Audros laužė –
nepalūžom

Valstybės kūrėjai

„Aš nepasidariau lietuviu, aš esu juo gimęs“

165-osioms Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

(Tęsinys. Pradžia nr. 9, 10, 11)

Koks gi buvo „Vilniaus žinių“ dienraščio pirmojo numerio tiražas? Buvo atspausdinta 20000 egzempliorių. O po kiek jo buvo spausdinama vėliau, dokumentais patvirtintų duomenų nėra randama.

Pasirodžiusiomis „Vilniaus žiniomis“ lietuvių visuomenė labai susidomėjo. Tai pirmiausia buvo susiję su spaudos grąžinimo entuziazmu, su tuo, kad dienraštis tapo žymiu lietuvių tautinio ir kultūrinio atgimimo faktu, kuris kėlė tautiškai susipratusios lietuvių visuomenės pasididžiavimą, skatino remti visa, kas padeda plėtoti šį atgimimą. Dienraštis pradėjo eiti Rusijos karo su Japonija ir revoliucijos, kėlusios tautinio išsivadavimo klausimą, metu. Lietuviai troško žinoti, kas dedasi ne tik mūsų krašte, bet visoje carinėje imperijoje ir pasaulyje, todėl jau pirmaisiais leidimo metais dienraštis turėjo nemaža prenumeratorių. 1905 metų pirmąjį pusmetį turėta 5613 prenumeratorių: 4870 jų buvo pasauliečiai, 743 – dvasininkai. „Vilniaus žinios“ tada buvo paplitusios taip: Kauno gubernijoje – 2990, Suvalkų – 886, Vilniaus – 310, Gardino – 26, Sibire – 162, Latvijoje – 399, Lenkijoje 152, Suomijoje – 7, kitose carinės imperijos vietovėse – 498, o JAV – 128.

Kas gi buvo spausdinama „Vilniaus žiniose“? Kas buvo turinio šaltinis? Dienraščio turinį sudarė Peterburgo telegramų agentūros žinios. Vedamieji ir kiti straipsniai politinėmis temomis, politinės apžvalgos ir kitos žinios dažniausiai rėmėsi medžiaga, imama iš rusiškų ir lenkiškų laikraščių. Straipsniai lietuviškomis temomis buvo rengiami redakcijos darbuotojų arba gaunami iš šalies. Nuolatinė dienraščio rubrika buvo korespondencijos iš Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų ir kitų šalių, kur gyveno lietuviai. Dienraštis spausdino ir beletristikos kūrinių.

„Vilniaus žinios“ buvo nors ir ribota, tačiau lietuvių tribūna. Ja galėjo pasinaudoti bet kuris prasilavinęs lietuvis. Redakcijos patalpose rinkdavosi tautiškai susipratusių lietuvių inteligentija, kuriai, aptariant įvairius klausimus, kildavo ir įvairiausių sumanymų. Dar iki revoliucijos pradžios čia buvo kalbama apie atsiskyrimą nuo carinės imperijos autonomijos pagrindais. Tai buvo 1904 metų pabaigoje, o 1905 metų sausį, prasidėjus revoliucijos veiksmams, tai buvo bene kasdieninė Vilniaus lietuvių inteligentijos pakalbių tema. Tad šis klausimas netrukus plačiai nuskambėjo ir „Vilniaus žinių“ puslapiuose. Štai pora sakinių iš 1905 metų liepos pabaigoje šiame dienraštyje išsakytų minčių: „Mūsų kraštui reikia kuo plačiausios savivaldos su vietiniu seimu, renkamu lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu. Tas vietinis seimas turės aprūpinti visus mūsų ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautų reikalus“.

Nors tai dar buvo tik miglotos ateities klausimas, tačiau jį pastebėjo visa skaitančioji Lietuva. Deja, tai pastebėjo ir carinė valdžia kurios vietininkas Vilniaus generalgubernatorius A. Frezė, pasikvietęs pas save „Vilniaus žinių“ leidėją P. Vileišį, grasindamas žadėjo ir laikraštį uždaryti. Tad, norint išgelbėti dienraštį, leidėjui teko imtis papirkinėjimo veiksmų, o ši misija buvo patikėta G. Landsbergiui-Žemkalniui. Apie ją dienraščio darbuotojas Pr. Klimaitis rašė: „Dienraščio likimas pakibo ant plauko. Reikėjo gelbėti. Tokiais atvejais P. Vileišis nieko negailėdavo. Dienraščio administratoriui G. Landsbergiui-Žemkalniui, turėjusiam didelį patyrimą biurokratus glostyti, jis įteikė stambią pinigų sumą, prašydamas neatidėliojant imtis darbo. Į tą darbą įkinkė ir mane (...). Darbo valandomis mudu su G. Landsbergiu-Žemkalniu aplankėm visus cenzūros komiteto narius ir atitinkamus generalgubernatoriaus raštinės valdininkus, o nuo 3 val. dieną, prašmatniame Šumano restorane, jau sėdėjo linksma kompanija. Ji iki pusiaunakčio laistė prasidėjusį gaisrą. Reikalingiems dar geresnio patepimo buvo įleista į kišenes po 100 rublių“.

Įsibėgėję ir pagreitį įgavę revoliucijos įvykiai palaužė carinės imperijos autokratinį režimą ir privertė carą Nikolajų II visoje imperijoje padaryti didžiausią nuolaidą – įvesti konstitucinį valdymo būdą. Tai caras padarė 1905 m. spalio 17 d. manifestu. Buvo paskelbta sąžinės, žodžio, spaudos, susirinkimų, draugijų ir sąjungų kūrimo laisvė, asmens neliečiamybė. Caras garantavo, kad bus sušaukta Rusijos valstybės dūma, kuri turės įstatymų leidimo galią. Pačiam carui buvo paliktos tik šios išimtinės teisės: užsienio politika, karo skelbimas ir taikos sudarymas, ministrų skyrimas ir jų atleidimas.

Tokiomis sąlygomis, kai caras minėtame manifeste deklaravo politines laisves visiems, teikė lietuvių tautinio judėjimo veikėjams vilčių, kad galbūt bus galima pasiekti gerų rezultatų tautinio išsivadavimo kovoje. Tad „Vilniaus žinių“ redakcijoje eilinio pasitarimo metu redakcijos darbuotojo J. Kriaučiūno galvoje kilo mintis Vilniuje sušaukti lietuvių suvažiavimą, kuris paskelbtų reikalavimus dėl Lietuvos ateities.

Lietuvių suvažiavimui rengti 1905 m. spalio 19 d. buvo sudarytas organizacinis komitetas, į kurio sudėtį įėjo kun. J. Ambraziejus, J. Basanavičius, F. Bortkevičienė, M. Davainis-Silvestraitis, A. Domaševičius, kun. P. Jakubėnas, J. Kriaučiūnas, G. Landsbergis-Žemkalnis, G. Sapkauskaitė, Vl. Sirutavičius, kun. S. Stakelė, V. Urbonavičius, A. Vileišis ir P. Višinskis. Organizacinio komiteto sudėtis, ardoma tarpusavio nesutarimų, savo narių sudėtimi keitėsi, nors komitetui pirmininkavęs J. Basanavičius, kiek pajėgdamas, stengėsi bendram darbui suvienyti skirtingų pažiūrų lietuvių tautinio judėjimo veikėjus.

Pirmasis organizacinio komiteto žingsnis buvo memorandumas carinės imperijos vyriausybei dėl Lietuvos ateities. Jis 1905 m. lapkričio 5 d. buvo išsiųstas ministrui pirmininkui S. Vitei. Jis buvo išspausdintas ir 1905 m. lapkričio 13 d. „Vilniaus žiniose“.

Memorandumas buvo parengtas lietuvių tautos kultūrinių ir politinių reikalavimų, paremtų istorine argumentacija, išraiška. Lietuviai prašė autonomijos su seimu Vilniuje, lygių teisių lietuviams ir rusams, lietuvių kalbos mokyklose bei įstaigose, priskirti visą Suvalkų guberniją etnografinei Lietuvai. Be to, vartojant Rusijai priklausiančių sričių titulus, vartoti ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą. Po 1863–1864 metų tai buvo pirmas programinis dokumentas, kur Lietuvos autonomijos siekis motyvuojamas istorinėmis tradicijomis.

1905 m. spalio 29 d. „Vilniaus žinios“ išspausdino Viliaus lietuvių seimo organizacinio komiteto „Atsišaukimą į lietuvių tautą“. Jis skelbė, jog Vilniuje rengiamas lietuvių suvažiavimas, ir aiškino jo tikslą: „Lietuviai ir lietuvės! Tautiškasis tautos idealas, prie kurio mums ateityje žengti pridera, yra tolimas ir ne visiems mūsų tautiečiams aiškus. Darbo laukas, kuris mūsų tautai ateityje bus prieinamas, yra labai platus; užduotys, kurias mes išpildyti turime norėdami siekti tautos gerovę, yra labai skaitlingos“. Atsišaukimas baigiamas šūkiu: „Lai gyvuoja, lai auga, lai žydi Lietuva ir jos žmonių gerovė“.

Lietuvių suvažiavimas turėjo įvykti 1905 m. lapkričio 21–22 d. Vilniaus miesto (dabar nacionalinė filharmonija) salėje. Žmonės iš visų Lietuvos kampelių rinkosi jau lapkričio 20 d. Pr. Klimaitis, J. Kriaučiūnas, G. Landsbergis-Žemkalnis ir kiti „Vilniaus žinių“ redakcijos darbuotojai iš ankstaus ryto salės prieigose registravo besirenkančius ir netrukus salė buvo pilna delegatų. Jų susirinko apie du tūkstančiai. Anot istoriko A. Motiekos, „šiame seime visos tautos per savo atstovus deklaruotos Lietuvos autonomijos etnografinėse ribose siekis reiškė, kad susiformavo nauja etnosocialinė bendrija, pasiryžusi pati lemti savo likimą. Taigi nuo „Aušros“ laikų pradėtas kurti naujos modernios tautos modelis persikėlė iš visuomeninės minties sferos į realios visos tautos politines deklaracijas ir veiksmus“.

Vilniaus lietuvių suvažiavimo, vėliau pavadinto Didžiuoju Vilniaus Seimu, priimtus nutarimus 1905 m. gruodžio 7 d. paskelbė ir „Vilniaus žinios“.

Nutarime „Dabartinis padėjimas Rusijoje ir Lietuvoje“ carizmas įvertintas kaip pikčiausias priešas ir pareikštas lietuvių tautos pasiryžimas „šviestis, ryžtis ir stoti kovon drauge su sukilusia visų Rusijos tautų liaudimi“.

Nutarime „Lietuvos autonomija“ išsakytas Lietuvos valstybingumo siekis: „Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo“.

Nutarimu „Kokiu būdu iškovoti autonomiją“ Seimas skatina Lietuvos žmones „galutinai sugriauti dabartinę prispaudimo tvarką“, tai yra „nemokėti jokių mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas pradedamąsias mokyklas, neiti Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose į valsčiaus teismus ir visas kitas dabartinės valdžios įstaigas, neleisti savo brolių į kariuomenę, reikalui prisiėjus streikuoti visiems darbo žmonėms miestuose ir sodžiuose“.

Nutarime „Valsčiai ir mokyklos“ reikalaujama, kad „Lietuvos valsčiuose turi būti vartojama prigimta žmonių kalba visus reikalus vedant“. Toliau sakoma: „Kadangi dabartinė mokykla yra tik ištautinimo ir ištvirkinimo įrankiu, tai reikia visas tokias mokyklas pakeisti grynai tautiškomis, kur mokslas būtų išguldomas prigimta kalba ir kad patys to krašto žmonės rinktų sau mokytojus“.

Atskirą nutarimą Seimas priėmė ir dėl lietuvių kalbos Vilniaus vyskupijos bažnyčiose. Jame sakoma: „Kadangi Vilniaus vyskupystėje lietuvių bažnyčiose yra vartojama pamoksluose lenkiška kalba su politišku tikslu, tai lietuvių susirinkimas nutarė vienbalsiai išreikšti Vilniaus vyskupystėje gyvenantiems ir kovojantiems lietuviams geriausią linkėjimą pasisekimo kovoje su lenkomanų kunigija už tiesas lietuviškos kalbos Lietuvos bažnyčiose ir papeikti šiandieninės bažnyčios tvarką Vilniaus vyskupystėje“.

„Vilniaus žinių“ dienraščio leidimas iš pat pradžių buvo nelengvas. Sunkiai įveikiama problema buvo lietuvių kalbos nemokėjimas. Apie tai G. Landsbergis-Žemkalnis rašė: „Iš tų, kurie tuomet buvo apspitę pirmąjį dienraštį, buvo tokių, ką lengvai vartojo rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų kalbas, o savosios nemokėjo. Tokiu būdu dažnai mokslininkai turėjo atlikti korektoriaus darbą“. Tai buvo carinės rusinimo politikos pasekmė. Dienraštis neturėjo nė vieno raidžių rinkėjo, kuris būtų mokėjęs lietuviškai. Antra vertus, reikėjo skubiai sukurti gausybę naujų lietuviškų sąvokų. Kartais paskubomis sugalvotas sąvokas skaitančioji visuomenė pradėdavo vartoti ir vėliau būdavo sunku jas pakeisti geresnėmis. Dėl šių problemų jau penktajame dienraščio numeryje redakcija į skaitytojus kreipėsi šiais žodžiais: „Mūsų spaustuvė dar jauna, nepripratusi dienraščio darbo dirbti, todėl atsitinka nemaža spaudos paklaidų. Korektoriai taip pat neįpratę į savo darbą, todėl daug spaustuvės paklaidų lieka neištaisyta. Pačių rašytojų kalba ne visų lygi, ne visų vienodai dar rašoma. Prašome pakentėti ir dovanoti, rūpinsimės, kad toliaus visų tų dienraščio ydų būtų mažiausiai“.

Silpna buvo ir dienraščio ekspedicija. Didelis tiražas išryškino silpnąją administracijos vietą. Anot G. Landsbergio-Žemkalnio, iš pradžių atrodė, kad tai – menkniekis: užrašyti adresą, užklijuoti banderolę, atiduoti paštui ir viskas. „Bet kada ėmė plaukti prenumeratos, kada priėjome į septintą tūkstantį užsakymų, aiškiai pamatėme, kad be prityrusio techniko ekspeditoriaus nieko neišeis. Metėmės patys į kitataučių ekspedicijas pasimokyti, bet kur čia iš pasižiūrėjimo išmoksi to, kas tik metų metais įgyjama. Darbavomės po 18 valandų į dieną ir tai suspėti negalėjom“.

Čia paminėtos bėdos sunkino dienraščio padėtį ir menkino jo įtaką visuomenėje. Tačiau šios problemos nebuvo lemtingos „Vilniaus žinių“ likimui.

Jei prenumeratorių skaičius 1905 metų pirmąjį pusmetį buvo didžiausias dienraščio pasiekimas, tai vėliau jo prestižas, deja, ėmė smukti. Jau 1905 metų antroje pusėje prenumeratorių sumažėjo iki 3000. Kuo tai galima paaiškinti? Kokios dienraščio krizės priežastys? Jų buvo nemaža ir „solidariai“ veikiamos sukūrė dienraščio leidėjams ir bendradarbiams fatališką situaciją, iš kurios išeities, deja, taip ir nebuvo rasta. Bene svarbiausia priežastis buvo tarp redakcijos darbuotojų, bendradarbių ir leidėjų kilusi nesantaika. Jei leidėjas, burdamas kolektyvą, siekė santarvės, tai, deja, o ypač vėliau, revoliucinio laikotarpio sąlygomis, dėl skirtingų dienraščio redakcijos darbuotojų bei bendradarbių pažiūrų peraugo į nesantaiką ir nesulaikomą kolektyvo griūtį.

Netekus didelės dalies prenumeratorių, „Vilniaus žinių“ dienraščio leidimas tapo nuostolingu. Vieno numerio išleidimas kainavo ne mažiau kaip 100 rublių, o per metus – apie 30000 rublių. Toms išlaidoms padengti reikėjo ne mažiau kaip 5000 prenumeratorių. O nesant krašte rinkos tradicijų, dienraštis nedaug tegaudavo apmokamų reklaminių skelbimų. Dienraštyje būta nuo 30 iki 60 apmokamų bendradarbių, kuriems buvo mokami honorarai – iki dviejų kapeikų už eilutę. Tad gaunami prenumeratos pinigai leidėjui ir pusės laikraščio išleidimo išlaidų nepadengdavo. Teigiama, jog P. Vileišis tam reikalui kas mėnesį iš savo lėšų skirdavo po tūkstantį rublių. Tad reikia manyti, kad Lietuva dar buvo ekonomiškai nepribrendusi dienraščio leidimui. Galop, padidėjus spausdinimo išlaidoms ir pašlijus leidėjo finansinėms galimybėms, „Vilniaus žinios“ 1907 m. balandžio 7 d. nustojo eiti. Po dviejų mėnesių pertraukos 1907 m. birželio 20 d. P. Vileišis laikraščio leidimą atnaujino, o nuo 1907 m. rugpjūčio 21 d. redakciją perėmė J. Vileišio, S. Matulaičio ir Vl. Zubovo bendrovė. Tačiau ir jai dienraštis ilgainiui tapo nepakeliama našta, kol 1909 m. kovo 4 d. „Vilniaus žinios“, išleidusios 1175-ąjį numerį, galutinai nustojo eiti.

Be darbo „Vilniaus žinių“ redakcijoje, G. Landsbergis-Žemkalnis kaip ir daugelis Vilniuje gyvenusių lietuvių tautinio judėjimo veikėjų aktyviai reiškėsi tautinėje veikloje. O ši veikla Vilniuje buvo labiau kreipiama ne prieš carinį režimą, o prieš Vilniaus miesto ir viso krašto lenkinimą per katalikų bažnyčią.

Vienas pirmųjų Vilniaus lietuvių tautinio judėjimo dalyvių žygių buvo reikalavimas atkurti lietuviškas pamaldas Vilniuje. 1895–1897 metais Vilniaus lietuviai pradėjo prašyti pavyskupio L. Zdanovičiaus, kad lietuviams paskirtų kunigą ir bažnyčią, bet nieko nelaimėjo. Tad 1898 m. lapkričio 6 d. jie įteikė vyskupui St. Zvierovičiui prašymą, po kuriuo pasirašė 300 Vilniaus lietuvių. Vyskupas prašymą priėmė, bet atsakyti delsė. Tada lietuviai savavališkai ėmė rinktis į Šv. Mikalojaus bažnyčią ir, vadovaujami kun. J. Ambraziejaus, giedojo lietuviškai. Tik tai padėjo apsispręsti vyskupui St. Zvierovičiui ir jis 1901 m. gruodžio 8 d. oficialiai Šv. Mikalojaus bažnyčią perleido lietuviams. Aptarnauti ją buvo pavesta kun. J. Kuktai.

© 2017 „XXI amžius“