Audros laužė –
nepalūžom

Laisvės daigai nelaisvės tamsoje

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 45-metis

Romas BACEVIČIUS

Kalba ses. Bernadeta Mališkaitė SJE. Dešinėje – arkiv. Sigitas Tamkevičius

Prisiminimais dalijasi už tiesos žodį kalėjime kentęs Petras Plumpa Jono IVAŠKEVIČIAUS nuotraukos

Kalba vysk. Jonas Kauneckas

Šv. Mišias už Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ gyvus ir mirusius leidėjus, platintojus, talkininkus ir bendradarbius aukojo arkivyskupai Lionginas Virbalas, Sigitas Tamkevičius ir vyskupas Jonas Kauneckas (centre)

Kovo 18 dieną Kaune, arkivyskupijos muziejuje, paminėtas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ (LKBK) 45-metis – pirmasis sovietmečiu pogrindžio sąlygomis leisto ir platinto leidinio numeris, išleistas 1972 m. kovo 19 d. Simne. Susitikime dalyvavo „Kronikos“ redaktorius arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, kun. Robertas Grigas, seserys vienuolės, kiti bendraminčiai ir bendražygiai, nemažai miesto visuomenės atstovų, būrelis jaunų žmonių.

Priminęs, kad jau daug prisidėjusių prie „Kronikos“ leidimo ir platinimo iškeliavo pas Viešpatį, arkiv. S. Tamkevičius sakė: „Tebus šio susitikimo tema žmonės, kurie buvo arti „Kronikos“, prisidėjo prie jos rengimo, platinimo. Tai nebuvo didvyriai, bet jie darė tai, ko tuo metu labai reikėjo, ir rėmėsi Dievu“. Ganytojas šiltai atsiliepė apie savo bendradarbių pasiaukojimą ginti tikėjimo ir Bažnyčios reikalus sovietų okupacijos metais ir sakė, jog, jei būtų reikalas, ir šiandien rastų tokią pasišventusių žmonių komandą, kuri galėtų atlikti tokį darbą, ir geru žodžiu minėjo „Kronikos“ talkininkus, kurių dėka, nuolat persekiojant sovietiniam KGB, 1972–1989 metais išleistas 81 numeris, prieš sovietinio melo propagandą pateikdavęs tūkstančius Bažnyčios ir tikėjimo diskriminacijos faktų. Arkiv. S. Tamkevičius priminė tą laiką, kai okupacinė valdžia norėjo suparalyžiuoti Bažnyčios veiklą, nes nuo pat 1917 metų spalio revoliucijos turėjo vienintelį tikslą – suvaržyti ir sunaikinti religiją, didžiausią kliūtį jos planams vykdyti. Kas Rusijoje buvo daroma nuo 1917 metų, tas Lietuvoje – okupacijos metais. Ganytojas priminė, kad tada kunigai Antanas Šeškevičius, Prosperas Bubnys ir Juozas Zdebskis buvo įkalinti už vaikų katekizavimą, o prasižengę kokiai nors instrukcijai keli kunigai neteko teisės jais dirbti, jiems atimtas vadinamasis registracijos pažymėjimas ir teko dirbti fizinį darbą (taip vėliau atsitiko ir S. Tamkevičiui su J. Zdebskiu). Taigi tokiu metu jam pačiam teko mokytis Kunigų seminarijoje, kur jau formavosi kun. Pranciškaus Masilionio įkurto eucharistijos bičiulių sąjūdžio idėjų pasaulėžiūra. Visi žinojo apie tai, kaip nukentėjo arkivyskupai Mečislovas Reinys, Teofilius Matulionis, vyskupai Vincentas Borisevičius, Pranciškus Ramanauskas. Todėl ir kilo mintis šiuos dalykus priminti. Būdas tam buvo pogrindinis leidinys. Rūpėjo, kad tai nebūtų kelių kunigų saviveikla, todėl arkiv. S. Tamkevičius sakė pirmiausia važiavęs į Nemunėlio Radviliškį, kur ištremtas gyveno vysk. Vincentas Sladkevičius (vėliau kardinolas), palaiminęs šią idėją ir pasiūlęs leidiniui pavadinimą. Kadangi buvo jėzuitas, todėl teko vykti ir pas provincijolą kun. Joną Danylą, klebonavusį Bijutiškyje. Šis sutiko su tokia pavojinga jauno kunigo veikla, bet abejojo, ar pasiseks surinkti pakankamai medžiagos, kad leidinys eitų reguliariai. „Sakiau, kad neįsipareigojame leisti reguliariai – kai turėsime medžiagos, tada ir leisime“, – prisiminė arkiv. S. Tamkevičius. Jo pasakojimas priminė ir „Kronikos“ leidimą laiminusį į Žagarę ištremtą vyskupą Julijoną Steponavičių, tuos, kurie labai pasitarnavo „Kronikai“ skintis kelią į Vakarus – kunigus Kazimierą Pugevičių, Kazimierą Kuzminską (įkūrusį „Kronikos“ sąjungą ir išleidusį 10 tomų po kelis numerius). Beje, kai ėjo „Kronika“, apie Niujorke gyvenusį kun. K. Pugevičių visai nežinota. Jis buvo studijavęs informatiką ir gerai susiorientavo, ką reikia daryti, – rūpinosi kuo greičiau išversti į anglų kalbą ir siųsdavo ambasadoms, kongresmenams. Čia jam talkino Gintė Damušytė. „Kronika“ išėjo ir vokiečių kalba, keli tomai – prancūzų, italų kalbomis. Mons. Vytautas Kazlauskas skaitė „Kroniką“ per „Vatikano radiją“, taip pasauliui skleidė tiesą apie Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje. Jis sakydavo: „Užsienio spauda rašo“ ir ją skaitydavo dėl diplomatinių sumetimų neminėdamas „Kronikos“ vardo. „Turbūt niekada žmonės taip neklausė ir neklausys „Vatikano radijo“ kaip klausė tais laikais“, – sakė arkiv. S. Tamkevičius. Jis prisiminė, kaip 1982 metais jėzuitą Joną Borutą vežė į Žagarę, kur vysk. J. Steponavičius jam turėjo suteikti kunigystės šventimus, ir prašė, kad, jei kas nors nutiktų, šis padėtų „Kronikai“. Tik garsiai to nesakė, o parašęs ant lapelio, nes manė, kad ir automobilyje gali būti pasiklausoma. Iš tiesų, kai S. Tamkevičių areštavo, kun. J. Boruta perėmė „Kronikos“ leidimo reikalus. Ganytojas minėjo kun. Lionginą Kunevičių, kuris 1975 metais ėmėsi pasaulietinio leidinio „Aušra“ leidybos ir stebėjosi, kad kunigas Lionginas spausdindamas mašinėle sugebėdavo nepadaryti nė vieno klaidingo klavišo paspaudimo. Arkivyskupas minėjo ir kitus kunigus: sakė, kad kalėjimus kentėjo pogrindyje įšventintas kun. Jonas Kastytis Matulionis SJ, daug talkino pogrindžio vienuolynams ir prie „Aušros“ leidimo prisidėjo Pranas Račiūnas MIC, daug gerų straipsnių parašė kun. Jonas Lauriūnas, anksčiau buvęs pasaulietis, inžinierius, padėjęs sumontuoti dauginimo aparatą, irgi kalėjęs kan. Vytautas Vaičiūnas.

Tuomet, kai okupacinė valdžia „Kronikos“ tekstus ėmė vadinti išsigalvojimais, nuspręsta įkurti Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komitetą, kuriam priklausė kunigai Vincentas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis ir Jonas Kauneckas. Visi jie savo parašais patvirtindavo, kad „Kronikoje“ aprašyti faktai yra tiesa. Tai, žinoma, irgi buvo pavojinga.

Arkiv. S. Tamkevičius, parodydamas ir fotografijų, pristatė visą būrį kunigų, seserų vienuolių ir pasauliečių, kurie aktyviai dalyvavo pogrindinėje veikloje, rizikavo ir ne vienas jų dėl to patyrė skaudžią sovietinių kalėjimų ir tremčių tikrovę. Geru žodžiu arkivyskupas minėjo drąsiąsias seseris vienuoles – aktyviausias „Kronikos“ leidimo talkininkes: tarsi pogrindžio darbui gimusią Nijolę Sadūnaitę, Moniką Gavėnaitę, Gerardą Šuliauskaitę SJE, Genovaitę Navickaitę, Gemą Stanelytę, Bronę Vazgelevičiūtę, Juliją Kuodytę, Oną Šarakauskaitę, Birutę Briliūtę, Teklę Steponavičiūtę, Oną Pranskūnaitę, Oną Vitkauskaitę, Janiną Judikevičiūtę ir kitas. Jos – net kelių kongregacijų – daugiausia Eucharistinio Jėzaus, kelios Šventosios Šeimos, Marijos vargdienių – seserys. Nemažai jų dalyvavo susitikime – seseles vienuoles visi pagerbė plojimais. Arkivyskupas minėjo ir aktyvius „Kronikos“ leidėjus pasauliečius, nemaža dalis jų – Petras Plumpa, Juozas Gražys, Vladas Lapienis, Povilas Buzas, Anastazas Janulis, Povilas Petronis ir kiti – už tai kalėjo griežto režimo lageriuose. Prisiminti laisvės idealus solidariai gynę žymūs Rusijos disidentai. Tai – Sergejus Kovaliovas, su kuriuo supažindino Arimantas Raškinis, punktualumu pasižymėjęs Aleksandras Lavutas, Tatjana Velikanova ir kiti. Jų dėka „Kronika“ per užsienio žurnalistus nufotografuota mikrofilmuose patekdavo į užsienį. Beje, mikrofilmais į užsienį „Kroniką“ perveždavo ir kaip turistės į Lietuvą iš JAV atvykdavusios Marijos vargdienių seserys. Prisiminta Julija Juškauskaitė, leidusi seserims vienuolėms apsigyventi savo namuose ir perrašinėti „Kroniką“. Ganytojas sakė, kad daug padėjo lituanistas Kazimieras Ambrasas (dabar kunigas), kuris, lankydamasis pas brolį Konstantiną, klebonavusį Leipalingyje, savo ranka parengdavo rankraščius. Jei juos būtų suradę, garantuotai būtų patekęs į lagerį. Arkivyskupas sakė sutikęs daug nuostabių, labai paprastų žmonių, kurie labai rizikuodami neatsisakydavo padėti, kai to labai reikėdavo. O štai kun. Karolis Garuckas mokėjo paremti moraliai – kartą atsiuntė trumpą laišką: „Jei Viešpats laimins, viskas bus gerai“. Minėtas ir daug medžiagos pateikdavęs kun. Bronislovas Laurinavičius. Kan. Stanislovas Kiškis daug nusipelnė tuo, kad nemažai „Kronikos“ numerių išvertė į rusų kalbą, o tie vertimai labai tiko Rusijoje disidentų leistai „Einamųjų įvykių kronikai“. „Ypač reikia vertinti tai, kad šis žmogus žinojo, ką reiškia sovietų lageris ir puikiai suvokė, kas grėstų už tai, jei būtų išaiškintas“, – sakė arkiv. S. Tamkevičius.

Sovietų saugumas neretai skirdavo „premijas“ už kovą dėl tiesos ir laisvės, prieš sovietinės propagandos skleidžiamą melą ir prievartą. „Ačiū Dievui, kad buvo tokių žmonių, kurie turėjo drąsos gyventi ne sau, bet mąstė apie Bažnyčią ir Lietuvą. Duok Dieve, kad šiandien tokių žmonių nestokotume“, – sakė arkiv. S. Tamkevičius, atkreipdamas dėmesį į jų sumanumą, ypatingus asmeninius bruožus. Ganytojas sakė, jog buvo nelengva matant, kaip „Kronikos“ talkininkus suimdavo ir įkalindavo. „Graužė sąžinė, kad per mane žmones nuteisia, – sakė arkiv. S. Tamkevičius. – Ateidavo mintis, kad jau laikas ir man tuo pačiu keliu eiti, nes, kai pats organizuoji ir lieki laisvėje, o kiti baudžiami lageriu, nėra geriausiais variantas“. Pats „Kronikos“ redaktorius 1983 metais buvo nuteistas dešimčiai metų nelaisvės, kalėjo Rusijos lageriuose.

„Kai visi tiek dirbo ir rizikavo, aš ramiausiai gulėjau ant lagerio narų (gultų), – sakė politinis kalinys Petras Plumpa. – Bet ir mes Uralo lageryje leidome „Lagerio įvykių kroniką“, joje apie kalėjimo tikrovę rašydavome. Buvo didelė rizika, nes aplink pilna skundikų, nuolat vyksta kratos. Jautėme didelę įtampą, kartais norėdavome patekti į karcerį, kad galėtume pailsėti. Žvelgdamas į tas seseris vienuoles, aš suprantu, kaip jos rizikavo. Taigi „Kronika“, susieta su malda auka, davė didelius vaisius. Kai maldos intencija yra vargas, kančia, auka, o jai reikalingi drąsa ir ryžtas, tai duoda didelius vaisius“, – sakė P. Plumpa. Jis kalbėjo, kad popiežius Pijus XII ragino būti drąsius, nes be drąsos ir aukos malda neveikia. Kalbėtojas pasidalijo mintimis apie tai, kaip ir nelaisvės sąlygomis vieni kitus palaikydavo dvasiškai, papasakojo, kaip Gavėnios malda ir pasninku (liberaliai masoniško bado streiko kultūrai jis nepritaria) kalėjime siekė, kad sunkiai sergančiam bendrabyliui S. Kovaliovui būtų suteikta galimybė gydytis, nes, jei negydys, netrukus mirs, galbūt kelias dienas prieš mirtį išleis, kad galėtų pasigirti, kokie humaniški buvę. Kol S Kovaliovas nebus gydomas, pareiškė neisiąs į darbą. Manė, kad pasodins į karcerį, bet po savaitės paklausė, ar tikrai eis į darbą, jei S. Kovaliovą gydys. „Atsakiau, kad, jei jį išveš gydyti į ligoninę, aš tada eisiu į darbą“. Tuo pačiu metu, kai P. Plumpa išėjo į darbą, S. Kovaliovą išvežė į ligoninę. Už tai nebuvo jokios nuobaudos. „Tada žmogus dvasiškai atsinaujina. Ir tas, kuris tai daro, ir tas, už kurį tai daroma“, – sakė P. Plumpa. S. Kovaliovas buvo operuotas ir patyrė stiprų dvasinį poveikį, bet negalėjo pasakyti, kodėl taip įvyko. Pasak P. Plumpos, malda be pasitikėjimo Dievu yra negyva, o drąsa maldai suteikia pasitikėjimą.

„Nebuvome bebaimiai ar nesugaunamieji. Mes buvome sekamos, tardomos“, – sakė ses. Bernadeta Mališkaitė SJE, pasidalydama mintimis apie „Kronikos“ leidimą ir platinimą po arkiv. S. Tamkevičiaus suėmimo penkerius metus iki paskutinio numerio. Išėjus 73-ajam numeriui Kybartuose darė kratą ir rado rankraščius. Nors nenuteisė, bet sekė. Seserys bijojo, ir dabar kankina sunkūs sapnai. 1983 metais, po kunigų S. Tamkevičiaus ir A. Svarinsko arešto, buvo labai sunku. Vėliau suėmė kun. J. K. Matulionį, darė kratas, tardė. Sesuo Bernadeta liudijo, jog tokiomis sąlygomis buvo stebuklas, kad „Kronika“ ėjo, nes tik Dievas gelbėjo pačiose, atrodė, beviltiškiausiose situacijoje (pavyzdžiui, kai su pilnu „Kronikų“ automobiliu nesustabdytiems pavyko pravažiuoti pro kratas darančios milicijos patrulius arba kai saugumiečiai nepastebėjo atvirai pakabintos džiovinti fotojuostos ir medžiagos, padėtos ant batų dėžės). „Mačiau Dievo šlovę, jo prisilietimą, džiaugiausi, kad visa tai vyko per mane ir kitas seseris. Dievas tikrai laimino. Ir šiame darbe daugiau gavai nei davei“, – sakė sesuo eucharistietė, pavadindama tai Dievo dovana. Sesuo Bernadeta sakė, kad joms ir Kybartų jaunimui P. Plumpa tada buvęs legenda, ir mano, kad dėl įtampos penkeri metai tada atrodė kaip 25-eri. Ji dar minėjo ir savo buvusį Vilniaus universiteto stilistikos dėstytoją Juozą Pikčilingį, kuriam, kaip ekspertui, pavedė nustatyti, ar pasikeitė „Kronikos“ stilius suėmus S. Tamkevičių. „Kokią jaučiau palaimą, kai jis atsisakė tai daryti“, – sakė sesuo Bernadeta, džiaugdamasi, kad guodžiančių dalykų buvę ir daugiau. Ji pasakojo ir apie taktikos keitimą, dėl kurio kartais tekdavo atsidurti dabar, atrodo, juokingose situacijose. Štai, pavyzdžiui, į Kybartus atvykęs R. Grigas atveža paskaityti naują „Kronikos“ numerį, o seserys negali pasakyti, kad jos jį turi ir pačios jį išleido. Dėl tylos buvo daug įvairių nesusipratimų.

Vysk. J. Kauneckas sakė girdėjęs vertinimų, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ atliko didesnį vaidmenį kovoje už Lietuvos nepriklausomybę. Iš tiesų, galėtume svarstyti, ar plačiai pasaulyje žinojo apie partizanų kovas ir žmonių žūtis pokario Lietuvoje? O ar ne plačiau žinojo apie Lietuvą ir tikinčiųjų padėtį joje iš užsienio kalbomis leistos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“?

Politinio kalinio kun. Kazimiero Prialgausko dukterėčia Lilijana Šamšonienė pasidalijo savo pastebėjimais, kaip kagėbistai visaip stengėsi surasti tuos, kas „Kroniką“ platina, perduoda ją į užsienį. Darė kratą ir jos mamos namuose, įtarė, kad sesuo Marija, susirašinėjusi su vienu Vokietijos piliečiu, gali būti prie to prisidėjusi.

Pasibaigus susitikimui muziejuje, jo dalyviai rinkosi į Kauno Arkikatedrą padėkoti Viešpačiui už „Kronikos“ žmones – leidėjus, platintojus, visus talkininkus ir bendradarbius – ir  pasimelsti už jau iškeliavusius į amžinybę. Šv. Mišias aukojo arkivyskupai S. Tamkevičius ir L. Virbalas, vyskupas J. Kauneckas ir prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas.

© 2017 „XXI amžius“