Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Žaizdos

Oratorija monsinjorui Alfonsui Svarinskui

Povilas Šimkavičius

Renginio dalyviai dvasininkai (iš kairės): vysk. Jonas Kauneckas, kan. Gvidonas Dovidaitis, kun. Vaclovas Stakėnas, arkiv. Sigitas Tamkevičius, kun. Alvydas Vaitkevičius

Birželio 12 dieną Vilniaus rotušėje pagerbtas ginkluotos pokario rezistencijos dalyvio, politinio kalinio, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nario, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjo, Atkuriamojo Seimo nario monsinjoro Alfonso Svarinsko ir Lietuvos partizanų atminimas. Gausiai susirinkę vakaro dalyviai pirmą kartą išgirdo Lietuvos nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Algirdo Martinaičio oratorijos „Himnas Meilei“, skirtos mons. A. Svarinskui atminti, dalį. Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje aukotos šv. Mišios už mons. A. Svarinską.

Monsinjoro asmenybei abejingų nebuvo

Iškilmingą renginį pradėjo ilgametis mons. A. Svarinsko bendražygis, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Jis minėjo Donato Stakišaičio ir Linos Šulcienės parengtą pirmąją atsiminimų knygą apie mons. A. Svarinską „Nepataisomasis. Vardan Dievo, Tėvynės ir Laisvės“, kurioje pasigedo atsiminimų tų žmonių, kurie buvo nepatenkinti A. Svarinsku, griežtai pasisakydavo prieš jį ir labai kritikuodavo. Vyskupas sakė, kad A. Svarinsko asmenybei abejingų nebuvo. Vieni už jį galvą guldė, net jeigu ir klaidų padarydavo, o kiti jį kritikuodavo ir sakydavo, kad viskas per daug aštru. Taip yra ir su partizanais, vieni juos vadina didvyriais, o kiti – banditais. „Kodėl su partizanais ir su Svarinsku buvo greta tie vardai. Vienas dalykas, jų buvo tokių ir tokių. Ir ką kaltinti dėl kai kurių partizanų virsmo į išdavikus ir smogikus klausia Juozas Prapiestis savo knygoje „Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant“. Jo knygos herojus klausia, kas tie vyrai, vienas vabalo neužmina, o kitas žmogų užmuša. Gal kokia Viešpaties klaida? Juk viskas Viešpaties valioje“, – tęsė pasakojimą vysk. J. Kauneckas. Paaiškindamas okupanto tikslus vyskupas pasikliovė J. Prapiesčio tyrinėjimais ir analize: „Pagrindinis tikslas buvo ne partizanų sunaikinimas, bet pasiekti, kad partizanas, tėvynės kilnios žmonių gynėjas, būtų paverstas žmonių galvose plėšiku, banditu“.

Valstybės kūrėjai

Atminimo lenta Vasario 16-osios Akto signatarui

Grupė kauniečių prie atminimo lentos Vladui Mironui

Birželio 15 dieną Kaune, ant pastato Laisvės al. 53, atidengta atminimo lenta Vasario 16-osios Akto signatarui, Lietuvos ministrui pirmininkui (XVIII ir XIX Vyriausybėse) ir sovietinių represijų aukai kun. Vladui Mironui (1880–1904–1953) atminti. Šiame name jis gyveno ir dirbo. Atminimo lentą pašventino Kauno Šv. Jurgio konvento gvardijonas br. kun. dr. Paulius Saulius Bytautas OFM. Mintimis apie V. Mironą bei Okupacijos ir genocido dienos reikšmę dalinosi Kauno miesto garbės pilietė, Kauno miesto savivaldybės narė dr. Jūratė Elena Norvaišienė, buvęs Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno skyriaus narys, istorikas Algirdas Markūnas bei sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d. liudininkas, Kovo 11-osios gatvės bendrijos narys Povilas Andriuškevičius. Kauno pilietinio bendruomenės centro „Dainava“ ansamblis „Brydė“ atliko keletą lietuvių liaudies dainų.

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Blogio imperija nugalima

(Tęsinys. Pradžia nr. 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24)

Arkivyskupas Teofilius Matulionis sovietinėje tremtyje Birštone 1957 m. Teofiliaus Pilkos nuotrauka

1947 m. kovo 27 d. vėl atnaujintas vyskupo Teofiliaus Matulionio tardymas, prasidėjęs 21 valandą ir baigęsis 24 valandą, vyko dėl lyg ir ne visai sudėtingo klausimo, jau ankstesniame tardyme nagrinėto. Buvo aiškinamasi dėl 1944 metų birželį planuoto, bet taip ir neįvykusio 2-ojo Eucharistinio kongreso. Tačiau ir šį kartą kaip ir per ankstesnius tardymus net ir paprastais klausimais buvo daromas psichologinis ir bauginamasis spaudimas. Saugumiečiui Golicynui knietėjo kuo daugiau išsiaiškinti apie sveikinimo Popiežiui laišką, kuris būtų buvęs pasirašytas visų tikinčiųjų Lietuvos katalikų vardu. Todėl pirmasis klausimas – kam buvo pavesta parengti sveikinimo laiško Popiežiui projektą. Tardomasis vysk. Matulionis atsakė, kad laiško projektą buvo pavesta parengti vyskupui Padolskiui, vyskupų konferencijos metu ėjusiam sekretoriaus pareigas.