Audros laužė –
nepalūžom

Laisvės daigai nelaisvės tamsoje

Nors ir galinga buvo sovietinė imperija, bet tiesa už ją galingesnė

Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komiteto nariai, kurie padėjo leisti „Kroniką“. Iš kairės: kun. Sigitas Tamkevičius, kun. Vincentas Vėlavičius, kun. Juozas Zdebskis, kun. Alfonsas Svarinskas ir kun. Jonas Kauneckas. 1979 metai

Iš kairės: sėdi Aleksandras Lavutas, arkiv. Sigitas Tamkevičius, Sergejus Kovaliovas, stovi ses. Ona Kavaliauskaitė, ses. Nijolė Sadūnaitė, vysk. Jonas Boruta, ses. Elena Šuliauskaitė, ses. Janina Judikevičiūtė, kun. Vytautas Vaičiūnas. 2002 metai

Pogrindyje 1972–1989 metais leista „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ šiemet mini 45 metų sukaktį. Praėjusią savaitę „XXI amžius“ rašė apie Kaune vykusį minėjimą. Šiandien „XXI amžiaus“ pašnekovas šio leidinio redaktorius arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS.

Kada pirmąkart išgirdote apie pogrindinę spaudą? Kokia tai buvo spauda? Gal buvote jos skaitęs?

Pokario metais, būdamas visai mažas vaikas, mačiau Lietuvos partizanų platinamus pogrindžio laikraštėlius. Gyvenome prie miško, todėl partizanai dažnai apsilankydavo ir kartais palikdavo savo spaudos.

17 metų pogrindyje leistą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ esate pavadinęs efektyvia kovos priemone prieš sovietinio okupanto kėslus, nes ji nuplėšė melo uždangą, kuria buvo norima pridengti tautos ir Bažnyčios dvasinį genocidą. Gal galėtumėte išsamiau paaiškinti, kokia tada buvo Bažnyčios padėtis, kurią dažnai lėmė komunistinė valdžia ir KGB?

Bažnyčios persekiojimas prasidėjo 1940 metais nuo pirmosios sovietinės okupacijos ir pasibaigus karui buvo tęsiamas iki sovietinės santvarkos pabaigos. Buvo konfiskuotos katalikiškos spaustuvės, todėl religinę literatūrą slapta dauginome tik rašomosiomis mašinėlėmis. Buvo uždaryti visi vienuolynai, Kunigų seminarijos Vilniuje, Telšiuose ir Vilkaviškyje. Šimtai kunigų buvo nuteisti ir išsiųsti į lagerius. Į vienintelę Kauno kunigų seminariją galėjo įstoti tik labai mažai jaunuolių, kuriuos vis bandydavo užverbuoti KGB. Pareigas einantieji kunigai neturėjo teisės net vaikus mokyti katekizmo ir už tai grėsė teismai bei įkalinimai. Kunigų veikla buvo griežtai kontroliuojama, už nustatytų taisyklių nesilaikymą būdavo uždraudžiama atlikti kunigo pareigas ir priverčiama įsidarbinti kitur. Sovietinė valdžia ypač saugojo, kad kunigai nedarytų įtakos vaikams ir jaunimui, nes tą kartą siekė išugdyti kaip komunizmo statytoją. Visa ši grubi prievarta buvo pridengiama melu, skelbiant pasauliui, kad Tarybų Sąjungoje yra pilna tikėjimo ir sąžinės laisvė.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ kėlė sau tikslą demaskuoti šį melą ir iškelti viešumon visus Bažnyčios persekiojimo bei diskriminacijos faktus. Anuomet neturėjome jokių kitokių priemonių pasipriešinti vykdomai prievartai, išskyrus persekiojimo faktų viešinimą. Manau, kad „Kronikai“ tai padaryti pasisekė su kaupu. Nuo 1972 iki 1990 metų išleistas 81 „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeris ir visi jie pasiekė Vakarus. Ten buvo verčiami į anglų, vokiečių, ispanų, prancūzų bei italų kalbas ir platinami visame pasaulyje. Šis viešumas, be jokios abejonės, pristabdė Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimą, o, kita vertus, drąsino mus, gyvenančius Lietuvoje, skatino suvokti, kad nors ir galinga yra sovietinė imperija, bet tiesa už ją galingesnė.

Kada ir kam kilo idėja leisti pogrindinį leidinį, atspindintį Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį? Kokį pavadinimą jam numatėte? Kaip jis gavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ pavadinimą? Su kuriais vyskupais dėl jo leidimo tarėtės?

Vilkaviškio vyskupijoje buvo nemažas aktyvių kunigų būrelis, kuris kartais susirinkdavo kurioje nors klebonijoje ir svarstydavo aktualius Bažnyčios reikalus ir kunigų tarnystės varžymus bei tikinčiųjų diskriminaciją. Čia gimė idėja, kad būtų labai naudinga rinkti visus Bažnyčios persekiojimo faktus ir, jei atsirastų galimybė, juos viešinti.

Kažkam reikėjo padaryti pradžią. Tikrai nebuvau šiam darbui pasiruošęs, bet neturėjome galimybės paskelbti konkursą pogrindžio leidinio redaktoriaus postui užimti. Nedrąsiai ėmiausi darbo, kurį aptariau tik labai mažame artimų kunigų būrelyje. Kad šis pavojingas darbas nebūtų tik mano ar kelių kunigų užgaida, važiavau pas tremtinį vyskupą Vincentą Sladkevičių, pristačiau sumanymą leisti pogrindžio leidinį ir prašiau palaiminimo. Vysk. Vincentas palaimino būsimą darbą ir net pasiūlė pavadinimą – „Kronika“. Kad būtų aišku, kokia čia kronika, pridėjome konkretų pavadinimą: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Šis pavadinimas nesikeitė per visus 17 gyvavimo metų.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ gimtadieniu laikoma 1972 m. kovo 19 d. Ar specialiai buvo pasirinkta Šv. Juozapo diena?

Idėja leisti pogrindžio leidinį buvo gyva jau 1971 metais, o pirmasis „Kronikos“ numeris buvo ruošiamas 1972 metų sausio ir vasario mėnesiais ir užbaigtas kovo pradžioje. Tuo metu Pravieniškių lageryje už vaikų katekizaciją kalėjo kun. Juozas Zdebskis, kuris buvo vienas iš labiausiai palaikiusiųjų idėją leisti pogrindžio leidinį, todėl pagerbiant šį uolų kunigą pirmajam numeriui įrašiau kovo 19 dieną – Šv. Juozapo šventės datą.

1972–1989 metais iš viso išleistas 81 „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeris? Ar yra išlikę visų numerių originalai ir kur juos galima pamatyti?

Deja, originalių „Kronikos“ numerių, paruoštų rašomosiomis mašinėlėmis, yra išlikę labai mažai. „Kronikos“ redakcijos darbuotojų tikslas buvo paruošti numerį ir perduoti jį į laisvąjį pasaulį. Kai šis tikslas būdavo pasiektas, žinojome, kad šio „Kronikos“ numerio KGB nesunaikins. Anuomet mažiausiai rūpinomės išėjusių numerių archyvavimu; nes tai buvo labai pavojinga, nes pirmieji „Kronikos“ egzemplioriai, pakliuvę į KGB rankas, galėjo lengvai nuvesti iki redakcijos.

Daugiausia yra išlikę originalių „Kronikos“ fotojuostų, kurios pasiekė Niujorke dirbusį kun. Kazimierą Pugevičių. 1990 metais jis visas fotojuostas perdavė man ir jas parvežiau į Lietuvą. Dalį šių fotojuostų galima pamatyti „Kronikos“ ekspozicijoje Kauno arkivyskupijos muziejuje.

Kokie buvo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ tiražai? Gal jie buvo skirtingi? Kurie išėjo didesniais, o kurie – mažesniais tiražais? Galbūt kai kuriuos numerius žmonės daugindavo savarankiškai, Jums nė nežinant?

Redakcijos darbuotojai rašomąja mašinėle paruošdavo maždaug 16 „Kronikos“ egzempliorių. Du egzemplioriai, parašyti rašomąja mašinėle, ar šių egzempliorių fotojuostos buvo skiriami perduoti į užsienį, o kiti paskleidžiami aktyviems katalikams, kurie toliau daugino ir platino. Pirmieji penki numeriai dar buvo padauginti pogrindyje turėtu kopijavimo aparatu „Era“, bet kai jis kratos metu pateko į KGB rankas, toliau „Kronika“ buvo platinama tik rašomosiomis mašinėlėmis. Kiek egzempliorių pasklisdavo Lietuvoje, redakcija nesirūpino net žinoti. Pagrindinė sklaida vyko ne tiek per spausdintus „Kronikos“ egzempliorius, kiek per „Vatikano“ ir „Laisvės“ radijų laidas.

Kaip tikrinote, ar gaunamoje medžiagoje visi faktai yra teisingi? Juk galėjo pasitaikyti ir provokatorių, nes juk ir tarp kunigų buvo su okupacine valdžia kolaboravusių, kurie galėjo specialiai pasistengti pateikti netiesą?

Visa medžiaga „Kronikos“ redakciją pasiekdavo per pačius patikimiausius kunigus, seseris vienuoles ir pasauliečius katalikus. Šie kanalai gana tvirtai garantavo, kad KGB provokatoriams bus sunku perduoti netikrą informaciją. Redakcijos lūkesčiai pasitvirtino su kaupu. Nors KGB bandė skleisti gandus, kad „Kronika“ rašo išsigalvotus faktus, bet sovietiniams pareigūnams taip ir nepasisekė įrodyti, kad kuris nors iš paskelbtų faktų būtų buvęs netikras.

Prisimenu kelis atvejus, kai gauta medžiaga sukėlė abejonę, kad tai gali būti provokacija, todėl, nors ir buvo gaila, ją sudeginau. Abejojant nebuvo kitos išeities, nes atsekti pateiktos medžiagos šaltinį ir viską išsiaiškinti, būtų reiškę pavojų pakliūti į KGB rankas.

Apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ gerai žinojo vyskupai Vincentas Sladkevičius ir Julijonas Steponavičius. O ką žinojo kiti vyskupai – Juozas Matulaitis-Labukas, Liudvikas Povilonis, Romualdas Krikščiūnas, Juozapas Pletkus, Antanas Vaičius? Kai Jūs dirbote Simne ir Kybartuose, ką žinojo dekanai, kaimyninių parapijų kunigai? Ar jie žinojo, kaip reikia pristatyti medžiagą iš savo parapijos, kad būtent Jūs esate „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius? Kaip gaudavote žinių iš tolimesnių vyskupijų?

Pradėjęs leisti „Kroniką“, su ja supažindinau tik vysk. V. Sladkevičių. Pradžioje „Kronikos“ leidėjų nežinojo net vysk. Julijonas Steponavičius ir kiti vyskupai, nes kurijose kalbėti apie pogrindžio spaudą mums atrodė tas pats, ką kalbėti į KGB ausį. Buvome įsitikinę, kad kurijose yra įrengta KGB aparatūra; be to, kai kuriais vyskupais ir vyskupijų valdytojais nelabai pasitikėjome. Laikėmės labai aiškios taisyklės: apie „Kronikos“ leidimą nereikia žinoti tiems vyskupams ir tiems kunigams, kuriems tai nėra būtina. Bandėme, kiek įmanoma, labiau apsidrausti, kad žinia apie „Kronikos“ redakciją nesklistų.

Kaip jau minėjau, visa „Kronikai“ reikalinga informacija iš visos Lietuvos plaukė per patikimiausių kunigų ir seserų vienuolių rankas. Nemaža medžiagos atkeliavo per pasauliečių, Eucharistijos bičiulių, rankas. Buvo pasauliečių, kuriais buvo galima pasitikėti ne mažiau kaip pačiais geriausiais kunigais. „Kronikos“ medžiagos rinkimo tinklas pradžioje buvo labai siauras, bet pamažu natūraliai plėtėsi ir apėmė beveik visą Lietuvą. Tik iš Vilniaus arkivyskupijos dalies beveik neateidavo informacijos.

Vis dėlto, nepaisant visų „Kronikos“ redakcijos pastangų neišsiviešinti, KGB gaudavo operatyvinės medžiagos apie „Kronikos“ leidimą iš savo kolaborantų ir darbuotojų. Ši informacija leido KGB pradėti „Kronikos“ medžiojimą – daryti kratas, kurios kartais buvo masinės. Vienu metu visoje Lietuvoje buvo padaryta apie 50 kratų, ieškant pogrindžio spaustuvių ir leidinių.

Su valdžia bendradarbiavę kunigai turbūt nebuvo patenkinti, kad ėjo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ ir jos leidėjus patys ar valdžios nurodymu kaltino tarnaujant sovietinei valdžiai, esą reikia dirbti tyliai, tai gal kažką pasieksi, o toks leidinys esą tik dar labiau kursto valdžią kenkti Bažnyčiai ir persekioti už tikėjimą. Ar Jums žinoma apie tokius konkrečius atvejus?

„Kronikoje“ apie kunigus, kolaboruojančius su sovietine valdžia, buvo ne vieną kartą rašoma. Šie kunigai prieš „Kronikos“ leidimą pasisakydavo tik anonimiškai, prisidengę „Lietuvos kunigai“ vardu, nes atvirai kalbėdami būtų išsiryškinę, kam jie tarnauja. Tačiau kalbų, kad nereikia valdžios erzinti, o geriau tyliai dirbti, tikrai būdavo. Paprastai šitaip kalbėdavo kai kurie didesnių miestų parapijų klebonai ir net kai kurie vyskupijų valdytojai. Prisimenu atvejį, kai vienas vyskupijos valdytojas mane agitavo, kad nekatechizuočiau vaikų būriais, nes tai pavojinga. Patarė šį darbą atlikti, laikantis valdžios nustatytų taisyklių, t.y., egzaminuoti ne daugiau kaip po du vaikus ir paaiškinti, jei jie ko nors nesupranta. Iš tikrųjų mažose parapijose, kur vasarą Pirmajai Komunijai ar Sutvirtinimui ruošdavosi mažai vaikų, šį sovietinės valdžios reikalavimą buvo galima įvykdyti.

Štai viena citata iš 51-ojo „Kronikos“ numerio: „Vienas iš pačių skaudžiausių faktų kovoje už Bažnyčios laisvę buvo kai kurių Lietuvos dvasininkų kolaboravimas su KGB, jų bailumas ir nekrikščioniško „protingumo“ vardu daromi įvairūs kompromisai, prieinantys beveik iki išdavystės ribos, tokie yra visiškai susikompromitavę tikinčiosios Lietuvos liaudies akyse“. Gal ne visi žmonės žinojo, kad kai kurie kunigai ne Bažnyčiai tarnauja, o kolaboruoja su valdžia, ir manė, kad tai, kaip jie elgiasi, yra oficiali Bažnyčios pozicija. Ar tie jų „kompromisai“ nepadarė tos žalos, kurios pasekmes jaučiame dabar?

Kolaboravimo tema yra labai skaudi, nes KGB sulaužė daugelio žmonių gyvenimus. Kunigų kolaboravimas ypač skaudus, nes jie buvo vadai, į kuriuos žvelgė tikinčioji liaudis. Tačiau anuomet daugelis suprato, kas yra kas, ir tai mažino neigiamą kolaboravusių kunigų poveikį Bažnyčioje. Be to, didžioji dauguma pasirašiusiųjų bendradarbiauti su KGB kunigų buvo tik pasyvūs agentai, neteikė sovietiniam saugumui naudingos informacijos. Tik labai mažas skaičius kunigų vykdydavo visus KGB pavedimus.

Kunigų kolaboravimas ne tiek pakenkė Bažnyčiai dėl jų teiktos informacijos KGB pareigūnams, kiek jiems patiems, nes užverbuotieji būdavo pilni baimės ir atmestinai atlikdavo kunigiškas pareigas. Dvasiškai sulaužyta kunigo asmenybė, manau, buvo didžiausias KGB laimėjimas.

Viena iš priežasčių, dėl kurios leidote „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, buvo ir ta, kad tuomet kasmet išmirdavo po maždaug 30 kunigų, o sovietai į seminariją leisdavo priimti tik po penkis klierikus. Dabar seminarijos šio skaičiaus neriboja, bet priimama maždaug tiek pat. Kuo paaiškintumėte tokį mažą pašaukimų skaičių? Juk jei ims dar labiau stigti kunigų, jei jie retai pasirodys nuošalesnėse parapijose, o ir miestuose ne visada bus lengva juos surasti, tai tikėjimą išlaikyti bus dar sunkiau.

Bažnyčios gyvavimas sovietiniais metais ir dabar labai skiriasi. Anuomet antireliginė propaganda ne visada pasiekdavo savo tikslą ir pašaukimų į kunigystę buvo nemažai. Šiuo metu jaunus žmones veikia sekuliarizmas ir hedonistinė kultūra. Tokioje kultūroje iš tikrųjų nelengva apsispręsti kunigiškai tarnystei. Manau, pašaukimų į kunigystę sumažėjimą labai nulemia šeimos. Paprastai dažniau į Kunigų seminarijas kandidatai ateina iš skaitlingesnių šeimų. O kai šeimoje auga vienas vaikas, labai sunku tikėtis pašaukimo į kunigystę, nes ji reikalauja pasišventimo tarnauti kitiems, todėl dažniausiai tik labai gerose katalikiškose šeimose atsiranda pašaukimų į kunigystę. Žinoma, būna gražių išimčių, kai į kunigystę ateinama net iš tokių šeimų, kur tėvai nepraktikuodavo tikėjimo ir vaikai net nebūdavo krikštijami. Tačiau tai – tik gražios išimtys.

Ar „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimo metais į Jus asmeniškai ar kitus, prisidėjusius prie leidybos, galvodami, kad būtent jie prie to prisideda, nesikreipė kuris nors joje paminėtas asmuo, teisindamasis ar atsiprašinėdamas?

Panašių atvejų nepamenu. Juk „Kronikos“ redakcija viešai nebuvo žinoma.

Labai svarbu, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, fiksavusi skaudžią sovietų okupuotos Lietuvos padėtį, pasiekė Vakarus ir buvo verčiama į kelias kalbas. Tai leido pasauliui geriau pažinti tikrąjį komunistinės valstybės veidą. Tai atsitiko įvairių žmonių, Maskvos disidentų ir užsienio lietuvių, pagalba. Ar nepaisant visų tarptautinės padėties ir valstybių gyvenimo permainų tas solidarumas išliko? Kiek apie tą „Kronikos“ leidimo laikotarpį ir Maskvos disidentų nuopelnus žinoma šių dienų Rusijoje?

„Kronikos“ leidimo laikais Maskvos disidentų ir užsienio lietuvių pagalba buvo labai didelė ir be jos „Kronika“ nebūtų pasiekusi pasaulio visuomenės. Anuo metu gražų krikščionišką solidarumą parodydavo net ir kitų krikščioniškų konfesijų atstovai. Anglijoje veikė Kestono kolegija, kurios direktorius, anglikonų dvasininkas, kanauninkas Mišelis Burdo, pasinaudodamas „Kronikos“ medžiaga, plačiai skleidė informaciją apie Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Jis net parašė knygą „Kryžių šalis“ apie Lietuvos katalikų vargus.

Apie dabartinę padėtį Rusijoje trūksta išsamesnės informacijos. Atrodo, disidentai Rusijoje neišnyko, bet jų yra mažuma ir šiuo metu jie turi daug naujų iššūkių.

Ilgametė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidyba, nepaisant aukų ir praradimų (Jums dėl to irgi teko patirti Sibiro lagerių nelaisvę), išsivystė į tikrą katalikišką pogrindinį judėjimą, jungusį drąsius kunigus, ištikimas seseris vienuoles, aktyvius pasauliečius. Tai virto organizuotu judėjimu, kurį okupacinė valdžia vadino ekstremistais. Dabar, kai Bažnyčiai ir tautai iškilo nauji globalizmo ir sekuliarizmo pavojai, panaši pasiaukojanti, atkakli ir atsakinga bendruomenė tikriausiai irgi turėtų, ką veikti, nes turbūt „pokalbiai kavinėse“ duoda mažai naudos?

„Kronika“ tikrai tapo centru, apie kurį formaliai ir neformaliai susispietė pakankamai daug žmonių, kuriems rūpėjo Bažnyčia ir Lietuva. Šiam susitelkimui naujos gyvybės suteikė 1978 metais įsikūręs Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komitetas. Anuomet žmonės žinojo, ko jie nori ir kokią kainą gali tekti sumokėti už pogrindžio veiklą. Be to, šie žmonės stipriai rėmėsi į Dievą. Be šios atramos gražiausi judėjimai praskysta ir išsiblaško.

Šiandieniai iššūkiai Bažnyčios žmonėms yra irgi labai dideli, sakyčiau, ne mažesni kaip anuomet. Nemanau, kad šiandien reikalinga kažkas panašaus į „Kroniką“, nes gyvename pilnos laisvės sąlygomis. Tačiau sąmoningi kunigai ir pasauliečiai nuolat turi mąstyti, kokią misiją Dievas jiems skiria šiame pasaulyje, kai dauguma mąsto tik apie pinigus ir malonumus. Manau, kad velnias šiais laikais veikia sumaniau nei anuomet ir labiau sugeba užsimaskuoti po gražiomis idėjomis, kurios iš tikrųjų griauna ne tik Bažnyčią, bet ir Lietuvos visuomenę.

Pokalbių kavinėse tikrai nenuvertinčiau, nes tai – geras būdas pasiekti žmones, kurie šiaip į bažnyčią neateina. Tik reikia vis daugiau ieškoti būdų, kaip pasiekti žmones, ypač jaunimą, kuris visais laikais buvo ir lieka žingeidus ir ieškantis.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ pateikdavo tūkstančius faktų prieš sovietinio melo propagandą, apie Bažnyčios ir tikėjimo diskriminaciją. Kai atidžiau pažvelgi į šias dienas, kažką panašaus irgi gali pajusti. Esate sakęs, kad dabar esame stipriai paveikiami karingojo sekuliarizmo, kuris su panieka žvelgia į Bažnyčios žmones, ginančius gyvybę bei šeimą. Tikėtina, kad greitai ir Lietuvoje sulauksime laiko, kai nuodėmę garsiai nebus galima vadinti jos vardu, nes tai reikš homofobiją ir bus persekiojama įstatymo... Tai gal tada turėsime atkurti pogrindinę „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“? Turbūt tada atsirastų daug temų rašiniams? Papasakokite apie tai plačiau.

Apmaudu, kad laisvame pasaulyje atsiranda sunkumų išpažinti ir viešai reikšti savo tikėjimą. Dabartį, bent kai kuriose laisvose šalyse, jau galima palyginti su sovietmečiu. Anuomet irgi galėjai privačiai tikėti į bet ką, tik viešai išpažinti privalėjai vienintelę marksistinę tiesą. Dabar krikščioniškasis tikėjimas daug kur stumiamas į privačią erdvę, o viešai esi skatinamas būti „tolerantiškas“ visiškai nekrikščioniškoms pažiūroms.

Turėkime vilties, kad dėl tikėjimo nereikės eiti į pogrindį, tačiau krikščionis turi būti viskam pasiryžęs. Esu įsitikinęs, kad, jei reikės ginti savo tikėjimo laisvę, bus pakankamai idealistų, kurie tai padarys gal dar geriau ir sumaniau, nei padarėme mes, sovietmečio laikų kunigai ir pasauliečiai.

Po „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ pradėjo eiti „Aušra“, „Tautos kelias“, „Lietuvos ateitis“, kiti pogrindiniai leidiniai. Kaip manote, jei ne „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, ar jie būtų atsiradę?

„Kronika“ nutiesė kelią ir ne tik. „Kronikos“ redakcija pradėjo leisti „Aušrą“ ir tik po penktojo numerio šį leidinį atidavė į kun. Liongino Kunevičiaus rankas. Tikėtina, kad dviejų pogrindžio leidinių – „Kronikos“ ir „Aušros“ – ėjimas ir nesugebėjimas jų likviduoti padrąsino ir paskatino žmones leisti kitus leidinius. Vienu metu jų buvo bene trylika. Suveikė taisyklė: pavyzdžiai patraukia.

Dabar daug kas mėgsta žvalgytis po internetą ir kitokios spaudos nepripažįsta. Tokiems galima pasakyti, kad ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ jau yra internete. Papasakokite apie tai, kaip pavyko pogrindinę „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ įdėti į internetą (jos adresas – www.lkbkronika.lt). Matome, kad ji sudėta iki 57-ojo numerio, čia yra ir 20 „Aušros“ numerių. Kas padeda viską surinkti ir sudėti į internetą? Ar bus įdėti visi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ ir „Aušros“ numeriai?

Jau seniai visi „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeriai sudėti į internetą. Bet pastaruoju metu sukurta nauja svetainė ir į ją vienas po kito įdedami „Kronikos“ numeriai, pailiustruojant juos fotografijomis, kai ką patikslinant, nes „Kronikos sąjungos“ išleistuose 10 tomų, kurie buvo panaudoti pirmojoje svetainėje, kai kur yra įsivėlęs vienas kitas netikslumas. Šį didelį darbą savanoriškai atliko ir toliau tęsia vienas idealistas vyras. Taigi ir mūsų laikais yra žmonių, kurie geba gerus darbus daryti ne tik už pinigus, bet tiesiog mylėdami Lietuvą ir Bažnyčią. Tikrai į internetą bus įdėti visi „Kronikos“ ir „Aušros“ numeriai ir ne tik jie.

Beje, jau ir www.lkbkronika.lt turi internautų. Štai viena iš jų, atsiliepdama apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 1972 m. nr. 2 išspausdintą tekstą „Mokinių tardymai Avilių mokykloje“ parašė, kad tai labai jau panašu į nesąmonę, nes Zarasų rajone tokių „šposų“ tikrai nebuvo. Taigi net vyresni žmonės jau nebenori patikėti tuo, kas vyko jų jaunystės metais. Kodėl žmonės taip greitai viską užmiršta?

Aš kartais smalsumo vedamas irgi paskaitau, ką internautai vienu ar kitu klausimu parašo. Jie labai skirtingi: vieni parašo kokią nors nesąmonę iš nežinojimo, bet yra ir sovietinės santvarkos šalininkų, kurie visuomet neigs net akivaizdžiausius ano meto nusikaltimus. Jeigu yra žmonių, teigiančių, kad Sausio 13-ąją savi šaudė į savus, tai apie kokį nors „Kronikos“ faktą parašyti, kad jo nebuvo, yra daug lengviau. Nereikia net pykti ant panašiai rašančiųjų. Jų galima tik gailėtis ir už juos melstis, kad tie, kurie sąmoningai blogai rašo, vieną kartą imtų ir nustotų tai darę.

Ypač brangūs tie faktai, kai kunigai, vienuolės ir pasauliečiai sovietinės okupacijos metais drąsiai gynė savo teisę tikėti ir viešai tikėjimą išpažinti. Ar bus kam atkakliai ginti tikėjimą, kai neribotas liberalizmas pasieks tokias ribas, kai tikėti bus pavojinga?

Nebijokime, kad gali susidaryti tokia padėtis, kai nebus, kas gintų tikėjimą. Dievas visais laikais pažadindavo žmones tiesiog mūru stovėti už tiesą ir tikėjimą. Tikrai nepritrūksime idealistų, kurie Tėvynę ir Dievą brangins daugiau už ramų, bet lėkštą gyvenimą.

Kovo 11-osios minėjime Seime sakėte, kad laisvė yra tokia Dievo dovana, už kurią kasdien reikia mokėti didelę kainą. Tarp tiesusių kelią į Kovo 11-ąją išskyrėte garbingąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį, vysk. Vincentą Borisevičių, Adelę Dirsytę, Praną Dovydaitį. Sovietų valdžios metais augusieji prisimena, kas buvo vadinami didvyriais. Ar dabar jaunimas žino šiuos Jūsų išvardintus ir kitus tikėjimo kankinius, Laisvės kovotojus, pagaliau, kas yra ta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“? Gal reikia daugiau apie tai kalbėti?

Manau, kad reikia kalbėti apie visus mūsų tautiečius, kurie, iškilus grėsmei Lietuvai ar tikėjimui, prisiimdavo atsakomybę ir nepabijojo eiti į kalėjimus ir lagerius. Eilinis moralizavimas mažai naudingas, bet geri pavyzdžiai kalba už save.

Šiais tautos gyvenimą žlugdančiais rekordinės girtuoklystės ir pragaištingais alkoholio gamybos ir prekybos laikais verta prisiminti aktualią ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ nuolat plėtotą blaivybės temą, kviečiant Lietuvoje, vyskupijose, parapijose dėti pastangas, kad būtų mažinamas svaigalų vartojimas, dvasininkai ir pasauliečiai taptų abstinentais. Kaip manote, ar ne laikas vyskupams aktyviau pasisakyti dėl valstybinės kovos su alkoholiu politikos (juk dabartinė valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga irgi tai deklaruoja ir galbūt aktyvesnės Bažnyčios paramos laukia)? Gal vertėtų, kaip siūlė garbingasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, Lietuvos Bažnyčioje įvesti Blaivybės dienos šventimą, parapijose aktyviau kurti Motiejaus Valančiaus blaivystės draugijas ir kovą prieš girtavimą padarant esminiu sielovados veiklos bruožu?

Be jokios abejonės, ant Lietuvos vyskupų pečių gula didelė atsakomybė už moralinį Lietuvos veidą, tačiau į ką labiausiai reikėtų šiandien kreipti dėmesį, nelengva pasakyti. Esu giliai įsitikinęs, kad pats svarbiausias dalykas – žmonių tikėjimo gilinimas. Kol žmogus nesukuria gyvo santykio su Jėzumi, tol bet koks moralizavimas neatneš naudos. Be jokios abejonės, visais frontais reikia kovoti su alkoholizmu, bet apčiuopiamą naudą ši kova atneš tik tuomet, kai žmogus, gyvendamas Dievo artumoje, jausis laimingas. Kol šito nebus, bus silpnos mūsų šeimos, žmonės bus neatsparūs alkoholiui, o Lietuvos padangėje slinks tamsūs pykčio ir depresijos debesys. Vyskupų, kunigų ir visų sąmoningų tikinčiųjų uždavinys yra liudyti džiaugsmo kupiną gyvenimą Jėzaus artumoje ir šiuo tikėjimu bei viltimi užkrėsti kitus. Tuomet ir alkoholis praras savo patrauklumą.

Dėkojame už pasidalijimą savo mintimis.

Kalbino Mindaugas BUIKA ir Romas BACEVIČIUS

© 2017 „XXI amžius“