Audros laužė –
nepalūžom

Laisvės daigai nelaisvės tamsoje

Knygnešystė – pasipriešinimo okupantams būdas

Savo tautinės stiprybės sėmėmės iš daugybės atmintinų dalykų. Vienas iš tokių  kovo 16-ąją kasmet minima Knygnešio diena. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus salėje įvyko šios svarbios lietuvių tautinės dienos minėjimas. Jį surengė Lietuvos šaulių sąjungos Kauno šaulių antroji kuopa, vadovaujama Juliaus Proškaus, talkinant kuopos šauliui Ramūnui Kazakevičiui. Minėjimą poetišku žodžiu vedė Kauno įgulos karininkų ramovės ryšių su visuomene skyriaus darbuotojas mjr. Gediminas Reutas. Apie Lietuvos knygnešius ir jų veiklą kalbėjo šių eilučių autorius.

Akcentuoti du knygnešystės etapai – pirmasis, susijęs su spaudos draudimo laikotarpiu, antrasis – su sovietinės okupacijos metais. Pirmajame etape po nepavykusio 1863 metų sukilimo rusiškasis imperializmas, panaikinęs iš žemėlapio Lietuvos vardą, norėjo sunaikinti svarbiausią mūsų dvasinės kultūros atspindį – lietuvių kalbą, tradicinio raidyno vartojimą, – ir represinėmis priemonėmis paspartinti mūsų tautos rusinimą. Svarbų vaidmenį, stabdant pavergėjų užmačias, suvaidino vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla ir knygnešystė. Vyskupas ne tik rašė lietuviškas knygeles, steigė slaptas lietuviškas mokyklas, kuriose buvo mokoma lietuviškai skaityti ir rašyti, bet ir plačiai organizavo knygnešystę. Steigiamojo Seimo narys, Lietuvos kariuomenės savanoris, buvęs „Kario“ žurnalo redaktorius Petras Ruseckas vysk. M. Valančių pavadino didvyriu, tikru tautos vadu. Vyskupo žodžio ir veiklos įkvėptas knygnešystės veikloje ryškiausiai pasižymėjo knygnešių karaliaus vardą gavęs Jurgis Bielinis. Lietuva, įvertinusi šio legenda tapusio knygnešio nuopelnus, jo gimtadienį, kovo 16 dieną, paskelbė Knygnešio diena. Jo atminimui yra skirtas ir dailininko Kazio Šimonio paveikslas „Knygnešio mirtis“.

Kiekvienas Lietuvos regionas turėjo savo knygnešius. Aukštaitijoje ir visoje Lietuvoje garsėjo jau minėtasis Jurgis Bielinis, Žemaitijoje – kun. M. Jurgutis, Suvalkų krašte – J. Kancleris, Rytų Lietuvoje – S. Didžiulis, Vilniaus krašte – kun. S. Gimžauskas. Tarnaudamas Rygos policijoje, lietuvišką spausdintą žodį kūrė ir platino Juozas Miliauskas, literatūrinėje spaudoje žinomas kaip Juozapas Miglovara. Jis savo poezija ir publicistika propagavo tautos vienybę, meilę tėvynei, aukštino gimtąją kalbą, net lietuvių kalbos gramatiką buvo pasiryžęs parašyti.

Šakių apskrityje platindamas lietuvišką spaudą pasižymėjo Sudargo klebonas kun. Martynas Sederevičius, sutelkęs nemažą kunigų bei pasauliečių knygnešių būrį. Aktyvia veikla garsėjo „Garšvių“, „Atgajos“, „Sietyno“, „Aušrinės“, „Žiburėlio“, „Kūdikio“ ir kitos knygnešių organizacijos. Lietuviškos spaudos platinimo centrai buvo įkurti Vlado Putvinskio Šilo-Pavėžupio dvare, Seinų ir Kauno kunigų seminarijose, Veiverių mokytojų seminarijoje, Kretingos vienuolyne. Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčioje, plačiai išgarsėjo vadinamoji „Dvylikos lietuvybės apaštalų“ draugija, kuriai priklausė tautinio atgimimo veikėjai – Jonas ir Petras Vileišiai, kunigai J. Ambraziejus ir V. Urbanavičius, inžinierius J. Bortkevičius, dr. A. Domaševičius ir kiti. Draugija siekė įvesti lietuvių kalbą į viešąjį gyvenimą, stengėsi, kad ji skambėtų bažnyčiose, siekė žadinti lietuvių tautinę savimonę.

Mažojoje Lietuvoje platindama lietuvišką spaudą didžiulį darbą nuveikė Marta Zauniūtė.

Beje, Lietuvos šaulių sąjungos Kauno skyriaus 2-osios kuopos vado Juliaus Proškaus prosenelis, senelis ir senelė Praškevičiai buvo žymūs knygnešiai ir daraktoriai Stakliškių bei Kalvių seniūnijose.

Rusijos vidaus reikalų ministras, atsakydamas į Žemaitijos pavyskupio Antano Baranausko prašymą grąžinti lietuviams spaudą, atrėžė: „Nereikia mums nei jūsų meilės, nei jūsų pačių. Praeis kuris laikas, prasilies Lietuvoje daug ašarų ir kraujo, o Lietuva pasiliks rusiška ir stačiatikiška...“ Krašto rusintojai (muravjovai, miliutinai, kaufmanai ir jų tarnai), tikėję, kad rusiška raidė pabaigs tai, ko nepadarė jų kardas, neįvertino mūsų tautos gyvybingumo, kurį puoselėjo ir skleidė nesurusintas ir nesulenkintas sodžius, Lietuvos garbingos praeities vaizdiniai, lietuviška maldaknygė, elementorius, „Aušra“, „Varpas“ ir kiti leidiniai. Knygnešiams dažnai talkino paprasti kaimo žmonės, pamaldžios moterys, zakristijonai, škaplierininkai. Jie visi savo kilniu darbu ir auka prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo.

Sovietinio laikotarpio knygnešystė pasižymėjo ginkluoto pasipriešinimo ir dvasinės rezistencijos pogrindinių leidinių platinimu.

Partizaninės kovos laikotarpio spaudoje atsispindėjo kovojančios Lietuvos dvasia, buvo analizuojama komunistinė sistema, Lietuvos okupacija, jaunimas raginamas nesitaikstyti su okupanto užmačiomis. Paminėtini Žemaitijos partizanų laikraštis „Laisvės karžygys“, Lietuvos laisvės armijos Vytauto apygardos štabo leidinys „Aukštaičių kova“, Merkio rinktinės partizanų štabo leidinys „Mylėk Tėvynę“, Kęstučio apygardoje leistas „Laisvės Varpas“, Tauro apygardoje – „Kovos keliu“, „Už tėvų žemę“, „Į Laisvę“ ir kiti. Ypač svarbi buvo poezija, pasiekusi žmonių širdis ir dažnai virtusi dainomis. Jose atsispindi partizanų herojiškumas, kovos su sovietiniu okupantu, kartais netgi įvardijant mūšių vietas, pavyzdžiui, Kalniškės mūšį, jose gausu tikėjimo akcentų, tautosakos motyvų.

Iš dvasinių rezistencinio pogrindžio leidinių paminėtini „Aušra“, „Varpas“, „Rūpintojėlis“, „Alma Mater“. Juose gausu sovietinio gyvenimo tikrovės ir pasipriešinimo vaizdų, pabrėžiamas būtinumas gilintis į savo krašto istoriją, į jo kultūros gelmes. Tik tada būsime atsparūs primestai sovietinei melo ideologijai. Leidinys „Laisvės šauklys“, kurio vieni iš leidėjų buvo žinomi disidentai Antanas Terleckas ir Julius Sasnauskas (dabar katalikiškų radijo laidų redaktorius, kunigas ir pranciškonų vienuolis), jie netiesiogiai ragino siekti Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Labai svarbi buvo nuo 1981 metų veikusi Salių kaime įrengta slapta spaustuvė, pavadinta „ab“. Ją įrengė spaustuvininkas Vytautas Andziulis savo sodyboje po gyvenamuoju namu. Jam padėjo Jonas Bacevičius, Šauklio slapyvardžiu sudaręs ir 1986 metais išleidęs „Trumpą Lietuvos istoriją“, parašęs ir dabar nepraradusią savo aktualumo pažintinę knygelę „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“. Čia buvo spausdinama antisovietinė politinė, istorinė, religinė ir grožinė literatūra. Čia 1981 metais 5 tūkstančių egzempliorių tiražu buvo išspausdintas vyskupo Kazimiero Paltaroko „Tikybos pirmamokslis“. Jis buvo išleistas net vienuolika kartų bendru 32 tūkstančių egzempliorių tiražu. 32 kartus buvo išspausdintas maldynėlis „Garbė Tau, Viešpatie“. Didelę paklausą turėjo čia atspausdinta Lietuvos laisvės šauklio Kęstučio Genio poezijos knyga „Ugnies kryžius“, Lietuvos partizanų dainos „Kovų aidai“, 1941 metų birželio sukilimo dalyvio ir Laikinosios Lietuvos Vyriausybės nario dr. Adolfo Damušio dokumentinė knyga „Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai 1939–1949 m.“ ir buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio knyga „Lietuva ir Tarybų Sąjunga lemtingais Lietuvai 1934–1940 m.“

Minėdami Knygnešio dieną visada prisimename ir kitą svarbią datą – 1972 m. kovo 19 d. pasirodžiusią pogrindinę „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, šiemet paminėjusią 45 metų sukaktį.

Knygnešio dienos minėjimą paįvairino LŠS ansamblio „Trimitas“, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos studentų dainos, muziejaus mokslinės darbuotojos dr. Aušros Jurevičiūtės, profesoriaus Arimanto Dumčiaus ir Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininko Raimundo Kaminsko žodžiai. Jaunieji šauliai savo Garbės rikiuote ir gėlių žiedais knygnešius pagerbė prie 1939 metais pastatyto skulptoriaus Juozo Zikaro paminklo „Knygnešys“ ir prie 1997 metais atstatytos Knygnešių sienelės su 100 žymiausių knygnešių pavardėmis.

Zigmas Tamakauskas,
Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas, Laisvės kovų dalyvis

© 2017 „XXI amžius“