|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Žymiojo Ukrainos kardinolo atminimas Mindaugas Buika
Pamokančios istorinės peripetijos Taip jau sutapo, kad sekmadienį, kada Vilniuje vyks arkivyskupo kankinio Teofiliaus Matulionio (18731962) beatifikacija, mūsų broliai, Ukrainos Rytų apeigų katalikai, nacionalinėje piligrimystėje rinksis į Romą paminėti Šv. Petro bazilikoje palaidoto savo pirmojo šventojo arkivyskupo kankinio Juozapato Kuncevičiaus (15841613) kanonizacijos 150 metų sukaktį. Arkivysk. J. Kuncevičius, ištikimai dvasinei tarnystei subrendęs studijuodamas tuometinės Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sostinėje Vilniuje, buvo didelis Rytų ir Vakarų krikščionių vienybės skatintojas ir už tai paaukojo savo gyvybę. Jo palaikai 1946 metrais slapta perkelti į Romą, kadangi kaip tik tais metais sovietų okupuotos Ukrainos Rytų apeigų katalikų centre Lvove komunistinio diktatoriaus Stalino nurodymu surengus vadinamąjį pseudosinodą vietinė Rytų Katalikų Bažnyčia buvo inkorporuota į Maskvos stačiatikių patriarchatą, kurio vyriausi hierarchai tuo metu buvo režimo koloborantai ir didelė dalis veikė tiesiog kaip KGB agentai. Didžioji dauguma ukrainiečių katalikų, žinoma, nesutiko su tokiu smurtiniu suvienijimu, nieko bendro neturinčiu su tikraisiais ekumeniniais siekiais. Visi jų vyskupai buvo ištremti į Sibiro lagerius, daug ištikimų dvasininkų ir aktyvių pasauliečių tikinčiųjų irgi buvo įkalinti ar net nužudyti. Represijos prieš Katalikų Bažnyčią tuomet vyko ir okupuotoje Lietuvoje: 1946 metais buvo suimtas ir komunistiniame gulage visą dešimtmetį praleido tuometinis Kaišiadorių vyskupas T. Matulionis. 1963 metais, kai Vatikano II Susirinkimo tėvai nusprendė arkivyskupo šv. J. Kuncevičiaus palaikus atidaryti viešam pagarbinimui Šv. Petro bazilikoje, tose apeigose galėjo dalyvauti ir neseniai iš Sibiro lagerio paleistas bei į Vakarų tremtį išsiųstas vyriausiasis jau tarsi nebeegzistavusios Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios arkivyskupas kardinolas Josifas Slypijus (18921984). Tarp dalyvių galėjo būti ir popiežiaus Jono XXIII į Vatikano II Susirinkimą pakviestas vyskupas T. Matulionis, kuriam, už ypatingą ištikimybę Bažnyčiai, buvo suteiktas arkivyskupo titulas. Tačiau komunistinis okupantų režimas šią problemą išsprendė savaip: iš lagerio sugrįžusiam arkivyskupui T. Matulioniui nebuvo leista atlikti ganytojiškų pareigų, o gavus kvietimą į Romą, 1962 metų rugpjūtį skubiai atlikta krata, o, suleidus injekciją, jis KGB agentų buvo nunuodytas. Tremtyje Romoje rezidavęs ukrainiečių kardinolas J. Slypijus, iš patirties žinodamas sovietinio režimo brutalumą ir baimindamasis, kad giliame pogrindyje atsidūrusi visa Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčia ilgainiui praras savo hierarchus, 1977 metais be Šventojo Sosto leidimo slapta įšventino tris naujus vyskupus. Tarp jų buvo ir jo įpėdinis, gegužės 31 dieną Kijeve miręs didysis arkivyskupas kardinolas Liubomyras Husaras (19332017). Jis jau laisvės sąlygomis daug prisidėjo prie savosios Bažnyčios atkūrimo ir buvo didžiausias Ukrainos moralinis autoritetas naujų išbandymų aplinkybėmis. Popiežiškasis nuopelnų pripažinimas Šventasis Tėvas, gerai žinodamas dramatiškus ukrainiečių katalikų istorinius išgyvenimus ir Ukrainos esamos padėties sudėtingumą (dabartinis nacionalinės Rytų Apeigų Bažnyčios vyriausias arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas yra atlikęs sielovadinę tarnystę Argentinos sostinėje Buenos Airėse, kur tuo metru kardinolu buvo popiežius Pranciškus), dėmesingai atsiliepė į 85-uosius gyvenimo metus ėjusio L. Husaro netektį. Jo mirties dieną pasiųstoje telegramoje pripažinti ganytojo rūpestingumas it darbai stiprinant po patirtų sunkių persekiojimų (visiško uždarymo) atsikūrusią Rytų Katalikų Bažnyčią bei pastangas ieškant būdų ekumeniniam dialogui su Stačiatikių Bažnyčiomis, kurioms priklauso dauguma Ukrainos tikinčiųjų. Kitą, išsamesnį vertinimų laišką popiežius Pranciškus į Kijevą atsiuntė kardinolo L. Husaro laidotuvių dieną, birželio 9-ąją, dvasiškai įsiliedamas į iškilmingas atsisveikinimo apeigas. Jis pripažino, kad ta gausybė žmonių, įskaitant Ukrainos valstybės vadovus ir Bažnyčios hierarchus, kurie atvyko pagerbti velionio ganytojo atminimą, iškalbingai liudija, kad jis buvo vienas aukščiausių ir labiausiai gerbiamų ukrainiečių tautos pastarojo meto moralinių autoritetų. Kardinolas L. Husaras viską darė, kad iš katakombų pakilusi Ukrainos Katalikų Bažnyčia, patyrusi baisų persekiojimą, ne tik sėkmingai atstatytų savo bažnytines struktūras, bet ir džiugiai plėtotų brangųjį tikėjimą. Iš tikrųjų jos klestėjimas yra akivaizdus: 5 milijonų ukrainiečių katalikų sielovadoje darbuojasi per 3 tūkstančius dvasininkų, kasmet įšventinama po 100 naujų kunigų ir apie 800 seminaristų ruošiasi kunigystei. Beje, Lvove veikia ir kardinolo L. Husaro įkurtas katalikų universitetas, vienintelė tokio pobūdžio aukštoji mokykla visoje buvusioje sovietinėje erdvėje. Popiežius Pranciškus savo laiške pastebėjo, kad po intensyvios ir vaisingos veiklos savosios Bažnyčios vadovo tarnystėje pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį (20012011) dėl garbingo amžiaus ir sunkios ligos (prarado regėjimą) atsistatydinęs kardinolas L. Husaras išlaikė didelę dvasinę įtaką Ukrainos bažnytiniam ir visuomeniniam gyvenimui. Dalyvaudamas svarbiausiose liturginėse apeigose ir socialinėse akcijose (buvo pirmasis Bažnyčios hierarchas, aplankęs Euromaidaną, 2013 metų antikorupcinės revoliucijos centrą Kijeve), vesdamas televizijos laidas, publikuodamas apžvalgas ir komentarus periodikoje, kardinolas L. Husaras įsiliejo į šalies sudėtingos būklės aktualijas kaip išmintingas ir taikias pozityvias permainas skatinantis tautos mokytojas. Velionio kardinolo mintys buvo paprastos, visiems suprantamos ir kartu labai gilios, rašė atsisveikinimo laiške Šventasis Tėvas. Jose sklido evangelinė išmintis, kaip laužoma ir dalijama Dievo Žodžio duona, labai reikalinga kenčiantiems žmonėms, kad nebūtų užgniaužtas jų orumas. Kiekvienas taip jausdavo paguodą ir pastiprinimą. Tai padėdavo įveikti konfesinius skirtumus, telkti tikinčiųjų ir netikinčiųjų pastangas Ukrainos gerovės siekiams visų iššūkių akivaizdoje. Pripažinęs, kad kardinolas L. Husaras turėjo ką pasakyti kiekvienam, kad visi galėjo pajusti jo didįjį žmoniškumą, švelnumą, šilumą, popiežius Pranciškus ypač nurodė dialogą su jaunais žmonėmis, su kuriais, nepaisydamas fizinio silpnumo, gebėjo gyvai bendrauti netgi masiniuose susibūrimuose. Baigdamas išskirtinį laišką Šventasis Tėvas reiškė įsitikinimą, kad ukrainiečiai turės daug naudos ir iš kardinolo L. Husaro maldų bei užtarimo, dabar jam esant danguje. Aš kviečiu jus būti ištikimus jo mokymui, visiškam pasitikėjimui Apvaizda, suvokiant, kad jo šypsena ir globa sklinda iš amžinybės, pabrėžia popiežius Pranciškus. Tarnystės kelias ir išbandymai Kardinolas L. Husaras gimė 1933 metų vasario 26 dieną Lvove, katalikiškoje banko tarnautojo ir mokytojos šeimoje, dar turėjusioje ir vyresnę dukterį. Tuomet Vakarų Ukraina priklausė Lenkijai, bet netrukus teko patirti sovietinę (1939) ir nacistinę (1941) okupaciją. Dramatiška L. Husaro vaikystės patirtis tęsėsi, kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944) vėl artėjant Raudonajai armijai, šeima nutarė pasitraukti į Vakarus. Kartu su daugybe karo pabėgėlių gyveno Austrijoje, netoli Zaleburgo, o 1949 metais emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Įgijęs JAV pilietybę ir pajutęs dvasinį pašaukimą, L. Husaras, baigęs vidurinę mokyklą, studijavo ukrainiečių katalikų Stemfordo (Konektikuto valstija) Šv. Bazilijaus kunigų seminarijoje, Amerikos katalikų universitete Vašingtone, Fordhamo universitete Niujorke. 1958 metų kovo 30 dieną, gavęs kunigystės šventimus, 11 metų darbavosi ukrainiečių katalikų sielovadoje, buvo išeivių jaunimo organizacijų dvasinis vadovas (ši patirtis labai pravertė vėliau sugrįžus į nepriklausomą Ukrainą). Darbavosi Stemfordo seminarijoje, o 1969 metais išvyko tęsti studijų į Romą, Popiežiškajame Urbono universitete apsigynė dogminės teologijos doktoratą ir liko jame dėstyti. 1972 metais Grotaforatoje (Kastelgandolfe netoli Romos) įstojo į Šv. Teodoro studitų vienuolyną, turintį senas ukrainietiškas tradicijas ir vėliau buvo paskirtas jo vyresniuoju (archimandritu). Kaip tik Grotaferatos vienuolyne iš Sovietų Sąjungos išsiųstas oficialiai nebeegzistuojančios (po 1946 metų Lvovo pseaudosinodo stalinistų įvykdyto inkorporavimo į Maskvos patriarchatą) Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vadovas kardinolas J. Slypijus 1977 metų balandžio 6 dieną archimandritą L. Husarą ir kitus du ukrainiečius dvasininkus slapta konsekravo vyskupais. Romos Kurijoje ši žinia sukėlė tam tikrą sumaištį, kadangi pagal Katalikų Bažnyčios kanonų teisę tokią konsekraciją reikėjo suderinti su Apaštalų Sostu. Tai nebuvo padaryta, nes buvo manoma, kad pritarimas nebūtų buvęs gautas. Juk Vatikanas tuomet vedė savo vadinamąją Ostpolitik (Rytų politiką) ir vengė konfrontuoti su Kremliumi bei Rusijos Stačiatikių Bažnyčia, kuri į Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčią žiūrėjo kaip į jau neegzistuojantį praeities dalyką ir griežtai prieštaravo net jos paminėjimui. Nors kardinolas J. Slypijus konsekruotiems trims vyskupams oficialių ganytojiškų pareigų nesuteikė ir jie liko rezerviniais hierarchais nenumatytoms aplinkybėms, vis tiek tas žingsnis buvo laikomas nelegaliu. Tiesa, Romos kurija ir 1978 metais savo pontifikatą pradėjęs popiežius Jonas Paulius II rodė didelę pagarbą didžiajam tikėjimo ir vienybės su apaštalo šv. Petro įpėdiniu išpažinėjui, 18 metų sovietinių lagerių nelaisvę patyrusiam kardinolui J. Slypijui. Todėl slapta ir kanoninėms nuostatoms prieštaraujanti trijų ukrainiečių vyskupų konsekracija buvo tylomis toleruojama (tarsi nieko neįvyko) ir sankcijų prieš kardinolą J. Slypijų bei naujuosius vyskupus nesiimta. Archimandritas (vyskupas) L. Husaras toliau dėstė Popiežiškajame Urbono universitete ir kardinolo J. Slypijaus įkurtame Romoje ukrainiečių katalikų universitete, rūpinosi studitų vienuolijos bendruomene visame pasaulyje, buvo studijuojančio ukrainiečių išeivių jaunimo dvasinis vadovas ir viešais pasisakymais gynė Ukrainoje komunistų pogrindyje (katakombose) likusios Bažnyčios teises. 1984 metais, mirus kardinolui J. Slypijui, jo įpėdiniu vis dar tremtyje Romoje tapo metropolitas Myroslavas Ivanas Liubačivskis, kurį popiežius Jonas Paulius II 1986-aisiais pakėlė kardinolu. Tai irgi reiškė Ukrainos Rytų katalikų bylos palaikymą. Naujasis Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios, vis dar viešai veikusios tik išeivijoje, vadovas kardinolas M. Liubačivskis paskyrė archimandritą (vyskupą) L. Husarą savo kancleriu, taigi jis tapo artimiausiu pagalbininku, nors jo vyskupystė dar liko viešai nepripažinta. Prasidėjus vadinamajai perestroikai ir palaipsniui vykstant komunistinės sistemos Rytų Europoje byrėjimui, 1989 metų pabaigoje po popiežiaus Jono Pauliaus II susitikimo su Sovietų Sąjungos lyderiu Michailu Gorbačiovu buvo nuspręsta grąžinti Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčiai laisvę. 1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai ir Ukrainai atgavus nepriklausomybę, kardinolas M. Liubačivskis sugrįžo į Lvovą, pradėjo intensyvų Bažnyčios atkūrimą iš Maskvos patriarchato atgautose bendruomenėse ir šventovėse. Išskirtiniai įvykiai ir sprendimai Į savo gimtinę, po beveik 50 metų tremties 1993-iaisiais sugrįžo ir vis dar nepripažintas vyskupas L. Husaras, kuris iš Romos į Ternopolį perkėlė studitų vienuolyno bendruomenę. Jis toliau aktyviai darbavosi sielovadoje, ypač bendraudamas su studentišku jaunimu ir intelektualais, buvo atsikūrusios Lvovo kunigų seminarijos dvasinis vadovas. Ukrainiečių, Rytų Katalikų Vyskupų Sinodas 1995 m. įsteigė savosios Bažnyčios dieceziją (egzarchatą) sostinėje Kijeve ir jos pirmuoju egzarchu paskyrė L. Husarą. Šį sprendimą 1996 metais patvirtino popiežius Jonas Paulius II ir tokiu būdu L. Husaro vyskupystė buvo pripažinta praėjus net 19 metų nuo jo konsekracijos! Paskirtas Ukrainos sostinės ganytoju vyskupas L. Husaras integravosi į savo šalies ne tik bažnytinį, bet ir visuomeninį gyvenimą, atsisakė turėtos JAV pilietybės, tapo gimtosios Ukrainos piliečiu. Silpnėjant didžiojo arkivyskupo M. Liubačivskio sveikatai, vyskupas L. Husaras faktiškai perėmė vadovavimą Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčiai, tapo popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtuoju apaštaliniu administratoriumi, o 2001 metų sausį buvo Sinodo išrinktas jau mirusio kardinolo M. Liubačivskio įpėdiniu, Lvovo didžiuoju arkivyskupu. Tai patvirtindamas popiežius Jonas Paulius II po kelių savaičių 2001 metų vasario 21 dienos konsistorijoje didįjį arkivyskupą L. Husarą pakėlė kardinolu. Tų pačių metų birželį Popiežius atliko istorinį apaštalinį vizitą į nepriklausomą Ukrainą, nepaisant Maskvos patriarchato protestų, kad vyksta, neva, į Rusijos Stačiatikių Bažnyčios kanoninę teritoriją. Šventasis Tėvas dalyvavo kardinolo L. Husaro vadovautose Rytų apeigų liturgijos apeigose ir beatifikavo daugiau kaip 20 ukrainiečių katalikų, sovietinio režimo kankinių. Tai buvo tikras Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios nuopelnų pripažinimas ištikimame vienybės su Roma liudijime, nepaisant sunkių kankinystės išbandymų ateistinio komunizmo sąlygomis. Kitu istoriniu įvykiu reikėtų laikyti kardinolo L. Husaro sprendimą 2005 metais perkelti savąjį didžiojo vyskupo sostą iš Lvovo į sostinę Kijevą. Ten buvo pastatyta nauja Kristaus Prisikėlimo patriarchalinė katedra. Taigi buvo patvirtinta, kad Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčia nėra regioninė, bet apima visą šalį, nors dauguma jos tikinčiųjų gyvena vakarinėse gubernijose. Trečiuoju istoriniu kardinolo L. Husaro vadovavimo Ukrainos Bažnyčiai įvykiu reikėtų laikyti jo paties sprendimą atsistatydinti iš didžiojo arkivyskupo pareigų 2011 metų vasario 10 dieną dėl pablogėjusios sveikatos. Kaip žinia, Rytų Katalikų Bažnyčia yra savarankiška tik visiškoje vienybėje su Roma ir turi patriarchato teises. Todėl jos vadovo atsistatydinimas nėra privalomas (panašiai kaip Popiežiaus) ir vyriausi arkivyskupai eina savo pareigas iki gyvenimo pabaigos. Tačiau kardinolas L. Husaras dėl vis blogėjančio regėjimo, nepaisant atliktų operacijų, liturginėms apeigoms galėjo vadovauti tik iš atminties, kadangi Mišiolo skaitymas jau nebuvo įmanomas, priėmė ryžtingą sprendimą dėl atsistatydinimo. Popiežius Benediktas XVI, kuris pats po poros metų pasekė šiuo pavyzdžiu, 2011 metų kovo 25 dieną patvirtino naujo didžiojo arkivyskupo Sviatoslavo Ševčiuko išrinkimą Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios vyskupu Sinode. Kaip jau minėta apžvelgtame popiežiaus Pranciškaus atsisveikinimo laiške, ir tapęs emeritu kardinolas L. Husaras liko svarbiausiu savo tautos moraliniu autoritetu, per pastarąsias politines permainas dar drąsiau pasisakydavo pilietiniais ir socialiniais klausimais, vienydamas visų Ukrainos Bažnyčių balsą valstybės gynimui Rusijos agresijos akivaizdoje bei visapusiškam atsinaujinimui. Kardinolo L. Husaro laidotuvių dieną, birželio 9-ąją, nacionaliniame dienraštyje Ukrainska pravda buvo publikuotas paskutinis, nuo 2011 metų reguliariai spausdinamas šio ganytojo komentaras. Užbaigdamas jį kardinolas L. Husaras pripažino, kad dabar iškeliama gausybė siūlymų dėl to, kaip stiprinti valstybę, kokios tam reikalingos reformos. Be abejonės, mums reikia išmintingai ir teisingai organizuoti mūsų visuomeninį gyvenimą, pažymi garbingasis hierarchas. Tačiau nepakanka tik išvardyti problemų sprendimo būdus, kokie protingi ir efektyvūs jie bebūtų, kiekvienas privalo pagal savo užduotis ir galimybes konkrečiu būdu įgyvendinti tai, kas padėtų garantuoti gerovę valstybės, kokia turėtų būti mūsų brangioji Ukraina. Mūsų, gerai išauklėtų tautos sūnų ir dukterų, praktiniai siekiai, ne vien tik svajonės turi būti nuoseklus ir dievobaimingas įnašas į bendrosios gerovės kūrimą. Moralinis tautos autoritetas Kardinolo L. Husaro nuopelnai ukrainiečių tautos gaivinimui ir stiprinimui buvo pripažinti jam 2008 metais minint 75-ąsias gyvenimo metines ir įteikiant aukščiausią valstybinį apdovanojimą Kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo ordiną. Ukrainos prezidentas Petras Porošenka kartu su žmona Nina, birželio 4 dieną asmeniškai aplankęs Kristaus Prisikėlimo katedroje pašarvotus kardinolo L. Husaro palaikus, pripažino jo išskirtinius nuopelnus Bažnyčiai, tautai ir valstybei, ginant ukrainiečių laisvę, valstybinį suverenumą ir teritorinį vientisumą. Kiekvienam jis rasdavo padrąsinančių žodžių pokalbiuose ir susitikimuose. Nepaisant fizinio silpnumo, iš jo sklido dvasinė galia ir didžiulis optimizmas, sakė valstybės vadovas. Tvirtai tikiu, kad dabar, jam nuėjus pas Dievą, jo malda už Ukrainą, už ukrainiečių tautą, už visų mūsų ateitį bus dar veiksmingesnė. Svarbiausias kardinolo L. Husaro rūpestis visada buvo Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčia, kuriai jis paskyrė visą savo gyvenimą. Dar neseniai, balandžio 2 dieną, Kijevo patriarchalinėje katedroje iškilmingai minint 40-ąsias jo vyskupystės metines, žymusis hierarchas, prisiminęs persekiojimų metus ir pasiaukojantį jų išgyvenimą, kalbėjo: Baisiųjų persekiojimų laikas praėjo, bet mums visada lieka ta pati užduotis ir rūpestis, kad mūsų Bažnyčia, pilnąja to žodžio prasme, būtų ta Bažnyčia, kurioje mylimas ir šlovinamas Viešpats Dievas ir kurioje visi pasirengę tarnauti vieni kitiems. Savo pirmtakų vardu noriu paprašyti: melskitės, rūpinkitės, kad mūsų Bažnyčia gyvuotų, stiprėtų, garbintų Dievą ir tarnautų savo tautai. Nuotraukos iš Ugcc.ua
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |