Audros laužė –
nepalūžom

Laikas ir žmonės

Provizorius – vyriausias Lietuvos skautas

Bronius VERTELKA

102-uosius gyvenimo metus pradėjęs Panevėžio Šv. Juozapo globos namų gyventojas Anicetas Leipus Autoriaus nuotrauka

Kovo 5-ąją savo 101-ąjį gimtadienį minėjęs Anicetas Leipus – ne tik vyriausias Panevėžio Šv. Juozapo globos namų gyventojas, bet ir vyriausias tarp Lietuvos skautų. Pasveikinti jo su tokia sukaktimi atėjo Panevėžio skautai, apie 10 įvairaus amžiaus žmonių. Senolis su jais jautėsi itin smagiai, noriai bendravo. Pernai skautai sveikino A. Leipų sulaukus 100 metų.

Skautu A. Leipus tapo mokydamasis Utenos gimnazijoje. Tai buvo vienintelė vieta Utenos krašte, kur galėjo įgyti vidurinį išsilavinimą. Brangus buvo mokslas. O skautai gimnazistą viliojo žinių siekiu, aktyvia veikla. Tarpukaryje tai buvo protingų, patriotiškų ir pilietiškų jaunuolių organizacija. Didžiulę naudą jai suteikdavo rengiamos skautų stovyklos, kurių metų užsimegzdavo naujos pažintys, čia atsiverdavo kitokie bendravimo keliai. A. Leipui teko dalyvauti skautų stovykloje Palangoje, kurioje lankėsi Pasaulio skautų draugijos įkūrėjas Robertas Baden-Powell. Į ją buvo atvykęs ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija. Duota skautiška priesaika tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui ir šiandien virpina A. Leipaus širdį.

Senolis sakė nežinantis, kad jo giminėje būtų buvę tokių ilgaamžių kaip jis. Pats nerūkė ir nevartojo alkoholio, nesirinko maisto, žinojo lašinių skonį, vaistais nepiktnaudžiavo, ir dabar stengiasi be jų išsiversti. Tik skausmas į kojas įlindo. Mat daugiau kaip 50 metų išdirbo vaistininku. Būdavo, ateina žmogus į vaistinę ir prašo patarimo, kaip išvengti ligų. Tokiems patardavo nevalgyti sūriai, riebiai ir saldžiai.

A. Leipus nesiskundžia regėjimu, tačiau skaito su akinius. Jo mėgstamas leidinys – žurnalas „Savaitė“. Televizorių įjungia tik tuomet, kai rodo sporto varžybas. Žinias išklauso per radiją. Gyvenimu globos namuose jis patenkintas, džiaugiasi gera priežiūra. „Kambaryje gyvenu vienas, turiu savo lovą, aplanko sūnus ir dukra, nepamiršta vaikaičiai ir provaikaičiai, ko daugiau man reikia?“ – juokavo senolis. Išeidamas į kiemą, kad tvirčiau jaustųsi, stumiasi ir vaikštynę. Nepraleidžia kartą per savaitę globos namų koplytėlėje vykstančių pamaldų. Stiprų tikėjimą gavo iš tėvų, tai jam suteikia dvasinę ramybę. Sovietiniais metais su šeima šventė visas religines šventes, nesigręžiodamas, ar kas seka, vaikščiojo į bažnyčią. Valdžia prie vaistininko nesikabinėjo. Jo pagalbos galėjo tikėtis bet kuriuo paros metu.

A. Leipus svajojo apie ekonomikos studijas, tačiau tam reikėjo nemenkų pinigų. Tėvo ūkis, turėjęs 23 ha žemės ir tegalėjęs puikuotis gražia gamta, turtų nesukrovė. Šeimoje buvo 7 vaikai. Sužinojęs, kad Utenos vaistinėje atsilaisvino vaistininko padėjėjo vieta, dvejus metus juo dirbo. Tai ir atvėrė kelią farmacijos studijoms Kauno medicinos institute. Tapęs provizoriumi, Anicetas dirbo įvairiose Lietuvos vietovėse.

A. Leipui teko pažinti žymių žmonių. Dirbdamas Vilniuje gyveno viename name su lito „tėvu“ prof. Vladu Jurgučiu. Dažnai su juo pasišnekėdavo. Klausėsi profesoriaus paskaitų. Žymus mokslininkas paliko labai protingo žmogaus įspūdį. Ir pats A. Leipus studijavo ekonomiką Vilniaus universitete. Baigė keturis kursus, bet neleido laikyti valstybinių egzaminų. Kliūtis buvo ta, kad A. Leipaus tėvai tada buvo ištremti į Sibirą. Nuo tokio pat likimo turėjo slapstytis ir jis pats.

Ne kartą buvo perspėtas pusseserės vyro, dirbusio milicininku, kada vyks trėmimai. Kartą pranešė, kad šiąnakt turėtų apsilankyti „svečiai“. Kambaryje, kuriame buvo apsistojęs Anicetas su žmona, gyveno ir jo pusbrolis. Išgirdę, jog beldžiasi, sutuoktiniai iš trečio aukšto sugebėjo pasprukti painiais senojo miesto kiemais. Išlaužę duris, rado tik Aniceto giminaitį. „Na,ir miegalius“, – niurnėjo enkavedistai. Kitą kartą sutuoktinius Leipus išgelbėjo vaistinės rūsys su pristatytais balionais ir mineralinio vandens butelių rietuvėmis. Už jų pasislėpti pavyko sudaužius elektros lemputę. A. Leipaus gimtieji namai Katlierių kaime, netoli Utenos, išvežus tėvus į Sibirą, netrukus buvo nugriauti ir pritaikyti miesto autobusų stoties reikmėms.

„Matyt, turėjau kaušą laimės, kad kažkaip sugebėdavau išsisukti“, – prisiminęs tuos laikus sakė A. Leipus. Išgyventi jam padėjo ir buriavimas bei lūpinė armonikėlė. Augęs vaizdingame Utenos krašte, pamėgo ežerų vandenis, čia išmoko plaukti. Buriavimo pradžiamokslį išėjo Trakų ežeruose. Dalyvavo varžybose už Lietuvos ribų. 1946–1948 metais buvo respublikinio buriavimo komiteto pirmininkas.

Pirmąją lūpinę armonikėlę A. Leipui kažkas padovanojo dar vaikystėje. „Turėjau gerą muzikinę klausą. Akordeono klavišus maigo pirštais, o čia reikėjo išmokti dirbti liežuviu“, – tokio muzikavimo paslaptis atskleidė senolis. Ir dabar groja lūpine armonikėle, sugeba iš jos išgauti įvairiausius garsus. Groja tautiškas melodijas.

Daugiau nei pusšimtį metų provizoriumi dirbęs A. Leipus sako, kad šiandien vaistų gamyba tapo didžiulį pelną nešančiu verslu, o vaistinių darbuotojai paversti prekybininkais. Nežmoniškai išaugusios vaistų kainos. Kas anksčiau kainavo kapeikas, dabar – eurus.

Jo laikais vaistininkas privalėjo labai daug žinoti. Turėjo netgi gaminti vaistus. Gydytojas surašydavo receptą, iš kokių jie turi būti dalių. O jų – iki dešimties. Gamindavo skysto pavidalo, į kapsules subertus vaistus. Gamindavo ir tabletes. Padarys ne taip, atsakys ne gydytojas, bet pats vaistininkas.

A. Leipus nesigiria, kad sovietiniais laikais buvęs kažkoks drąsuolis, bet dvasioje nepritarė okupacinei santvarkai. Dirbdamas Vilniaus vaistinėje vaistais yra rėmęs pokario partizanus. Širdyje jis buvo skautas, davęs ištikimybės priesaiką Dievui, Tėvynei ir artimui. Džiaugiasi dabar gyvendamas laisvoje Lietuvoje, tokioje, kokią regėjo savo vaikystės ir jaunystės metais.

Palydi jis mane iki koridoriaus. Šypsosi. Jam atrodo, kad 101 metai –visiškai nedaug. Prabėgo jie kaip upėje tekantis vanduo.

Panevėžys

© 2017 „XXI amžius“