Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Medžioklės su partiškumo priemaiša

Edvardas ŠIUGŽDA

Kodėl labai dažnai nesutaria politikai? Ypač tai išryškėja stebint Seimo posėdžius, diskusijas televizijų laidose. Juk tikslai turėtų būti aiškūs – valstybės stiprinimas ir piliečių gerovė. Bet štai ima ir pradeda kivirčytis. Tikriausiai, tai vyksta dėl neaiškių mūsų politikų pasaulėžiūros nuostatų. Jie mėgsta partijas kaitalioti kaip savo pirštines. Paimkime vieną išraiškingą pavyzdį. Zenonas Streikus Seimo rinkimuose išrinktas Lazdijų–Druskininkų apygardoje „valstiečių“ sąraše. Savo politinę karjerą jis pradėjo kaip pirmosios kadencijos Druskininkų miesto savivaldybės tarybos pirmininkas, iškeltas dar Sąjūdžio. Po to spėjo pabūti Moterų partijos kandidatu, įstoti į LSDP ir (drauge su Druskininkų meru Ričardu Malinausku), iš jos išeiti, pernai pabūti R. Malinausko vadovaujamo judėjimo „Už Druskininkus“ nariu. Ir štai prieš pat Seimo rinkimus sugebėjo perbėgti pas „žaliuosius valstiečius“. Jis visokeriopai gynė Druskininkų krašte už mokesčių mokėtojų pinigus nuo 2013 metų leidžiamą vietinės valdžios žygdarbius šlovinantį laikraštį.

Panašių „politinių“ veikėjų pasikeitimų per mūsų neilgą nepriklausomybės ir demokratijos istoriją buvo gana daug. Gal net pusė į politiką besiveržiančių asmenų sugebėdavo pabūti bent dviejose partijose, o neretai net ir trijose ar daugiau. Galima pastebėti, kad partiškumas ir pasaulėžiūros aiškumas išskysta, kai surandami bendri interesai visai kitose srityse. Štai tokia sritis, kaip okupaciniais laikais išgarsėjusios medžioklės. Tada jomis be skrupulų naudojosi komunistinė nomenklatūra ir prie jos prilipę įvairūs „bildukai“. Dabar jau pasidarė kiek kitaip, bet esmė nepasikeitė. Darosi įprasta, kad komercinės medžioklės tampa garantija, jog iš vieno posto būsi perkeltas į kitą, aukštesnį, arba bent išlaikysi užimtą kėdę. Taip ir vargsta privilegijuotų medžiotojų būrelių nariai. Todėl komercinės medžioklės uždaruose rateliuose vyksta toliau nuo pašalinių akių, o urėdų yra prašoma, kad niekas iš laisvų medžiotojų prie jų nesijungtų.

Žurnalistė Indrė Makaraitytė išsiaiškino, kad paskui šernus ir kitus žvėris palakstyti mėgsta „Icor Group“ vadovai ir akcininkai Andrius Janukonis ir Gintautas Jaugielavičius, socialdemokratai Vytautas Milėnas, kuris yra vienas iš vežėjų asociacijos „Linava“ vadovų,ir kaunietis socialdemokratas Žydrūnas Garšva ir Automobilių kelių direkcijos projektų skyriaus vadovas Eduardas Grinaveckas, kelių tiesimo įmonės „Lemminkainen Lietuva“ vadovas Jonas Davidavičius. Birutės Vėsaitės sūnus advokatas Feliksas Miliutis bei darbietis Jonas Pinskus su sūnumi Kristijonu Pinskumi jau porą metų medžioja tik savų ratelyje. Panevėžio urėdijos 2014 metų komercinių medžioklių išklotinėje matyti etatiniai medžioklių dalyviai: Rimantas Sinkevičius, socialdemokratas, tuomet susisiekimo ministras, jo sūnus Mindaugas Sinkevičius, dabartinis ūkio ministras, kandidatas į socialdemokratų partijos pirmininkus, niekada neliekantis be darbo socialdemokratas (buvęs veiklus komjaunimo vadas tarybų Lietuvoje) Alfonsas Macaitis. Medžioklės būrelio nariai yra iki 2006 metų Vyriausybės kancleris, o paskui „Lietuvos geležinkelių“ vadovo pavaduotojas Zenonas Kaminskas, buvęs Energetikos viceministras, deleguotas socialdemokratų, Aleksandras Spruogis, dabartinis Teisingumo viceministras Donatas Matuiza, kuris tada, medžioklės metu, kai ministras buvo socialdemokratas Juozas Bernatonis, buvo Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas. Medžioklių etatinis medžiotojas – dabartinis vicekancleris, buvęs Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis. Ir, aišku, nepamainomas medžiojimo meno entuziastas Seimo narys Bronius Bradauskas. Dar keliose medžioklėse figūruoja A. Zuoko bendras A. Vakarinas ir Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto direktorius Gediminas Pridotkas.

O kas ir kiek moka už tokias pramogines medžiokles? Kaip išsiaiškino I. Makaraitytė, už tėvą ir sūnų Sinkevičius, buvusį ir esamą ministrus, mokėjo ir verslininkas Darius Nedzinskas (taip ir nesupratęs, kaip jo pavardė atsirado mokėtojų sąraše), ir kelininkų įmonės „Fegda“ generalinis direktorius Arvydas Gribulis, ir „Alytaus energijos“ „Litesko“ filialo vadovas Vytautas Čeponis („Litesko“ vadovauja su „Icor Group“ susiję asmenys). Tiesa, M. Sinkevičius aiškina, kad visą laiką už savo medžioklines pramogas, kokios jos bebūtų, moka pats. Už komercines medžiokles mokėdavo ir kiti. Pavyzdžiui, Kauno restorano „Medžiotojų užeiga“ klientai galėtų suprasti, kodėl lankymasis jame ganėtinai brangus – juk už kai kurias medžiokles neretai sąskaitas apmokėjo UAB „Bravisima“, kitaip tariant, to restorano savininkas Ričardas Mačiulaitis. Pamename, kaip Panevėžio urėdijoje medžioklę užsienio svečiams buvo surengusi buvusi žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, ilgai nesugebėjusi tinkamai paaiškinti, kas gi sumokėjo už tą „tarptautinę“ medžioklę. O Kauno urėdijoje 2014 metais kartu su verslininkais medžiojo konservatorius Rimantas Jonas Dagys ir socialdemokratas Andrius Palionis. Ir daugiau nei pusę visų Kauno urėdijų medžioklių apmokėjo ginklais prekiaujanti įmonė UAB „Oksalis“.

Dėl socialdemokratų tėvo (buvusio susisiekimo ministro) ir sūnaus (dabartinio ūkio ministro) Sinkevičių į Vyriausiosios tarnybines etikos komisiją (VTEK) kreipėsi Seimo konservatorių frakcijos atstovės Ingrida Šimonytė ir Agnė Bilotaitė, prašydamos įvertinti žiniasklaidos informaciją, kad už Sinkevičių medžiokles 2014 metais mokėjo verslininkai. VTEK buvo prašoma įvertinti, ar ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius ir jo tėvas, buvęs susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius, nesupainiojo interesų medžioklėse. Pirmiausia, lieka neaišku, kas dengia tokių pramogų organizavimo išlaidas, ar politikai negauna nedeklaruotų dovanų. Tačiau dar svarbiau, kad visuomenė nežino, jog dėl tokių bendrų hobių yra daug erdvės interesų konfliktui, tad jo grėsmė turėtų būti deklaruota. Seimo narės taip pat kreipėsi į Antikorupcijos komisiją prašydamos išsiaiškinti, kokios komercinės medžioklės buvo organizuojamos 2015–2016 metais, kas jose dalyvavo, kas už jas mokėjo.

Tad nereikia stebėtis, kodėl urėdijų reforma, kuri buvo planuojama ir rengiama ne vieną kartą, niekada iki šiol neįvykdavo. Nesistebėkime, kad savotišką „poveikį prekyba“ prieš dvi savaites, aplinkos ministrui Kęstučiui Navickui pristatant urėdijų pertvarkos įstatymo projektą, Seimo posėdžio metu „valstiečių“ suburtos valdančiosios koalicijos partneriai – socialdemokratų delegatai – tiesiog sukėlė triukšmą, jog reformos siūlytojas aplinkos ministras Navickas turėjo palikti tribūną, o įstatymo pakeitimas buvo sužlugdytas. Tuo metu prie Seimo susirinkę mitinguotojai triukšmaudami irgi darė spaudimą prieš numatytą reformą. Todėl nesistebėkime, kad viešuosius pirkimus Generalinėje urėdijoje ar atskirose urėdijose laimi tik savi, t.y. tie, kas sumoka už medžiokles, tie, kam surašomos visos sąlygos laimėti. Tad ne veltui valdančioji koalicija braška. Vis per tuos „ranka ranką plauna“. Bet užtat pasaulėžiūrinės pozicijos praranda esmę – lieka tik medžioklių interesai. Urėdijų reformos nereikia, šalin ją. Kaip buvo komunizmo laikais, taip ir paliks tie „nemokami“ medžioklių plotai. Valstybės reikalai tampa bereikalinga našta...

© 2017 „XXI amžius“