|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kova su korupcija moralinė pareiga Popiežiaus ir Šventojo Sosto iniciatyvos organizuoto nusikalstamumo įveikimui Mindaugas Buika
Konsultacijų grupės siūlymai Vienas iš ryškiausių popiežiaus Pranciškaus socialinio mokymo bruožų yra kvietimas į kovą su šiuolaikinę visuomenę persmelkusia korupcija bei įvairių formų organizuotu nusikalstamumu. Plėtojant šią svarbią iniciatyvą, kaip moralinį įpareigojimą siekiant taikos, pažangos ir teisingumo, rugpjūčio pradžioje buvo pranešta apie Vatikane įkurtos Tarptautinės konsultacijų grupės (TKG) dėl teisingumo įtvirtinimo kovoje su korupcija, organizuotu nusikalstamumu ir mafija konkrečių priemonių paieškoje. Tai birželio 15 dieną Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos surengtos pirmos konferencijos, kurioje įvairių šalių teisėsaugos institucijų darbuotojai, mokslininkai, Bažnyčios hierarchai, diplomatai, žiniasklaidos atstovai aptarė globalinę korupcijos problemą ir jos sąsajas su organizuotu nusikalstamumu, kaip skaudų socialinį reiškinį, rezultatas. Kaip aiškino minėtos dikasterijos prefektas kardinolas Piteris Turksonas (Peter Turkson), kova su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu yra ne tik teisėsaugos užduotis, bet pilietiškumo, socialinio stabilumo ir bendrosios gerovės klausimas. Todėl reikia sutelkti visas įmanomas politines ir pastoracines priemones to blogio įveikimui ir kuo platesnių kultūrinių, švietėjiškų, sielovadinių pastangų tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu. Tai turi išsiplėtoti į visuotinį sąžiningumo ir sąmoningumo sąjūdį, kurio pagrindinis motyvas turi būti aiškios moralinės ir etninės nuostatos. Atitinkami įstatymai ir tvirtas jų įgyvendinimas yra būtinas, tačiau reikia ryžtingai įveikti abejingumo ar netgi bejėgiškumo jausmą, nes tik taip įmanoma sėkmingai kovoti ir įveikti korupciją ir organizuotą nusikalstamumą, kaip socialinio gyvenimo netvarką. Rugpjūčio pradžioje Vatikane paskelbtuose Tarptautinės konsultacijų grupės veiksmų planuose pirmiausia siūloma aiškiau apibrėžti korupcijos koncepciją ir kriminalines jos pasekmes. Tik tuomet bus galima kreiptis ir formuluoti atitinkamą viešąjį nusistatymą ir kurti tikrą teisingumo kultūrą. Visuomenė turi būti nuolat informuojama apie korupcijos faktus socialiniame, ekonominiame, kultūriniame, politiniame, instituciniame bei bažnytiniame gyvenime, skatinant teisinių priemonių taikymą. Yra būtina gilintis į korupcijos ir organizuoto nusikalstamumo istorines ir regionines aplinkybes, kurios yra labai įvairios. Reikia iškelti socialinio neteisingumo ir atskirties kontekstą, suteikiant balsą korupcijos ir organizuoto nusikalstamumo aukoms. Yra svarbu aiškiau pristatyti korupcijos ir organizuoto nusikalstamumo išgyvendinimo politinę ir pastoracinę viziją, siekiant demokratijos ir socialinio teisingumo, viešojo gyvenimo ir institucinės veiklos skaidrumo ir integralios pažangos idealų. Šiam tikslui reikia veiksmingiau pasitelkti sielovadininkus, visuomenininkus ir verslo atstovus, aptarti atitinkamas iniciatyvas susitikimuose, viešuosiuose debatuose, žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, švietimo ir studijų centruose, įkalinimo įstaigose, karitatyvinėse organizacijose. Socialinių problemų ištakos Stiprinant nepakantumą korupcijos blogiui, reikia sutvirtinti nuostatą, kad neverti pasitikėjimo asmenys ar institucijos, kur įsivyrauja privilegijų, išimčių palankumo siekimas įvairiais sandėriais ar net nelegaliais būdais. Švietėjiškomis ir informacinėmis pastangomis būtina kurti laisvės ir teisingumo mentalitetą, pirmenybę teikiant bendrosios gerovės siekiams. Įprastomis sąlygomis korupcijos pasekmės nėra lengvai ir iš karto pažįstamos, o kartais nesuvokiama, kad korupcija yra nusikalstamumo prielaida. Štai kodėl yra būtina atskleisti, kaip toje socialinėje aplinkoje, kurioje vyrauja korupcija, susiduriama ir su organizuoto nusikalstamumo faktais, pradedant nuo moralinio konkretaus žmogaus nuosmukio. Kaip tik birželio 15 dienos konferencijos proga paskelbtos kardinolo P. Turksono knygos Korozija. Korupcijos įveikimas Bažnyčioje ir visuomenėje pratarmėje, popiežius Pranciškus gana išsamiai aptaria asmens vidinės būsenos santykį su korupcijos kilme. Jis primena, kad korupcijos sąvoka (lot. k. corruptio reiškia sugedimą), nurodo tiek atskiro žmogaus būklės iširimą, trūkinėjimą, tiek ir socialinio gyvenimo išsigimimą ir atitinkamas jo pasekmes. Kalbama apie trejopus santykius su Dievu, savo artimu ir su kūrinija, kartu pridedant ir žmogaus santykį su pačiu savimi. Tai sudaro visą jo gyvenimo kontekstą. Kai žmogus gerbia šių prigimtinių santykių poreikius, jis yra sąžiningas, prisiima atsakomybę su atvira širdimi ir darbuojasi dėl bendro gėrio. Ir priešingai, kai jis nupuola, šie svarbūs ryšiai suardomi, formuojasi asocialus elgesys. Taigi, bendrojo gėrio siekimą pakeitus siauru egoistiniu interesu, iškyla visos socialinės problemos ir nusikaltimai, kurių pasekmes pajunta visuomenė. Radikali korupcija žlugdo visuomenės gyvenimą, pareigybinį statusą naudoja asmeninio ar grupinio pasipelnymo tikslais (papirkinėjimas, kyšio davimas ar ėmimas), ir tai tampa tiesiog privaloma sistema. Iš esmės to nuopuolio rezultatas yra suardymas santykių, kuriais grindžiama visuomenės egzistencija: taikus ir solidarus asmenų sambūvis ir pašaukimas jį plėtoti. Korupcija sugriauna šias atramas ir bendrąjį gėrį pakeičia siauru asmeniniu ar grupiniu interesu, kuris apnuodija ir užgniaužia bet kokią bendrą visiems perspektyvą. Pasak Šventojo Tėvo, tokiu analitiniu supratimu galima rasti atsakymą į tuos didžiuosius klausimus, kuriuos kėlė XX amžiaus ideologijos ir kurie išliko dabartyje. Kokia yra vieno žmogaus išnaudojimo kito atžvilgiu kilmė? Dėl ko vyksta aplinkos degradavimas ir trokštamos pažangos stygius? Iš ko kyla tokios blogybės, kaip nelegali prekyba žmonėmis, ginklais, narkotikais ir baisios tų reiškinių pasekmės? Kodėl sklinda socialinė neteisybė, silpnųjų paniekinimas ir atmetimas? Kodėl trūksta nuoširdžios pagalbos, paslaugų ir tarnavimo žmonėms? Kokios yra naujosios vergystės, bedarbystės, valdančiųjų nesirūpinimo bendruomene, gamtos aplinka šaknys? Kas pažeidžia fundamentalias žmonijos būties ir aplinkos integralumo teises? Popiežiaus Pranciškaus įsitikinimu, atsakymas į visus šiuos klausimus korupcija. Šis blogis tampa patikimu ginklu visoms pasaulio nusikalstamoms organizacijoms, visų mafijų bendra kalba. Tai iš esmės socialinės mirties procesas, giluminė kultūrinė krizė, pirmiausia, moralinį nuosmukį ženklinantys epochos pokyčiai, kai ištisos kartos, daugybė jaunų žmonių nebemato ir nebesugeba suvokti savo ir savo šeimų ateities. Dėl išsikerojusios korupcijos ir jos kriminalinių bruožų prarandama viltis, be kurios gyvenimas netenka padėties gerinimo stimulo. Dvasinio supasaulėjimo pasekmė Šventasis Tėvas pabrėžia, jog kardinolas P. Turksonas savo knygoje aptardamas įvairius socialinės korozijos raiškos aspektus, labai teisingai pirmiausia sutelkia dėmesį į žmogaus vidinę būseną, nes žmogaus širdis, patyrusi korupciją persiima blogiu ir gali užkrėsti ir kito žmogaus širdį ir šią dvasinę negalią išplėtoti visose žmonių veiklos srityse politikoje, ekonomikoje, kultūrinėje, dvasinėje ir kriminalinėje raiškoje. Turėdami korumpuotą širdį įsijaučiame į arogantišką ir didybės kupiną nuostatą, kad tie, kurie yra smarkesni, gudresni, suktesni už kitus, tariamai turi teisę naudotis tokio pranašumo vaisiais. Tačiau korumpuotas asmuo nesupranta, kad kala grandinę, kuria pats susikausto ir nebegali išsivaduoti. Įprastas nusidėjėlis gali prašyti atleidimo, o korumpuotas asmuo tai užmiršta, nes nebesuvokia šio blogio dėl savo dvasinės atrofacijos. Jis nebejaučia poreikio eiti toliau, ieškoti būdų atsinaujinimui, išėjimui iš nusikalstamos situacijos, kurioje atsidūrė: dvasiškai jis išsisėmęs, bet materialiai sotus ir kupinas pasitenkinimo savimi. Tokios vidinės korupcijos, sugedimo ištakos trancedentinė impotencija, abejingumas viskam, kas kilnu, dora ir gražu. Nustačius tokią dvasinę diagnozę pastoracinėse korupcijos blogio gydymo pastangose reikia žinoti, jog tai iššūkis ir bažnytiniam gyvenimui. Todėl Bažnyčia irgi turi nebijoti apsivalymo, nepasiduoti korupcijos pavojams, ryžtingai siekti atsinaujinimo ir pažangos. Popiežius Pranciškus priminė žymaus prancūzų teologo kardinolo Anri de Liubako (Henri de Lubac) perspėjimą, jog didžiausias pavojus Bažnyčiai yra dvasinis supasaulėjimas ir šį blogį galima lyginti su viską ardančia moraline raupsų liga. Mūsų (bažnytinio gyvenimo) korupcija yra dvasinis supasaulėjimas, drungnumas, veidmainystė, puikybė, pasaulio dvasios įsivyravimas, skatinantis abejingumo jausmą, nurodo Šventasis Tėvas. Tai suvokdami ir vaduodamiesi iš šio blogio, mes, Bažnyčios vyrai ir moterys, galėsime žengti pirmyn palydėdami kenčiančią žmoniją, pirmiausia tuos, kuriuos labiausiai pažeidė korupcijos sukeltos kriminalinės ir degradacijos pasekmės. Taigi mes turime drąsiai kalbėti apie korupciją, ją suprasti ir pasmerkti jos nešamą blogį. Turime stengtis išsivaduoti iš šio reiškinio, egoistiniam savanaudiškumui priešpastatydami gailestingumą, solidarumą ir paramą, dvasiniam nuovargiui smalsumą ir kūrybingumą. Popiežius Pranciškus savo pastabas kardinolo P. Turksono knygos pratarmėje, kurios tekstas buvo plačiai pristatytas ir komentuotas žiniasklaidoje, baigia kvietimu visiems geros valios žmonėms, tikintiesiems ir netikintiesiems, telktis į kovą prieš korupcijos blogį. Mes, krikščionys ir nekrikščionys, esame tarsi atskiros snaigės, bet susivieniję tapsime kaip lavina: stipriu ir konstruktyviu sąjūdžiu. Dėl šio tikrojo naujojo humanizmo renesanso gali vieningai darbuotis visų tikybų išpažinėjai ir taip bus įveikta baisi papiktinančio atmetimo (blasfemijos) forma, korupcijos vėžys, kuris žlugdo visą mūsų gyvenimą. Būtina neatidėliotinai kurti tikrą ugdymo ir gailestingumo kultūrą, kiekvienam bendradarbiaujant pagal galimybes, resursus ir kūrybingumą. Galimas ekskomunikos taikymas Plataus atgarsio susilaukė tarp rugpjūčio pradžioje Vatikane paskelbtų naujosios Tarptautinės konsultacijos grupės planų išsiaiškinti galimybę korupcija nusikaltusius asmenis, organizuoto nusikalstamumo ir mafijos gaujų narius bausti aukščiausia ekskomunikos atskyrimo nuo Bažnyčios bausme atitinkamai pritaikius Kanonų teisės kodeksą. Kad šie nusikaltimai absoliučiai nesuderinami su priklausymu Kristaus mokinių bendruomenei, labai aiškiai yra patvirtinęs popiežius Pranciškus. 2014 metais lankydamasis Italijos pietiniame Kalabrijos regione, kuris garsėjo korupcija ir yra Ndrangheto mafijos bastionas, Šventasis Tėvas tuomet nurodė, kad mafijos nariai yra patys save ekskomunikavę, nes jie nėra bendrystėje su Dievu. Rugpjūčio pradžioje paskelbtuose Tarptautinės konsultacijų grupės planuose pripažįstama, kad ekskomunikos bausmės klausimas už korupciją ir dalyvavimą organizuotame nusikalstamume turi būti aptartas su vietinėmis vyskupų konferencijomis, kadangi padėtis nėra visur vienoda ir kraštutiniai veiksmai gali sukelti kitų socialinių ir pastoracinių problemų. Kita vertus, negalima užmiršti, kad ekskomunikos bausmė ar jos taikymo grėsmė turi gydomąjį atsivertimą skatinantį aspektą. Nusikaltėlis yra pašalinamas iš Bažnyčios bendruomenės, tačiau jam paliekamas vilties horizontas, galimybė pasitaisyti. Pastarojo meto Katalikų Bažnyčios vadovai rodė aiškų nepakantumą organizuotam nusikalstamumu. Popiežius Pranciškus mafijos nužudytą Sicilijos regiono kunigą Džiuzepę Puljizį (Gioseppe Puglisi) netgi yra paskelbęs palaimintuoju kaip kankinį. Šventasis popiežius Jonas Paulius II per didžiojo 2000 metų jubiliejaus naujųjų kankinių pagerbimą į nacių ir komunistų režimų aukų sąrašus įterpė ir organizuoto nusikalstamumo aukas. Popiežius Benediktas XVI savo socialiniame mokyme irgi yra pabrėžęs, kad organizuoto nusikalstamumo veiklą galima prilyginti didiesiems nusikaltimams žmoniškumui. Kai kurie Italijos vyskupai yra paskelbę pastoracinius dekretus, draudžiančius su mafija ir organizuotu nusikalstamumu susijusiems asmenims būti krikšto tėvais, sutvirtinimo bei santuokos liudytojais. Šios bažnytinės priemonės yra reikšmingos, žinant, kad korumpuotos grupės stengiasi prasiskverbti į tikinčiųjų bendruomenes per įvairius, tariamai labdaringus, o iš tikrųjų pinigų plovimo projektus ir kartais ši blogio infiltracija pasiekia aukščiausius bažnytinius sluoksnius. Netolimoje praeityje pinigų plovimu buvo išgarsėjęs net Vatikano bankas (Religinių reikalų institutas), kol popiežius Benediktas XVI nesiėmė jo radikalios pertvarkos. Dabar Vatikane vyksta teismo procesas dėl neteisėto beveik pusės milijono eurų pasisavinimo iš Šventajam Sostui priklausančiai Kūdikėlio Jėzaus vaikų ligoninei skirtų lėšų, kurių dalis buvo panaudota žymaus kardinolo buto remontui... Išravėti blogio piktžoles Popiežiaus Pranciškaus mokymui apie bekompromisinę kovą su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu gali pasitarnauti ir jo liepą paskelbtas laiškas Maiorem hac dilectionem, kuriuo praplečiama galimybė iškelti į Bažnyčios altoriaus garbę (beatifikacija ir kanonizacija) už gyvenimo paskyrimą (oblatio vitae) kilniam reikalui, nes tai atveda į išankstinę (smurtinę) mirtį, tiesiogiai nesusijusią su kankinyste dėl tikėjimo. Ši reforma gali atverti duris kanonizacijos procesams ir ryžtingiems gyvybę paaukojusiems kovotojams su organizuotu nusikalstamumu, tokiems kaip 1992 metais Sicilijos mafijos nužudytiems prokurorams Džiovaniui Falkonei (Giovanni Falcone) ir Paolui Borselinui (Paolo Borellino) bei panašiems atvejams visame pasaulyje. Liepos 19 dieną, minint 25-ąsias šių dviejų teisėsaugininkų žūties metines, Šventasis Tėvas, patvirtindamas Bažnyčios įsipareigojimą sielovadiškai prisidėti prie organizuoto nusikalstamumo blogio įveikimo, Tviteryje rašė: Mes meldžiamės už visas mafijos aukas, prašome stiprybės žengti pirmyn kovoje prieš korupciją. Šių metų pradžioje, sausio 24 dieną, audiencijoje priėmęs Italijos nacionalinės valdybos kovai su organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu narius, popiežius Pranciškus vėlgi pabrėžė, kad visuomenė turi reikšti pasitikėjimą ir pilietinį solidarumą su šiuo blogiu kovojantiems profesionalams, neretai rizikuojantiems savo gyvybe ir šeimų gerove. Pasipriešinimas korupcijos ir organizuoto nusikalstamumo reiškiniui, kuris yra mirties kultūros dalis, reikalauja ne tik sumanumo ir drąsos, bet ir visiško atsidavimo, dvasinės stiprybės, todėl reikalingas ganytojiškas artumas ir parama maldoje. Užtikrinu, kad esu labai artimas šioje jūsų veikloje ir nuolat meldžiuosi už jus, patikino Šventasis Tėvas pareigūnus. Jis taip pat prašė, kad gailestingas ir teisingas Viešpats paliestų širdis tų vyrų ir moterų, kurie dalyvauja įvairių formų nusikalstamoje veikloje, naudojasi ekonominėmis, socialinėmis ir politinėmis aplinkybėmis asmeniniam ar grupiniam pasipelnymui, kad jie sustotų, atsiverstų, pakeistų savo neteisingą gyvenimo būdą. Jie turi suprasti, kad purvinų reikalų ir mafijos nusikaltimų pinigai yra kruvini ir turi nedorą galią. Mes visi žinome, kad velnias įžengia per kišenę ir ten glūdi korupcijos pradžia, sakė popiežius Pranciškus. Nurodęs, kad tas reiškinys radikaliai priešingas tikėjimui ir Evangelijai, jis priminė apaštalo šv. Pauliaus mokymą, jog krikščioniškas elgesys turi būti grindžiamas artimo meile, džiaugsmu, ramybe, kantrybe, gerumu, ištikimybe, susivaldymu (plg. Gal 5, 22). Kviesdamas vengti tuščiagarbystės, pavyduliavimo, apgavysčių, tenkinimosi materialiniu pertekliumi, Tautų apaštalas Kristaus mokinius ragino teisingumui genialiai paprastais žodžiais: Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią (Gal 5, 25). Šventasis Tėvas džiaugėsi, kad daugelis tikinčiųjų bendruomenių ir katalikiškų organizacijų atlieka didelį socialinį darbą, kurio tikslas palaipsniui išravėti organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos piktžoles, nutiesti kelią gėriui, gaivinti viltį dažnai labai dramatiškose gyvenimo situacijose. Visuomenei reikia vaduotis iš kriminalinių tinklų galios, iš neleistinos prekybos kvaišalais, svaigalais, ginklais ir netgi žmonėmis. Tai globaliniai iššūkiai ir Bažnyčia ragina tarptautinę bendriją juos ryžtingai spręsti.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |