|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Komunistiniai persekiojimai ir ištikimybė Kristui Apie čekų kardinolo Miloslavo Vlko gyvenimo kelią, veiklą ir minčių aktualumą Mindaugas Buika
Ganytojiškų nuopelnų pripažinimas Su gilia pagarba ir aukštai įvertinant nuopelnus buvo paminėtas vienas žymiausių šių laikų Europos katalikų ganytojų, Čekijos sostinės Prahos arkivyskupas, emeritas, kardinolas Miloslavas Vlkas (19322017). Pagarbiai prisimindamas po sunkios ir skausmingos plaučių vėžio ligos kovo 18 dieną į amžinybę iškeliavusį Bažnyčios hierarchą, kuris ateistinio komunizmo dešimtmečiais savo kunigišką tarnystę buvo priverstas atlikti pogrindyje, popiežius Pranciškus dabartiniam Prahos arkivyskupui kardinolui Dominykui Dūkai pasiųstoje užuojautos telegramoje pripažino, kad velionis ganytojas visus išbandymus ištvėrė tikėdamas ir pasitikėdamas Viešpačiu. Karštai meldžiu Dievą, kad Jis suteiktų amžiną ramybę šiam uoliam ir dosniam ganytojui ir dvasiškai vienijuosi su tikinčiaisiais, tos diecezinės bendruomenės, kurioje jis taip rūpestingai vykdė savo vyskupišką tarnystę, rašo telegramoje Šventasis Tėvas. Jis su pasigėrėjimu prisiminė kardinolo M. Vlko rodytą ištvermingą ištikimybę Kristui, nepaisant buvusių komunistinių suvaržymų ir Bažnyčios persekiojimų, kaip ir vaisingą daugiaplanę apaštalinę veiklą liudijant Evangelijos džiaugsmą, tikrą bažnytinio atsinaujinimo skatinimą jau atgavus laisvę, klusniai priimant Šventosios Dvasios nešamą įkvėpimą. |
||
|
|
||
|
Kun. Vytenis Vaškelis
Kartais mus netikėtai užklumpantys ir sujaukiantys mūsų įprastą ramybę įvykiai, pavyzdžiui, mūsuose įvykdyti rezonansiniai nusikaltimai ar paskelbta žinia apie šalia mūsų gimtinės sienų vyksiančias neproporcingai didelio masto karines Zapad 2017 pratybas, negali užgožti Jėzaus prisikėlimo iš numirusių šventei ruošimosi ir jos šventimo, nes absoliučiai viskas, kas įvyksta žemėje turi sąsajų su amžinybe. Žmonių pasirinkimas gyventi, laikantis sąžinės balso bei Dievo nurodymų kelio arba juos ignoruojantis lankstymasis savo savavališkumui liudija, ar mes iš tiesų rengiamės liturginės Velykų šventės šventimui ir ramiai tikimės savosios dalies Jėzaus prisikėlimo iš numirusių šlovėje, ar, dėl nesuvokimo bei perdėm paviršutiniškai susiformavusio stereotipinio požiūrio, giliai širdyje jaučiame, jog Dievui trukdome pramušti savo širdies kevalą, kad išgirstume mums Kalbančiojo balsą: Labas, mano mylimas žmogau... Esu Tas, kuris atidaviau save dėl tavęs ir dabar laukiu atsako... Ar nori su manimi draugauti, kad šis mudviejų ryšys įgytų pagreitį ir jokia jėga jo nesustabdytų? |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |