Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kai ateina laiko pilnatvė...

Edvardas ŠIUGŽDA

Nukryžiuoto Jėzaus Kristaus laidotuvės. Pedro Roldano (1624–1699) skulptūra Sevilijos (Ispanija) De la Caridad ligoninėje

2002 metų birželį San-Francisko (JAV) Devintosios apygardos prisiekusiųjų teismas dviem balsais prieš vieną paskelbė sprendimą, kad žodžiai „Dievui padedant“ šalies priesaikoje pažeidžia Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės įstatymo nuostatą. Prisiekusiųjų nuomone, šie žodžiai „palaiko religiją“ ir „įtvirtina monoteizmą, kaip vienintelę tikėjimo formą“. Pagal teismo verdiktą 1954 metų įstatymas, pridėjęs šiuos žodžius prie priesaikos, yra nekonstitucinis, todėl mokyklų mokytojai, būdami valstybės tarnautojai, neturi teisės jų cituoti pamokose. Teismo sprendimas sukėlė karštą polemiką. Verdikto šalininkai teigė, kad JAV yra pasaulietinė valstybė, kad Pirmoji įstatymo pataisa draudžia valstybei kaip nors paremti religiją – ar materialiai, ar teisiškai, kad prisiekti ištikimybę valstybei nereiškia prisiekti ištikimybę Dievybei, o verdikto priešininkai aiškino, kad žodžiai „Dievui padedant“ visiškai atitinka konstitucijos kūrėjų galvoseną, kad Linkolnas vartojo tuos pačius žodžius savo Getisbergo kalboje, kad Aukščiausiasis teismas ilgai laikėsi nuomonės, jog negalima duoti priesaiką priverstinai, kad prezidentas Eizenhaueris nė kiek neperdėjo, šiuos žodžius traktuodamas paprastai kaip „religinės sąmonės amerikiečių pavelde ir amerikiečių ateityje reikšmės patvirtinimą“. Pasisakė įvairiausių krypčių politikai, prieštaraudami teismo verdiktui. Senatas priėmė rezoliuciją (visi už), įpareigojančią persvarstyti teismo sprendimą. Bendruomenių atstovų nariai susirinko ant Kapitolijaus laiptų ir choru kalbėjo priesaikos tekstą ir giedojo „Dieve, laimink Ameriką“. Skubiai pravesti tyrimai parodė, kad 87 proc. amerikiečių pritaria žodžių „Dievui padedant“ įtraukimui į priesaikos tekstą ir tik 9 proc. tam nepritaria. Taip visuomenės parama žodžiams „Dievui padedant“ parodė, kad amerikiečiai yra viena religingiausių tautų pasaulyje, o ateistai, sudarantys mažumą, neturi teisės įbrukti ateizmą visiems amerikiečiams, kurių aiškus apsisprendimas tikėjimui pagaliau ir sukūrė tai, kas vadinama Amerika.

Kovo pabaigoje Visos Rusijos patriarchas Kirilas 1917 metų revoliuciją pavadino „baisių nusikaltimų pasekme“, įvykusia dėl Rusijos inteligentijos kaltės. Tai jis pareiškė Patriarchijos literatūros premijos globėjų rūmų posėdyje. Jis sakė: „Ar visa tai, kas vyko XX amžiuje, toji mėsmalė, kuri sumalė visą inteligentiją, nėra organiška pasekmė tų baisių nusikaltimų, kuriuos inteligentija įvykdė prieš tikėjimą, prieš Dievą, prieš savo tautą, prieš savo šalį?“ Patriarcho nuomone, dabar vyksta „istorinių argumentų karas“, visuomenė dar „visiškai nesusitaikė dėl šimto metų senumo įvykių vertinimo“, todėl būtina viską padaryti, kad įvairūs traktavimai neišprovokuotų naujų pilietinių konfliktų. Jis sakė: „Per daug kraujo buvo pralieta, per didelė kaina buvo sumokėta, kad mes galėtume įveikti mūsų dabartinėse realijose glūdinčias buvusios nesantaikos pasekmes“. Vasarį po pamaldų Kristaus Išgelbėtojo šventovėje patriarchas 1917 metų revoliuciją apibūdino kaip didįjį nusikaltimą. Tada jis pabrėžė, kad revoliucionieriai praliejo nekaltą kraują, kankino žmones. Jis sakė, kad „mes turime savo dorybingumu atpirkti savo ir savo protėvių nuodėmes“. Patriarchas kalbėjo, kad būtina kurti gerą ir teisingą visuomenę, kuri matys kito žmogaus liūdesį. Anksčiau ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, jog Vladimiro Lenino idėjos atvedė istorinę Rusiją į sunaikinimą.

Šiemet turėtų gausti ragai ir mušti būgnai Žemaitijoje – 2017 metais minime prieš 600 metų įvykusį šio didelio krašto krikštą. Ne visai jų garsą girdime. Gal nematome, ką krikščionybė davė pasauliui ir ką davė konkrečiam žmogui. Ji davė viltį prisikelti. Jei žydų tauta, o tiksliau pikta minia prikalė Kristų ant kryžiaus, tai ji parodė, kad labiau laukė materialaus dalyko – žemiškojo, galingojo, jėga valdančiojo valdovo. Bet Kristus atėjo į pasaulį kaip kūdikis, paskiau švietė dieviška išmintimi ir Dangiškojo Tėvo misija – suteikti žmonėms tai, ko negali suteikti joks žemės žmogus: per savo mirtį atpirkti kiekvieno žmogaus nuodėmes. Taigi jei, kaip rašo didysis rusų krikščioniškasis mąstytojas filosofas Nikolajus Berdiajevas (1874-1948), žydai atmetę Kristų, nes jie laukė kitokio Mesijo, tai gal ir mes, tyliai su viskuo sutinkantys, nekreipiantys dėmesio į svarbius mūsų įvykius, tarp jų ir į prieš 600 metų įvykusį Žemaičių krikštą, laukiame kitų krikštų, kitų tikėjimų, kitų religijų? Gal laukiame ir kito Mesijo, lyg tie žydai, aprašyti Berdiajevo, laukė didingo, garsaus karaliaus? Gal krikščionybė mums, regintiems vieno ar kito dvasininko nepriimtiną elgesį ar blankų, neįdomų pamokslą, jau tapo nereikalinga? O gal jau viskuo esame perpildyti, viskuo patenkinti ar, priešingai, viskuo pasipiktinę?..

Mes nesame tie laisvieji ir religingieji amerikiečiai, todėl religinės pasaulėžiūros klausimai mums nekelia jokių diskusijų ir tam neteikiame jokios svarbos. Nesame ir tie Rusijos „revoliucionierių“ palikuonys, kurie revoliucingai peržiūrėtų savo istoriją. Užtat kiek ginčų tarp politikų ir eilinių piliečių sukelia Seimo nario ar narės paltai ar automobiliai, nusikaltimų smulkmenų aprašymai, ponių suknelių mados, jų iškirpčių dydžiai, įvairių banalių dainų ir dainelių atlikėjų nuotykiai. Religiniais klausimais stūkso visiška tyla. Net ir didysis Žemaičių krikštas, kurio jubiliejaus pradžią sutikome su didžiule pompastika, dabar nedaug ką domina. Nesprendžiame ir Žemaičių krikšto jubiliejaus klausimų – kaip geriau jį paminėti, kaip gražiau jį atšvęsti, kaip garsiau apie jį pranešti krikščioniškam pasauliui. O juk prieš šešerius metus buvo sudaromos didžiulės Vyriausybės programos, buvo diskutuojama, ką reikia greičiau, o ką vėliau daryti, kiek skirti valstybės lėšų vienos ar kitos bažnyčios remontui, gražinimui, rekonstrukcijai. Visa tai jau pamiršta, tarsi paslėpta po storu kiautu.

Ant kryžiaus nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų žmonija prisimena jau beveik du tūkstančius metų. Ir gyvena jo paliktais priesakais. Tai sudaro didžiąją krikščionybės misiją. Kai 2000 metais minėjome krikščionybės jubiliejų, visų pirma žinojome, jog nuo Kristaus gimimo skaičiuojami metai kartu yra ir krikščionybės pradžia, ir krikščioniškojo pasaulio atsiradimas, ir naujojo, jau du tūkstantmečius skaičiuojančio mokymo tąsa, neturinti pabaigos. Gaila, kad Lietuvoje per beveik 30 nepriklausomybės metų nepakilo krikščioniškoji mintis – neatsirado naujų maceinų, naujų šalkauskių. Pagaliau, neatsirado naujų maironių, naujų vaižgantų ar naujų valančių. Viskas tekėjo ir teka po senovei.

Prieš 100 metų įvyko didysis Fatimos stebuklas –1917 m. gegužės 13 d. Marija apsireiškė trims portugalų piemenukams ir bendravo su jais iki spalio 13 dienos. Mergelė Marija piemenukams atskleidė tris paslaptis – pranašystes. Pirmosios dvi žinios buvo paviešintos apie 1940–1950 metus: pirmoji apie Pirmojo pasaulinio karo pabaigą ir Antrojo pradžią, o antroji – apie komunizmo atsiradimą ir žlugimą. Tačiau trečioji pranašystė buvo ilgai laikoma paslaptyje. 2000 metais oficialiai buvo pranešta, kad trečioji žinia buvo apie 1981 metais įvykusį pasikėsinimą į popiežių Joną Paulių II. Tačiau, atrodo, tai – dar ne viskas. Popiežius Benediktas XVI, 2010 metų gegužę lankydamasis Fatimoje, prasitarė, kad mes klystame galvodami, jog pranašiškoji Fatimos misija jau baigta. Kai kas galvoja, kad didžioji pranašystė išsipildys praėjus šimtmečiui po Marijos apsireiškimų Fatimoje ir šimtmečiui nuo 1917 metų revoliucijos Rusijoje. Mat revoliucija kilo iš karto, vos tik Marija baigė bendravimą su portugalų piemenukais. Lenino vadovaujamą revoliuciją Rusijoje daug kas interpretuoja kaip „žvėries“, arba šėtono, išlaisvinimą. Toji „žvėries“ revoliucija netrukus nusinešė daugybę aukų, geriausieji Rusijos protai buvo naikinami arba bėgo iš Rusijos, vyko neįsivaizduojamo dydžio nesantaika. Čia yra remiamasi ir garsia popiežiaus Leono XIII regėta vizija: esą, šėtonas pareiškė, jog jeigu jam būtų duota 100 metų, jis per tą laiką sugriautų Bažnyčią. Dievas, esą, sutikęs leisti „pabandyti“. Skamba kaip pasaka, tačiau labai intriguoja su šia vizija ir Fatimos pranašystėmis susijusios datos, kurias ypač sureikšmina kai kuri žiniasklaida. Primenama, kad popiežius Leonas XIII viziją regėjo 1884 m. spalio 13 d. Fatimoje išpranašautas pasikėsinimas į Joną Paulių II įvyko 1981 m. gegužės 13 d. Popiežius Pranciškus pašventė pasaulį Fatimos Mergelei 2013 m. spalio 13 d. Ir, kas svarbiausia, Marijos apsireiškimai Fatimoje prasidėjo 1917 m. gegužės 13 d., o baigėsi spalio 13 d., prieš pat Rusijos revoliucijos įsisiautėjimą.

Mes turime ir tautai bei valstybei svarbius įvykius bei svarbias datas ir jas galime susieti su stebuklais. Štai šiemet, kai minimas Fatimos stebuklas, surastas tas „pradingęs“ 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas. Garbė šio stebuklo „autoriui“... Prisiminkime ir kitas mūsų datas. Šiemet sukanka 30 metų, kai prie paminklo susirinkę apie 1000 žmonių priminėme imperijai ir pasauliui, kad nesitaikstome su okupacija, įvykdyta pagal Stalino ir Hitlerio, arba Molotovo ir Ribentropo, pasirašytą paktą. Tauta jau troško laisvės. Juk nuo partizaninio pasipriešinimo laikų praėjo daugiau nei 30 metų – tiek laiko trunka susiformuoti naujai kartai, pasiryžtančiai naujiems žygiams ir net pasipriešinimui, kuris netrukus įgavo naują formą – „dainuojančios revoliucijos“ modelį. Gal jis buvo suformuotas ir valdančios viršūnės, supelijusios ir vis dėlto mačiusios savo valdymo neperspektyvumą ir greitą pabaigą. Bet tas „dainuojančios revoliucijos“ modelis buvo paremtas ir puoselėjamas didžiosios tautos dalies. Net ir imperijos tvarkytojų, mačiusių neišvengiamą pražūtį, kuri jiems grūmojo be perstojo net ir po tragiškos mūsų partizaninio karo pabaigos. Kovo mėnesį suėjo 45-eri metai, kai pasirodė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ pirmasis numeris – šis leidinys davė pradžią visai pogrindžio spaudai. Jau kitą mėnesį sukaks 45 metai, kai susideginus mokiniui Romui Kalantai, kilo jaunimo sukilimas Kaune. Okupacinė valdžia nesunkiai sutramdė neginkluotą jaunimo sukilimą, apkaltinusi ne tik „chuliganizmu“, bet ir išprievartavimais ir nuteisdama iki 3–7 metų. Bet ar mes apie tai prisimename, ar apie tai žinome? Tie jaunuoliai, ir naujoje Lietuvoje likę atstumti tėvynės, gavę teisę išvažiuoti, paliko Lietuvą. Bet kodėl jie tapo atstumti? Ar ne mūsų abejingumas, mūsų nesugebėjimas įsijausti į kito, mums artimo žmogaus skausmą atstūmė juos? Keletas jų mirė tėvynėje skursdami ir patyrę visuomenės bei valdžios abejingumą.

Dabar, kai pasaulis kas dieną ar kas valandą stovi ties susinaikinimo bedugne savo paties rankomis, kyla klausimas: ar žmogus tikrai yra protingas, ar jis sukurtas būti protingas – juk kaip gyventi žmogui pasaulyje, žinant, kad jis gali būti sunaikintas iš už kelių šimtų kilometrų vienu mygtuko paspaudimu paleistos raketos? Ar toks žmogus pripažįsta Dievo jam skirtą misiją – užvaldyti pasaulį gerąja prasme? Ir nors tiek vieni politikai, tiek kiti kalba apie savo pastangas taikiai spręsti jam rūpimus klausimus, visi jie siekia patenkinti savo interesus, t.y. užvaldyti pasaulį blogąja prasme. Todėl ir kyla tokie nesutarimai, galintys privesti žmoniją prie susinaikinimo. Pasaulyje – ir greta mūsų, ir už tūkstančių kilometrų nuo mūsų – be perstojo vyksta kautynės, kuriose galingais, mirtį nešančiais ginklais naikinami nekalti žmonės. Tai – mūsų pralaimėjimai. Pasaulio pralaimėjimai. Tokių pralaimėjimų žmonija, homo sapiens, netgi dar labiau – civilizuotas pasaulis, yra sukūrę begalę.

Birželį vyks arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikavimo iškilmės. Šis mūsų Bažnyčios vyskupo įvertinimas, praėjus 55 metams nuo jo kankinystės pabaigos, yra didelis tikinčiųjų laimėjimas. Birželio pabaigoje vyksiančiomis iškilmėmis pagerbsime kankinį arkivyskupą. Gerbiame ir dabar – tam skiriama daugiau temų iš jo gyvenimo, prisimename jo pavyzdingą ganytojišką gyvenimą. Dalyvaudami mums brangaus Arkivyskupo iškilmėse, matydami, kaip keičiasi laikai, keičiasi žmonės, keičiasi politika, galime kelti klausimą, ar neprivalu ir Lietuvai naujai įvertinti ir pakeisti savo požiūrį į daugelį mūsų klystkelių ir klaidų. Jeigu didžiųjų Amerikos ir Rusijos piliečiai, politikai, dvasininkai sugeba permąstyti savo istoriją, įvertinti padėtį, pakeisti požiūrius, ar mes neturime valios ir jėgų tai padaryti? Juk su Kristaus prisikėlimu ateina laiko pilnatvė...

© 2017 „XXI amžius“