2017 m. rugpjūčio 18 d.
Nr. 31 (2247)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

„Kryptis Lietuva“ – susirūpinimo ir veiklos regimybė

Kur

Vyriausybės tinklapis 2017 m. liepos 20 d. paskelbė, kad Vyriausybės kanceliarija organizuoja apdovanojimus „Kryptis Lietuva“ ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis užsienio lietuviai skatinami sugrįžti ir dirbti Lietuvoje arba jiems padedama lengviau integruotis sugrįžus po daugelio metų, praleistų svetur. Apdovanojimuose kviečiamos dalyvauti biudžetinės ir viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, verslo įmonės ir privatūs asmenys.

Bendrauju su išvykusia į JAV asmenybe, kuri, kiek man žinoma, ten dirba grynai Lietuvai naudingą darbą ir tik mažą savo laiko dalį skiria darbui buities reikmėms tenkinti. Kadangi ją domina reikalai Lietuvoje, jai pasiunčiau mūsų Vyriausybės kanceliarijos projektą „Kryptis Lietuva“.

Pasirodo, pasiųsta žinia smogiau jai į paširdžius, nes sulaukiau tokio atsakymo:

„Ačiū už informaciją. Keliolika minučių nerimavau, ar atsakyti Jums, ar vyriausybei, ar iš viso šitą laišką ištrinti. Mano darbo grafikas labiau negu pilnas ir jau daug ką darau miego sąskaita.

Pasisakysiu.

Perskaičius, mane išpylė prakaitas. Kas ir kada vyriausybėje ir valstybės galvų lygyje supras, kad visos šios iniciatyvos „sudarančios spec. sąlygas diasporai grįžti“ yra ne kas kita, kaip tautos kiršinimas. Bolševikai per okupaciją kai pradėjo, tai dar nebuvo sustoję aiškinti, kad diaspora yra išdavikai, ir tai yra pasėta tautos pasąmonėje ir toliau laistoma. Argi nėra aišku, kad bet kuriam galą su galu vos suduriančiam LT gyventojui tokios iniciatyvos yra kaip spjūvis į veidą. Kodėl tam, kuris galėjo išvažiuoti ir atsistoti ant kojų, sudaromos spec. sąlygos, o tam, kuris negalėjo išvažiuoti (dėl sergančių tėvų ar mažų vaikų) ne tik nebuvo žmogiškų sąlygų gyventi, bet ir jis vėl tampa mažiau reikšmingas... Spjūvis į veidą yra ir man, gyvenančiai diasporoje, būtent dėl vienos priežasties, kad ši iniciatyva bolševikiškai nematomai ir nekaltai sudaro sąlygas LT gyventojui nekęsti manęs ir kerta per švenčiausią tautos dalyką –  žmogiškus santykius...

O kur Vyriausybės konkursas: „Vyriausybė skelbia apdovanojimus „Kryptis LIETUVA“ ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis LIETUVOS GYVENTOJAI skatinami NEEMIGRUOTI ir LIKTI dirbti Lietuvoje ir jiems padeda lengviau suprasti globalią ekonomiką ir persikvalifikuoti į geriau apmokamas specialybes“.

Atsakymas yra labai paprastas. Ką mes visi (Valstybėje ir Diasporoje) galėtume padaryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gerai, kad būtų vertinamas žmogus, kad būtų investuojama į žmogų (jo protą per švietimo sistemą), kaip į vienintelį lietuvių tautos turtą (Lietuva neturi naftos kraniuko), kad žmonės rinktųsi pačias inovatyviausias ir pažangiausias specialybes, būtų patys inovatyvūs, ir Lietuva galėtų konkuruoti pasaulinėje rinkoje, kad visiems užtektų duonos ir niekas iš Lietuvos nevažiuotų, jeigu susikrovė lagaminus, išsikrautų, o jeigu išvažiavo, sugrįžtų.

Ir dar:

– emigracija nėra nuotykis, tai yra didžiulė trauma tiek išvažiuojantiesiems, tiek pasiliekantiesiems, t.y. visai tautai;

– Lietuvai gyvybiškai reikalinga stipri diaspora – Atsarginė Lietuva. Visada buvo reikalinga, visada bus“.

Ką gi turėjau jai atsakyti?

Iš tikrųjų Amerika į negandas patekusiems lietuviams visais laikais buvo saugi pastogė ir ramybės uostas, prasigyvenimo, savo būties pagerinimo Lietuvoje šaltinis. Juk nuo raudonojo tvano pasitraukę lietuviai išliko, likę laisvėje be Tėvynės, ją nešiojo širdyse, įvairiais būdais veikė nepriklausomybės atgavimo kryptimi. Tik ne kokie neišmanėliai, o tikri Lietuvos priešai teigia, kad Smetona pabėgo, kad Lietuvos inteligentija be reikalo emigravo, tarsi kūjis virš jos galvos ir pjautuvas po kaklu nieko nereiškė; tai patvirtino tragiški čia likusių ministrų, karininkų bei eilinių karių ir iškilių civilių gyventojų likimai.

Atsakiau taip:

„Esu parašęs: „Kur lietuvis ar jo kapas, ten dalelė Lietuvos“. Todėl nesisielokite, Jūs esate dalelė Lietuvos.

Vyriausybė iš tikrųjų kurpia susirūpinimo ir veiklos regimybę, o iš tikrųjų kiršina čia pasilikusius ir išvykusius lietuvius, jokių pastangų užtvenkti bėgančią iš Lietuvos upę nededa. Girdi, patys susigrąžinkite, nes nebebus kas galėtų uždirbti jums pensijas.

Tiesioginiai procesai vyksta lengviau nei grįžtamieji: sudėti lengviau nei atimti, dauginti lengviau nei dalinti, eiti į priekį lengviau nei eiti atbulom, o yra procesų, grįžtamojo veiksmo neturinčių. Sprogus bombai, ją sudarančios medžiagos neišnyksta, tačiau jų surinkti jau neįmanoma.

Beveik tris dešimtmečius valdžios vartėsi ir tebesivarto pertekliuje, stebėjo sprogstančią emigracijos bombą tarsi linksmą fejerverką ir staiga ... „praregėjo“. Nematė lavininės emigracijos, žudymų ir savižudybių, neviltį malšinančiųjų alkoholiu“.

Nuo krypties rodyklės sukiojimo ten ar atgal, keleivis savo kelio krypties nebepakeis, nes „kas tik klausė kvailo vado, tas tikrai nelaimę rado“ („Apuoko ir asilo“ moralas). Ne kanceliarija premijomis už siūlymus „Grįžkit į Tėvynę“ turi manipuliuoti, o Vyriausybė turi išgirsti mano čia paminėtos „emigrantės“ balsą.

Teisi laiško autorė, kad paskelbtos iniciatyvos yra ne kas kitas kaip tautos kiršinimas. Nuo savęs pridursiu: kai blogai užmaskuotas skatinimas emigruoti, absurdiškas veiksmas sukelia atitinkamą atoveiksmį.

Algimantas Zolubas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija