|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Esminis Velykų dėmuo? Kun. Vytenis Vaškelis
Viešpats, išsirinkdamas dvylika apaštalų ir jiems suteikdamas savosios tarnystės galių bei malonių, juos padarė artimiausiais mokiniais. Tačiau, įdiegdamas Marijai Magdalietei ir kitai Marijai troškimą auštant skubiai eiti prie Jo tuščio kapo, bylojo, kad pirmieji svarbiausio žmonijos įvykio liudytojai bus ne Jo mylimi apaštalai, kurie pernelyg giliai į savo širdis įsileido Mokytojo netekties skausmą, užgesinusį jų tikėjimą ir iš atminties išdildžiusį esminę Jo pažado žinią, jog ne viskas su Jo mirtimi baigsis, bet dvi paprastos žydų moterys. Jos gavo ypatingą dovaną, nes, užuot švelniai prisilietusios prie Mirusiojo kūno, visa būtybe įsikibo į Jo atsiųsto angelo žinią, skelbiančią, kad Tas, kuris iš nebūties pašaukia būti daiktus (Rom 4, 17), yra gyvas, ir mirties daugiau neragaus per amžius. Moterims buvo suteikta privilegija džiaugtis, kad nerado Jo lavono, nes savuoju prisikėlimu mirtį nugalėjęs Dievo Sūnus yra daugybę kartų mums artimesnis už Jo negyvą kūną, ką tik nuo kryžiaus nuimtą ir laukiantį nemaraus dieviškos prisikėlimo galybės dvelktelėjimo... Kas nepagrįstai taikstosi su nepamatuotomis savo įnoringojo ego ambicijomis, dar nėra pasiruošęs tinkamai švęsti Velykų, nes nesuvokia, kad jų vienintelis teisumas remiasi tik tikėjimu į Viešpatį Jėzų (plg. Fil 3, 9). Kurie priklauso Jam, ne tik drausmina savo kūnus, tai yra netenkina sukilusių kūno geidulių (plg. Gal 5, 24), bet jų dėmesys koncentruojamas į visų savo veiksmų įprasminimą Jo pažintoje tiesoje, kuri veda juos Dievo vaikų laisvės eisenoje į Išganytojo pažado išsipildymą: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas (Jn 11, 25). Ar garbingajam Dievo tarnui arkivysk. Teofiliui Matulioniui, esant kalėjimuose ir ištvėrusiam ciniškus tardytojų užgauliojimus bei kankinančius naktinius kvotimus, kurie trukdavo ištisas valandas, nepagelbėjo pats Prisikėlusysis, primindamas jam, kad visos šios ir kitos kančios turi artėjančią pabaigą, jų našta nėra nepakeliama ir už ištikimybę, maldingai bei kantriai priimant neišvengiamus vargus, jo laukia gausus atlygis (Mt 5, 12), kurio jis net negali įsivaizduoti? Perfrazuojant šv. Augustino žodžius, galime klausti: Ar ne todėl arkivysk. Teofiliaus persekiotojai jo nepajėgė paskandinti neapykantos pilamame purve, nes jį laikė kryžiaus medis? Be abejo, visų krikščionių, kviečiančių į savo širdis Šventąją Dvasią, kad Ji stiprintų juos persekiojimuose dėl tikėjimo, negandose ir sunkiuose išmėginimuose didžioji viltis yra ir visada bus Tas, kuris pats iškentęs bandymus, gali padėti tiems, kurie yra bandomi (Žyd 2, 18). Taigi žmogus, ieškantis savo pašaukimo ir galutinio tikslo, anot Frydricho Šilerio, išgirdęs Velykų Naujieną, nebegali vaikščioti tragiška veido išraiška ir toliau liūdnai egzistuoti, tarsi neturėtų vilties. Vis dėlto, ar mums pakanka tuščio kapo, kuriame gulėjo Atpirkėjas; angelo, skelbiančio, kad Jis prisikėlė; bejėgiškai suakmenėjusių sargybinių, saugojusių kapą ir minėtų moterų veidų, spindinčių neįprastu džiaugsmu, ženklų, kad iš tiesų Jis prisikėlęs iš numirusių veikia mūsų gyvenime? Ne, vien jų per mažai. Visi kritikai tik tada bus motyvuotai nuraminti, kai išgirs apie Prisikėlusiojo pasirodymus. Jie įtikinamiausi Jo prisikėlimo įrodymai. Labai lakoniškai tai skelbia katekizmas: Vilties netekę mokiniai pagaliau įtikėjo Jėzaus prisikėlimu, nes po Jo mirties daug kartų ir įvairiose vietose Jį matė, su Juo kalbėjosi ir įsitikino, kad Jis gyvas. Šv. Paulius praėjus maždaug dvidešimt metų po Kristaus mirties rašė, kad Prisikėlusysis pasirodė ne tik jam ir apaštalams, bet ir kitiems: (...)Iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių... (1 Kor 15, 6). Prisikėlęs Jėzus yra toks pats ir kitoks. Jis, kaip Visagalis, visada buvo ir bus nesugriaunamas Dievas, bet kaip žmogus. Pasak katekizmo, Jo kūnas jau priklausė dieviškajai Tėvo sferai, ne tik žemei (...), ir nebėra susijęs su erdve ir laiku. Todėl neturėtų mūsų stebinti, kai Jis pas savo mokinius ateidavo pro uždarytas duris ir ne visi Jį iškart atpažindavo. Nors Jėzaus kūnas įgijo transcendentinį būvį, bet Jo širdies meilės liepsna tik dar labiau išsiplėtė, nes, įvykdęs svarbiausią Tėvo misiją žemėje, Jis ne veltui tikisi, kad žmonės, kasmet švęsdami Velykas, kaskart labiau atvers Jam savo širdis ir prašys malonės, kad jos ryžtingiau priešintųsi pasaulio stabų vilionėms ir vis labiau trokštų To, kuriam buvo sukurtos. Kas gi yra gyvenimas Kristaus prisikėlime? Tai abipuse laisve ir pasitikėjimu grindžiama mūsų ir Jo laipsniškai stiprėjanti draugystė, ilgainiui perauganti į tokį lygmenį, kai, pasak vieno autoriaus, visa, kas įsiterpia tarp mylimųjų, bet nėra meilė, turi būti sunaikinta.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |