|
Laisvas kalinys
|
Teofilius Matulionis bolševikinės
Rusijos tremtyje
|
Birželio 14-ąją, trečiadienį, Seime vykusiame posėdyje, paminėta Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido diena. Jame kalbėjo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras monsinjoras Algirdas Jurevičius, Seimo nariai Stasys Jakeliūnas ir Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, moksleivė, 2016 metų ekspedicijos į Krasnojarską dalyvė Samanta Uikytė, Projekto Misija Sibiras vadovas Ignas Rusilas. Spausdiname Kaišiadorių vyskupijos generalvikaro kalbą. Mons. Algirdas Jurevičius, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras Jūsų Ekscelencija Lietuvos Prezidente,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Seimo vadovai
ir nariai,
Šio minėjimo svečiai ir dalyviai, visi brangūs
Lietuvos žmonės,
Mūsų tautos ir valstybės istorija susiklostė taip,
kad dažniau susirenkame paminėti niūrius įvykius negu pasidžiaugti
kad ir kukliais, bet laimėjimais. Suėmimai, tardymai, tremtys
ar mirtys nėra vien tik statistiniai skaičiai ar okupantų suteikti
kodai (vadinami numeriai), bet už viso to slypi žmonių gyvenimai,
kurie yra konkretūs ir asmeniški: tai ir išskirtos šeimos, sudaužytos
viltys, sulaužyti gyvenimai, bet taip pat tame gimsta didžiulis
didvyriškumas, nepalaužiama dvasia ir ryžtas patikėti viltimi, nesant
jokios vilties.
|
|
Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius
Blogio imperija nugalima
(Tęsinys. Pradžia nr. 18,
19,
20,
21,
22,
23)
|
Arkiv. Teofilius Matulionis
1933 metais grįžęs iš įkalinimo
|
Nuo 1947 m. vasario 20 d. vėl tęsėsi vyskupą Teofilių Matulionį kankinantis tardymas. Tą dieną tardymas pradėtas 13 valandą, o baigtas 17 valandą. Lyg ir nedaug, tik keturios valandos. Bet kaip jos alina dvasią, kaip išsekina, kaip kelia nerimą dėl jo pažįstamų žmonių, apie kurių tariamus nusikaltimus kvočia saugumietis Golicynas. Ypač kankinantys tardymo klausimai, tiesiog akivaizdžiai besirausiantys ir po kaltinamojo sąžinę, ir po bažnytinius, komunistinei imperijai visai nepavaldžius reikalus. Saugumietis knaisiojosi po Eucharistinio kongreso vokiečių okupacijos metais parengimą ir jo eigą. Nors kongresas dėl raudonosios armijos atėjimo neįvyko, tačiau saugumietis atkakliai domėjosi kongresu, ieškodamas vysk. Matulionio antisovietiškumo. Klausiamas, ar Lietuvos katalikų dvasininkijos vadovybė numatė surengti 2-ąjį Eucharistinį kongresą, vyskupas T. Matulionis sakė, kad sprendimą sušaukti kongresą priėmė Vyskupų Konferencija, įvykusi 1943 metų rudenį Kaune, o jį sušaukti numatyta 1944 metų birželį Kaune. Paskiau, klausiamas atsakyti į kitą klausimą, vysk. Matulionis patikslino, kad kongreso iniciatorius buvo metropolitas Skvireckas, kuris iškėlė šį klausimą vyskupų konferencijai svarstyti. Kongresą buvo numatoma surengti minint I Eucharistinio kongreso 10-metį. Tardytojas, matyt, suteikdamas Eucharistiniam kongresui politinę reikšmę, reikalavo apibūdinti jo tikslus. Matulionis iškart pasakė, kad rengiant kongresą politinių tikslų neturėta, jie buvo grynai religiniai. Tardytojas pareikalavo nurodyti, kokias kongreso parengiamąsias priemones numatė Vyskupų Konferencija. Vysk. Matulionis išdėstė, kas buvo numatyta vyskupų konferencijoje: sudaryti centro komitetą, kuris atliktų visą parengiamąjį kongreso darbą ir parengti jo programą (centro komiteto narius skyrė metropolitas Skvireckas), rinkti lėšas kongresui, parengti ganytojišką laišką tikintiesiems, pasirašytą visų vyskupų, parengti sveikinimo laiško popiežiui Pijui XII tekstą, kurį pasirašytų visi tikintieji Lietuvos katalikai. Saugumietis toliau kvotė vysk. Matulionį, kas įėjo į kongreso parengiamojo centro komiteto sudėtį, bet tardomasis atsakė jo sudėties nežinantis. Tada saugumietis pareikalavo pasakyti, koks buvo Lietuvos katalikų parašų ant sveikinimo laiško Pijui XII rinkimo tikslas. Kaltinamasis atsakęs, jog parašai paliudytų, kad iš tikrųjų visi Lietuvos katalikai sveikina Popiežių, ir tai būtų ištikimybės Apaštalų Sostui išraiška. Vėl sekė klausimas, ar kongreso proga paskelbtą visų vyskupų parašytą ganytojišką laišką tikintiesiems pasirašė ir pats vysk. Matulionis. Tardomasis atsakęs, kad apie 1943 metų lapkričio pabaigą paskelbtą vyskupų laišką pasirašė.
|
|
Žaizdos
Partizanų vadas Vincas Žaliaduonis-Rokas
Povilas Šimkavičius
|
Poetas Leopoldas Stanevičius prie
Vinco Žaliaduonio-Roko portreto
perskaitė savo eilėraštį
Žuvusiojo laiškas motinai Tėvynei
|
Mano tėviškę užplūdo ordos iš Rytų. Ir pradėjo Lietuva kraujuoti: degė sodybos, aidėjo šūviai pagiriais, vaitojo žmonės vagonuose, dejavo žemė ir dangus. Ar aš galėjau sėdėti rankas sudėjęs? Ar aš galėjau? Surakino mane, supančiojo, bet sutraukiau pančius ir nuėjau į girią pas kovotojus. Ar galėjau neiti? Užrišo man akis, kad nieko nematyčiau, užkimšo man ausis, kad nieko negirdėčiau. Bet išgirdau pagalbos šauksmą. Ar galėjau negirdėti? Norėjo užkimšti man burną, kad neištarčiau žodžio Laisvė. Bet visu balsu šaukiau: Laisvė Lietuvai! (...). Todėl ir tikėjau šventu stebuklu, ir šaukiau Karo tribunolui: Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus! Uždegs žvakes. Sukalbės Amžinąjį atilsį. Ir gražiausioje Lietuvos aikštėje pastatys paminklą partizanui ir partizano motinai. O dabar sakau okupantų Karo tribunolui: SUŠAUDYKIT MANE!, šiuos paskutiniojo Lietuvos partizano žodžius iš Antano Paulavičiaus knygos Kraujo upeliai tekėjo perskaitė gydytoja Danutė Mačiulienė. Renginio dalyviams tylos minute pagerbus žuvusiuosius už Lietuvos laisvę ir gyvai sugiedojus Švenčionių krašto himną Broniaus Jonušo maršą Į kovą, į kovą kovo 25 dieną Vilniaus įgulos karininkų ramovėje prasidėjo 65-ųjų Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto, Vytauto partizanų apygardos Tigro rinktinės vado Vinco Žaliaduonio-Roko žūties metinių minėjimas.
|
|
Teofiliaus tėvai
|
Teofiliaus brolis Juozas
su žmona Mikalina ir sūnumi
Vytuku 1922 metais
|
Gal dar XVIII amžiaus pabaigoje, o jau tikrai XIX amžiaus pradžioje Alantos (seniau Aluntos) parapijos Žibėčių kaime gyveno paprastų ūkininkų šeima: Marcijonas Matulionis su savo žmona Ieva Telksnyte. Jie išaugino keturis sūnus: Joną, Adomą, Matą ir Jurgį, ir dvi dukteris: Oną ir Barborą. Jonas nuėjo užkuriomis į Spiečiūnų kaimą (Skiemonių par.) vesdamas Uršulę Stripeikytę; jų šeima buvo gausi, bet beveik visi vaikai išmirė dar kūdikiais būdami. Užaugo tik dvi dukterys Uršulė ištekėjo į Trakinių k. (Kurklių par.) už Mykolo Pilkos (jos sūnus Jonas Pilka (1917 01 011948 10 312002 02 11) kunigas), o Anastazija (šeimoje ji buvo vienuoliktoji) į Spiečiūnų k. už Balaišio (jos vaikaitis Bronius Balaišis (1933 02 141958 03 232005 09 28) taip pat kunigas). Jų tėvas Jonas Matulionis sirgęs nervais. Kartą eidamas į Debeikius, Šv. Jono atlaidus, nukrito nuo liepto ir nuskendo Rubikių ežere, netoli Klykūnų kaimo.
|
|
Teofiliaus viešnagė Kretingoje 1934-aisiais
1934 m. gegužės 4-11 dienomis vysk. Teofilius Matulionis lankėsi Kretingoje. Gegužės 4 d. vakare vysk. Teofilius atvyko į Kretingą. Prie pranciškonų vienuolyno jį pasitiko tėvai pranciškonai, Šv. Antano misijų seminarija ir didžiulė minia kretingiškių. Visi norėjo savo akimis pamatyti vyskupą, sugrįžusį iš Rusijos kalėjimų. Susitikime su seminarijos auklėtiniais vysk. Teofilius pasakojo apie gyvenimą Rusijoje. Asistuojant Telšių vyskupui Justinui Staugaičiui garbingasis svečias vysk. Teofilius aukojo šv. Mišias Kretingos Lurdo grotoje, dėkodamas už nuolatinę Švč. Mergelės Marijos globą sunkiomis akimirkomis. Motinos dienos sekmadienį (gegužės 6 d.) Kretingos vienuolyno bažnyčioje vysk. Teofilius Matulionis suteikė kunigystės šventimus pranciškonui Alfonsui Marija Macaičiui OFM.
|
|
|