Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Laisvės daigai nelaisvės tamsoje

Knygnešystė – pasipriešinimo okupantams būdas

Savo tautinės stiprybės sėmėmės iš daugybės atmintinų dalykų. Vienas iš tokių  kovo 16-ąją kasmet minima Knygnešio diena. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus salėje įvyko šios svarbios lietuvių tautinės dienos minėjimas. Jį surengė Lietuvos šaulių sąjungos Kauno šaulių antroji kuopa, vadovaujama Juliaus Proškaus, talkinant kuopos šauliui Ramūnui Kazakevičiui. Minėjimą poetišku žodžiu vedė Kauno įgulos karininkų ramovės ryšių su visuomene skyriaus darbuotojas mjr. Gediminas Reutas. Apie Lietuvos knygnešius ir jų veiklą kalbėjo šių eilučių autorius.

Akcentuoti du knygnešystės etapai – pirmasis, susijęs su spaudos draudimo laikotarpiu, antrasis – su sovietinės okupacijos metais. Pirmajame etape po nepavykusio 1863 metų sukilimo rusiškasis imperializmas, panaikinęs iš žemėlapio Lietuvos vardą, norėjo sunaikinti svarbiausią mūsų dvasinės kultūros atspindį – lietuvių kalbą, tradicinio raidyno vartojimą, – ir represinėmis priemonėmis paspartinti mūsų tautos rusinimą. Svarbų vaidmenį, stabdant pavergėjų užmačias, suvaidino vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla ir knygnešystė. Vyskupas ne tik rašė lietuviškas knygeles, steigė slaptas lietuviškas mokyklas, kuriose buvo mokoma lietuviškai skaityti ir rašyti, bet ir plačiai organizavo knygnešystę. Steigiamojo Seimo narys, Lietuvos kariuomenės savanoris, buvęs „Kario“ žurnalo redaktorius Petras Ruseckas vysk. M. Valančių pavadino didvyriu, tikru tautos vadu. Vyskupo žodžio ir veiklos įkvėptas knygnešystės veikloje ryškiausiai pasižymėjo knygnešių karaliaus vardą gavęs Jurgis Bielinis. Lietuva, įvertinusi šio legenda tapusio knygnešio nuopelnus, jo gimtadienį, kovo 16 dieną, paskelbė Knygnešio diena. Jo atminimui yra skirtas ir dailininko Kazio Šimonio paveikslas „Knygnešio mirtis“.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Velykos bunkeryje

Baigėsi 1950-ųjų žiema. Pirmuosius gyvybės požymius pradėjo rodyti ateinantis pavasaris. Visas laisvasis, demokratinis pasaulis ruošėsi Velykų šventėms. Lietuvoje ėjo jau 10-ieji niūrios okupacijos metai. Nepalūžusi tautos dalis, laisvės kovotojai, būdami po geležine komunistine uždanga, atkirsti nuo laisvosios Europos, čia, po žeme, drėgnuose, šaltuose bunkeriuose, laukė Kristaus ir Tėvynės prisikėlimo.

Kardo rinktinės Darbėnų (Vizbuto) kuopos partizanai žinojo, kad Kiaupiškių kaime gyvenantiems Barborai ir Pranui Burboms Lietuvos laisvė yra brangesnė už atiduotą lašinių paltį ar duonos kepalą. Tėvai nenorėjo prie tuščio Velykų stalo palikti artimų žmonių, todėl partizanei Leonorai Viluckaitei-Širšynei paprašius suruošė lauknešėlį ir pasikinkę arklį temstelėjus išvyko miškan. Sniego likę tik lopinėliai kur ne kur, tad dėl paliekamo pėdsako grėsmės nebuvo, tik nerimą kėlė vežimo dardėjimas. Nuvažiavus gerą kilometrą į Nausėdų mišką, sutartoje vietoje jau laukė Jurgis Augutis-Donelis, kurį mama gydė pertvarstydama krūtinę, kai buvo peršauti plaučiai. Doneliui paaiškinus, kad jiems vieniems, laukiantiems mirties, liūdna bus švęsti Velykas, ir norėtųsi, jog tėvas ir mama – žmonės iš gyvųjų pasaulio – pabūtų su jais. Iškinkę arkliuką, padėję jam šieno ir užkloję ant nugaros apklotą paliko pririštą prie vežimo. Paėjęs dar gal porą šimtų metrų Jurgis sustojo. Prasivėrė samanos ir pakilęs dangtis parodė nusileidimą į bunkerį. Čia jų, be minėtų partizanų, laukė Juozas Paulauskas-Dalius, Justinas Rimkus-Ąžuolas, Kazimieras Martinkus-Saga ir dar keletas, kurių nepažinojo. Mama ant stalo, kurį atstojo dvi sukaltos lentos, paklojo baltą drobulę, išdėliojo kuklias vaišes. Uždegta liktarna apšvietė prie stalo susėdusių susikaupusių, liūdnų, bet pilnų ryžto partizanų veidus. Minėjo vardus tų, kurie nebesulaukė šių Velykų, deklamavo Bernardo Brazdžionio eiles ir dainavo. Dainavo Sagai pritariant armonika. Dainos gražios ir nesibaigiančios. Gražios todėl, kad parašytos iš skausmo, netekčių ir Tėvynės meilės bei ilgesio. Nors mano tėvų namie laukė pilnos lovos vaikų, sunku buvo palikti šią bunkeriu vadinamą Velykų nakties šventovę. Sunku buvo palikti juos ir dėl to, kad, rodės, ne žmonės po žeme dainas dainuoja, o angelai kildami dangun giesmes gieda. Atsisveikindami padėkojo už pasibuvimą kartu, palinkėjo gero gyvenimo, o patys, kaip jie sakė, pasilieka miške laukti mirties.

Simboliniai Atminties diplomai atvertė naują VU istorijos puslapį

Balandžio 3 dieną Vilniaus universitetas (VU) simboliniais Atminties diplomais pagerbė keturis asmenis, kurie 1940–1941 metais dėl permainingos Lietuvos istorijos, totalitarinių režimų ar vietos žmonių kolaboravimo buvo pašalinti iš VU. Tai – vienas iškiliausių psichologų, Psichologijos katedros vedėjas profesorius Vladas (Vladimiras) Lazersonas (daugiau apie jį – „XXI amžius“ nr. 12), studentas Chlaunė Meištovskis, vienas žymiausių prieškario Europos idiš kalbos filologų ir idiš dialektologijos tyrimų pradininkas doc. Noachas Pryluckis ir semitologas, Semitologijos katedros vedėjas doc. Nachmanas Šapira.

Sveikinimo kalboje VU rektorius prof. Artūras Žukauskas pacitavo Prinstono universiteto profesorę emeritę Toni Morrison: „Jei pats universitetas apie save rimtai ir tvirtai negalvoja kaip apie visuomenės visuotinės laisvės sergėtoją, nuožmų vis kompleksiškesnių etinių problemų analizuotoją ar gilių demokratinių praktikų saugotoją, tuomet koks nors kitas režimas ar jų atstovai tai padarys be mūsų, už mus, mūsų nepaisydami“. VU vadovas teigė, kad universitetas, kaip socialiai atsakinga organizacija, nebegali sau leisti istoriniu paveldu vadinti tik garbingus savo praeities įvykius: „Didžiuojuosi, kad pagaliau esame laisvi tiek, kad iš užmaršties drįstame sugrąžinti ir ignoruotiną tiesą“.

Laisvės daigai nelaisvės tamsoje

Nors ir galinga buvo sovietinė imperija, bet tiesa už ją galingesnė

Iš kairės: sėdi Aleksandras Lavutas, arkiv. Sigitas Tamkevičius, Sergejus Kovaliovas, stovi ses. Ona Kavaliauskaitė, ses. Nijolė Sadūnaitė, vysk. Jonas Boruta, ses. Elena Šuliauskaitė, ses. Janina Judikevičiūtė, kun. Vytautas Vaičiūnas. 2002 metai

Pogrindyje 1972–1989 metais leista „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ šiemet mini 45 metų sukaktį. Praėjusią savaitę „XXI amžius“ rašė apie Kaune vykusį minėjimą. Šiandien „XXI amžiaus“ pašnekovas šio leidinio redaktorius arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS.

Kada pirmąkart išgirdote apie pogrindinę spaudą? Kokia tai buvo spauda? Gal buvote jos skaitęs?

Pokario metais, būdamas visai mažas vaikas, mačiau Lietuvos partizanų platinamus pogrindžio laikraštėlius. Gyvenome prie miško, todėl partizanai dažnai apsilankydavo ir kartais palikdavo savo spaudos.

17 metų pogrindyje leistą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ esate pavadinęs efektyvia kovos priemone prieš sovietinio okupanto kėslus, nes ji nuplėšė melo uždangą, kuria buvo norima pridengti tautos ir Bažnyčios dvasinį genocidą. Gal galėtumėte išsamiau paaiškinti, kokia tada buvo Bažnyčios padėtis, kurią dažnai lėmė komunistinė valdžia ir KGB?