|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Monsinjoras Rolandas Makrickas: Kur bebūčiau, visada traukia gimtoji šalis
Neseniai Vašingtono lietuvių bendruomenė Jungtinėse Amerikos Valstijose į naują tarnybos vietą Gabono Respubliką Afrikoje išlydėjo Vatikano nunciatūroje dirbusį lietuvį monsinjorą Rolandą Makricką. Lietuvių mokykla Vašingtone, kurioje monsinjoras buvo dažnas svečias, išnaudojo galimybę plačiau jį pakalbinti. Mons. R. Makricką kalbina Lietuvių mokyklos Vašingtone 10 klasės mokinys Tomas SUJETA. Kokia buvo Jūsų šeima, kurioje užaugote? Kas skatino ir kodėl pasirinkote kunigystę? Augau religingoje šeimoje, kur buvo mokoma tikėjimo tiesų ir sekmadienio Mišių lankymas buvo įprastas ir natūralus dalykas, nepaisant buvusios tarybinių laikų kritikos ir keistų varžymų. Būdamas 9 metų, pradėjau patarnauti Mišiose, tai ir buvo man suteikta galimybė geriau pažinti tikėjimą bei Bažnyčios gyvenimą ir liturgiją ir paskatino rinktis dvasininko kelią. Kaip patarnautojas Mišiose išmokau ne vien tinkamai sekti Mišių eigą, bet ir supratau jų reikšmę, prasmę bei istoriją. Tuo laiku Biržų bažnyčioje dirbę kunigai man ir kitiems patarnautojams paaiškindavo, kokia bažnytinių švenčių prasmė, kad tai nėra vien apeigų ar maldų atlikimas, bet ir Jėzaus gyvenimo įvykių prisiminimas, mūsų gyvenimo sąsajos su jais. Krikščionis yra Jėzaus sekėjas, tad būti tikru krikščionimi pirmiausia reiškia pažinti Jėzų, jo gyvenimą ir stengtis gyventi pagal jo pavyzdį. Gilesnis Jėzaus gyvenimo pažinimas per Bažnyčią ir įsijungimas į jos liturginį gyvenimą paskatino mane siekti kunigystės, nes mačiau, kad tai be galo svarbi pagalba ir tarnystė žmonėms. Ir dar jaučiau vidinį įsitikinimą, kad tai yra man, todėl negalėjau nepaklausyti vidinio balso, nepaisant visų galimų sunkumų. Ar tikite, kad Dievas visada su Jumis, ypač sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis? Be jokios abejonės, tikiu Dievo buvimu visose gyvenimo situacijose, net ir tada, kai suklystu ar būna sunku. Dievas žmogui, vieninteliam iš visų kūrinių, yra davęs protą, tad bet kokios gyvenimo situacijos su išmintimi ir teisingumu gali būti išspręstos tinkamai. Būtų klaidinga galvoti, kad Dievas kaip koks mūsų tarnas tiesiogiai imtųsi tvarkyti mūsų reikalus ir saugoti mus nuo visų pavojų, kai tik mes jo prašome. Dievas suteikia išminties ir savo malonės, tad tikintis žmogus su tinkamai išsiugdyta sąžine ir sąmone turi vertinti ir spręsti gyvenimo problemas bei kurti gyvenimą teisingai ir kūrybingai. Sunkumai yra ne Dievo buvimo patikrinimas, bet mūsų pačių dvasinės stiprybės ir gebėjimo teisingai ir garbingai elgtis ne siekiant naudos, ne vedovaujantis emocijomis, bet dėl bendro gėrio ir tiesos. Dievo buvimas su žmogumi yra mūsų tikėjimo esmė ir didžioji Kalėdų žinia Dievas tapo žmogumi, kad augtų, gyventų, džiaugtųsi ir kentėtų kartu su žmonėmis ir už juos. Nė vienoje pasaulio religijoje, išskyrus krikščionybę, nėra tokio atvejo, kad Dievas pasiaukotų už žmones, bet žmonės aukodavosi ir buvo aukojami dievams. Patyriau, kaip Dievas mane vedė ir globojo patarimais, pavyzdžiais ir įkvėpimu, davė galimybę bendrauti su gerais žmonėmis. Ar turite viltį, gal svajonę, kad tapsite vyskupu? Mano svajonės ir viltys tikrai nėra apie vyskupystę. Ir tuojau paaiškinsiu, kodėl. Aspiracija būti kuo aukštesniu vadovu visai natūrali bet kokioje pasaulietinėje organizacijoje ar versle, kur vadinamasis kopimas karjeros laiptais yra įprastas ir natūralus dalykas. Bažnyčioje taip nėra ar bent jau taip neturėtų būti. Kiekvieno kunigo gyvenimas yra tarnystė Dievui ir žmonėms, todėl Bažnyčios vyresnieji paskiria kunigus vienai ar kitai tarnystei pagal reikalingas savybes ar sugebėjimus. Mano didžioji svajonė ir noras yra tinkamai atlikti patikėtas kunigo pareigas, kurias man paveda Bažnyčia ir kurias matau reikalingas atlikti pagal savo pašaukimą ir tikinčiųjų poreikius. Kiekvieną kartą, kai gaunu naują paskyrimą, negalvoju, kur jis bus ar koks jis bus, bet mąstau, ką naujo reikės išmokti ir kaip pasiruošti, kad galėčiau tinkamai atlikti savo pareigas bei būčiau naudingas žmonėms. Vidinį džiaugsmą, pasitenkinimą ir net gyvenimo laimę atneša ne užimamų postų svarba, bet buvimas ten, kur skirta, ir pasišventimas mylimam darbui ( ). Papasakokite apie savo studijas. Ar buvo sunkumų? Ar studijuojant vis stiprėjo tikėjimas? Kas buvo įdomiausia? Kokia disciplina (mokslas) buvo sudėtingiausia? Kas stebino? Kokie iššūkiai? Ko turėjote atisakyti, kad eitumėte Dievo keliu? Studijas pradėjau Kauno kunigų seminarijoje iš karto baigęs vidurinę mokyklą 1990 metais. Tuo laiku jau buvo galima laisvai stoti į seminariją be jokių valdžios varžymų ir apribojimų, kaip būdavo anksčiau. Atgimimo metais buvo daug naujovių, o Kauno seminarijoje pradėjo lankytis bei dėstyti profesoriai iš įvairių pasaulio kraštų. Atsivėrė daug pilnesnis Bažnyčios supratimas, Lietuvoje visur buvo galima laisvai kalbėti apie tikėjimą, mokyti vaikus tikybos, rengti susitikimus bei stovyklas jaunimui. Po pirmųjų filosofijos metų Kauno seminarijoje su keturiolika kitų seminaristų buvau išsiųstas studijuoti į Romą, kur prasidėjo dar intensyvesnės ir sudėtingesnės studijos bei pasirengimas kunigystei. Romoje studijavau filosofiją ir teologiją, o po kunigystės šventimų 1996 metais ir penkerių darbo metų Vilniuje vėl grįžęs į Romą, baigiau Bažnyčios istorijos, bažnytinės teisės bei bažnytinės diplomatijos mokslus. Sunkiausia buvo ne patys mokslai, nes dėstytojai buvo geranoriški ir aplinka įkvepianti, bet nauja kalba, nes atvykau į Romą nemokėdamas italų kalbos, bet greitai ją išmokau. Kiekviena bažnytinio mokslo sritis man buvo svarbi ir daug davė, bet labiausiai patiko Bažnyčios istorija. Šioms studijoms ir skyriau daugiausiai laiko bei pastangų. Teko ne tik praleisti daug laiko bibliotekoje, bet ir prie senųjų rankraščių Vatikano slaptajame archyve, kur rinkau medžiagą ir apie Lietuvos valstybės atsikūrimą po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 metais. Istorija man patiko todėl, kad ji padėjo geriau suprasti ir vertinti dabar pasaulyje vykstančius įvykius bei reiškinius ir tikėjimo bei Bažnyčios santykį su visuomene. Bažnyčioje per ilgą jos istoriją yra įvykę daug pokyčių ir jos sukaupta ilgametė patirtis mane visada žavėjo ir iki šiol tebežavi. Meilė istorijai man padėjo dar stipriau pamilti Bažnyčią ir tarnystę jai. Tikėjimui reikalingas mokslas, nes tai nėra vien maldų kalbėjimas ar pagerintas mandagumas ir etiškas elgesys su žmonėmis. Dievas yra davęs žmogui protą suvokti Dievą kaip tikrąją tiesą, kuri mums suteikia tikrą bei gilų pasaulio ir mūsų pačių supratimą. Evangelijose dažnai randame apibūdinimą teisus žmogus. Tai tikintis žmogus, kuris vadovaujasi Dievo tiesa savo kasdieniame gyvenime, apsispręsdamas ir ką nors pasirinkdamas. Ar galima Jūsų tarnystę vadinti darbu? Mes, žvelgdami į Jus, esantį visada altoriaus fone, jaučiame šventę. Jūs visada liturginiais rūbais; giesmės, vargonų gausmas, kartais tyla Kaip pats vertinate? Kunigo gyvenimas tikrai nėra tik darbas bažnyčioje ir vien vadovavimas maldoms ar Mišių aukojimas, bet ir rūpinimasis kitais už bažnyčios ir parapijos ribų. Kunigas dirba kaip ir visi žmonės, tik darbas šiek tiek kitoks, nes susijęs su dvasiniais dalykais, todėl kartais vengiama sakyti, kad tai darbas. Galbūt pats teisingiausiais žodis, apibūdinantis kunigo veiklą, būtų tarnystė, nes mūsų pašaukimas būti Dievo tarnais žmonėms. Tai, ką darome, nėra iš mūsų pačių, bet Dievo per Bažnyčią mums, paprastiems žmonėms, patikėta misija. Mes esame tik jos vykdytojai, bet ne išradėjai ar kūrėjai. Nors šiais laikais žodis tarnas nėra populiarus, bet tarnystė yra dieviška dorybė, nes ir pats Jėzus atėjo į pasaulį tarnauti žmonėms ir savo gyvybę už juos atiduoti. Liturgijoje, kurią švenčiame sekmadieniais (ar kitomis dienomis), yra iškilmingi ir gražūs maldos momentai, skirti atnaujinti mūsų ištikimybę Dievui bei pakelti mūsų širdis arčiau prie Dievo, tad liturginiai momentai turi būti nuoširdūs ir gražūs, nes tai darome visų pirma dėl Dievo, kad jam padėkotume, o tai mus praturtina ir daro žmonėmis, dvasingesniais ir kilnesniais. Bažnyčiose sukurtas menas, liturginiai rūbai ir giesmės yra tam, kad padėtų mums įsijausti į mūsų maldą Dievui ir įsiklausyti į jo žodžius Šventajame Rašte. Todėl visada stengiuosi, kad Mišių liturgija būtų tinkamai paruošta. Džiugu, kad mūsų misijos Vašingtone Mišiose kai kurie lituanistinių mokyklų mokiniai noriai ateina patarnauti bei padeda joms tinkamai pasiruošti. Jūs auklėjate savo pavyzdžiu. Mes niekada negirdėjome, kad pamoksluose moralizuotumėte, ką nors peiktumėte ar pabartumėte. Tai teisingiausia sielovados ugdymo metodika? Esu tos nuomonės, kad Mišių pamokslas turi būti to sekmadienio Švento Rašto skaitinių aiškinimas ir parodymas, kad tos amžinos tikėjimo tiesos yra gyvos mūsų gyvenime arba kartais nėra gyvos, tada jas reikia prikelti ir atnaujinti. Reikia dažnai naujai susižavėti Jėzaus mokymo grožiu ir Evangelijos tiesa. Žmonės patys žino savo klaidas ir netobulumus, tad gali lengvai stoti į akistatą su tiesa ir save vertinti, jei tiesa yra teisingai, įtaigiai ir aiškiai pristatoma. Bažnyčia per savo kunigus bei katechetus turi mokyti ir patarti, o kartais ir taisyti matomas klaidas tiek visuomenės, tiek asmeniniame tikinčiųjų gyvenime. Tai, manau, tinkamiausia daryti ne viešai, bet daugiau per asmeninius pokalbius. Išpažintis yra sakramentas, kuris padeda mums augti ir apvalyti ne vien savo sąžinę, bet ir sąmonę nuo daugybės netobulumų. Ar skiriasi Jūsų veikla JAV nuo veiklos kitose šalyse? Nors Katalikų Bažnyčios mokslas yra tas pats visame pasaulyje, tačiau kiekvienoje šalyje vietinė Bažnyčia turi ir savų tradicijų bei kultūrinių formų, kuriomis veikia. Kiekvienoje šalyje buvo ir kitoks darbo pobūdis, nes skiriasi šalių kultūra, kalba, socialinis gyvenimas bei Bažnyčios padėtis. Nunciatūroje JAV darbas daugiau susijęs su naujų vyskupų skyrimo parengimu į įvairias šalies vyskupijas. Tačiau buvo ir ypatingų įvykių, prie kurių teko prisidėti. Reikšmingiausias per šiuos trejus su puse darbo metų pirmoji popiežiaus Pranciškaus kelionė į Šiaurės Ameriką 2015 metų rugsėjo pabaigoje. Kitose šalyse buvo daugiau ekumeninės ar karitatyvinės veiklos, tačiau visose šalyse, kur dirbau, savo laisvą laiką skirdavau lietuvių sielovados reikalams. Jūsų pareigos Nunciatūroje, tarnystė prie altoriaus, darbas Vatikane ir yra gal dar daugiau, ko mes nežinome. Kas Jūs esate labiausiai: diplomatas, kunigas, psichologas, administratorius?.. Visų pirma esu kunigas. Galbūt ir sunku įsivaizduoti, bet Bažnyčios diplomatija remiasi Evangelijos tiesomis. Mūsų tikslas palaikyti ir tarptautiniu lygiu skatinti pagarbą žmogui, kaip Dievo kūriniui, taiką pasaulyje tarp tautų, sugyvenimą tarp skirtingų religijų bei pagarbą gamtai. Tiek dvišaliuose santykiuose, tiek tarptautinių organizacijų mastu šias evangelines nuostatas Šventasis Sostas siekia nuolat pabrėžti ir ginti diplomatinėmis ir politinėmis priemonėmis. Labai akivaizdu, kad šioje tarnystėje reikia ir psichologijos, administravimo žinių, o ypač sveikos nuovokos, bet tai tik priemonės pasiekti norimą tikslą. Bažnyčios diplomatijos esmė ir pagrindinis principas yra tiesos ieškojimas spendžiant esminius žmonijos ir žmogaus gyvenimo klausimus, o ne kariniai ar ekonominiai svertai. Dėl šios priežasties istorijoje yra buvę nemažai atvejų, kai Bažnyčios diplomatijos buvo prašoma tarpininkauti, sprendžiant atskirų šalių konfliktus. Tai patvirtina ir neseniai atkurti Amerikos ir Kubos diplomatiniai santykiai. Koks Jūsų laisvalaikis? Ar iš viso turite laisvo laiko? Kokią literatūrą skaitote? Kokia sporto šaka domitės? Nors laisvalaikio nėra daug, tačiau jį stengiuosi išnaudoti knygų skaitymui istorinėmis bei dvasinėmis temomis, istorinių vietų lankymui. Mėgstu žaisti stalo tenisą bei krepšinį. Be to, aš, kaip istorikas, domiuosi senomis knygomis bei žemėlapiais. Tokie yra mano pomėgiai. Ko labiausiai pasiilgstate? Kur bebūčiau, visada traukia gimtoji šalis, nes tai svarbi mūsų gyvenimo ir tapatybės dalis, kurios niekas negali pakeisti. Žemė, anot Viktorijos Daujotytės, kurią pereiname pirmaisiais savo gyvenimo žingsniais, turi ypatingą trauką. Didžiąją savo atostogų dalį praleidžiu Lietuvoje, nors stengiuosi nuvykti ir pažinti kitas šalis.Visada pasiilgstu lietuviškos duonos. Kokia Jūsų nuomonė apie Vašingtono apylinkių lietuvių bendruomenę? Apie mokyklų veiklą? Ką patartumėte? Vašingtono lietuvių bendruomenė man labai patinka, nes randu didelę gyvenimo patirtį sukaupusių ir daug įvairiose srityse pasiekusių žmonių. Sutinku žmonių su skirtingais požiūriais visuomeniniais, politiniais ir bažnytiniais klausimais, bet kartu ir jaučiu, kaip bendros tautinės ir religinės šaknys bei paprastas žmogiškumas daugelį vienija. Tai liudija neseniai įvykusi lietuvių tautinių šokių šventė Baltimorėje ir Šiluvos koplyčios Vašingtone 50 metų jubiliejus. Ši bendruomenės įvairovė atsispindi ir abiejose lituanistinėse mokyklose. Jose mokosi skirtingų kartų lietuvių vaikai, siekdami to paties tikslo tėvų gimtosios kalbos ir kultūros pažinimo. Pastebiu, kad šalia tradicinių kalbos lavinimo pamokų vienoje mokykloje stengiamasi daugiau įjungti į teatrinę veiklą, o kitoje didesnis dėmesys skiriamas muzikinei išraiškai. Esu dėkingas, kad ir mokytojai, ir mokiniai mane geranoriškai priėmė ir padovanojo daug įsimintinų bei šviesių akimirkų. Linkėčiau, kad abi mokyklos būtų visada gyva visos Vašingtono ir apylinkių bendruomenės dalis. Visų indėlis yra svarbus bei reikalingas vaikams, nes augdami gali mokytis pagarbos ir bendravimo. Esame Jums už viską dėkingi: už suteiktą Pirmąją Komuniją, už Sutvirtinimo sakramentą, už šv. Mišias, aukotas kiekvieną mėnesį, už galimybę tarnauti šv. Mišiose, būti arčiau Dievo, už lankymąsi mūsų mokyklų šventėse, už gerą žodį, už padrąsinimą, už namų pašventinimą. Dėkoju už prasmingą pokalbį. Mes pasiilgsime Dievo žodžio, tariamo Jūsų lūpomis. Linkime Jums geros nuotaikos ir prasmingų darbų. Draugas (Čikaga, JAV), 2017 01 28, nr. 11.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |