Audros laužė –
nepalūžom

Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Tęsiame artėjančiam Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui skirtą Vasario 16-osios akto signatarų biografijas, rodančias signatarų darbo indėlį į valstybės kūrimą ir jų pasiaukojimą tautai. Šis mūsų sumanymas prasidėjo dar prieš įvykstant svarbiam įvykiui, kai praėjusią savaitę, kovo 29-ąją, prof. Liudas Mažylis Berlyne, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve, surado ten beveik prieš 100 metų atsiųstą ir į archyvo fondus įdėtą Vasario 16-osios aktą, arba, kaip jis ten vadinamas, Nutarimą. Tas įvykis tik dar labiau sustiprina mūsų numatytą tikslą – pateikti garbingų mūsų valstybės vyrų biografijas. Kovo 24 dienos numeryje spausdinome Jono Basanavičiaus ir Saliamono Banaičio biografijas. Jos parengtos pagal Aigustės Vykantės Bartkutės medžiagą.

Mykolas Biržiška

Mykolas Biržiška

Mykolas Biržiška gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Mažeikių aps., Viekšniuose. Mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, du kartus iš jos pašalintas: už stačiatikių pamaldų nelankymą ir lietuviškos vakaronės organizavimą. 1901 metais įstojo į Maskvos universiteto teisės fakultetą. Studijų metais tapo aktyviu Lietuvių studentų draugijos dalyviu, įsitraukė į socialdemokratų veiklą, už ją 1902 metais areštuotas, apie vienerius metus kalintas Maskvos, Vilniaus ir Kauno kalėjimuose; paleistas tęsė studijas universitete (baigė 1907 metais). 1905-aisiais tapo Lietuvos socialdemokratų partijos nariu. Dėl nuolatinių streikų nutrūkus studijoms, grįžęs į Lietuvą rengė slaptas gegužines, spausdino straipsnius nelegaliuose laikraščiuose „Naujoji gadynė“, „Darbininkų balsas“ ir kituose. 1905 m. gruodžio 4–5 d. M. Biržiška dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Baigęs studijas, nuo 1907 metų dirbo advokato Tado Vrublevskio padėjėju, vėliau – Žemės banke. Bendradarbiavo spaudoje, buvo socialdemokratų savaitraščio „Žarija“, žurnalo „Visuomenė“ redaktorius. Dalyvavo lietuvių draugijų „Rūta“, „Darna“, „Varpas“ veikloje, skaitydavo lietuvių literatūros ir istorijos paskaitas. Nuo 1908 metų – Lietuvių mokslo draugijos narys, jos vicepirmininkas. Pirmojo pasaulinio karo metais M. Biržiška tapo vienu iš Lietuvių draugijos agronomijos ir teisių pagalbai teikti steigėjų. Vokiečiams artėjant prie Vilniaus ši draugija susijungė su Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti ir tapo svarbia organizacija, siekiančia atkurti Lietuvos nepriklausomybę. M. Biržiška tapo vykdomojo komiteto nariu. 1915 metų rudenį Komitetas įsteigė pirmąją lietuvišką gimnaziją, M. Biržiška paskirtas jos direktoriumi; dėstė ir kitose lietuvių bei lenkų mokslo įstaigose, kursuose, dirbo Lietuvių mokslo draugijos vadovėlių rengimo komisijoje. Kartu su bendraminčiais M. Biržiška paruošė raštą JAV prezidentui Vudrovui Vilsonui (Woodrow Wilson) dėl lietuvių tautos teisės turėti nepriklausomą valstybę, rengė memorandumus dėl Lenkijos pretenzijų valdyti Lietuvą, 1917 metais buvo vienas iš organizatorių Lietuvių konferencijai sušaukti. Konferencijos metu buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais nariais pasirašė Nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės.

II Ministrų kabinete signatarui pasiūlytos švietimo ministro pareigos. M. Biržiška ėmėsi atkurti Vilniaus universitetą, kartu su Mokslo draugija organizavo Aukštuosius kursus (1919–1921). 1919 m. sausio 1 d. Vilnių okupavus lenkų legionieriams ir Vyriausybei nutarus persikelti į Kauną, M. Biržiška ir ministras žydų reikalams Jakovas Vygodskis kartu vykti atsisakė. Tuomet M. Biržiška buvo paskirtas Lietuvos generaliniu įgaliotiniu Vilniuje. Už aktyvų lietuvybės propagavimą buvo suimtas bolševikinės V. Kapsuko vyriausybės, o vėliau – ir lenkų valdžios. M. Biržišką norėta sušaudyti, tačiau Tautų Sąjungai įsikišus jis deportuotas į „Kauno Lietuvą“. Atvykęs į Kauną, Laikinąją sostinę, M. Biržiška kurį laiką dirbo vyriausybiniame „Lietuvos“ dienraštyje, profesoriavo Lietuvos universitete, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, prorektorius, 1926–1927 metais – rektorius. Vėliau paskirtas „Aušros“ berniukų gimnazijos direktoriumi, atgavus sostinę,1940–1944 metais, buvo Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius, Vytauto Didžiojo ir Latvijos universitetų garbės daktaras.

M. Biržiška yra paskelbęs nemažai mokslo straipsnių, parašęs populiarų knygelių iš istorijos, kultūrologijos studijų, vadovėlių, parengęs spaudai dainų rinkinius, išvertęs grožinių kūrinių, išleidęs porą atsiminimų knygų.

Antrojo pasaulinio karo metais, artėjant antrajai sovietų okupacijai, M. Biržiška išvyko į Vakarus. Iki 1949 metų dėstė Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge (Vokietija), vėliau emigravo į JAV.

Mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele.

Parengta pagal:

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, sud. V. Bukaitė, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2006.

Kazimieras Bizauskas

Kazimieras Bizauskas

Kazimiero Bizausko (gimusio 1892 m. vasario 15 d.) gyvenimo kelias prasidėjo kartu su Lietuvos nepriklausomybės užuomazga ir baigėsi jos netekus. Įsijungęs į visuomeninę veiklą dar gimnazijoje, tarp pagrindinių politikos veikėjų buvo iki pat gyvenimo pabaigos. Jis – vienas ateitininkų organizacijos pradininkų, „Ateities“, „Rygos balso“ redaktorius, aktyvus spaudos bendradarbis, Lietuvių mokslo draugijos narys, literatūros teorijos vadovėlio autorius. Vokiečių okupacijos metais tapo Panevėžio miesto valdybos sekretoriumi, išrūpino leidimą steigti lietuvių gimnaziją, įkurti muzikos mokyklą.

Savo visuomenine, žurnalistine bei organizacine veikla K. Bizauskas išgarsėjo visoje Lietuvoje. Taigi jis neatsitiktinai buvo pakviestas į 1917 metų Lietuvių konferenciją. K. Bizauskas tapo ir jauniausiu Lietuvos Tarybos nariu, jam teko garbė ir atsakomybė pasirašyti 1918 metų Nutarimą dėl Lietuvos valstybės atkūrimo. 1919 metais kartu su Jonu Vailokaičiu, Aleksandru Stulginskiu, Andriumi Dubinsku ir Pijumi Grajausku K. Bizauskas įkūrė Ūkio banką. 1919–1920 metais buvo Lietuvos delegacijų pasitarimuose su Anglija ir Sovietų Rusija narys.

1920 metais K. Bizauskas, kaip Krikščionių demokratų partijos atstovas, tapo Steigiamojo Seimo nariu. Šioje Konstitucinėje asamblėjoje jis buvo Seniūnų sueigos, Užsienio reikalų komisijos narys.

Kazio Griniaus Vyriausybėje K. Bizauskas ėjo švietimo ministro pareigas. Svarbiausia jo pareiga tapo sukurti švietimo sistemą, užtikrinančią tautinį auklėjimą, o 1920 metų liepą Lietuvai pasirašius Taikos sutartį su Sovietų Rusija, Švietimo ministerijai teko rūpintis išvežtų iš Lietuvos į Rusiją meno, kultūros bei istorinių vertybių grąžinimu. Buvo organizuojami vasaros kursai pradinių mokyklų mokytojams ruošti, steigiamos mokyklos (per kelerius metus neraštingumas šalyje sumažėjo nuo 84 proc. iki 15 proc.), pradėti leisti periodiniai literatūros ir mokslo leidiniai, įsteigta Valstybinė Opera, Valstybės Teatras, Muzikos konservatorija, Meno akademija. Pasiruošta įsteigti Universitetą, tačiau tuo metu jis dar nebuvo atidarytas dėl K. Griniaus Vyriausybės krizės.

1922 metų pabaigoje K. Bizauskas buvo paskirtas Lietuvos atstovu prie Šv. Sosto. Vatikanas pripažino Lietuvą de jure, bet Konkordatą pasirašyti vis delsė dėl Lietuvos nesutarimų su lenkais. 1923 metais K. Bizauskas perkeltas į Ameriką. Ten jam teko rūpintis paskolos JAV grąžinimu ir naujos gavimu. 1927 metais K. Bizauskas buvo atšauktas ir paskirtas pasiuntiniu Latvijos Respublikoje. Jam teko sudėtinga misija kreipti kaimynų prielankumą Lietuvai, nors latviai labiau linko į Lenkijos pusę. 1928 metais K. Bizauskas perkeltas į Didžiąją Britaniją. Su šia valstybe irgi sunkiai sekėsi užmegzti glaudesnius ryšius; tarpvalstybiniai santykiai pagerėjo tik atstatydinus Ministrą Pirmininką Augustiną Voldemarą. Juozui Tūbeliui perėmus vadovavimą Vyriausybei, K. Bizauskas tapo ir Lietuvos atstovu Olandijai (1930). 1930 metais K.Bizauską norėta skirti įgaliotuoju pasiuntiniu į Maskvą, tačiau jis dėl asmeninių priežasčių atsisakė.

1931 metų vasarą K. Bizauskas grįžo į Lietuvą; buvo paskirtas įgaliotuoju užsienio reikalų ministru ypatingiesiems reikalams, po metų – Teisės ir administracijos departamento direktoriumi. 1939 metų sausį tapo įgaliotuoju ministru ir nepaprastuoju pasiuntiniu Latvijoje, tačiau šias pareigas ėjo neilgai, nes kovo mėnesį, sudarydamas Vyriausybę, Jonas Černius pakvietė jį pavaduotoju. Tuo metu tai buvo nauja pareigybė Vyriausybėje. Ministro Pirmininko pavaduotoju jis liko ir Antano Merkio sudarytame Ministrų kabinete. Lietuvai atgavus Vilnių, K. Bizauskas tapo ir Vyriausybės įgaliotiniu Vilniaus miestui ir kraštui.

Sovietų Sąjungai paskelbus Lietuvai ultimatumą, A Merkio vadovaujamas Ministrų kabinetas buvo priverstas atsistatydinti. Tada nutrūko ir K. Bizausko valstybinė veikla. 1940 metais K. Bizauskas okupacinės sovietų valdžios buvo suimtas. Sušaudytas 1941 m. birželio 26 d. netoli Minsko. 2006 metais pastatytas kenotafas Vilniuje Rasų kapinėse. Buvusiame KGB archyve yra saugoma K. Bizausko baudžiamoji byla. Ten galime skaityti, jog K. Bizauskas į tardytojo klausimą, ar laiko save kaltu, yra atsakęs: „Jeigu įsisąmoninsime, kad vienintelė teisinga visuomeninė valstybės samprata yra proletariato diktatūra, tai man teks prisipažinti kaltam dėl visos mano politinės veiklos, kuri buvo skirta nepriklausomos tautinės valstybės kūrimui“.

Parengta pagal:

Lietuvių enciklopedija, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, t. 2, 1954.

Nepriklausomos Lietuvos Valstybės atkūrimas 1917–1922 m., Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 1998.

Biržiška, M. Lietuvių tautos kelias, Los Angelas: Lietuvių dienos, 1952–1953, t. I–II, p. 240, 245.

Banevičius A., 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų, Vilnius: Knyga, 1991.

Liekis A., Signatarai. Vasario 16, Vilnius: Džiugas, 1996.

Zundė Pr., Kazys Bizauskas, Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1993, 1 knyga.

Zundė Pr., Kazys Bizauskas, Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1994, 2 knyga.

© 2017 „XXI amžius“