|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Ir toliau nešame žinią apie garbingąjį Teofilių...
Nuolat dėkojame Dievui, kad leido turėti dalelę neeiliniame mūsų Bažnyčios rūpestyje dėl ištikimo jos tarno Teofiliaus Matulionio altoriaus garbės. Aštuonerius metus meldėmės, keliavome, nešėme šią žinią savo vyskupijoje ir už jos ribų. Šiandien išgyvename palaimą, kad garbingojo Teofiliaus vardas yra daugelio lūpose ir širdyse. Laukiame didžiosios iškilmės skelbimo palaimintuoju kankiniu, ir dar Lietuvoje! Su džiaugsmu priėmėme kvietimą nunešti brangaus mūsų ganytojo žinią į Žemaičių kraštą, kuris maldinga dvasia išgyvena savo Krikšto 600 metų jubiliejų. Balandžio 9-ąją, šeštadienį prieš Didžiąją savaitę, lydimi pavasario saulutės, pasiekėme senąją Žemaičių vyskupijos sostinę istorine praeitimi turtingus Varnius. Žvilgsnį patraukė net trijų bažnyčių bokštai. Prie Katedros vartų labai maloniai pasitiko entuziastinga muziejininkė, nuoširdi Bažnyčios savanorė. Jos lydimi apsižvalgėme Katedros viduje, buvome praturtinti įdomiu ir turiningu pasakojimu. Barokinio stiliaus Varnių katedra, statyta 1691 metais, savo kryžiaus forma su trimis navomis ir dviem koplyčiomis primena Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Abiejų fundatorius Mykolas Kazimieras Pacas. Didžiojo altoriaus centre yra meniškas šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus paveikslas (titulinis). Viršuje, vitražo fone, įspūdingai žvelgia į Dievo tautą Nukryžiuotasis. Pirmajame iš šoninių altorių (kurių yra net dvylika) atpažinome antrą Trakų Dievo Motinos paveikslo kopiją (pirmą matėme Agluonos bazilikoje Latvijoje). Kitoje pusėje yra šv. Emilijos paveikslas su jos relikvija. Unikalūs ir didingi yra vargonai, vieninteliai Lietuvoje pagaminti vietinio meistro žemaičio Juozapo Vaiciulevičiaus. Viename bažnyčios bokšte saugomas kambarėlis, kuriame darbuodavosi caro žandarų persekiotas vyskupas Motiejus Valančius, o šalia Šv. Emilijos altoriaus stovi jo vyskupiškas krėslas. M. Valančius buvo paskutinis žemaičių ganytojas, rezidavęs Varniuose. Caro valdžios 1864 metais jis buvo ištremtas į Kauną ir 1875 metais mirė. Didelė memorialinė lenta vienos koplyčios sienoje byloja apie didingą šios vyskupijos praeitį. Joje granite iškalti net 42 ją valdžiusių ganytojų vardai ir pavardės. Dalis jų palaidota kriptoje po didžiuoju altoriumi. Nusileidę į ją išvydome du senus stiklinius sarkofagus su vyskupų Giedraičių Simono Mykolo ir Juozapo Arnulfo palaikais. Katedros šventoriuje apie žemaičių meilę ir pagarbą Dievo Motinai liudija graži grota, primenanti tikrąją, esančią Lurde. Kitapus Varnelės akį patraukia geltona spalva šveičianti barokinė vieno bokšto Šv. Aleksandro bažnyčia, 1779 metais išaugusi ant ankstyvesnės pamatų. Tai seniausia ir unikali Žemaičių vyskupijos bažnyčia, vienintelė Lietuvoje, turinti šį titulą. Pastatyta 1416 metais Vytauto Didžiojo rūpesčiu, gavo ir jo krikšto vardą. Trečiasis didelis bokštas iškyla virš didingų senosios kunigų seminarijos rūmų, įvairiais istorijos laikotarpiais niekintų ir niokotų. Šiandien jie atgaivinti ir kaip Žemaičių vyskupystės muziejus byloja apie seną ir garbingą šio Lietuvos krašto istoriją. Drauge su gausiai susirinkusiais parapijiečiais dalyvavome šv. Mišiose, kurias aukojo Telšių kunigų seminarijos dvasios tėvas. Po jų, gėrėdamiesi dabar jau nedidelio, tačiau švaraus ir tvarkingo miestelio grožiu, susirinkome netoliese esančios seniūnijos salėje. Mūsų įžvalgos iš garbingojo Teofiliaus Matulionio gyvenimo ir kančios, piligriminių kelionių įspūdžiai ir patirtys buvo dėmesingai ir su pagarba priimti. Džiaugėmės dideliu dėmesiu mūsų atvežtai literatūrai ir troškimu pagilinti žinias apie garbingąjį Teofilių. Uolieji ir rūpestingai senąsias tradicijas puoselėjantys žemaičiai mielai atsiliepė į mūsų kvietimą dalyvauti birželio 25 dienos iškilmėse. Išsiskirdami atsisveikinome iki susitikimo Vilniuje. Po atliktos užduoties susėdome prie rūpestingai, su meile paruošto stalo. Kaip viena šeima pasidalinome tuo, kuo gyvename šiandien. Sena didžioji Žemaičių vyskupija irgi laukia savo ganytojo Dievo tarno Vincento Borisevičiaus altoriaus garbės. Mūsų maža ir palyginti jauna Kaišiadorių vyskupija (įkurta 1926 metais) danguje turi tik vieną kardinolą Vincentą Sladkevičių ir du vyskupus, kurių vienas jau būsimas palaimintasis. Tos pačios pakilios dvasios, nenusakomos palaimos žodžių lydimi, laukiame neeilinių iškilmių. Rugpjūčio 20-ąją švęsime visi: žemaičiai Krikšto jubiliejų, o mes jau palaimintojo Teofiliaus gimimo dangui dieną. Už padovanotą šią gražią šventę ir galimybę pasidalinti mums brangia žinia esame be galo dėkingi gerbiamiems kunigams mus pakvietusiam klebonui kanauninkui Domui Gatautui ir kunigų seminarijos dvasios tėvui kun. Sauliui Tomošaičiui. Gėrėjomis nuostabiomis savo kraštą ir Bažnyčią mylinčiomis savanorėmis ir mielais parapijiečiais. Visi drauge bandėme geriau pažinti, kad galėtume pamilti tą mūsų tautos tikėjimo švyturį būsimą palaimintąjį kankinį T. Matulionį. Kupini džiaugsmo, kurio neužgožė net nakties tamsa, tais pačiais keliais grįžome namo jau ruoštis Velykų šventėms. Ses. Felicija Grybaitė (KKMD) ir Kernavės parapijos Teofiliaus Matulionio maldos būrelis
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |