Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Audros laužė –
nepalūžom

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Apsilankymas didžiausioje Europos arkivyskupijoje

Apie popiežiaus Pranciškaus bendravimą u paprastais Milano gyventojais

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus, visada maloniai bendraujantis su kaliniais, buvo su entuziazmu priimtas Milano „San Vittore“ kalėjime

Apaštalinis Popiežiaus Pranciškaus vizitas Lombardijos regiono sostinėje Milane buvo vienas reikšmingiausių įvykių Italijos mastu. Kovo 25 dieną aplankyta Milano arkivyskupija stebina savo dydžiu ir visai Katalikų Bažnyčiai svarbia istorija. Tai – didžiausia ne tik Italijos, bet visos Europos diecezija, turinti daugiau kaip 5 milijonus tikinčiųjų (95 proc. jos teritorijos gyventojų), suskirstytų į 1100 parapijų, kurių sielovadoje darbuojasi 1,8 tūkstančio kunigų, tūkstantis vyrų vienuolių, 6 tūkstančiai moterų vienuolių ir apie 150 nuolatinių diakonų. Milano vyskupas buvo vienas didžiųjų Bažnyčios tėvų ir išpažinėjų šv. Ambraziejus (340–397). Įspūdingoje Milano katedroje, kuri yra viena didžiausių katalikų šventovių pasaulyje, palaidotas garsusis Bažnyčios atnaujintojas kardinolas šv. Karolis Boromiejus (1538–1584). Pagaliau būtina paminėti, kad Milano arkivyskupais yra buvę popiežiai Pijus XI (1857–1939) ir palaimintasis Paulius VI (1897–1978), vadovavę Katalikų Bažnyčiai sudėtingais ir permainingais XX amžiaus laikotarpiais.

Šalies vadovai įvertina Vasario 16-osios Akto suradimo reikšmę

Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė su prof. Liudu Mažyliu Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotraukos

Balandžio 3 dieną, pirmadienį, Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Liudu Mažyliu, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos archyve radusiu Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą. Prezidentės teigimu, užsispyrimas, atkaklumas ir ryžtas visada buvo savybės, vedusios Lietuvą į priekį. Todėl profesorius L. Mažylis yra geriausias įrodymas, kaip atkaklus darbas ir entuziazmas gali duoti apčiuopiamų vaisių, kuriais šiandien džiaugiasi visa Lietuva. Šalies vadovės teigimu, šis L. Mažylio atradimas turėtų tapti impulsu valstybei investuoti į tolimesnius šio istorijos laikmečio tyrimus. Pasak valstybės vadovės, surastas Nepriklausomybės Akto originalas visą šalį įtraukė į valstybės šimtmečio laukimą. Tai išskirtinė proga visai Lietuvai dar kartą įsisąmoninti ir įvertinti šios datos reikšmę bei suprasti, kad kuriant šimtmečio Lietuvą kiekvienas žmogus yra labai svarbus.

Stebuklas po 100 metų: Berlyne rastas Vasario 16-osio Akto originalas lietuvių kalba

Berlyne surastas vasario 16-osios akto originalas Vokietijos URM nuotrauka

Vokietijos diplomatiniame archyve praėjusią savaitę rastas Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalas lietuvių kalba. Įvyko ilgai lauktas stebuklas – nors ir niekur nedingęs, bet surastas Nepriklausomybės dokumentas tapo džiugia naujiena mūsų valstybei. Tai atsitiko trečiadienį, kovo 29-ąją. Dokumentą surado Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis. Aktas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politiniame archyve yra saugomas dokumentų bylų grupėje, pavadintoje „Baltijos provincijų ateitis: Lietuva“. Profesoriaus teigimu, bylose rastas 1917 m. gruodžio 11 d. nepriklausomybės aktas su 19 signatarų parašais. L. Mažylio teigimu, Vasario 16-osios aktas yra perlenktas į keturias dalis, ir tai patvirtina išvadą, kad jis keliavo paštu. Aktas įsegtas į bylą 1918 metų kovo mėnesį. Greta dokumentų yra pačių įvairiausių nuorašų, ant kurių aiškiai parašyta, kad tai yra ne originalas, o nuorašas. Tai, kad aktas originalus ir autentiškas, rodo tokios detalės, kaip rašalas, skirtingi parašų storiai.

Kenozė – ne pabaiga

Kun. Vytenis Vaškelis

Jėzaus Kančios sekmadienis prasideda nuo Judo Iskarijoto išdavystės. Už trisdešimt sidabrinių jis „pardavė“ Jėzų aukštiesiems žydų dvasininkams. Dievo iškeitimas į pinigus – neekvivalentiški mainai, nes, kas kartą prarado Jo malonę, net už visus pasaulio bankų indėlius jos nesusigrąžins. Judas, išsižadėjęs Jėzaus, gavo tai, ko nesitikėjo: jį apsėdo varginantys sąžinės priekaištai, kurie lengvai nuslopindavo kartais kylančią mintį atgailauti – bėgti pas Jėzų, apkabinti Jo kojas ir melsti atleidimo...

Kai Judas, savo gyvenimą buvo artimai susiejęs su Jėzumi, paskui savo širdyje pradėjo Jam reikšti pretenzijas, maištauti, ir, nusiritęs į moralinio sugedimo dugną, tarė: „Nors mane vadina Kristaus mokiniu, bet širdyje nebejaučiu Jam pagarbos; Jis savo mokslu ne tik Rašto mokytojus piktina... Daugelis ne veltui kalba, kad Jis – maištininkas ir lengvatikių suvedžiotojas. Įduosiu Jį fariziejams, tegul visiems laikams Jam užčiaupia burną... Už tai ir pinigų gausiu“, – šiuo lemtingu sprendimu paspendė sau spąstus, iš kurių tik Dievas galėjo išvaduoti... Nors Judas Jėzų išdavė, bet galbūt jam buvo suteikta galimybė paskutinę gyvenimo minutę gailėtis, todėl nė vienas mirtingasis neturi teisės jo pasmerkti ar nuteisinti, nes tai – išskirtinai aukščiausio Dievo veikimo prerogatyva.

Laisvės daigai nelaisvės tamsoje

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 45-metis

Romas BACEVIČIUS

Kalba ses. Bernadeta Mališkaitė SJE. Dešinėje – arkiv. Sigitas Tamkevičius

Kovo 18 dieną Kaune, arkivyskupijos muziejuje, paminėtas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ (LKBK) 45-metis – pirmasis sovietmečiu pogrindžio sąlygomis leisto ir platinto leidinio numeris, išleistas 1972 m. kovo 19 d. Simne. Susitikime dalyvavo „Kronikos“ redaktorius arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, kun. Robertas Grigas, seserys vienuolės, kiti bendraminčiai ir bendražygiai, nemažai miesto visuomenės atstovų, būrelis jaunų žmonių.

Priminęs, kad jau daug prisidėjusių prie „Kronikos“ leidimo ir platinimo iškeliavo pas Viešpatį, arkiv. S. Tamkevičius sakė: „Tebus šio susitikimo tema žmonės, kurie buvo arti „Kronikos“, prisidėjo prie jos rengimo, platinimo. Tai nebuvo didvyriai, bet jie darė tai, ko tuo metu labai reikėjo, ir rėmėsi Dievu“. Ganytojas šiltai atsiliepė apie savo bendradarbių pasiaukojimą ginti tikėjimo ir Bažnyčios reikalus sovietų okupacijos metais ir sakė, jog, jei būtų reikalas, ir šiandien rastų tokią pasišventusių žmonių komandą, kuri galėtų atlikti tokį darbą, ir geru žodžiu minėjo „Kronikos“ talkininkus, kurių dėka, nuolat persekiojant sovietiniam KGB, 1972–1989 metais išleistas 81 numeris, prieš sovietinio melo propagandą pateikdavęs tūkstančius Bažnyčios ir tikėjimo diskriminacijos faktų. Arkiv. S. Tamkevičius priminė tą laiką, kai okupacinė valdžia norėjo suparalyžiuoti Bažnyčios veiklą, nes nuo pat 1917 metų spalio revoliucijos turėjo vienintelį tikslą – suvaržyti ir sunaikinti religiją, didžiausią kliūtį jos planams vykdyti. Kas Rusijoje buvo daroma nuo 1917 metų, tas Lietuvoje – okupacijos metais. Ganytojas priminė, kad tada kunigai Antanas Šeškevičius, Prosperas Bubnys ir Juozas Zdebskis buvo įkalinti už vaikų katekizavimą, o prasižengę kokiai nors instrukcijai keli kunigai neteko teisės jais dirbti, jiems atimtas vadinamasis registracijos pažymėjimas ir teko dirbti fizinį darbą (taip vėliau atsitiko ir S. Tamkevičiui su J. Zdebskiu). Taigi tokiu metu jam pačiam teko mokytis Kunigų seminarijoje, kur jau formavosi kun. Pranciškaus Masilionio įkurto eucharistijos bičiulių sąjūdžio idėjų pasaulėžiūra. Visi žinojo apie tai, kaip nukentėjo arkivyskupai Mečislovas Reinys, Teofilius Matulionis, vyskupai Vincentas Borisevičius, Pranciškus Ramanauskas. Todėl ir kilo mintis šiuos dalykus priminti. Būdas tam buvo pogrindinis leidinys. Rūpėjo, kad tai nebūtų kelių kunigų saviveikla, todėl arkiv. S. Tamkevičius sakė pirmiausia važiavęs į Nemunėlio Radviliškį, kur ištremtas gyveno vysk. Vincentas Sladkevičius (vėliau kardinolas), palaiminęs šią idėją ir pasiūlęs leidiniui pavadinimą. Kadangi buvo jėzuitas, todėl teko vykti ir pas provincijolą kun. Joną Danylą, klebonavusį Bijutiškyje. Šis sutiko su tokia pavojinga jauno kunigo veikla, bet abejojo, ar pasiseks surinkti pakankamai medžiagos, kad leidinys eitų reguliariai. „Sakiau, kad neįsipareigojame leisti reguliariai – kai turėsime medžiagos, tada ir leisime“, – prisiminė arkiv. S. Tamkevičius. Jo pasakojimas priminė ir „Kronikos“ leidimą laiminusį į Žagarę ištremtą vyskupą Julijoną Steponavičių, tuos, kurie labai pasitarnavo „Kronikai“ skintis kelią į Vakarus – kunigus Kazimierą Pugevičių, Kazimierą Kuzminską (įkūrusį „Kronikos“ sąjungą ir išleidusį 10 tomų po kelis numerius). Beje, kai ėjo „Kronika“, apie Niujorke gyvenusį kun. K. Pugevičių visai nežinota. Jis buvo studijavęs informatiką ir gerai susiorientavo, ką reikia daryti, – rūpinosi kuo greičiau išversti į anglų kalbą ir siųsdavo ambasadoms, kongresmenams. Čia jam talkino Gintė Damušytė. „Kronika“ išėjo ir vokiečių kalba, keli tomai – prancūzų, italų kalbomis. Mons. Vytautas Kazlauskas skaitė „Kroniką“ per „Vatikano radiją“, taip pasauliui skleidė tiesą apie Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje. Jis sakydavo: „Užsienio spauda rašo“ ir ją skaitydavo dėl diplomatinių sumetimų neminėdamas „Kronikos“ vardo. „Turbūt niekada žmonės taip neklausė ir neklausys „Vatikano radijo“ kaip klausė tais laikais“, – sakė arkiv. S. Tamkevičius. Jis prisiminė, kaip 1982 metais jėzuitą Joną Borutą vežė į Žagarę, kur vysk. J. Steponavičius jam turėjo suteikti kunigystės šventimus, ir prašė, kad, jei kas nors nutiktų, šis padėtų „Kronikai“. Tik garsiai to nesakė, o parašęs ant lapelio, nes manė, kad ir automobilyje gali būti pasiklausoma. Iš tiesų, kai S. Tamkevičių areštavo, kun. J. Boruta perėmė „Kronikos“ leidimo reikalus. Ganytojas minėjo kun. Lionginą Kunevičių, kuris 1975 metais ėmėsi pasaulietinio leidinio „Aušra“ leidybos ir stebėjosi, kad kunigas Lionginas spausdindamas mašinėle sugebėdavo nepadaryti nė vieno klaidingo klavišo paspaudimo. Arkivyskupas minėjo ir kitus kunigus: sakė, kad kalėjimus kentėjo pogrindyje įšventintas kun. Jonas Kastytis Matulionis SJ, daug talkino pogrindžio vienuolynams ir prie „Aušros“ leidimo prisidėjo Pranas Račiūnas MIC, daug gerų straipsnių parašė kun. Jonas Lauriūnas, anksčiau buvęs pasaulietis, inžinierius, padėjęs sumontuoti dauginimo aparatą, irgi kalėjęs kan. Vytautas Vaičiūnas.

Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje

Laisvės kovų dalyvių žūties ir palaidojimo vietos Utenos krašte

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Padėjus gėles prie paminklo Aukštaitijos partizanui Antanui Kraujeliui-Siaubūnui jo žūties vietoje Papiškio kaime. Iš kairės: Pulkininko Prano Saladžiaus šaulių 9 rinktinės (Utenos kuopa) šaulių vadės pavaduotojas Rimantas Eigėlis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos ir sąjungos Utenos filialo pirmininkė Zita Mackevičienė, Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Jūratė Misiūnienė ir Pulkininko Prano Saladžiaus šaulių 9 rinktinės (Utenos kuopa) vadė Asta Tidikienė

1965 m. kovo 17 d. žuvo paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas – kovotojas už Lietuvos laisvę. Paminėdami 52-ąsias šios netekties metines Utenos rajono savivaldybės administracijos atstovai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) ir sąjungos Utenos filialų žmonės kartu su Pulkininko Prano Saladžiaus rinktinės Utenos kuopos šauliais, vadovaujamais vadės Astos Tidikienės, padėjo gėlių ir uždegė atminimo žvakes A. Kraujelio žūties vietoje Papiškio kaime.

Po to Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje vyko knygos „Laisvės kovų dalyvių žūties ir palaidojimo vietos Utenos krašte“ pristatymas, kurį vedė Utenos kultūros centro režisierė Irena Leikauskienė. Knygos sudarytojai Balys Juodzevičius ir Zita Mackevičienė ne tik pristatė šią knygą, bet ir pasidalino prisiminimais bei mintimis apie kovą už Lietuvos laisvę, apie žuvusiuosius, jų atminimą. Pasidžiaugė, sulaukę atsiliepimų iš prof. Onos Voverienės ir dr. Aldonos Vasiliauskienės (pastarąjį perskaitė renginio vedėja).

Gavėnia – atgailos ir gražių darbų metas

Tikybos mokytojai ir kunigai po šv. Mišių Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje

„Gailestingumas yra pirmoji Dievo savybė. Tai – Dievo vardas. Nėra padėties be išeities, mes nesame pasmerkti paskęsti lakiajame smėlyje“. Taip prasideda popiežiaus Pranciškaus knygelės „Dievo vardas – gailestingumas“ anotacija.

Gyvename nuostabiu Gavėnios laiku. Gavėnia – tarsi Visuotinės Bažnyčios rekolekcijos, susikaupimo ir atgailos laikas, kurio metu tikintieji raginami pažvelgti į Kristaus slėpinį, semtis iš jo jėgų, apvalyti savo širdį, peržvelgti savo krikščionišką gyvenimą ir atgailos bei susitaikinimo dvasia ruoštis Kristaus Prisikėlimo įvykiui.

Gavėnios metu Telšių vyskupijoje jau tradicija tapę vyskupo vizitai dekanatuose. Jų metu vyksta susitikimai su kunigais, tikybos mokytojais, katechetais.

Kodėl Bažnyčia Lietuvai dovanoja šventuosius?

Šv. Mišių koncelebracijai vadovauja vyskupas Juozas Žemaitis MIC, kairėje – kun. Jonas Katulis SJ

Kovo 12 dieną gražus būrys Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos (PJMD) Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos skyriaus narių ir jų bičiulių vyko į Marijampolę, Šv. arkangelo Mykolo Baziliką, švęsti palaimintojo Jurgio Matulaičio liturginio minėjimo. Iškilmėje dalyvavo ir Lazdijų bei Daugų parapijų matulaitiečiai. Pirmiausia šklausėme konferenciją apie du garbingus Lietuvos vyrus: palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį ir būsimąjį palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį. Konferenciją vedė sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS. Pristatydama šias asmenybes, ji ragino susimąstyti: kodėl Bažnyčia juos dovanoja mums šiuo laiku, kas iš to, kad juos dovanoja? Abu arkivyskupai yra labai arti vienas kito. Labai panašūs ir labai skirtingi. Panašumas: vyskupystė, tarnystė ir meilė visiems, o ne vienai tautai. Abu mokėsi užsienyje. T. Matulionis – Latvijoje, kunigystė – Latvijoje, Petrapilyje; J. Matulaitis – Lenkijoje, kunigystė – Lenkijoje. Vėliau profesoriavimas Petrapilio dvasinėje akademijoje. Kol kas nežinoma, ar jie buvo susitikę Petrapilyje. Teoriškai turėjo žinoti vienas apie kitą. Abu tarnavo vyskupais Lietuvoje. T. Matulionis – Kaišiadorių, J. Matulaitis – Vilniaus vyskupijose. Jų vyskupystė buvo labai sunki, vyko sudėtingomis politinėmis sąlygomis. Abu jos nenorėjo, bet ją vykdė iš Dievo malonės. Taip sutapo, kad kovo 12-osios Švento Rašto skaitinys panašiai atliepia šių garbingų asmenybių tikėjimo kelionę: Viešpats bylojo Abraomui: „Išeik iš savojo krašto, iš savo gimtinės, iš tėvo namų, ir kelkis į šalį, kurią tau parodysiu! (Pr 12, 1).