|
Taikdariška rinkliava Pro Terra Sancta
Kvietimas Didžiojo penktadienio aukomis paremti krikščionis Jėzaus gimtinėje
|
Jėzaus Kapas po kovo pabaigoje
baigto 10 mėnesių trukusio restauravimo,
kainavusio 3,5 mln. dolerių
|
Dabar, didžiajame Kristaus kančios tridienyje, pamaldžiai laukiant Prisikėlimo Velykų šventimo ir mintimis keliaujant į Šventąją Žemę, svarbu prisiminti, kad tai yra kraštas, kuriame šalia garsiųjų šventovių ir šventų vietų veikia gyvoji Bažnyčia, nuo apaštalų laikų į Kristų tikinti ir jam ištikima bendruomenė. Per šimtmečius ji patyrė ir tebepatiria daugybę skaudžių išbandymų, nesutarimų, persekiojimų, priverstinę migraciją. Dėl to ji yra nusilpusi ir jau nebegali išsilaikyti vien savo jėgomis, jai reikia visų mūsų supratimo ir paramos, tiek moralinės, tiek materialinės, pranašiškai rašė palaimintasis popiežius Pauliaus VI, kreipdamasis į pasaulio katalikus 1974 metų kovo 25 dieną paskelbtame apaštaliniame paraginime Nobis in animo. Tapęs pirmuoju Popiežiumi, apsilankiusiu Jeruzalėje ir kitur Šventojoje Žemėje, tos piligrimystės 10-mečiui jis minėtu dokumentu, remdamasis savo pirmtakų iniciatyvomis, įsteigė nuo tol visoje Katalikų Bažnyčioje organizuojamą Didžiojo penktadienio rinkliavą padėti Jėzaus gimtinės tikintiesiems. Taigi ir šiemet, pasaulio vyskupijose, parapijose, vienuolijose, katalikiškose draugijose vykstanti rinkliava Pro Terra Sancta yra gyvybiškai svarbi Šventosios Žemės ir visų Artimųjų Rytų krikščionių išlikimui, padeda palaikyti Bažnyčios gyvenimą pagrindinėse krikščionių šventose vietose.
|
|
Esminis Velykų dėmuo?
Kun. Vytenis Vaškelis
Viešpats, išsirinkdamas dvylika apaštalų ir jiems suteikdamas savosios tarnystės galių bei malonių, juos padarė artimiausiais mokiniais. Tačiau, įdiegdamas Marijai Magdalietei ir kitai Marijai troškimą auštant skubiai eiti prie Jo tuščio kapo, bylojo, kad pirmieji svarbiausio žmonijos įvykio liudytojai bus ne Jo mylimi apaštalai, kurie pernelyg giliai į savo širdis įsileido Mokytojo netekties skausmą, užgesinusį jų tikėjimą ir iš atminties išdildžiusį esminę Jo pažado žinią, jog ne viskas su Jo mirtimi baigsis, bet dvi paprastos žydų moterys. Jos gavo ypatingą dovaną, nes, užuot švelniai prisilietusios prie Mirusiojo kūno, visa būtybe įsikibo į Jo atsiųsto angelo žinią, skelbiančią, kad Tas, kuris iš nebūties pašaukia būti daiktus (Rom 4, 17), yra gyvas, ir mirties daugiau neragaus per amžius. Moterims buvo suteikta privilegija džiaugtis, kad nerado Jo lavono, nes savuoju prisikėlimu mirtį nugalėjęs Dievo Sūnus yra daugybę kartų mums artimesnis už Jo negyvą kūną, ką tik nuo kryžiaus nuimtą ir laukiantį nemaraus dieviškos prisikėlimo galybės dvelktelėjimo...
|
|
|