|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Laisvas kalinys
Birželio 14-ąją, trečiadienį, Seime vykusiame posėdyje, paminėta Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido diena. Jame kalbėjo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras monsinjoras Algirdas Jurevičius, Seimo nariai Stasys Jakeliūnas ir Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, moksleivė, 2016 metų ekspedicijos į Krasnojarską dalyvė Samanta Uikytė, Projekto Misija Sibiras vadovas Ignas Rusilas. Spausdiname Kaišiadorių vyskupijos generalvikaro kalbą. Mons. Algirdas Jurevičius, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras Jūsų Ekscelencija Lietuvos Prezidente, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Seimo vadovai ir nariai, Šio minėjimo svečiai ir dalyviai, visi brangūs Lietuvos žmonės, Mūsų tautos ir valstybės istorija susiklostė taip, kad dažniau susirenkame paminėti niūrius įvykius negu pasidžiaugti kad ir kukliais, bet laimėjimais. Suėmimai, tardymai, tremtys ar mirtys nėra vien tik statistiniai skaičiai ar okupantų suteikti kodai (vadinami numeriai), bet už viso to slypi žmonių gyvenimai, kurie yra konkretūs ir asmeniški: tai ir išskirtos šeimos, sudaužytos viltys, sulaužyti gyvenimai, bet taip pat tame gimsta didžiulis didvyriškumas, nepalaužiama dvasia ir ryžtas patikėti viltimi, nesant jokios vilties. Kviečiu Jus pažvelgti į vieno žmogaus, konkretaus žmogaus garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimą. Jis gimė ir brendo tuomet, kai lietuvių spauda buvo draudžiama. Nepavyko svetimšaliams ištremti lietuvybės iš Lietuvos, nes lietuviškas žodis, kaip didžiausias turtas, buvo perduodamas šeimose. Tad viską, ką jaunasis Teofilius turėjo lietuviško, gavo ne mokyklose, bet šeimoje. Tai didžiulis ženklas mums atsigręžti į šeimą ir nuolat ieškoti būdų, kaip atrasti teisingiausius šeimos institucijos stiprinimo svertus. Teofilius po ilgų svarstymų ir abejonių pasirinko dvasininko kelią, nes jautėsi pašauktas padėti kitiems. Dešimtmetį trukusi sielovadinė tarnystė Latvijoje buvo tik įžanga į didesnius dalykus, kurie jo laukė Peterburge. Ten jis 1917 metais išgyveno istorinės epochos lūžį, vadinamąją Spalio revoliuciją, kuri atnešė ne tik Rusijai, bet ir kitoms tautoms daug skausmo bei kančių, o to pasekmes mes šiandien ir minime. Kunigas Teofilius nesitraukė ir nebėgo, nes tokiais sunkiais laikais žmonėms labiausiai reikėjo dvasinio pastiprinimo. Teofiliaus atkaklumas ir bekompromisė laikysena kainavo jam du metus Maskvos kalėjimo. Laužytas, bet nepalaužtas kunigas buvo slapta pašventintas vyskupu, tačiau netrukus vėl įkalintas Solovkų lageryje. 1933 metais nepriklausoma Lietuva keitėsi kaliniais su Sovietine Rusija. Įdomu tai, kad Lietuva atidavė grupelę suimtų komunistų su Antanu Sniečkumi priešakyje, o Rusija Lietuvai perdavė grupelę kalinių, tarp kurių buvo ir vyskupas Teofilius. Kuomet 1940 metais sovietai įžengė į Lietuvą, Kaune gyvenantis vyskupas Teofilius buvo geriausias tos sistemos ekspertas, pažinęs ją nuo pat jos susikūrimo, patyręs lagerius ir kalėjimus. Toks žmogus sovietams buvo labai pavojingas. 1943 metais, tapęs Kaišiadorių vyskupu, savo ganomiesiems Teofilius rašė: Ir mūsų Tėvynė, ir mes, lietuviai, per šiuos karo metus išgyvenom daug skaudžių dienų: mums išplėšta viena didžiausių brangenybių nepriklausomybė. Ištisus metus dejavome nuo bolševikų enkavedistų priespaudos, masinių žudymų, trėmimų į tolimą Sibirą; norėdami mus išlaisvinti iš bolševikų okupacijos, tūkstančiai mūsų brolių partizanų prarado savo gyvybę už Tėvynės laisvę; .daug Lietuvos dukrų ir sūnų išsklaidyta ir atskirta nuo savųjų. Karštai maldaukime Visagalį, kad ir šiam karui pasibaigus lietuviai ir vėl būtų Vakarų Europos kultūringųjų tautų šeimoje, kaipo laisva ir nepriklausoma tauta. Šie vyskupo Teofiliaus žodžiai vėliau buvo dažnai cituojami tardymų metu kaip priešiškumo sovietinei sistemai įrodymas. Iš viso tris kartus teistas, šešiolika metų praleidęs lageriuose ir kalėjimuose, keturis metus namų arešte, arkivyskupas Teofilius tapo visų mūsų tautos sūnų bei dukterų kančių bei tremčių veidrodžiu. Jo asmenyje mes įžvelgiame daugybės kančių įprasminimo simbolį. Laužytas, bet nepalaužtas! 1955 metais vyskupas Teofilius vienam savo bičiuliui iš Potmos atsiuntė nuotrauką ir po ja užrašė tokius žodžius: Laisvas kalinys. Šie žodžiai tobuliausiai išreiškia Teofiliaus vidinę nuotaiką: įkalinamas tik kūnas, bet žmogaus dvasia ir mintis visuomet turi laisvės erdvę. Sovietinis režimas buvo per silpnas įkalinti veržlumą į laisvę, todėl ir Teofilius jautėsi laisvas tuomet, kai, nepaisydamas draudimų, slapta naktį prie dviejų liudininkų vyskupu pašventino Vincentą Sladkevičių. Mes jį pažįstame, atsimename, bet ar žinome, kad kardinolas Vincentas Sladkevičius būsimo Palaimintojo Teofiliaus dovana Bažnyčiai ir Lietuvos dvasiniam atgimimui. Toks buvo laisvo žmogaus nelaisvoje sistemoje sprendimas, kuris nubrėžė ateities kryptį ne tik Bažnyčios, bet ir Valstybės laisvei. Teofiliaus paskelbimas Palaimintuoju tai silpno žmogaus pergalė prieš didžiulę ideologinę žmogaus orumą triuškinančią sistemą. Tikiu, kad būsimo Palaimintojo gyvenimo liudijimas praskaidrins niūrias nuotaikas ir suteiks daugiau vilties. Pasinaudodamas proga noriu pakviesti nelikti nuošalyje, bet dalyvauti istoriniame įvykyje beatifikacijos iškilmėse birželio 25 dieną Vilniaus Katedros aikštėje. Teofilius Matulionis turi mums dar daug ką pasakyti. Kalba birželio 14-ąją Seime, Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |