Audros laužė –
nepalūžom

Valstybės kūrėjai

„Aš nepasidariau lietuviu, aš esu juo gimęs“

165-osioms Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

(Tęsinys. Pradžia nr. 9, 10, 11, 12)

Laikui bėgant ir gausėjant Vilniuje lietuvių katalikų skaičiui, vien Šv. Mikalojaus bažnyčios pradėjo nebeužtekti. 1905 metais, papūtus permainingiems revoliucijos įvykių vėjams, dar labiau sustiprėjo Vilniaus lietuvių siekiai: buvo reikalaujama atkurti lietuvių kalbos teises Vilniaus ir viso šio krašto bažnyčiose, įvesti lietuvių kalbos dėstymą valstybinėse gimnazijose ir kitose mokslo įstaigose, kurti mokyklas su dėstomąja lietuvių kalba ir lietuviais mokytojais. Šiuos reikalavimus kėlė ir kiek pajėgdama stengėsi įgyvendinti Vilniaus lietuvių savišalpos draugija, kurios veikloje aktyviai reiškėsi G. Landsbergis-Žemkalnis. Ši draugija 1905 m. vasario 1 d. vykusiame posėdyje nutarė kreiptis į Vilniaus vyskupą E. Ropę dėl pamaldų lietuvių kalba ir kitose Vilniaus bažnyčiose, o kadangi neužteko lietuvių kunigų, tai buvo nutarta prašyti įvesti lietuvių kalbos dėstymą Vilniaus dvasinėje seminarijoje.

Nutarimą ir kartu parengtą memorandumą Vilniaus vyskupui patvirtino neeilinis Vilniaus lietuvių savišalpos draugijos susirinkimas, įvykęs 1905 m. balandžio 29 d. Tad tų pačių metų gegužės 2 d. šios draugijos valdyba įteikė memorandumą Vilniaus vyskupui E. Ropei. Jame reikalauta: 1) visų parapijų, kur lietuviai sudaro daugumą, bažnyčiose įvesti lietuviškas pamaldas; 2) parapijų, kur lietuviai nesudaro daugumos, bažnyčiose skirti šventadienius su lietuviškomis pamaldomis, bei pamokslais; 3) visose Vilniaus vyskupijos pradžios mokyklose bei gimnazijose, kur dėstoma katalikų tikyba, lietuviams ją dėstyti lietuviškai; 4) Vilniaus vyskupijos dvasinėje seminarijoje įvesti lietuvių kalbos dėstymą; 5) į lietuviškas parapijas skirti lietuvius kunigus; 6) visose Vilniaus bažnyčiose įvesti evangelijų skaitymą ir pamokslus lietuvių kalba, kaip tai daroma Šv. Mikalojaus bažnyčioje; 7) leisti visose Vilniaus bažnyčiose giedoti lietuviškai laisvu nuo pamaldų laiku; 8) prasidėjus gegužės mėnesį Vilniaus Kalvarijų lankymui, laikyti pamaldas ir sakyti pamokslus tiek lietuviškai, tiek lenkiškai, o žmonėms, atvykstantiems iš tolimų parapijų, visą vasarą laikyti lietuviškas pamaldas Kalvarijų ir Aušros Vartų bažnyčiose; 9) prie Šv. Mikalojaus bažnyčios įsteigti parapinę mokyklą; 10) į Vilniaus ligonines skirti lietuviškai kalbančius kunigus; 11) suteikti Šv. Mikalojaus bažnyčiai parapinės bažnyčios teisę; 12) tuos punktus, kurie bus įvykdyti, paskelbti iš sakyklų visose vyskupijos bažnyčiose.

Vyskupas E. Ropė neskubėjo spręsti memorandume iškeltų klausimų. Vilniaus lietuvių savišalpos draugija siuntė savo atstovus pas vyskupą, tačiau ir tada jis nesiėmė jokių veiksmų. Tad ėmė organizuoti dar vieną akciją. Buvo sudaryta delegacija, į kurią įėjo G. Landsbergis-Žemkalnis, A. Smetona bei Vileišiai, kurie parašė prašymą, po kuriuo pasirašė daug Vilniaus lietuvių ir su juo 1905 metų rudenį patys nuėjo pas vyskupą.

Savo prašymą Vilniaus lietuviai motyvavo taip: „Kadangi paskutiniais laikais lietuviškai kalbančių skaičius Vilniuje žymiai padidėjo, lietuviams katalikams maža pasidarė Šv. Mikalojaus bažnyčios, vienintelės, kur ir lietuviškai sakomi pamokslai su evangelijomis. Vilniaus miestas platus, darbo žmonės, tarnybos suvaržyti, negali suvaikščioti Šv. Mikalojaus bažnyčion tuo laiku, kuris jiems darbdavių šventomis dienomis esti skiriamas. Taip virėjas ir kitas tarnaites ponai paliuosuoja vienai arba dviem valandom, iš Šnipiškio ir iš Antakalnio reikia bent valandą turėti pasivaikščiojimui „lietuvių bažnyčion“. Dėl tos priežasties lietuviams katalikams reikia lankyties kitose bažnyčiose, kur vien lenkiškai sakomi pamokslai. Antra vertus, jeigu lietuviai imtų visi Šv. Mikalojaus bažnyčion vaikščioti, tai ir nesutilptų tenai“.

Vyskupas lietuvių delegaciją priėmė. Užvirė ilga diskusija, kuri lietuvių naudai jokių rezultatų nedavė.

Vilniaus vyskupas E. Ropė savo valdymo pradžioje lygiai stengėsi traktuoti visų tautybių katalikus. Tačiau vėliau buvo paklusnesnis lenkams. Ir vis dėlto kai kuriuos Vilniaus lietuvių reikalavimus vyskupas įvykdė: Vilniaus dvasinėje seminarijoje įvedė lietuvių kalbos dėstymą bei išleido aplinkraštį, kad tikyba mokyklose būtų dėstoma ta kalba, kuria mokiniai kalba namuose.

Vyskupas E. Ropė nors ir suteikė Vilniaus lietuviams nedidelių teisių, tačiau nesibaigiantis lietuvių kalbos teisių uzurpavimas Vilniaus ir šio krašto bažnyčiose paskatino Vilniaus lietuvių veikėjus įkurti specialią organizaciją, pavadintą Sąjunga lietuvių kaltos teisėms grąžinti Lietuvos bažnyčiose. Ji buvo įkurta 1906 m. liepos 7 d. Sąjungos steigėjai buvo kun. J. Ambraziejus, J. Basanavičius, M. Davainis-Silvestraitis, J. Kriaučiūnas, G. Landsbergis-Žemkalnis, broliai A. ir P. Vileišiai bei E. Vileišienė.

Sąjungos įstatai pagrindines jos veiklos kryptis apibūdino taip: „a) renka tikras žinias apie lietuvių kalbos padėjimą R. K. bažnyčiose; b) rūpinasi išlaikyti tos kalbos teises R. K. bažnyčiose, kur jinai ligi šiol tebėra vartojama, ir taip pat sugrąžinti tenai, kur ją jau yra išvarę lenkintojai kunigai; c) leidžia ir skleidžia tarp žmonių tam tikras knygeles ir knygas, leistas vartoti visuomenėje, taip pat ir laikinus raštus; d) susižino su valstybinėmis ir kitomis įstaigomis, taip pat per Ministeriją vidaus dalykų su Vatikanu“.

Vienas pirmųjų Sąjungos lietuvių kalbos teisėms grąžinti Lietuvos bažnyčiose veiklos žingsnių buvo kreipimasis memorandumu į popiežių Pijų X dėl užtarimo. Jame išdėstyta lietuvių lenkinimo Vilniaus krašte istorija, atskleista lietuvių kalbos padėtis vyskupijos bažnyčiose bei jos teisių ignoravimas šiame krašte. Šis dokumentas buvo išsiųstas kardinolams, žymiems arkivyskupams ir vyskupams bei žymiųjų Europos laikraščių redakcijoms. Memorandumą Lietuvos tikinčiųjų vardu pasirašę J. Basanavičius, M. Davainis-Silvestraitis, G. Landsbergis-Žemkalnis, K. Samajauskas, J. Šliūpas, P. Vileišis ir T. Žilinskas prašė Popiežių pripažinti atskirą ir nepriklausomą Lietuvos Katalikų Bažnyčią; iš Seinų, Telšių ir Vilniaus vyskupijų sudaryti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją su centru Lietuvos sostinėje Vilniuje; vyskupus Lietuvos vyskupijose skirti tiktai lietuvius; Šv. Sosto apaštališkuose laiškuose, bules ir kitus dokumentus siųsti atskirai Lietuvos vyskupams; vyskupus lenkomanus iš Lietuvos iškelti į Lenkiją; paleisti prolenkišką Vilniaus vyskupijos kapitulą, o į atnaujintą paskirti lietuvius dvasininkus.

Memorandumas popiežiui Pijui X padarė nemenką įspūdį. Vienam iš savo kardinolų jis pasakė, jog „Lietuvos bažnyčiose vyrauja nekrikščioniška dvasia“, Tad 1906 m. spalio 13 d. Popiežiaus sekretorius paskelbė aplinkraštį Lenkijos vyskupams (jis kartu buvo skirtas ir Lietuvai), jame nurodoma, kad pridėtinės pamaldos, pamokslai, katekizacija ir kiti religiniai patarnavimai turi būti atliekami gimtąja kalba. Tačiau šis aplinkraštis Vilniaus vyskupijai nepadarė jokio poveikio. Lenkų nacionalšovinistai vis labiau aktyvino savo veiklą, o lietuvių kalba Vilniaus vyskupijos bažnyčiose skambėjo vis rečiau.

Sąjunga lietuvių teisėms grąžinti Lietuvos bažnyčiose vėl pabandė paveikti Popiežių, kad šis Vilniaus vyskupu paskirtų lietuvį. 1906 metų spalį rašytame rašte sakoma: „Jūsų Šviesybės pagarbiausiai prašome, idant teiktumėtės Lietuvos sostapilin paskirti ne kokį svetimatautį, bet gryną lietuvių kunigą, mokantį lietuviškai, mylintį savo tautą ir kalbą“. Be šio rašto yra dar ir kitas, adresuotas carinės Rusijos pasiuntiniui prie Vatikano. Jame sakoma: „Sužinoję, kad visi Lietuvos ir Baltarusijos dvasiniai reikalai eina per Jūsų Prakilnybės rankas, mes, Vilniaus R. K. vyskupijos lietuviai, nusprendėme kreiptis į Jus su nuolankiausiu prašymu užtarti mus (...)“. Toliau rašte pateikiama istorinių duomenų apie Vilniaus krašto lietuviškumą ir prašoma tarpininkauti, kad Vilniaus vyskupu būtų paskirtas lietuvių dvasininkas.

Perdėtas lenkų aktyvumas sukėlė susirūpinimą carinei valdžiai. Tad vyskupas E. Ropė buvo iškeltas iš Vilniaus, į jo vietą paskirtas M. K. Michalkevičius. Ir nors pastarasis nedelsdamas ėmėsi žygių sureguliuoti Vilniaus vyskupijoje lietuvių ir lenkų santykius bei atkurti lietuvių kalbos teises Vilniaus krašto bažnyčiose, tačiau gerus jo norus sužlugdė prolenkiškos Vilniaus vyskupijos kurija ir kapitula.

G. Landsbergiui-Žemkalniui ir kitiems lietuvių kalbos teisių gynėjams Vilniaus krašte ir vėliau teko nuo lenkų ginti šio krašto lietuvių teises. Tai atsitiko Pirmojo pasaulinio karo metais. Mat 1916 m. kovo 9 d. vokiečių civilinė valdžia atliko visuotinį okupuoto krašto gyventojų surašymą. O šiek tiek anksčiau lenkai suorganizavo stiprų spaudimą per savo įtakoje buvusias katalikų bažnyčias ir kitais būdais, kad niekas nedrįstų užsirašyti pagonimis, t. y. lietuviais ar baltarusiais. Tad 1916 m. kovo 19 d. Vilniuje karo metu gyvenę lietuvių visuomenės atstovai M. Biržiška, P. Gaidelionis, A. Janulaitis, G. Landsbergis-Žemkalnis, A. Smetona, A. Stulginskis, J. Šernas, J. Vileišis ir A. Žmuidzinavičius pasirašė ir įteikė vokiečių okupacinei valdžiai protestą dėl gyventojų surašymo Vilniuje ir Vilniaus krašte. Lietuvių visuomenės atstovai protestavo prieš lenkų elgesį ir skelbė, kad gyventojų surašymo duomenys neatitinka tikrovės.

Revoliucinio pakilimo metu, kai sustiprėjo reikalavimai dėl politinės lietuvių tautos laisvės, atsivėrė galimybė reikalavimams dėl leidimo steigti tautinę mokyklą. Buvo reikalaujama mokyklų su dėstomąja lietuvių kalba ir lietuviais mokytojais. Šie reikalavimai ypač suaktyvėjo 1905 metų pabaigoje.

1905 m. lapkričio 12 d. „Vilniaus žiniose“ buvo išspausdintas redakcinis straipsnis „Mūsų mokykla ir svetimtaučiai mokytojai“. Jame pabrėžiama, jog svetima mokykla, kurios svarbiausias siekis – lietuvių kataliką paversti rusu stačiatikiu padaro kraštui labai daug žalos: „Vaikai belankydami mokyklą atšimpa, apkvaišta, nustoja prigimto proto, lieka sugadinti kūniškai ir dvasiškai“. Griežta nuomonė išsakyta ir dėl rusų mokytojų Lietuvos mokyklose: „(...) maskoliams mokytojams Lietuvoje vietos nebus, nes jie yra senosios biurokratiškos tvarkos šalininkai, priespaudos apaštalai“. Būdamas ištikimas demokratiškumui ir lietuvybei, dienraštis daro tokią išlygą: „(...) mokytojas rusas, jeigu nori būti geru mokytoju lietuvių akyse, turi ne tik žodžiu, bet ir darbu prisidėti prie Lietuvos išliuosavimo“.

Netrukus „Vilniaus žiniose“ buvo išspausdintas straipsnis „Apie lietuviškas mokyklas“, kuriame kategoriškai buvo keliami tautiniai reikalavimai dėl švietimo. Čia rašoma: „Turime aiškiai, garsiai ir drąsiai pasakyti, nes turime teisę tai pasakyti, jog mokyklos Lietuvoje turi būti lietuviškos ir vaikų lietuvių mokytojai turi būti lietuviai, gerai mokėti savo kalbą“. Kviečiame visus, kas tik gali būti mokytojais, skelbtis per lietuviškus laikraščius, suprantama, „ne dėl kokio tuščio garso, bet dėl visuomenės naudos“.

Dar 1905 m. lapkričio 12 d. įvyko Vilniaus lietuvių visuomenės atstovų susirinkimas, kuriame dalyvavo ir G. Landsbergis-Žemkalnis. Susirinkime buvo priimtas nutarimas „Lietuvos vidurinių mokyklų neatidėliotini reikalai“ ir plati Lietuvos gimnazijų, realinių mokyklų, mokytojų seminarijų demokratizavimo ir humanitarizavimo programa.

Priimtuose dokumentuose buvo reikalaujama, kad visose vidurinėse Lietuvos mokslo įstaigose būtų įvesta lietuvių kalba, lietuvių literatūra, Lietuvos istorija ir kad tuos dalykus dėstytų mokytojai lietuviai. Buvo pripažįstama, jog tas pačias teises turi ir kitos Lietuvoje gyvenančios tautos. Prie kiekvienos mokyklos turi būti sudaryti tėvų komitetai, kurie dalyvautų pedagogų tarybų posėdžiuose ir turėtų sprendžiamą balsą visais su mokinių reikalais susijusiais klausimais. Nutarime nemažai vietos skirta švietimo organizavimo, mokymo turinio ir metodų demokratizavimui, mokytojų ir mokinių nepamokinio gyvenimo reglamentacijai, atsakomybę už tai paliekant tėvams arba globėjams; pašalinti rusinimą ne tik iš vadovėlių, bet ir iš viso mokymo proceso; mokytojai turi pagarbiai elgtis su mokiniais, neužgauti jų tautinių ir tikybinių jausmų. Be to, pasiūlyta valdiškose mokyklose panaikinti mokestį už mokslą.

Minėti nutarimai 1905 m. lapkričio 16 d. buvo paskelbti „Vilniaus žiniose“. Tad sparčiai plisdamos principinės idėjos teikė žmonėms aiškumo, skatindamos juos dar energingiau veikti.

1905 m. lapkričio 25 d. carinės Rusijos švietimo ministras leido Lietuvos mokyklose įvesti lietuviškas pamokas. Tačiau buvo reikalaujama papildomai apmokėti už jas, nes tam tikslui valdžia neskyrė lėšų. Lietuvių visuomenė buvo prašoma padėti: „iš Lietuvos ir kitų kraštų seni ir jauni, turtingi ir bėdini, liuosi žmonės ir kaliniai pradėti dėti tam reikalui pinigus“, – taip buvo rašoma lietuviškuose laikraščiuose. 1906 metų pradžioje Vilniaus miesto mokykloms už lietuvių kalbos pamokas teko apmokėti po 160 rublių per mėnesį. O jų buvo trys. Tai atlikti buvo patikėta G. Landsbergiui-Žemkalniui. Jis, įteikęs pinigus, prašė mokyklų vadovų, kad mokytis lietuvių kalbos būtų leidžiama visiems mokiniams, kurie to panorės.

Besikaupiant lėšoms, iškilo būtinybė sudaryti komitetą, kuris pasirūpintų tinkamu suaukotų lėšų panaudojimu. 1906 m. kovo 17 d. buvo įkurtas Lietuvių kalbos mokymo komitetas, kurio nariai buvo kun. J. Ambraziejus, kun. J. Kukta, G. Landsbergis-Žemkalnis, P. Matulionis bei broliai J. ir P. Vileišiai. Šis komitetas rinko lėšas lietuvių kalbos mokymo reikalams: rūpintis, kad Vilniaus mokyklų mokiniai, pareiškę norą, galėtų netrukdomai mokytis lietuvių kalbos; kad lietuvių kalbos mokymas būtų įvestas Vilniaus bei Vilniaus krašto švietimo apygardos mokyklose; skelbti panaudotų lėšų ataskaitas, organizuoti lietuvių kalbos mokytojų kursus, rūpintis lietuvių kalbos vadovėlių leidyba.

Ryškų pėdsaką G. Landsbergis-Žemkalnis paliko ir besikuriant Lietuvių mokslo draugijai. Jis buvo vienas šios draugijos kūrėjų. Gerai suprasdamas mokslo vietą istorijoje ir lietuvių tautiniame judėjime, G. Landsbergis-Žemkalnis itin pabrėžė istorijos mokslo reikšmę Lietuvos valstybingumui atkurti ir išsaugoti: „(...) jeigu jums rūpi Lietuva, kaipo savistovi valstybė, ir lietuviai, kaipo tauta, atskira nuo kitų tautų įtėkmės, – turime rūpintis ne paviršutine, bet pilna savo istorija, nes be jos neįstengsime atstovėti prieš pavojų, kuris tyko mus savo nagais nutverti“. Jis suvokė, kad Lietuvai, kaip politiniam ir istoriniam vienetui, egzistuoti reikia mokslo, kuris lemtų tautinio savitumo ugdymą. Tam tinkamos sąlygos susidarė atgavus spaudą. Lietuvių mokslo draugijos įkūrimą paspartino 1905 metų revoliuciniai įvykiai ir per juos gerokai sustiprėjęs lietuvių tautinio išsivadavimo judėjimas. Dar 1905 m. rugpjūčio 28 d., po lietuvių vakaro Vilniaus miesto salėje, grupė lietuvių visuomenės veikėjų tarėsi draugijos steigimo reikalu. O kitą dieną įvyko pasitarimas, kuris išrinko Lietuvių mokslo draugijos įstatams parengti komisiją.

(Bus daugiau)

© 2017 „XXI amžius“