Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Mykolas Biržiška

Tęsiame artėjančiam Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui skirtą Vasario 16-osios akto signatarų biografijas, rodančias signatarų darbo indėlį į valstybės kūrimą ir jų pasiaukojimą tautai. Šis mūsų sumanymas prasidėjo dar prieš įvykstant svarbiam įvykiui, kai praėjusią savaitę, kovo 29-ąją, prof. Liudas Mažylis Berlyne, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve, surado ten beveik prieš 100 metų atsiųstą ir į archyvo fondus įdėtą Vasario 16-osios aktą, arba, kaip jis ten vadinamas, Nutarimą. Tas įvykis tik dar labiau sustiprina mūsų numatytą tikslą – pateikti garbingų mūsų valstybės vyrų biografijas. Kovo 24 dienos numeryje spausdinome Jono Basanavičiaus ir Saliamono Banaičio biografijas. Jos parengtos pagal Aigustės Vykantės Bartkutės medžiagą.

Valstybės kūrėjai

„Aš nepasidariau lietuviu, aš esu juo gimęs“

165-osioms Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

(Tęsinys. Pradžia nr. 9, 10, 11, 12, 13)

Lietuvių mokslo draugijos įstatai buvo parengti pagal Vienos antropologų draugijos ir Peterburgo geografų draugijos statutus. 1905 m. rugsėjo 18 d. ir spalio 3 d. posėdžiuose jie buvo apsvarstyti ir priimti. Tačiau suaktyvėjusi carinė valdžia sutrukdė įsteigti šią draugiją. Tik 1906 m. gruodžio 2 d. J. Basanavičius sukvietė Lietuvių mokslo draugijos steigėjus įstatų pasirašyti. Dalyvavo kun. J. Ambraziejus, J. Bagdonas, J. Basanavičius, M. Davainis-Silvestraitis, G. Landsbergis-Žemkalnis, S. Matulaitis, A. Smetona bei broliai A., J. ir P. Vileišiai.

Lietuvių mokslo draugijos įstatus carinė administracija patvirtino 1907 m. vasario 28 d. Pirmasis jų paragrafas skelbė, kad draugija „(...) rūpinsis ištardyti lietuvių tautą ir jos gyvenamą kraštą. Todėl ji užsiiminės: a) lietuvių antropologija ir etnografija; b) Lietuvos archeologija ir statistika: c) geologija, flora, fauna ir kitais mokslais“.

Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje

Laisvės kovų dalyvių žūties ir palaidojimo vietos Utenos krašte

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Padėjus gėles prie paminklo Aukštaitijos partizanui Antanui Kraujeliui-Siaubūnui jo žūties vietoje Papiškio kaime. Iš kairės: Pulkininko Prano Saladžiaus šaulių 9 rinktinės (Utenos kuopa) šaulių vadės pavaduotojas Rimantas Eigėlis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos ir sąjungos Utenos filialo pirmininkė Zita Mackevičienė, Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Jūratė Misiūnienė ir Pulkininko Prano Saladžiaus šaulių 9 rinktinės (Utenos kuopa) vadė Asta Tidikienė

1965 m. kovo 17 d. žuvo paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas – kovotojas už Lietuvos laisvę. Paminėdami 52-ąsias šios netekties metines Utenos rajono savivaldybės administracijos atstovai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB) ir sąjungos Utenos filialų žmonės kartu su Pulkininko Prano Saladžiaus rinktinės Utenos kuopos šauliais, vadovaujamais vadės Astos Tidikienės, padėjo gėlių ir uždegė atminimo žvakes A. Kraujelio žūties vietoje Papiškio kaime.

Po to Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje vyko knygos „Laisvės kovų dalyvių žūties ir palaidojimo vietos Utenos krašte“ pristatymas, kurį vedė Utenos kultūros centro režisierė Irena Leikauskienė. Knygos sudarytojai Balys Juodzevičius ir Zita Mackevičienė ne tik pristatė šią knygą, bet ir pasidalino prisiminimais bei mintimis apie kovą už Lietuvos laisvę, apie žuvusiuosius, jų atminimą. Pasidžiaugė, sulaukę atsiliepimų iš prof. Onos Voverienės ir dr. Aldonos Vasiliauskienės (pastarąjį perskaitė renginio vedėja).

Laisvės daigai nelaisvės tamsoje

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 45-metis

Romas BACEVIČIUS

Kalba ses. Bernadeta Mališkaitė SJE. Dešinėje – arkiv. Sigitas Tamkevičius

Kovo 18 dieną Kaune, arkivyskupijos muziejuje, paminėtas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ (LKBK) 45-metis – pirmasis sovietmečiu pogrindžio sąlygomis leisto ir platinto leidinio numeris, išleistas 1972 m. kovo 19 d. Simne. Susitikime dalyvavo „Kronikos“ redaktorius arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, kun. Robertas Grigas, seserys vienuolės, kiti bendraminčiai ir bendražygiai, nemažai miesto visuomenės atstovų, būrelis jaunų žmonių.

Priminęs, kad jau daug prisidėjusių prie „Kronikos“ leidimo ir platinimo iškeliavo pas Viešpatį, arkiv. S. Tamkevičius sakė: „Tebus šio susitikimo tema žmonės, kurie buvo arti „Kronikos“, prisidėjo prie jos rengimo, platinimo. Tai nebuvo didvyriai, bet jie darė tai, ko tuo metu labai reikėjo, ir rėmėsi Dievu“. Ganytojas šiltai atsiliepė apie savo bendradarbių pasiaukojimą ginti tikėjimo ir Bažnyčios reikalus sovietų okupacijos metais ir sakė, jog, jei būtų reikalas, ir šiandien rastų tokią pasišventusių žmonių komandą, kuri galėtų atlikti tokį darbą, ir geru žodžiu minėjo „Kronikos“ talkininkus, kurių dėka, nuolat persekiojant sovietiniam KGB, 1972–1989 metais išleistas 81 numeris, prieš sovietinio melo propagandą pateikdavęs tūkstančius Bažnyčios ir tikėjimo diskriminacijos faktų. Arkiv. S. Tamkevičius priminė tą laiką, kai okupacinė valdžia norėjo suparalyžiuoti Bažnyčios veiklą, nes nuo pat 1917 metų spalio revoliucijos turėjo vienintelį tikslą – suvaržyti ir sunaikinti religiją, didžiausią kliūtį jos planams vykdyti. Kas Rusijoje buvo daroma nuo 1917 metų, tas Lietuvoje – okupacijos metais. Ganytojas priminė, kad tada kunigai Antanas Šeškevičius, Prosperas Bubnys ir Juozas Zdebskis buvo įkalinti už vaikų katekizavimą, o prasižengę kokiai nors instrukcijai keli kunigai neteko teisės jais dirbti, jiems atimtas vadinamasis registracijos pažymėjimas ir teko dirbti fizinį darbą (taip vėliau atsitiko ir S. Tamkevičiui su J. Zdebskiu). Taigi tokiu metu jam pačiam teko mokytis Kunigų seminarijoje, kur jau formavosi kun. Pranciškaus Masilionio įkurto eucharistijos bičiulių sąjūdžio idėjų pasaulėžiūra. Visi žinojo apie tai, kaip nukentėjo arkivyskupai Mečislovas Reinys, Teofilius Matulionis, vyskupai Vincentas Borisevičius, Pranciškus Ramanauskas. Todėl ir kilo mintis šiuos dalykus priminti. Būdas tam buvo pogrindinis leidinys. Rūpėjo, kad tai nebūtų kelių kunigų saviveikla, todėl arkiv. S. Tamkevičius sakė pirmiausia važiavęs į Nemunėlio Radviliškį, kur ištremtas gyveno vysk. Vincentas Sladkevičius (vėliau kardinolas), palaiminęs šią idėją ir pasiūlęs leidiniui pavadinimą. Kadangi buvo jėzuitas, todėl teko vykti ir pas provincijolą kun. Joną Danylą, klebonavusį Bijutiškyje. Šis sutiko su tokia pavojinga jauno kunigo veikla, bet abejojo, ar pasiseks surinkti pakankamai medžiagos, kad leidinys eitų reguliariai. „Sakiau, kad neįsipareigojame leisti reguliariai – kai turėsime medžiagos, tada ir leisime“, – prisiminė arkiv. S. Tamkevičius. Jo pasakojimas priminė ir „Kronikos“ leidimą laiminusį į Žagarę ištremtą vyskupą Julijoną Steponavičių, tuos, kurie labai pasitarnavo „Kronikai“ skintis kelią į Vakarus – kunigus Kazimierą Pugevičių, Kazimierą Kuzminską (įkūrusį „Kronikos“ sąjungą ir išleidusį 10 tomų po kelis numerius). Beje, kai ėjo „Kronika“, apie Niujorke gyvenusį kun. K. Pugevičių visai nežinota. Jis buvo studijavęs informatiką ir gerai susiorientavo, ką reikia daryti, – rūpinosi kuo greičiau išversti į anglų kalbą ir siųsdavo ambasadoms, kongresmenams. Čia jam talkino Gintė Damušytė. „Kronika“ išėjo ir vokiečių kalba, keli tomai – prancūzų, italų kalbomis. Mons. Vytautas Kazlauskas skaitė „Kroniką“ per „Vatikano radiją“, taip pasauliui skleidė tiesą apie Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje. Jis sakydavo: „Užsienio spauda rašo“ ir ją skaitydavo dėl diplomatinių sumetimų neminėdamas „Kronikos“ vardo. „Turbūt niekada žmonės taip neklausė ir neklausys „Vatikano radijo“ kaip klausė tais laikais“, – sakė arkiv. S. Tamkevičius. Jis prisiminė, kaip 1982 metais jėzuitą Joną Borutą vežė į Žagarę, kur vysk. J. Steponavičius jam turėjo suteikti kunigystės šventimus, ir prašė, kad, jei kas nors nutiktų, šis padėtų „Kronikai“. Tik garsiai to nesakė, o parašęs ant lapelio, nes manė, kad ir automobilyje gali būti pasiklausoma. Iš tiesų, kai S. Tamkevičių areštavo, kun. J. Boruta perėmė „Kronikos“ leidimo reikalus. Ganytojas minėjo kun. Lionginą Kunevičių, kuris 1975 metais ėmėsi pasaulietinio leidinio „Aušra“ leidybos ir stebėjosi, kad kunigas Lionginas spausdindamas mašinėle sugebėdavo nepadaryti nė vieno klaidingo klavišo paspaudimo. Arkivyskupas minėjo ir kitus kunigus: sakė, kad kalėjimus kentėjo pogrindyje įšventintas kun. Jonas Kastytis Matulionis SJ, daug talkino pogrindžio vienuolynams ir prie „Aušros“ leidimo prisidėjo Pranas Račiūnas MIC, daug gerų straipsnių parašė kun. Jonas Lauriūnas, anksčiau buvęs pasaulietis, inžinierius, padėjęs sumontuoti dauginimo aparatą, irgi kalėjęs kan. Vytautas Vaičiūnas.