Audros laužė –
nepalūžom

Laikas ir žmonės

Greita ir apsukri partizanų ryšininkė

Vyčio kryžiaus ordinas Antosiai Kurtinytei-Meckelienei-Liepai

Stanislovas Sajauskas,

tremtinys

Partizanė Antosia Kurtinytė-Liepa 1951 metais

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir partizanė Antosia Kurtinytė-Meckelienė Lietuvos prezidentūroje vasario 16 dieną Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka

Dim. kapitonės A. Meckelienės Kario savanorio pažymėjimas

Geležinio Vilko rinktinės partizanai rengiasi operacijai. Kairėje stovi Antosia Kurtinytė. 1951 m. rugsėjo 23 d.

Mikališkės kaimo kapinaitės. 1951 m. rugpjūčio 23 d.

Vasario 16-oji – viena svarbiausiųjų Lietuvos valstybinių švenčių, iškilmingai minima viso pasaulio lietuvių, kur jie bebūtų, šiais metais tapo ypatinga savanorei, dimisijos kapitonei, partizanei Antosiai Kurtinytei-Liepai: Lietuvos Prezidentė apdovanojo ją valstybiniu narsumo žymeniu – Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi. Sunku sulaikyti ašaras, kad Tėvynė neužmiršo jos žygdarbių ir kančių. Neturėtų užmiršti ir istorija.

Antosia Kurtinytė gimė 1930 m. vasario 3 d. Marijampolės r. Šilavoto vlsč. Jasenavos k., gausioje ūkininkų šeimoje, kurioje augo septyni vaikai. Šeimos tragedija prasidėjo besibaigiant karui, kai besitraukiantis rudųjų okupantų būrys įsakė tėvui pakinkyti geriausius arklius ir vežti juos į Vokietiją. Iš ten jis negrįžo, jo likimas nežinomas. Dar baisesnes nelaimes sukėlė sugrįžę raudonieji okupantai, pradėję gaudyti jaunimą į sovietinę armiją. Besislapstančius šaudė be įspėjimo. Taip 1945 m. balandžio 12 d. miške buvo nužudytas Antosios brolis mokytojas Klemensas. 1948 metais emgėbistai ištrėmė į Sibirą motiną. Tuomet brolis Leonas apsisprendė ir tapo partizanu Jaunučiu. Antosia buvo į partizanus išėjusių ryšininke, visapusiška pagalbininke. Netrukus Leonas-Jaunutis žuvo. Išlikusi po apsupties gyva Antosia suprato, kad po šio įvykio ji nebegalinti grįžti į namus, nes jos ten lauktų areštas ir Sibiras. Kartu su trečiuoju broliu Kazimieru-Ąžuolu išėjo į partizanus. Gyveno miške, bunkeriuose, pas žmones. Telkė partizanų maistą, mezgė šiltesnius drabužius, gamino ir platino atsišaukimus gyventojams, įspėjimus stribams ir išdavikams. Greita ir apsukri partizanų ryšininkė, veikusi svetima pavarde, kelis kartus buvo įkliuvusi stribams, bet pergudravusi juos ištrūkdavo.

1951 m. rugsėjo 24 d. Antosia Kurtinytė dalyvavo emgėbistų ir stribų, Mikailiškės partizanų kapų niekintojų, baudžiamojoje akcijoje. Kartu su Romute Gumauskaite ji sutvarkė išvakarėse vandalų išdraskytus partizanų kapus, išpuošė Gediminaičių stulpais, o kryžių – vainiku. Visa tai partizanai užminavo prieštankine mina. Į orą išlėkė emgėbistų vadas, kartu su juo dar du „bendražygiai“.

1952 m. birželio 24 d. į partizanų gretas infiltruoti MGB provokatoriai – agentai Alfonsas Ūkas-Patriotas ir Evaldas Hasneris-Kaizeris Juodaraistyje miegančius sušaudė Geležinio Vilko rinktinės vadą Vytą Menkevičių-Spyglį ir partizanus Vincą Bražinską-Smauglį, Praną Kižį-Vilių, Kostą Marčiulaitį-Slanką, Albiną Banislauską-Klajūną, Vincą Naviką-Dėdę ir Antaną Šalčių-Švedą. Tai buvo skaudus smūgis Tauro apygardai, nes praktiškai buvo sunaikinta visa Geležinio Vilko rinktinė. Pietų Lietuvos partizanų srities vadas Sergijus Staniškis-Litas, likęs be adjutanto (Spyglio), perkėlė savo štabą iš Ruseckų sodybos Šmurų kaime į Vartų kaimą Prienų šile. Ten sukvietė trijų savo ryšininkių pasitarimą, kuriame pranešė, kad žuvo paskutinieji partizanai, todėl jų vietą turi užimti jų sesės ir toliau kovoti su Tėvynės pavergėjais. Tuo tikslu jis nutarė atkurti Dešinio tėvūniją, priimdamas priesaikas ir paskirdamas pareigas: Antosia Kurtinytė-Liepa – tėvūnijos vadė, Regina Jančiauskaitė-Pempė – vadės pavaduotoja ir Monika Marčiulynaitė-Nykštukas – eilinė partizanė. Kartu Litas davė tėvūnijai užduotį – sunaikinti MGB provokatorius. Čia pat buvo surašytas atsišaukimas „Niekšiški darbai teisingumo rankos neišvengs“, jį partizanės išklijavo prie medžių ir sodybų vartų visoje Geležinio Vilko rinktinės teritorijoje. Baudžiamajai operacijai vadovauti paskirta tėvūnijos vadė Liepa. Išžvalgiusi provokatorių gyvenamąją vietą (Senaūčio k., buvusiuose tremtinio Alfonso Mačiulio namuose) ir jų „darbo“ dienotvarkę, operacijos pabaigai Liepa pasikvietė iš Dzūkijos ginkluotus partizanus Leoną Kazlauską-Bijūną ir Vitą Stanaitį-Aidą. Jos metu agentas Patriotas-Ūkas buvo nukautas, o agentas E. Hasneris-Kaizeris  sužeistas į ranką paspruko per langą.

Liepa palaikė nuolatinį ryšį su S. Staniškiu-Litu, platindama jo leidžiamą „Partizaną“, aprūpindama jį popieriumi, vaistais, rinkdama rėmėjų aukas ir tiekdama vaistus, palaikydama ryšius. 1952 m. lapkričio 7 d. vykdydama užduotį ji susidūrė su stribais. Suimta buvo žiauriai kankinama, mušama, spardoma, deginama įkaitinta geležimi. Trūko ausies būgnelis, išmušti dantys. Išvežus į Vilniaus KGB būstinę, susidūrė su aukštesnio rango sadistais. Jai buvo inkriminuojamas dalyvavimas Mikališkės kapinaičių operacijoje, provokatoriaus Ūko sunaikinime, platinus partizanų spaudą. Ilgainiui gindamasi ir kankinama įsitikino, kad MGB viską žino apie jos kovą, ir jos kančios yra beprasmiškos, tad prisipažino kovojusi su sovietine valdžia. Svarbiausia, kad ji sugebėjo nuslėpti vado S. Staniškio-Lito slėptuvės vietą, aiškindama, jog su juo ryšį palaikė per „pašto dėžutę“.

Pasibaigus kančioms, partizanę A. Kurtinytę-Liepą teisė 1953 m. kovo 5 d. (Stalino mirties dieną). Nuteista maksimalia bausme: 25 metai kalinimo lageryje ir 5 metai tremties. Kalinta Mordovijos ir Kemerovo Marijinsko lageriuose. 1953 metais įvykus Kremliaus perversmui (nunuodijus Staliną ir sušaudžius Beriją) sovietai imitavo SSRS demokratėjimą: peržiūrėjo, pradedant nuo mažesnių bausmių, politinių kalinių bylas, pradėjo leisti į Tėvynę tremtinius. A. Kurtinytės bylai eilė atėjo tik 1959 m. gruodžio 18 d. Išleista iš lagerio, visgi, atsižvelgiant į Antano Sniečkaus ir Justo Paleckio prašymą Kremliui neleisti grįžti partizanams į Lietuvą, jai palikta tremtis iki 1964 metų. Tremties vieta – Irkutsko sritis, Taišetas. Čia rado daug lietuvių, įsidarbino, 1963 metais ištekėjo už Ukmergės krašto partizano Juozo Meckelio.

Dievui padedant, išgyveno iki laisvos Lietuvos, kiek leido sveikata, dalyvavo Sąjūdžio veikloje, platino Antaninos Garmutės knygas, tremtinių literatūrą. 1998 m. birželio 3 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) jai pripažino kario savanorio statusą, už nuopelnus kuriant ir stiprinant Lietuvos Respublikos krašto apsaugą apdovanojo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 2000 m. balandžio 3 d. Antosiai Meckelienei suteiktas dimisijos kapitono laipsnis.

Kartu su A. Kurtinyte-Meckeliene-Liepa džiaugiamės sulaukę ir kariško jos narsumo įvertinimo, gauto iš prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų.

Naudota literatūra:

1. Lietuvos partizanų Tauro apygarda (1945–1952 m.). Dokumentų rinkinys. – Vilnius, 2000, p. 453.

2. Garmutė A. Lietuvos Liepa // Išėjo broliai. – Kaunas, 1990, p. 151–163.

3. Ulevičius B. Viltis žūsta... paskutinis // Laisvės kovų archyvas. – Kaunas, 2003, p. 175, 179.

4. Lietuvos kariuomenės karininkai. 1918–1953, V tomas, p. 205–206.

5. Pietų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. Dainavos ir Tauro apygardos. – Vilnius, 2008, p. 141.

6. Sajauskas J. Kurtiniai // Visuotinė Lietuvių enciklopedija. – Vilnius, 2007. XI t., p. 331.

7. Kaunietis R. Laisvės kovotojų prisiminimai. IX tomas. – 2014, p. 547–571.

© 2017 „XXI amžius“