Kova su korupcija moralinė pareiga
Popiežiaus ir Šventojo Sosto iniciatyvos organizuoto nusikalstamumo įveikimui
Mindaugas Buika
|
Popiežius Pranciškus ir Tarnavimo
integraliai žmogaus pažangai dikasterijos
vadovas kardinolas Piteris Turksonas
|
Konsultacijų grupės siūlymai Vienas iš ryškiausių popiežiaus Pranciškaus socialinio mokymo bruožų yra kvietimas į kovą su šiuolaikinę visuomenę persmelkusia korupcija bei įvairių formų organizuotu nusikalstamumu. Plėtojant šią svarbią iniciatyvą, kaip moralinį įpareigojimą siekiant taikos, pažangos ir teisingumo, rugpjūčio pradžioje buvo pranešta apie Vatikane įkurtos Tarptautinės konsultacijų grupės (TKG) dėl teisingumo įtvirtinimo kovoje su korupcija, organizuotu nusikalstamumu ir mafija konkrečių priemonių paieškoje. Tai birželio 15 dieną Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos surengtos pirmos konferencijos, kurioje įvairių šalių teisėsaugos institucijų darbuotojai, mokslininkai, Bažnyčios hierarchai, diplomatai, žiniasklaidos atstovai aptarė globalinę korupcijos problemą ir jos sąsajas su organizuotu nusikalstamumu, kaip skaudų socialinį reiškinį, rezultatas. Kaip aiškino minėtos dikasterijos prefektas kardinolas Piteris Turksonas (Peter Turkson), kova su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu yra ne tik teisėsaugos užduotis, bet pilietiškumo, socialinio stabilumo ir bendrosios gerovės klausimas. Todėl reikia sutelkti visas įmanomas politines ir pastoracines priemones to blogio įveikimui ir kuo platesnių kultūrinių, švietėjiškų, sielovadinių pastangų tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu. Tai turi išsiplėtoti į visuotinį sąžiningumo ir sąmoningumo sąjūdį, kurio pagrindinis motyvas turi būti aiškios moralinės ir etninės nuostatos. Atitinkami įstatymai ir tvirtas jų įgyvendinimas yra būtinas, tačiau reikia ryžtingai įveikti abejingumo ar netgi bejėgiškumo jausmą, nes tik taip įmanoma sėkmingai kovoti ir įveikti korupciją ir organizuotą nusikalstamumą, kaip socialinio gyvenimo netvarką.
|
Pavydas nepateisinamas
Kun. Vytenis Vaškelis
Biblija liudija, jog piktoji dvasia pirmuosius žmones sugundė nepaklusti Kūrėjui iš pavydo (plg. Pr 3, 17). Kadangi morališkai nupuolęs angelas šėtonas Rojuje turėjo šliužo pavidalą ir pelnytai jautė pažeminimo kartėlį, žiūrėdamas į Adomą ir Ievą, degė jiems neapykanta, nes jie buvo laimingi, o jis vertas amžino prakeikimo. Todėl, Dievui valdant visas situacijas, priešas ne veltui iš visų jėgų smogė melo durklu rafinuočiausiu būdu apgavo žmones, ir žmonijos istorija pasuko visiškai kita vaga... Pavydo blogis apnuodija žmogaus širdį, kai jis netinkamai save lygina su kitais. Dievo Sūnų kai kurie žydai vertino kritiškai, ir jų klausime slypėjo pavydo potekstė: Kaip gali dailidės sūnus daryti stebuklingus ženklus? (plg. Mt 13, 5455). Šv. Tomas Akvinietis rašė: Pavydas yra nuliūdimas matant kito gerovę.
|