas nuolat rėmė A. Pošką, artimai bendravo su jo bičiuliais, jautriai atsiliepdavo į menkiausius poreikius. A. Poška tiek man, tiek Petrui Juodvalkiui net parodydavo, kokius konservus ir kitus  produktus profesorius jam siunčia.

Knygą „Vieneri Pamyro metai“ („Odin Pamirskij god“, Maskva, Myslj, 1987) su įrašu man dovanojo pats autorius. Su Antano Poškos bičiuliu Petru Juodvalkiu su autoriumi bendravome Vilniuje, svečiavomės jo bute Minske, susirašinėjom su juo ir jo žmona.

Man regis, atsitiktinumais mes nepelnytai vadiname stebuklus. Ar ne stebuklas Okmiro ir Antano susitikimas, kuris jiems ir jų bičiuliams gražiai sklaidė darganas gyvenimo kelyje.

Sveikindamas su šventėmis, A. Poška išreikšdavo dėkingumą už pagalbą. Tai pasireikšdavo tik buitinėmis smulkmenomis ir jo rankraščių spausdinimu mašinėle (savo darbovietės mašininkę „komandiruodavau į techninę biblioteką“ perrašinėti informaciją iš mokslinės techninės literatūros). Spausdindavo ir pats Antanas, o rašomąją Smetonos laikų mašinėlę jam buvo dovanojęs Petras Juodvalkis. Drauge važinėdavome mano automobiliu į jo sodą ar į kokią ekskursiją. Saugau dėkingumą Antanui už bendravimą, už pasakojimus apie keliones, sutiktas garsias asmenybes ir niekingus asmenis, patirtas bei nugalėtas negandas.

A. Poška – žiburys, nušviečiantis kelią žingeidiems keliautojams, – neužgeso, tesinaudoja ta šviesa Tėvynės jaunimas.

Algimantas Zolubas

© 2017 „XXI amžius“