Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Nuomonės
Ora et labora
Parodos
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Žaizdos

Partizanų vadas Vincas Žaliaduonis-Rokas

Povilas Šimkavičius

Apie partizaną V. Žaliaduonį-Roką papasakojo buvęs politinis kalinys Vytautas Bielinis

Poetas Leopoldas Stanevičius prie Vinco Žaliaduonio-Roko portreto perskaitė savo eilėraštį „Žuvusiojo laiškas motinai Tėvynei“

Minėjimo dalyviai

Partizanų dainas atliko Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“ (vadovė – Laima Purlienė)

Vincas Žaliaduonis-Rokas – svajingos veido išraiškos idealistas

Dianos Glemžaitės eilėraštį „Partizano sesuo“ skaitė „Švenčionijos“ klubo pirmininkė Gražina Banevičienė

Klubo narė Liudgarda Savickaitė prisiminė Sąjūdžio laikus ir gimusią idėją pastatyti memorialą visų laikų kovotojams už Lietuvos laisvę

Vilniaus molėtiškių bendrijos pirmininkas Vilius Maslauskas įteikė Nijolei Miškinienei Janinos Šyvokienės knygą „Gyvenimą paaukojęs Tėvynei. Antano Kraujelio sesers ir artimųjų prisiminimai“

Apie istorinės atminties išsaugojimą ir puoselėjimą kalbėjo buvęs politinis kalinys Albinas Cibulskas

„Mano tėviškę užplūdo ordos iš Rytų. Ir pradėjo Lietuva kraujuoti: degė sodybos, aidėjo šūviai pagiriais, vaitojo žmonės vagonuose, dejavo žemė ir dangus. Ar aš galėjau sėdėti rankas sudėjęs? Ar aš galėjau? Surakino mane, supančiojo, bet sutraukiau pančius ir nuėjau į girią pas kovotojus. Ar galėjau neiti? Užrišo man akis, kad nieko nematyčiau, užkimšo man ausis, kad nieko negirdėčiau. Bet išgirdau pagalbos šauksmą. Ar galėjau negirdėti? Norėjo užkimšti man burną, kad neištarčiau žodžio „Laisvė“. Bet visu balsu šaukiau: „Laisvė Lietuvai! (...)“. Todėl ir tikėjau šventu stebuklu, ir šaukiau Karo tribunolui: „Lietuva atsibus, surankios mūsų kaulus iš griovių, iš raistų ir karstuose pastatys prie švento altoriaus! Uždegs žvakes. Sukalbės „Amžinąjį atilsį“. Ir gražiausioje Lietuvos aikštėje pastatys paminklą partizanui ir partizano motinai. O dabar sakau okupantų Karo tribunolui: „SUŠAUDYKIT MANE!“, – šiuos paskutiniojo Lietuvos partizano žodžius iš Antano Paulavičiaus knygos „Kraujo upeliai tekėjo“ perskaitė gydytoja Danutė Mačiulienė. Renginio dalyviams tylos minute pagerbus žuvusiuosius už Lietuvos laisvę ir gyvai sugiedojus Švenčionių krašto himną – Broniaus Jonušo maršą „Į kovą, į kovą“ – kovo 25 dieną Vilniaus įgulos karininkų ramovėje prasidėjo 65-ųjų Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto, Vytauto partizanų apygardos Tigro rinktinės vado Vinco Žaliaduonio-Roko žūties metinių minėjimas.

O prieš tai Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už Vincą Žaliaduonį-Roką, buvusį Zarasų krašto bendrijos „Ežerėnai“ pirmininką Lionginą Radzevičių, mirusį prieš vienerius metus, ir kitus.

Lyriška minėjimo pradžia

Minėjimo vedėja Vanda Gumauskienė žodį suteikė poetui Leopoldui Stanevičiui. Jis perskaitė savo eilėraštį „Žuvusiojo laiškas motinai Tėvynei“, skirtą Adolfui Matuliauskui, narsiam „Skrajojančio būrio“ partizanų vadui, vadovavusiam antisovietinei kovai Ceikinių, Daugėliškio ir Mielagėnų apylinkėse: „Ar gyva dar mama partizano / Labanoro, Antanų miškų? / Ar pasieks laiškai širdgėlos mano / Ją, našlaitę, po skausmo, vargų?...“ L. Stanevičius padėkojo ramovės viršininkui Gaudentui Aukštikalniui už skirtą jaukią salę ir įteikė savo poezijos rinktinę „Lietuvos termopilai“ partizano V. Žaliaduonio-Roko dukrai Nijolei Miškinienei.

Meninę dalį tęsė Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“ (vadovė – Laima Purlienė) ir atliko partizanų dainas „Pučia vėjas, medžiai kažką šlama“, „Kareivis praeidams pro šalį“, „Senai motinėlei ašaros riedėjo“ ir „Man prisimena rūsčiosios dienos“.

Poeto ir kunigo Silvestro Gimžausko giminės atstovė, „Vilnelės“ dainininkė Ona Gimžauskaitė-Pepalienė tarmiškai papasakojo iš dėdienės lūpų išgirstą pasakojimą apie stribų tėvų akivaizdoje sušaudytą jauną partizaną Neverauską Kazimierą bei sudegintą tėvų pirkią ir į Sibirą ištremtą šeimą.

Skambėjo Bernardo Brazdžionio eilės „Aš čia gyva“ ir „Mano protėvių žemė“, kurias skaitė D. Mačiulienė. Dianos Glemžaitės eilėraštį „Partizano sesuo“ skaitė „Švenčionijos“ klubo pirmininkė Gražina Banevičienė.

Klubo narė Liudgarda Savickaitė prisiminė Sąjūdžio laikus ir gimusią idėją pastatyti memorialą visų laikų kovotojams už Lietuvos laisvę. Tačiau apgailestavo, kad tokio paminklo iki šiol nėra. „Mes gerbiame kitus, bet pamirštame savus“, – apibendrino L. Savickaitė ir perskaitė savo eilėraštį „Girių knygos“.

V. Žaliaduonį-Roką pripažino ir gerbė krašto partizanai ir vietos gyventojai

Apie partizaną V. Žaliaduonį-Roką – Dainavos krašto sūnų, Antrojo pasaulinio karo pradžioje likimo dėka atsidūrusį Nalšios krašte ir čia partizanavusį nuo pat ginkluoto pasipriešinimo pradžios iki jo saulėlydžio, – papasakojo buvęs politinis kalinys Vytautas Bielinis. V. Žaliaduonis gimė 1910 m. lapkričio 2 d. Kalviškių kaime, dabartiniame Lazdijų rajone. Baigęs Lazdijų gimnaziją (dabar – Motiejaus Gustaičio) įstojo į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą ir mokėsi 1935–1938 metais. Vėliau leitenantas V. Žaliaduonis tarnavo Pirmajame pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulke Ukmergėje būrio vadu. O 1939 m. spalio 28 d. su savo kariniu daliniu iškilmingai įžengė į atgautą Vilnių. Ir nuo tada jo likimas labai glaudžiai buvo susijęs su Vilniaus, o vėliau ir Švenčionių kraštu. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir pradėjus naikinti jos kariuomenę, 1941 metų pradžioje V. Žaliaduonis pasitraukė iš kariuomenės ir kurį laiką gyveno nelegaliai. V. Bielinis tęsė pasakojimą apie jo dalyvavimą Birželio sukilime ir darbą Laikinosios Lietuvos Vyriausybės Vidaus reikalų ministerijos Saugumo departamente, o vėliau, vokiečiams panaikinus laikinąją vyriausybę, – Lietuviškajame saugumo policijos skyriuje prie vokiečių saugumo policijos. Visą vokiečių okupacijos laiką jis dirbo žvalgybos karininku, jo veiklos baras buvo Armija Krajova.

V. Bielinis papasakojo apie trumpą Lietuvos karininko V. Žaliaduonio šeimos laimę, prasidėjusią 1943 metais, jam sumainius žiedus su Jadvyga Basyte, kilusia iš Paringio kaimo (Ignalinos r.). Jiedu 1944 metais susilaukė sūnaus Roberto, o 1946 metais – dukrelės Nijolės. 1944 metais, artėjant frontui iš rytų, šeima bandė pasitraukti į Vakarus, tačiau, Jadvygai su mažu vaiku nusprendus neišvykti, Žaliaduonių šeima persikėlė gyventi į Paringį.

V. Bielinis prisiminė V. Žaliaduonio-Roko partizaninę veiklą, kuri prasidėjo 1944 metų rugpjūtį kartu su žmonos broliais Kazimieru ir Klemensu Basiais išėjus į mišką. Tuo pačiu metu Labanoro girioje formavosi Tigro rinktinė, kurioje metų pabaigoje buvo apie 450 vyrų, 6 dideli bunkeriai. Rinktinė turėjo 25 arklius, avalynės, aprangos ir ginklų taisymo dirbtuves, pirtį. 1945 m. vasario 4 d. į Labanoro girią atvyko V. Žaliaduonis su savo būriu. Tuo metu į rinktinės vadus pretendavo du kovotojai, turintys paskyrimo raštus, – Leonas Basys-Švyturys ir Vladas Vaitkevičius-Gaidukas. Tas neapibrėžtumas sukėlė ginčus, bet buvo greitai išspręstas vienam kovotojui pasiūlius kompromisinį variantą – vadu paskirti vienintelį karininką, leitenantą Roką. Tačiau rinktinei jis vadovavo tik 20 dienų, nes atvykus iš Vilniaus kapitonui Benediktui Kaletkai-Seniui savo iniciatyva perdavė vadovavimą rinktinei aukštesnį karinį laipsnį turinčiam karininkui. V. Žaliaduonis-Rokas buvo paskirtas kuopos vadu. Antrą kartą Tigro rinktinės vadu Rokas paskirtas 1946 m. spalio 1 d., tačiau paskyrimo raštas dėl įvairių priežasčių jo nepasiekė iki 1948 metų rugsėjo pradžios. Roko vadovavimo rinktinei metu iki jo žūties 1952 m. kovo 27 d. pagerėjo partizanų drausmė ir jų santykiai su vietos gyventojais. „Tačiau aukščiausiu vado įvertinimu reikėtų laikyti tai, kad jį pripažino ir gerbė krašto partizanai ir vietos gyventojai. Būdamas reiklus ir griežtas, jis buvo teisingas ir labai rūpinosi tiek partizanų, tiek gyventojų saugumu, nors suvaldyti mažomis grupėmis išsiskirsčiusius partizanus buvo nepaprastai sunku. Geras konspiratorius, visada pasitempęs, nedaug ir konkrečiai kalbantis, svajingos veido išraiškos idealistas – tokį jį prisimena senosios kartos Ignalinos ir Švenčionių rajonų gyventojai“, – rašoma V. Bielinio parengtame lankstuke „Vincas Žaliaduonis-Rokas“.

Baigdamas kalbą V. Bielinis apibendrino partizaninio pasipriešinimo reikšmę: „1. Jau visi pripažįsta, kad partizaninis judėjimas vis dėlto atpirko besąlygišką ir gėdingą 1940 metų kapituliaciją, paneigė mitą apie laisvanorišką Lietuvos prisijungimą prie Sovietų Sąjungos. 2. Pasipriešinimas sustiprino tautos dvasią ir laisvės troškimą bei istorinę atmintį. 3. Sovietų Sąjunga buvo priversta deramai elgtis su Lietuva“.

Nepriklausoma Lietuva neužmiršo savo garbingo sūnaus

Apie istorinės atminties išsaugojimą ir puoselėjimą kalbėjęs buvęs politinis kalinys Albinas Cibulskas pabrėžė, kad iškiliausio partizanų vado V. Žaliaduonio-Roko įamžinimo pradžia galima laikyti 1997 metus, kai Švenčionių rajono sąjūdininkų iniciatyva jo žūties vietoje Bujutiškės kaime (Ignalinos r.) buvo pastatytas kryžius. A. Cibulskas džiaugėsi, kad „Švenčionijos“ klubui tvarkant žūties vietą visokeriopą pagalbą teikė Švenčionių seniūnijos seniūnas Tadas Bečelis, ūkininkas iš Pašaminės kaimo Izidorius Balčiūnas, tautodailininkas Algis Matulionis, Mielagėnų klebonas kun. Marijonas Savickas ir kiti.

A. Cibulskas priminė renginio dalyviams apie 1999 metais Adutiškio girioje tiesiant kelią rastą bidoną, prikimštą dokumentų. Tai buvo Vytauto apygardos Tigro rinktinės archyvas. Šie dokumentai 2003 metais buvo patalpinti į knygą „Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė 1945–1950 m.“ (vyr. redaktorius – Kęstutis Remeika).

„Nepriklausoma Lietuva neužmiršo savo garbingo sūnaus. 1999 metais V. Žaliaduonis (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu, jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Lazdijuose, prie Motiejaus Gustaičio gimnazijos, kurioje mokėsi būsimasis partizanų vadas, pritvirtinta memorialinė lenta“, – kalbėjo A. Cibulskas.

Vilniaus molėtiškių bendrijos pirmininkas Vilius Maslauskas įteikė „Švenčionijos“ klubo pirmininkei G. Banevičienei bei V. Žaliaduonio-Roko dukrai N. Miškinienei Janinos Šyvokienės knygą „Gyvenimą paaukojęs Tėvynei. Antano Kraujelio sesers ir artimųjų prisiminimai“.

N. Miškinienė savo ir brolio Roberto vardu nuoširdžiai padėkojo už gražų renginį. „O skaudžiausia – tai, kad iki šiol neturime kapelio ir nežinome, kur yra palaikai. Tik žinome žuvimo vietą, kurią laikome vos ne kapeliu“, – sakė partizanų vado dukra.

Autoriaus nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“