|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Komunistiniai persekiojimai ir ištikimybė Kristui Apie čekų kardinolo Miloslavo Vlko gyvenimo kelią, veiklą ir minčių aktualumą Mindaugas Buika
Ganytojiškų nuopelnų pripažinimas Su gilia pagarba ir aukštai įvertinant nuopelnus buvo paminėtas vienas žymiausių šių laikų Europos katalikų ganytojų, Čekijos sostinės Prahos arkivyskupas, emeritas, kardinolas Miloslavas Vlkas (19322017). Pagarbiai prisimindamas po sunkios ir skausmingos plaučių vėžio ligos kovo 18 dieną į amžinybę iškeliavusį Bažnyčios hierarchą, kuris ateistinio komunizmo dešimtmečiais savo kunigišką tarnystę buvo priverstas atlikti pogrindyje, popiežius Pranciškus dabartiniam Prahos arkivyskupui kardinolui Dominykui Dūkai pasiųstoje užuojautos telegramoje pripažino, kad velionis ganytojas visus išbandymus ištvėrė tikėdamas ir pasitikėdamas Viešpačiu. Karštai meldžiu Dievą, kad Jis suteiktų amžiną ramybę šiam uoliam ir dosniam ganytojui ir dvasiškai vienijuosi su tikinčiaisiais, tos diecezinės bendruomenės, kurioje jis taip rūpestingai vykdė savo vyskupišką tarnystę, rašo telegramoje Šventasis Tėvas. Jis su pasigėrėjimu prisiminė kardinolo M. Vlko rodytą ištvermingą ištikimybę Kristui, nepaisant buvusių komunistinių suvaržymų ir Bažnyčios persekiojimų, kaip ir vaisingą daugiaplanę apaštalinę veiklą liudijant Evangelijos džiaugsmą, tikrą bažnytinio atsinaujinimo skatinimą jau atgavus laisvę, klusniai priimant Šventosios Dvasios nešamą įkvėpimą. Tarp daugelio kitų užuojautos pareiškimų ir vertinimų svarbu, kad Europos vyskupai pripažino kardinolo M. Vlko nuopelnus. Tai užuojautos telegramoje išreiškė Europos vyskupų konferencijos tarybos (CCEE) pirmininkas, italų kardinolas Andželas Banjaskas (Angelo Bagnasco). Mat velionis ganytojas pats dvi kadencijas, nuo 1993 iki 2001 metų, vadovavo CCEE ir buvo pirmasis Bažnyčios hierarchas iš pokomunistinės Rytų Europos, užėmęs tokias atsakingas pereigas lemtingų politinių permainų kontinente laikotarpiu. Pasak kardinolo A. Banjasko, Vakarų Europos vyskupai turėjo galimybę su pasigėrėjimu vertinti kardinolo M. Vlko paliudytą tvirtą tikėjimą ir ištikimą tarnystę komunistinio režimo valdomoje Čekoslovakijoje. Žlugus režimui, sugriuvus žemyną dalinusiai geležinei uždangai, kardinolas M. Vlko, vadovaudamas CCEE, daug nuveikė Rytų ir Vakarų Europos bažnytinių ryšių atnaujinimui ir stiprinimui, apsikeitimui patirtimi ir dvasinėmis dovanomis, tikros europietiškos katalikybės bendruomeniškumo skatinimui. Taip plėtodamas bendrystę Katalikų Bažnyčioje, jis siekė, kad Europoje stiprėtų ekumeninis katalikų, stačiatikių ir protestantų bendradarbiavimas, buvo didžiųjų ekumeninių susitikimų Europoje iniciatorius ir organizatorius. Kardinolas M. Vlkas rėmė ir vykdė naująją evangelizaciją tiek komunizmo nukrikščionintoje savo tėvynėje Čekijoje, tiek vis labiau sekuliarizuotoje visoje Europoje, skatindamas tikinčiųjų ir netikinčiųjų bendradarbiavimą bendrosios gerovės naudai. Taigi ganytojas stengėsi pačia plačiąja prasme įgyvendinti savo vyskupišką devizą Ut amnes unum sint (Tegul visi bus viena (Jn 17, 21)). Tarnystė pogrindžio sąlygomis Miloslavas Vlkas gimė 1932 metų gegužės 17 dieną Čekijos pietinio Bohemijos regiono kaimiškoje Lišnicės vietovėje Piseko rajone. Vaikystėje padėjo tėvams žemės ūkio darbuose. Lankydamas pradinę mokyklą svajojo tapti karo lakūnu, tačiau vis labiau stiprėjo ir dvasinis pašaukimas. Šiam apsisprendimui turėjo įtakos virš parapijos bažnyčios durų iškaltas užrašas: Gal ir tu nori tapti kunigu, kuris visam laikui liko atmintyje. 1952 metais baigęs vidurinę mokyklą norėjo stoti į kunigų seminariją, tačiau tam nebuvo jokių galimybių, nes po Antrojo pasaulinio karo Čekijoje įsitvirtinęs komunistų režimas pasižymėjo ypatingu stalinistiniu radikalumu. Visos seminarijos buvo uždarytos, vienuolijos uždraustos, suimti ir represuoti vyskupai. Vis galvodamas apie kunigystę, M. Vlkas dirbo automobilių gamykloje, atliko karinę tarnybą, studijavo Prahos Karolio universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, 1960 metais įgijo archyvaro diplomą. Kurį laiką dirbo Bohemijos provincinių miestų archyvuose, rašė straipsnius į mokslinius žurnalus, o pagerėjus sąlygoms 1964 metais įstojo į Litomericės kunigų seminariją. Baigęs Šventųjų Kirilo ir Metodijaus teologijos fakultetą ir būdamas 36 metų, 1968 m. birželio 23 d. priėmė kunigystės šventimus. Gabus dvasininkas iš karto buvo paskirtas Česke Budejovicės (Budweis) vyskupo Josefo Hlgucho sekretoriumi savo gimtojoje pietinėje Bohemijoje ir aktyviai įsitraukė į pastoracinę veiklą. Tai buvo trumpas Prahos pavasariu vadintas laikotarpis, kai Čekoslovakijoje buvo bandyta kurti komunizmą su žmogiškuoju veidu, tačiau tai netrukus buvo sovietų užgniaužta. Vėl atsinaujinus represijoms prieš Bažnyčią, aktyvus kunigas M. Vlkas 1972 metais buvo atleistas iš pareigų vyskupijos kurijoje ir perkeltas į tolimas parapijas Bohemijos kalnuose. Tačiau ir čia dvasininko sielovadiniai darbai buvo atidžiai komunistinio režimo sekami, perspėjama dėl jaunimo katechizavimo. 1978 metais komunistų valdžia kunigui M. Vlkui uždraudė eiti sielovadinę tarnystę, atėmė dvasinius įgaliojimus, nepaisant tikinčiųjų protestų. Dvasininkas rado prieglobstį sostinėje Prahoje ir kitą dešimtmetį, iki 1988-ųjų pabaigos, viešai dirbdamas senamiesčio parduotuvių vitrinų plovėju, kunigišką tarnystę atliko pogrindyje, bendraudamas su nedidelėmis pasauliečių tikinčiųjų grupėmis. Ypač buvo mėgiamas jaunų žmonių, kurie dažnai pas jį eidavo išpažinties. Užmezgė artimą ryšį su katalikišku Fokoliarų sąjūdžiu, kuris gebėjo prasismelkti į komunistų valdytą Čekoslovakiją, stiprindamas tikinčiųjų dvasingumą ypatingomis sąlygomis. Geru Fokoliarų bičiuliu kardinolas M. Vlkas išliko visą laiką, organizuodamas Romoje pasaulio vyskupų susitikimus su Kiaros Liubik (Chiara Lubich) sekėjais. Tai vyksta iki šiol. Atsinaujinimo ir susitaikinimo keliu 1989 metais, prasidėjus atgaivai, Čekoslovakijoje tai buvo pavadinta Aksomine revoliucija, atvedusią į esmines permainas ir komunistinio režimo žlugimą, 57 metų kunigui M. Vlkui vėl buvo leista viešai užsiimti sielovada. Popiežius Jonas Paulius II jį netrukus paskyrė Česke Budejovicės vyskupu (konsekracija įvyko 1991 metų kovo 31 dieną), o po vienerių metų Prahos arkivyskupu ir Bohemijos primu. 1992 metais arkivyskupas M. Vlkas buvo išrinktas Čekoslovakijos (vėliau, atsiskyrus Slovakijai, liko tik Čekijos) Vyskupų konferencijos pirmininku. Jis dėjo daug pastangų dėl komunistų konfiskuoto bažnytinio turto grąžinimo. Tai nebuvo lengva, nes teko problemas spręsti teismuose, kur dirbo buvę režimo kolaborantai. Po metų tapo žemyno 33 šalių vyskupų konferencijų vadovus vienijančios Europos vyskupų konferencijos tarybos pirmininku ir darbavosi ne tik nacionalinėje, bet ir plačioje tarptautinėje pastoracijos plotmėje. Į tai atkreipė dėmesį lenkas popiežius Jonas Paulius II, kuris stiprino pokomunistinės Rytų Europos ganytojų poziciją ir arkivyskupą M. Vlką paskyrė atsakinguoju 1991 metų rudenį vykusio pirmojo Europai skirto Vyskupų Sinodo sekretoriumi. 1994 metų lapkričio 26 dieną vykusioje konsistorijoje Prahos arkivyskupas popiežiaus Jono Pauliaus II (kuris Čekijoje lankėsi tris kartus 1990, 1995 ir 1997 metais) buvo pakeltas kardinolu. Jis buvo vienas kardinolų elektorių, kurie 2005 metais konklavoje išrinko popiežių Benediktą XVI. Kardinolas M. Vlkas dėjo daug pastangų, kad vokietis popiežius Benediktas XVI su apaštaliniu vizitu apsilankytų Čekijoje. Tai įvyko 2009 metų rugsėjo pabaigoje. Šis vizitas, tapęs kardinolo M. Vlko ganytojiškos tarnystės kulminacija, buvo reikalingas ne tik dėl pastoracinių užduočių, bet ir dėl čekų ir vokiečių tautinio susitaikymo. Kai žinia, čekų ir vokiečių (bei austrų) kaimyniniai santykiai istoriškai buvo (iš dalies ir liko) įtempti dar nuo Habsburgų imperijos laikų. Nacistinė Vokietija po vadinamojo 1938 metų Miuncheno suokalbio nuo Čekoslovakijos atplėšė pramoninį Sudetų kraštą (jame gyveno daug vokiečių), o vėliau okupavo ir visą šalį. Po Antrojo pasaulinio karo iš atsiimto Sudetų krašto čekai išvarė 2 milijonus vokiečių ir per tą etninį valymą 300 tūkstančių jų žuvo. Šie vokiečiai tremtiniai ir jų palikuonys iki šiol iš Čekijos valdžios reikalauja kompensacijų. Tai turi netiesioginės įtakos kaimyniniams santykiams tarp Čekijos ir Vokietijos iki šiol. Tą išlikusią įtemptą padėtį patvirtina ir tas faktas, jog kai prieš dešimtmetį tuometinis Čekijos parlamento pirmininkas (dabartinis šalies prezidentas) Milošas Zemanas nediplomatiškai Sudetų vokiečius pavadino Hitlerio penktąja kolona, tuometinis Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis (Gerhard Schröder) atšaukė valstybinį vizitą į Čekiją. Tokiomis aplinkybėmis kardinolas M. Vlkas inicijavo čekų ir vokiečių katalikų susitaikymą per Čekijos ir Vokietijos vyskupų konferencijų apsikeitimą laiškais su abipusiu buvusių politinių ir karinių nusikaltimų apgailėjimu, atsiprašymu ir kvietimu vieni kitiems atleisti. Įvertinant šias pastangas, kaip pavyzdį visai pilietinei visuomenei, 1999 metais Vokietijos prezidentas Romanas Hercogas (Roman Herzog) kardinolui M. Vlkui įteikė pagrindinį valstybinį apdovanojimą, Didįjį nuopelnų kryžių. Ruošiantis iš kaimyninės Bavarijos kilusio ir Miuncheno arkivyskupu buvusio popiežiaus Benedikto XVI vizitui į Čekiją vėl buvo pasirodę provokacinių pareiškimų, kad Šventasis Tėvas atvyksta, kaip, neva, Sudetų vokiečių balsas su kažkokiais reikalavimais. Tačiau apaštališkasis apsilankymas, pirmiausia išmintingų kardinolo M. Vlko pastangų dėka, pasisekė puikiai ir dar labiau sutaikė abiejų tautų tikinčiuosius, tampant pavyzdžiu ir kitiems Europos regionams. Perspėjimas dėl Europos islamizavimo Netrukus po šio vizito, 2010 metų vasarį, pasitraukęs iš aktyvių ganytojiškų pareigų, kardinolas M. Vlkas, būdamas šviesaus proto ir atidžiai stebėdamas Čekijos ir visos Europos įvykius, nevengė pakomentuoti įvairias religinio ir socialinio gyvenimo situacijas. Dar prieš atsistatydinimą plačiai tarptautinėje plotmėje nuskambėjo jo pareiškimas, kad islamas gali palaipsniui įsivyrauti Europoje. Ir dėl to save kaltinti turėtų patys krikščionys, kadangi jie nebrangina savo dvasinio paveldo, gyvena savanaudišką ir neopagonišką gyvenimą. Kardinolas M. Vlkas jaudinosi, kad ir pokomunistinėje Rytų Europoje, kur katalikai užmokėjo krauju, kad išsaugotų tikėjimą ateistinio komunizmo dešimtmečiais, vis labiau įsivyrauja vartotojiškos nuostatos, nelengvai iškovotą laisvę atskiriant nuo tiesos ir atsakomybės, vykdant negirdėtą korupcijos ir socialinės atskirties plėtrą. Deja, čia iki galo taip ir nebuvo realizuota šv. Jono Pauliaus II iškelta dvasinio atsinaujinimo ir Bažnyčios sustiprinimo užduotis (išskyrus galbūt jo gimtąją Lenkiją, kur katalikybė savo pozicijas buvo išsaugojusi ir valdant komunistams). O kai kur, įskaitant Čekiją, kurioje tik 19 proc. gyventojų yra tikintys, nukrikščionėjimo mastai pralenkė net sekuliarizuotus Vakarus ir turėjo pasekmių moraliniam žmonių gyvenimui. Pasak kardinolo M. Vlko, tokioje situacijoje, kurią europiečiai patys sukūrė atmesdami krikščionišką savosios egzistencijos turinį, musulmonai yra gerai pasiruošę užpildyti susidariusią dvasinę tuštumą. Ir belieka spėlioti, kokia šalis taps pirmąja Vakarų Europoje islamo daugumos valstybe: Švedija, Olandija, o gal senoji Anglija, kurios sostinė, išsirinkusi meru musulmoną, jau su ironija vadinama Londonistanu? Europa brangiai užsimokės už jos civilizacijos dvasinių pagrindų apleidimą, ir tas laikas, kai dar kažką galima padaryti, dešimtmečius nesitęs, perspėjo 2010 metų pradžioje Prahos kardinolas. Jis priminė nesibaigiančią musulmonų imigraciją, kuri dabar tapo dar intensyvesnė, aukštą jų gimstamumo lygį bei šeimų tvirtumą. Musulmonai turi daug motyvų keltis gyventi į Europą ir ne vien tik dėl karinių konfliktų savo šalyse, bet ir dėl natūralių paskatų nešti savojo tikėjimo į Dievą vertybes supagonėjusiai aplinkai, ateistiniam europiečių gyvenimo būdui. Jeigu krikščionys nesukrus neatgaivins dvasinių tikėjimo šaknų, Europa bus islamizuota ir krikščionybė nebeturės jokios reikšmės nei asmeniam, nei visuomeniniam gyvenimui. Taip aiškindamas, kardinolas M. Vlkas nurodė, kad dėl susidariusios krizinės situacijos Europoje negalima kaltinti musulmonų, kurie kaip ir visi tikintys žmonės nori plėsti savo religiją, bet pačius europiečius, kurie naikina savo krikščionišką kultūrą agresyvaus sekuliarizmo pastangomis. Europa atmeta tas krikščioniškas šaknis, iš kurių išaugo ir kurios suteikė stiprybės apsiginti nuo karinio islamiškojo užkariavimo, o dabar tai vyksta taikiai ir palaipsniui, aiškino Bažnyčios hierarchas. Jis priminė, kaip viduramžių pabaigoje musulmonų kalifai bandė Europą užkariauti ginklais, bet europiečiams pavyko apsiginti irgi kariniais metodais bei tvirtu tikėjimu. Šiandien irgi vyksta panaši kova, tačiau dvasiniais ginklais, kurių europiečiams krikščionims labai trūksta dėl įsivyravusio sekuliarizmo, todėl Europos pralaimėjimas artėja, pranašiškai tvirtino kardinolas M. Vlkas. Jis pabrėžė, kad krikščionių atsiliepimas į šią grėsmę tegali būti vienas naujoji žemyno evangelizacija, grįžimas prie dvasinių šaknų, praktinė ištikimybė savajam tikėjimui. Šios persekiojimus patyrusio velionio ganytojo mintys aktualios ir dabar, kai sekuliarizuotoje Europoje gausėja iš musulmoniškų kraštų atvykstančių pabėgėlių, kurie gerbia ir saugo savo tikėjimą ir pasirengę jį plėsti ne vien tik taikiais būdais.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |