|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Pavydas nepateisinamas Kun. Vytenis Vaškelis
Biblija liudija, jog piktoji dvasia pirmuosius žmones sugundė nepaklusti Kūrėjui iš pavydo (plg. Pr 3, 17). Kadangi morališkai nupuolęs angelas šėtonas Rojuje turėjo šliužo pavidalą ir pelnytai jautė pažeminimo kartėlį, žiūrėdamas į Adomą ir Ievą, degė jiems neapykanta, nes jie buvo laimingi, o jis vertas amžino prakeikimo. Todėl, Dievui valdant visas situacijas, priešas ne veltui iš visų jėgų smogė melo durklu rafinuočiausiu būdu apgavo žmones, ir žmonijos istorija pasuko visiškai kita vaga... Pavydo blogis apnuodija žmogaus širdį, kai jis netinkamai save lygina su kitais. Dievo Sūnų kai kurie žydai vertino kritiškai, ir jų klausime slypėjo pavydo potekstė: Kaip gali dailidės sūnus daryti stebuklingus ženklus? (plg. Mt 13, 5455). Šv. Tomas Akvinietis rašė: Pavydas yra nuliūdimas matant kito gerovę. Prieš trejus metus popiežius Pranciškus šv. Mišių homilijoje šitaip kalbėjo apie pavydo nuodėmę: Pavyduoliai sėja kartumą. Kita laikysena, kuri kursto pavydą, kito žmogaus šmeižimas. Pavyduolis nepakenčia, kai kitas ką nors turi. Jis mano, kad pažemindamas kitą žmogų, pasieks, kad jis pats nebus prastesnis už kitą. Jo naudojamas įrankis apkalbos. Jei atidžiau pažiūrime, iš kur apkalbos atsiranda, pamatome, kad visada už jų slypi pavydas. Pavydas apsvaigimo forma, kai nuolat pavyduliaujant taip užtemsta sielos akys, kad asmuo, nors turi kažkokį vidinį gebėjimą matyti ir samprotauti, bet dėl to, kad nekontroliuojamas pavydas perauga į apkalbų, neapykantos ar net šmeižto lygį, jis nebesugeba daryti adekvačių sprendimų, kurie liudytų, kad stengiasi laikytis tiesos ir teisingumo. Kol pavydo nuodėmė plačiai neišsikerojo individo širdyje, jos dygstančių piktžolių želmenys yra gana lengvai pastebimi, ir juos įmanoma išrauti su visomis šaknimis. Pavyzdžiui, jei išgirdome, kaip vieną mūsų bendradarbį motyvuotai pagyrė kitas žmogus, tačiau mūsų širdys, užuot laisvai pritarusios tiesos žodžiams, savaip nusiminė, nes iš pasąmonės bematant iškilo neigiami prisiminimai apie anksčiau padarytas to giriamo žmogaus klaidas, yra ženklas, kad kai kuriose mūsų širdžių kertėse yra įlindę klastingi pavydo kirminai, kurie patyliukais naikina vidinės ramybės, gebėjimo laisvai mąstyti ir spontaniškai džiaugtis kito sėkme dovanas. Taigi suvokimas, kad pavydas asmenį veda į kitas nedorybes, malda, prašant Dievo pagalbos nebepavydėti ir pasiryžimas ne tik nepritarti kilusioms pavydulingoms pagundoms, bet ir širdyje linkėti gėrio tiems žmonėms, kurių elgesys sukėlė pavydžias mintis, yra pavydo priešnuodžiai. Prieš keliolika metų į vieną moterų kontempliatyvų vienuolyną, esantį JAV Nebraskos valstijoje, atvyko jaunuolis, kuris savaip maištaudamas atmetė savąją tapatybę ir turėjo kitų vidinių problemų. Susitikęs su vienuolėmis, jis papasakojo, kad nepažinojo savo tikrojo tėvo. Kai jam buvo ketveri, mama ištekėjo už kito vyro ir susilaukė dukrelės, kuriai jis pavydėjo tėčio dėmesio bei meilės. Jis galvojo, kad jo sesutė yra labiau mylima dėl to, kad ji yra mergaitė. Manė, kad, jei jis būtų mergaitė, taip pat būtų labai mylimas. Jis pradėjo vilkėti sukneles, žaisti su lėlėmis... Berniukas stengėsi būti maža mergaite, kad būtų mylimas savo tėčio. Augdamas vaikas klausė piktosios dvasios melo ir įkvėpimų, kaip tapti mylimu, ir dabar norėjo pakeisti lytį. Pirmiausia vienuolės meldėsi už tą vaikiną, kad nuo jo nutoltų piktoji pavydo dvasia, ir jis pagaliau suvoktų, kad būti vyru didi dovana, nes pats Jėzus juo buvo. Maldų metu jaunuolis suvokė save kaip vyrą, dėkojo Dievui už šį Jo kūrybos planą ir vėl drauge su vienuolėmis pakartojo šį maldingo apmąstymo kelią. Galiausiai jis patyrė išlaisvinimo nuo pavydo padarytos žalos ramybę ir pradėjo tapatintis su Jėzumi suvokdamas, kad gera būti išgydytu vyru, per kurį nuo šiol Dievas gali skelbti savuosius darbus kitiems. Popiežius Pranciškus minėtoje homilijoje kvietė melstis už mūsų krikščioniškąsias bendruomenes, kad nebūtų sėjama tarp mūsų pavydo sėkla, kad nebūtų vietos pavydui mūsų širdyse, mūsų bendruomenėse, kad eitume pirmyn šlovindami Viešpatį, su džiaugsmu šlovindami Viešpatį. (...) Prašykime malonės nepasiduoti liūdesiui, neturėti nuoskaudų, nepavydėti. Teko matyti, kad kai kurie katalikai, kurie daug metų uoliai darbuojasi parapijų sielovadoje ir labai pagelbsti vietos ganytojams, kartais ima pavydėti kitiems katalikams, kurie tapo naujais ir aktyviais klebono pagalbininkais... Galėtume klausti: Kodėl į mano vidų įsismelkė melo kibirkštis, ir aš nejučiomis pradėjau pavydėti savo artimui; kodėl su kitais bendraminčiais leidausi į netinkamas šnekas ir sakiau, kad tie perdėtai uolūs naujokai pataikauja klebonui, laimi jo palankumą; kodėl neįžvelgiamas jų veidmainiškumas? Tiktai sąžiningas, Šventajai Dvasiai apšviečiant širdį bei protą, minčių, žodžių bei poelgių ištyrimas gali padėti atpažinti savyje įsisenėjusią pavydo nuodėmės žaizdą, kuri, susiklosčius naujoms aplinkybėms, pradėjo kraujuoti ir atskleidė pagrindinę žmogaus suklupimo priežastį didžiosios Viešpaties išminties dovanos įšaldymą, kai dėl nepakankamo dvasinio gyvenimo ugdymo buvo ignoruojamas natūralus paklusnumas Dievo bei Bažnyčios mokymo pažinimui ir jo neatidėliotinas pritaikymas kasdienybėje. Popiežius Pranciškus įžvalgiai pastebi: Žmogus, kurį užvaldo pavydas, gali tapti žmogžudžiu. Galime ir šitaip sakyti: Žmogus, kuris leidžiasi valdomas Kristaus (žr. 2 Kor 10, 5), išlaisvinamas iš visų pavydo kerų, nes vis labiau myli Jį bei kiekvieną sutiktąjį.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |