|
Žmogaus dvasia neįveikiama
Velykos bunkeryje
Baigėsi 1950-ųjų žiema. Pirmuosius gyvybės požymius pradėjo rodyti ateinantis pavasaris. Visas laisvasis, demokratinis pasaulis ruošėsi Velykų šventėms. Lietuvoje ėjo jau 10-ieji niūrios okupacijos metai. Nepalūžusi tautos dalis, laisvės kovotojai, būdami po geležine komunistine uždanga, atkirsti nuo laisvosios Europos, čia, po žeme, drėgnuose, šaltuose bunkeriuose, laukė Kristaus ir Tėvynės prisikėlimo.
Kardo rinktinės Darbėnų (Vizbuto) kuopos partizanai žinojo, kad Kiaupiškių kaime gyvenantiems Barborai ir Pranui Burboms Lietuvos laisvė yra brangesnė už atiduotą lašinių paltį ar duonos kepalą. Tėvai nenorėjo prie tuščio Velykų stalo palikti artimų žmonių, todėl partizanei Leonorai Viluckaitei-Širšynei paprašius suruošė lauknešėlį ir pasikinkę arklį temstelėjus išvyko miškan. Sniego likę tik lopinėliai kur ne kur, tad dėl paliekamo pėdsako grėsmės nebuvo, tik nerimą kėlė vežimo dardėjimas. Nuvažiavus gerą kilometrą į Nausėdų mišką, sutartoje vietoje jau laukė Jurgis Augutis-Donelis, kurį mama gydė pertvarstydama krūtinę, kai buvo peršauti plaučiai. Doneliui paaiškinus, kad jiems vieniems, laukiantiems mirties, liūdna bus švęsti Velykas, ir norėtųsi, jog tėvas ir mama žmonės iš gyvųjų pasaulio pabūtų su jais. Iškinkę arkliuką, padėję jam šieno ir užkloję ant nugaros apklotą paliko pririštą prie vežimo. Paėjęs dar gal porą šimtų metrų Jurgis sustojo. Prasivėrė samanos ir pakilęs dangtis parodė nusileidimą į bunkerį. Čia jų, be minėtų partizanų, laukė Juozas Paulauskas-Dalius, Justinas Rimkus-Ąžuolas, Kazimieras Martinkus-Saga ir dar keletas, kurių nepažinojo. Mama ant stalo, kurį atstojo dvi sukaltos lentos, paklojo baltą drobulę, išdėliojo kuklias vaišes. Uždegta liktarna apšvietė prie stalo susėdusių susikaupusių, liūdnų, bet pilnų ryžto partizanų veidus. Minėjo vardus tų, kurie nebesulaukė šių Velykų, deklamavo Bernardo Brazdžionio eiles ir dainavo. Dainavo Sagai pritariant armonika. Dainos gražios ir nesibaigiančios. Gražios todėl, kad parašytos iš skausmo, netekčių ir Tėvynės meilės bei ilgesio. Nors mano tėvų namie laukė pilnos lovos vaikų, sunku buvo palikti šią bunkeriu vadinamą Velykų nakties šventovę. Sunku buvo palikti juos ir dėl to, kad, rodės, ne žmonės po žeme dainas dainuoja, o angelai kildami dangun giesmes gieda. Atsisveikindami padėkojo už pasibuvimą kartu, palinkėjo gero gyvenimo, o patys, kaip jie sakė, pasilieka miške laukti mirties.
Grįžtant pradėjo brėkšti. Norėdama apie save priminti žiema į žemę sėjo pavienes šlapias snaiges, kurios ant bėrio nugaros tirpdavo, o nespėjusias ištirpti nubraukdavo eglių šakos. Vadelioti nereikėjo bėris kad ir tankmėje per naktį savo kelio nepamiršo. Labai norėjo namo. Tėvas su mama parvažiavo tylėdami. Kai savo kieme išlipusi iš vežimo pajuto po kojom žemę, mama suprato, kad sugrįžo į mirusiųjų pasaulį sovietinėj kolchozo vergijoj, o šitie bunkeryje pasilikę dvasios milžinai, nugalėję mirties baimę, liko amžinybėje, gražiausiose dainose ir prisiminimuose.
Stanislovas Burba
Darbėnai, Kretingos rajonas
© 2017 XXI amžius
|