Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Nuomonės
Ora et labora
Parodos
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Auksinis charizminio atsinaujinimo jubiliejus

Popiežius Pranciškus apie Šventosios Dvasios dovanų priėmimą 

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus dalyvauja Romoje vykusiame charizmininkų jubiliejiniame susitikime

Tarp charizminio atsinaujinimo sąjūdžio dalyvių vyrauja jauni žmonės

Sekminių, Šventosios Dvasios atsiuntimo, iškilmės šventimas Romoje šiemet buvo ypatingas tuo, jog kartu paminėtas tarptautinio Katalikiško charizminio atsinaujinimo sąjūdžio auksinis 50 metų jubiliejus. 1967 metais Jungtinių Amerikos Valstijų katalikiškoje universitetinio jaunimo aplinkoje susikūręs judėjimas, pabrėžiantis asmeninio ryšio su Jėzumi ir gautų Šventosios Dvasios dovanų (graikų k. charizmata – dovanos) raiškos svarbą, dabar išplito visame pasaulyje, ypač pietų pusrutulyje, Lotynų amerikoje. Charizminio atsinaujinimo grupės įvairiomis vietinėmis formomis dabar veikia beveik visose (daugiau nei 200) šalyse ir turi 130–160 milijonų narių, ypač tarp jaunų žmonių. Minint jubiliejinę sukaktį, Sekminių išvakarėse, birželio 3-iosios, šeštadienio, pavakarę, dešimtys tūkstančių charizminio atsinaujinimo sąjūdžio narių, atvykusių iš 150 šalių, taip pat ir iš Lietuvos, rinkosi į Romos antikinę Circo Massimo (Didžiojo cirko) areną sau būdingu būdu šlovinti Viešpatį, pasiklausyti žymių pamokslininkų meditacijų ir liudijimų. Tris valandas trukusį susitikimą, kurio bendra tema buvo „Jėzus yra Viešpats“ ir kuriam vadovavo Popiežiaus namų pamokslininkas tėvas kapucinas Ranieras Kantalamesa (Ramiero Cantalamessa), vainikavo popiežiaus Pranciškaus meditacinė kalba, kurioje ypač iškeltas vienybės skirtingumuose siekis.

Vakarienbutis po atviru dangumi

Pavadinęs jubiliejinį charizmininkų sąskrydį Romoje didžiuoju Vakarienbučiu po atviru dangumi, Šventasis Tėvas sakė, kad atvykusieji iš viso pasaulio Šventosios Dvasios veikimu yra susieti broliškos draugystės ryšiais. Taip atviromis širdimis pažinę gautas dovanas, jie yra skatinami žengti vienybės keliu su misija skelbti, kad Jėzus yra Viešpats, skelbti Gerąją naujieną visiems žmonėms, jog taika yra įmanoma. Akcentuodamas šį charizminį atsinaujinimo bruožą – taikos skelbimą Jėzaus vardu, aktualų dabar konfliktų kupiname pasaulyje, popiežius Pranciškus tvirtino, jog tai visiškai įmanoma per santarvę įvairovėje. „Mes turime niekada neužmiršti to, kad turime savų skirtumų, juos pripažįstame ir gerbiame, bet norime, būdami skirtingi, susitaikyti“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis perspėjo, kad jeigu pirmiausia pabrėžiama tai, kas skiria, o ne tai, kas vienija, tada nuolat būsime susipriešinę, konfliktuosime ir negalėsime skelbti taikos. Susitaikymo ir vieningumo reikalauja ekumeninė charizminio atsinaujinimo prigimtis, kurią patvirtino ir gausus evangelikų dalyvavimas toje Romoje vykusioje jubiliejinėje šventėje. Jų lyderius atskiroje audiencijoje Apaštaliniuose rūmuose priėmęs popiežius Pranciškus irgi dėkojo už veiklą siekiant visų krikščionių vienybės, kaip Viešpats nori. „Mes kartu meldžiamės, kartu keliaujame gyvenimo piligrimystėje, kartu padedame vargšams, dirbame artimo meilės darbus, kartu ugdome jaunimą – viską darome kartu, – kalbėjo toje audiencijoje Šventasis Tėvas. – O teologai tegul dirba savo darbą ir mums tepadeda siekiant vienybės. Tačiau svarbiausia keliauti kartu, visada būti kelionėje ir niekada nesustoti“. Šioje vieningumo dvasioje Popiežiaus siūlymu visi audiencijos dalyviai, kiekvienas sava kalba (pabrėžiant teisėtą įvairovę) sukalbėjo „Tėve mūsų“ maldą.

Circo Massimo aikštėje sakytoje kalboje Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į dar vieną krikščionių vienybės siekio bruožą, – „kraujo ekumenizmą“. Būtent šio bruožo išryškinimui ir buvo pasirinkta katalikiško charizminio atsinaujinimo auksinio jubiliejaus minėjimo vieta, Romos antikinio cirko arena, kurioje senovėje buvo kankinami ir žudomi pirmieji krikščionys, susižavėjusių tuo reginiu žiūrovų akivaizdoje. Priminęs tuos romėniškosios pagonybės nusikaltimus, popiežius Pranciškus sakė, kad šiandien yra žymiai daugiau krikščionių kankinių nei senovėje. Šiandien budeliai prieš susidorojimą nesiaiškina, ar žmogus katalikas, stačiatikis, protestantas, bet tiesiog klausia, ar krikščionis, ir išgirdę teigiamą atsakymą, tuoj pat žiauriai nužudo.

„Toks kraujo ekumenizmas ir šiandienos krikščionių kankinystės liudijimas mus vienija“, – sakė Šventasis Tėvas, įvardindamas dabartinius krikščionių persekiojimus, ypač Artimuosiuose Rytuose, kur dauguma gyventojų yra musulmonai ir kur, dėl stiprėjančio radikalaus islamizmo, vyksta dažni teroristiniai išpuoliai prieš Kristaus išpažinėjus. Ir kaip tik jų ir kitų silpnųjų gynimas skatina krikščionišką ekumeninį bendradarbiavimą, kurį, kaip minėta, stiprina Šventosios Dvasios dovanos. Tokią vienijančią charizminio atsinaujinimo prigimtį pripažino ir kiti jį parėmę popiežiai, pradedant palaimintuoju Pauliumi VI, bei prie šio sąjūdžio ištakų 7-ajame dešimtmetyje buvę žymūs Bažnyčios hierarchai, pirmiausia, belgų kardinolas Leonas Svenensas (Leon Suenens) ir legendinis brazilų arkivyskupas Helderis Kamara (Helder Camara), kurių raštus popiežius Pranciškus minėjo savo meditaciniuose apmąstymuose.

Įsiliejimas į malonės srovę

Popiežius priminė, kad charizminio atsinaujinimo sąjūdis nėra kokia nors institucija ar griežtai narystę turinti organizacija, kad ji neturi konkretaus steigėjo ar statuto ir valdymo organų, bet tiesiog yra visus vienijanti malonės srovė, kuriojeje daug Šventosios Dvasios įkvėptų raiškų, skirtingų Bažnyčiai tarnaujančių charizmų su konkrečiais bendrais bruožais: krikštu, šlovinimu, pagalba stokojantiems. „Ši malonės srovė skirta visai Bažnyčiai, o ne vien tik kai kuriems, – aiškino Šventasis Tėvas. – nes nė vienas iš mūsų nėra jos šeimininkas, o visi kiti – jos tarnai.. Mes visi esame šios Dievo malonės tarnai“. Meditacijoje palietęs charizmininkams ypatingą Viešpaties šlovinimo temą, kaip padėkos Dievui raišką, popiežius Pranciškus pripažino, jog toks maldos būdas su savuoju emocingumu, gestikuliavimu ir net šokiu gal ne visiems gali patikti. Jis pats anksčiau yra sakęs, kad dėl tokio savotiško šlovinimo dar sielovadinės tarnystės Argentinoje laikais gana kritiškai žiūrėjo į charizminį atsinaujinimą, vadindamas jį „Sambos mokykla“. Tačiau dabar pakeitęs nuomonę dėl evangelizacinių vaisių, priminė, kad toks šlovinimas taip pat remiasi Biblijos tradicija, kaip ir psalmėse minimas džiaugsmingas Dovydo šokis prie Sandoros arkos. Tuomet irgi kai kam tai nepatikę, bet reikia vaduotis iš tokio nepasitikėjimo ir gėdos komplekso, kadangi šlovinimo džiaugsmas irgi yra Šventosios Dvasios vaisius. „Arba krikščionis patiria džiaugsmą savo širdyje, arba kažkas nesuveikė, nes didžiausias džiaugsmas yra skelbti gerąsias Evangelijos žinias“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis pastebėjo, kad tokį skelbimo džiaugsmą liudijo ir Jėzus Kristus, kuris, būdamas kupinas Šventosios Dvasios galybės, savo vaikystės miesto Nazareto sinagogoje patvirtino pranašo Izaijo mokymo teisingumą: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane, kad neščiau Gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimą, akliesiems – regėjimą, siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metą“ (Lk 4, 18–19).

Šis laimingas skelbimas visada turi būti palydimas gerų darbų, praktinio pagalbos kenčiantiesiems liudijimo, nes tik tada jis veiksmingas evangelizacijoje, vėlgi pasiremdamas Viešpaties pavyzdžiu, sakė popiežius Pranciškus. Jis vėlgi pacitavo Apaštalų darbų knygos patvirtinimą, kad „apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą ir juos lydėjo iš Šventosios Dvasios gautos malonės gausa. Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ir namus, parduodavo juos, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ (Apd. 45, 33–35). Toks ištikimas apaštalų mokymo laikymasis sukėlė tikrą atsivertimų bangą ir „Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“ (Plg. Apd 2, 47). Pasak Šventojo Tėvo, reikia labai gerai įsisąmoninti, kad laikų pabaigoje, Paskutiniajame Teisme, mes būsime vertinami ne pagal tai, kaip žodžiais ar šokiais šlovinome Viešpatį, bet ką realiai nuveikėme dėl Jėzaus vargingiesiems. Tai patvirtino ir Išganytojas, sakydamas: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Baigdamas meditacinę kalbą popiežius Pranciškus dar kartą padėkojo Katalikiškam charizminio atsinaujinimo sąjūdžiui už jo solidų įnašą į bažnytinio gyvenimo plėtrą per pastaruosius 50 metų. „Bažnyčia remiasi jumis, jūsų ištikimybe Žodžiui, jūsų gebėjimu tarnauti ir jūsų liudijimu, kaip Šventoji Dvasia perkeičia žmogiškąją būtį“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis kvietė charizmininkus dalintis su visais krikštu Šventojoje Dvasioje, nepaliaujamu ekumeniniu Viešpaties šlovinimu, socialine ir dvasine tarnyste labiausiai stokojantiems, vargšams ir ligoniams. „Štai to Bažnyčia ir Popiežius laukia iš tavęs, Katalikiškas charizmini atsinaujinime, ir iš visų, kurie įsiliejote į šią malonės srovę“, – pakiliai skelbė popiežius Pranciškus.

Dokumentas „Juvenescit Ecclesia“

Lygiai prieš metus, 2016-ųjų birželį, Tikėjimo mokslo kongregacija paskelbė dokumentą „Juvenescit Ecclesia“ („Bažnyčia jaunėja“), kuriame aktualiai aptariamas hierarchinių ir charizminių dovanų santykis Bažnyčios gyvenime ir misijoje. Tame, minėtos Šventojo Sosto dikasterijos prefekto kardinolo Liudvigo Miulerio (Ludwig Müller) pasirašytame laiške Katalikų Bažnyčios vyskupams (jo skelbimą aprobavo popiežius Pranciškus), pabrėžiama, kad hierarchinės ir charizminės dovanos vienodai svarbios. Tačiau charizminės grupės privalo paklusti bažnytinei hierarchijai ir neturi teisės į nepriklausomą ar paralelinę sielovadinę tarnystę, kuriai vadovauja ganytojai. Charizminės veiklos gyvybingumas turi didelę reikšmę, tačiau jai reikalinga bažnytinė branda su visu esamos pastoracinės, kanoninės ir teologinės tvarkos Katalikų Bažnyčioje supratimu ir taikymu. Dokumente primenama, kad hierarchinės dovanos Bažnyčiai suteikiamos Šventimo sakramento (vyskupo, kunigo, diakono) dėka, o charizmines dovanas Šventoji Dvasia laisvai dalija visiems tikintiesiems. Hierarchinės ir charizminės dovanos vienos kitas papildo darnioje tarpusavio jungtyje ir sąveikoje vaisingai dalyvaudamos Bažnyčios bendrystėje, ir būtų rimta klaida bandyti jas atskirti ar supriešinti.

Galima dar kartą pabrėžti, kad charizminės dovanos nesukuria Bažnyčioje savarankiškų tarnysčių ir nesuteikia teisės veikti nepriklausomai nuo hierarchines tarnystes vykdančių ganytojų. Deja, kartais tokių nesusipratimų pasitaiko bažnytinėje praktikoje. Dokumente „Juvenescit Ecclesia“ patvirtinama, kad charizminės dovanos turi nepakeičiamą svarbą Bažnyčios misijai, tačiau jos neturi izoliuoti savęs nuo likusio diecezinio ir parapijinio gyvenimo, o bendradarbiauti su savo ganytojais ir prisidėti prie bendrosios bažnytinės bendrystės išlaikymo. Institucinė Bažnyčia neturi būti atskirta ar priešpastatyta artimo darbus vykdančiai Bažnyčiai, kadangi bažnytinės institucijos savo esme irgi yra charizminės. Kita vertus, Šventosios Dvasios dovanotos charizmos turi vienu ar kitu būdu įsilieti į institucinę terpę su visa jos darna ir tęstinumu. Abu šie Bažnyčios gyvenimo bruožai išreiškia dalyvavimą Kristaus išganomojo veikimo slėpinyje. Charizminės dovanos įkvepia naujas formas, kuriomis žmonės išgyvena savo tikėjimą, tačiau šios naujos formos gali savo brandoje pilnai išsiskleisti tik integruotos į į visą Bažnyčios gyvenimą, bendraujant su ganytojais ir dėmesingai vykdant jų pastoracinius nurodymus.

Tikėjimo mokslo kongregacija laiške vyskupams pripažįsta, kad charizminių dovanų iškilimas pripildo Bažnyčios širdį džiaugsmu ir padėka Šventajai Dvasiai. Visa tai formuoja užduotį siekti darnos su kitomis bažnytinio gyvenimo dovanomis, kurias dosniai skatina ir su budriu tėviškumu globoja ir palydi ganytojai, siekdami Bažnyčios gerovės jos evangelizacinėje misijoje. Dokumente pabrėžiama bažnytinės vadovybės užduotis atpažinti ir patvirtinti katalikišką charizminių dovanų autentiškumą. Pagal skelbiamus tokio atpažinimo kriterijus pirmiausia nurodomas įnašas Bažnyčios šventumo skatinimui, svarus prisidėjimas prie Evangelijos mokymo sklaidos, pilnas katalikiško tikėjimo išpažinimas, aktyvus bendrystės visoje Bažnyčioje liudijimas, nuolankus jos doktrininio ir pastoracinio mokymo laikymasis, pagarba kitoms Bažnyčioje veikiančioms dovanoms (ypač vienuolystei ir pašvęstam gyvenimui), dalyvavimas socialinėje bažnytinės veiklos misijoje, teikiant paramą stokojantiems bei klusniai sutinkant, kad charizminės dovanos ganytojų būtų rūpestingai ištirtos.

Teisiškai pripažįstant charizminio atsinaujinimo sąjūdžio ir jo grupių veiklą turi būti vadovaujamasi Katalikų Bažnyčios kanonų teisės kodekso nuostatomis, kuriomis gerbiamas kiekvienos autentiškos charizminės dovanos savitumas ir siektinas jų įterpimas į bendrą Bažnyčios gyvenimo sandarą. Reikia siekti, kad būtų išvengta kokių nors paralelinių ar nepriklausomų struktūrų kūrimo pavojaus ir hierarchinių dovanų atmetimo. Šios nuostatos vienodai galioja Visuotinei Bažnyčiai ir dalinėms Bažnyčioms, kadangi charizminės grupės visoje savo veikloje turi darniai įsilieti į konkrečios vyskupijos gyvenimą ir būti pavalddžios vietiniam ordinarui. Dokumento „Juvenescit Ecclesia“ pabaigoje siūloma žvelgti į Švč. Mergelę Mariją, Bažnyčios Motiną, kuri buvo visiškai nuovoki ir skaidriai nuolanki Šventosios Dvasios veikimui. Su jos užtarimu tikintieji klusniai tepriima visas Šventosios Dvasios dosniai dalijamas dovanas, kurios turi svarbios Bažnyčios gyvenimui ir misijai bei viso pasaulio gerovei.

© 2017 „XXI amžius“