|
Vasaros darbai, gaisrai ir netektys
Edvardas ŠIUGŽDA
Būtų netiesa sakyti, kad per vasarą politikai ir valdžia nedirbo, tik atostogavo. Štai net keli pareigūnai per mėnesį suspėjo atsistatydinti arba juos atstatydino. Aišku, atstatydino aukštesnė valdžia. Rugpjūčio pradžioje žemės ūkio ministras atleido kiek daugiau nei metus dirbusį Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) vadovą Danielių Kuprį. Pareigūnas atleistas, nes jam nuolat kyla interesų konfliktas, nuomojantis valstybinę žemę mat vienu metu ūkininkaujantis ir NŽT vadovaujantis D. Kuprys nuomojasi maždaug 55,4 hektaro žemės iš valstybės skirtinguose regionuose, o jam tapus NŽT vadovu buvo baigti formuoti devyni žemės ūkio paskirties žemės sklypai nuomai. Liepos pabaigoje atsistatydino kalėjimų sistemą kuravęs teisingumo viceministras Donatas Matuiza. Jis kuravo šių metų pavasarį Teisingumo ministerijos atliktą tarnybinį tyrimą Kalėjimų departamente ir Kauno tardymo izoliatoriuje. Šio tyrimo metu atsistatydino nuo 2015 metų Kalėjimų departamentui vadovavusi Živilė Mikėnaitė. Po patikrinimo buvo atleistas Kauno tardymo izoliatoriaus vadovas Edvardas Kviatkauskas. Kalėjimų departamento ir tardymo izoliatoriaus pertvarka tuo nesibaigė: rugpjūčio 9-ąją Teisingumo ministrė Milda Vainiutė laikinąjį Kauno tardymo izoliatoriaus vadovą Arvydą Venclovą nutarė grąžinti į buvusias direktoriaus pavaduotojo pareigas premjeras Saulius Skvernelis paprašęs ministrės paskirti laikinąjį izoliatoriaus vadovą, nesusijusį su kalėjimų sistema. O rugpjūčio pradžioje kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, nepriėmusi patarėjo Lino Kontrimo atsistatydinimo pareiškimo, kitą dieną po pokalbio su premjeru S. Skverneliu pranešė atleidžianti L. Kontrimą. Tokio atsistatydinimo priežastis gali būti liepos viduryje kilęs triukšmas, kad L. Kontrimo kontroliuojamos viešųjų ryšių bendrovės PR Service / Edelman Affiliate patalpose vyko buvusios Seimo narės G. Kildišienės, kelių viešųjų ryšių ekspertų ir teisininkės Liudvikos Meškauskaitės ir valstiečių vadovo Ramūno Karbauskio susitikimas. Mat L. Kontrimas tada bandė trukdyti žurnalistams sužinoti, ar agentūros patalpose yra minimi asmenys, o vėliau juos pakvietęs į kabinetą užrėmė duris ir bandė neišleisti. Netektis skaudi: L. Kontrimas kultūros ministrei patardavo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo ir medijų bei informacinio raštingumo klausimais. Pamatęs, kad įvykiai sukasi į labiau politinius dalykus, nusprendė atsisakyti pareigų.
Tačiau ne tie skandalai, barniai ar atsistatydinimai garsina Lietuvą. Šiemet Lietuvoje pasirodė trys mūsų nepriklausomybės šimtmečiui svarbūs radiniai: Vasario 16-osios aktas Vokietijoje, karo laivo Antanas Smetona prie Estijos, Z. Sierakausko ir kitų sukilėlių palaikų suradimas irstančiame Gedimino kalne. Apie pirmuosius du jau rašėme plačiau. Apie trečiąjį užsiminėme tik trumpai. Žinome, kaip lietuviams yra brangus 1863 metų sukilimo vadovas kun. Antanas Mackevičius, lenkams Zigmantas Sierakauskas, o baltarusiams Kostas Kalinauskas. Antrojo tyrimų etapo Gedimino kalne metu aptikti keturi kapai, kuriuose palaidoti septyni mirusieji. Dauguma užkasti nepagarbiai, su už nugaros surištomis rankomis, apipilti kalkėmis. Toks pasityčiojimo būdas neturėtų stebinti juk Lietuvos priešai visus mūsų patriotus kankino visais laikais. Vienas iš mirusiųjų buvo užkastas atskiroje duobėje, prie jo rastas medalikėlis ir ant dešinės rankos rastas auksinis žiedas su įrašu vidinėje pusėje, kuris rodo, kad čia buvo palaidotas vienas iš 1863 metų sukilimo vadų Zigmantas Sierakauskas. Tyrėjai spėja, kad kiti rasti palaikai yra sukilėlių, nes prie jų rado religinius medalikėlius. Būdavo įprasta, kad sukilėliai turėjo medalikėlius su pavaizduota Dievo motina. 1863 metų sukilimo prieš carinę Rusiją vadas Zigmantas Sierakauskas Lietuvai svarbus kaip laisvės simbolis. Didžiąją gyvenimo dalį Z. Sierakauskas gyveno Rusijos teritorijoje, tačiau suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvai Sausio sukilimo metu buvo paskirtas vadovauti sukilimui Lietuvoje. Z. Sierakauskas sukilimui vadovavo kelis mėnesius, kurie buvo pati svarbiausia pasipriešinimo fazė.
Bet skaudžiausiai veikia mus netektys, patirtos per trumpas šių metų atostogas. Netenkame tokių žmonių, kurie yra tikros asmenybės, nors apie jas nerašo plačioji žiniasklaida. Liepos pabaigoje mirė ses. Regina Verbickaitė iš Plungės apie tai mums pranešė kun. Alvydas Vaitkevičius. Baigusi medicinos seserų mokslus, dirbo Plungės šviesuolio gydytojo Aloyzo Pundziaus vadovaujamoje ligoninėje. Tikėjimui ir Lietuvai atsidavusi benediktinė iki paskutiniųjų, kol pajėgė, platino XXI amžių. Ir tik jau įveikta klastingojo vėžio nepajėgė tęsti šio katalikiškai spaudai svarbaus darbo. Tačiau vis vien pasitikėjo Dievu ir žmonėmis, savo kenčiančiais artimaisiais, pagelbėjo ir savo į Didžiąją Britaniją emigravusiam broliui. Jos krikščioniškus darbus, pasiaukojimą Dievui ir žmonėms gražiai laidotuvių šv. Mišiose pamoksle įvardino brolio sūnus domininkonas kun. Bernardas Verbickas. Rugpjūčio 7-ąją netekome Lietuvos ir Anykščių visuomenės ir politikos veikėjos, pedagogės, švietėjos Aldonos Daugilytės. Jai buvo 75 metai. Ji visada buvo pilna šviesos, optimizmo, vilties, meilės Tėvynei ir artimui. Patyrė daug vargo, nes 1945 m. lapkričio 1 d. žuvo jos tėvas, nuo mobilizacijos į sovietinę kariuomenę pasitraukęs pas laisvės gynėjus. Nuo 1970-ųjų iki gyvenimo pabaigos A. Daugilytė gyveno ir dirbo Anykščiuose. 19911993 metais A. Daugilytė lankė Panevėžio vyskupijos katechetikos centro kursus ir įgijo tikybos mokytojos kvalifikaciją. 19941998 metais dirbo Anykščių Antano Vienuolio vidurinės mokyklos katalikiškos pradinės klasės mokytoja, 19982000 metais buvo Anykščių darželio-mokyklos Žilvitis mokytoja. A. Daugilytė buvo tikra patriotė, asmeniškai kovojo už nepriklausomybę: 1991 metų sausį ji buvo Lietuvos Parlamento gynėja. Nuo 1992 metų buvo Lietuvos Sąjūdžio Seimo narė, leido neperiodinį leidinį Žiburys. A. Daugilytė buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė, šios partijos Anykščių skyriaus pirmininkė, o po partijų susijungimo nuo 2008 metų Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų partijos Anykščių rajono skyriaus narė. Buvo renkama į Anykščių rajono savivaldybės tarybą. Nuo 1992-ųjų A. Daugilytė buvo Anykščių Šv. Mato parapijos pirmosios tarybos narė. Nuo 2000 metų ji buvo Debeikiečių bendrijos pirmininkė, Lietuvos katalikiškų mokyklų pedagogų asociacijos narė, tarptautinės organizacijos Krikščioniško gyvenimo bendruomenės narė. Į politinę veiklą įsitraukė nuoširdžiai, nes siekė atsikratyti totalitarinės priespaudos padarinių. Ji platino katalikišką laikraštėlį vaikams Kregždutė, skaitė XXI amžių, rašė į jį visuomeniniais klausimais. A. Daugilytė sudarė ir išleido jubiliejinius leidinius Debeikių bažnyčiai 100 metų (2013), Skrydžio legenda tęsiasi (S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 80-mečiui, 2013), Laiko tėkmėje Tėviškės žemėje (Debeikiečių bendrijos 20-mečiui, 2015) ir kitus. Liepos pabaigoje Biržuose palaidota 1991 metų sausio 13-ąją Lietuvos laisvę prie sostinės televizijos bokšto gynusi Angelija Marija Pladytė intelektuali, išdidi moteris. Vilniuje įgijusi ekonomistės specialybę, A. Pladytė buvo viena iš 1989 metais įkurto biržiečių klubo Krivulė aktyvisčių. 1991 m. sausio 13 d. A. Pladytė buvo prie Televizijos bokšto. Šalia jos buvusi Loreta Asanavičiūtė žuvo, o po tanku irgi pakliuvusiai Angelijai buvo sutraiškyta viena koja. Gydytojams pavyko ją išgelbėti, tačiau beveik metus teko gydytis Vokietijoje. Angelija dalyvaudavo renginiuose, buvo užsispyrusi, stipri, visada buvo su šypsena, savo optimizmu užkrėsdavo kitus. Rugpjūčio 9-ąją Petrašiūnų kapinėse buvo palaidota garbinga patriotė, Lietuvos karininkų žmonų Birutės draugijos narė, daugelio rezistencinių renginių organizatorė ir aktyvi dalyvė Janina Veverskienė, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus, dimisijos majoro, vieno iš LLA organizacijos įkūrėjo Prano Veverskio žmona. Savo gyvenimą susiejusi su Pranu, kurio 7 broliai ir 3 seserys patyrė okupacijos kančias (vienas LLA vadų ir įkūrėjų Kazys Veverskis žuvo 1944 m. gruodį prie Raudondvario), daug skausmo, bet niekada nepasidavė okupantų pakalikams. (Pranas Veverskis po žiauriausių kankinimų tardant Kauno, Vilniaus NKVD ir Lukiškių kalėjimuose buvo nuteistas 20 metų katorgos. 1946 metais išvežtas į Vorkutos mirties lagerius, pateko į anglių kasyklas katorginiams darbams. Su katorgos bičiuliais Edvardu Buroku, Edvardu Laugaliu, Povilu Vaičekausku, Feliksu Juodeika ir kitais leidžia keturių sąsiuvinio lapų apimties laikraštėlį Varpas.) Janinai teko daug išgyventi, kai grįžusį į tėvynę Praną Veverskį įkyriai persekiojo KGB organai (Česnavičius, Dušanskis, Trakimas, Zujus, Dambrovskis, Bagdonas ir kt.). Taip tyliai traukiasi paskutinieji Lietuvos didvyriai. Tikrieji, bet ne popieriniai, kurie sodinami į šiltas kėdes be jokių nuopelnų tautai, tik pagal geras pažintis.
Rugpjūčio 6-osios, sekmadienio, naktį, Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse kilo netikėtas gaisras muzikos festivalio Granatos Live metu. Tą sekmadienį sudegė du XX amžiaus pradžios statybos pastatai, atvežti iš Mažosios Lietuvos. Paskutinis šių pastatų įkainavimas atliktas dar 2014 metų spalį. 19041910 metais statytas gyvenamasis namas (stuba) buvo įvertintas beveik 42 tūkst. eurų (145,2 tūkst. litų), o tvartas tik 3,3 tūkst. eurų (11,5 tūkst. litų). Festivalis yra draustas ir muziejui bus atlyginta 100 proc., nes festivalis prisiima visą atsakomybę, kas benutiktų, netrukus po gaisro sakė muziejaus vadovė. Po savaitės paskaičiuoti nuostoliai padidėjo iki 500 tūkst. eurų, taigi dešimteriopai. Visus nuostolius dėl sudegusių pastatų atlygins festivalio Granatos Live organizatoriai, nes tai esą numato muziejaus sutartis su festivaliu. Iš viso muziejuje yra 150 pastatų, fiziškai jų negalima apdrausti, tam nėra ir lėšų. Sutartis su Granatos pasirašoma jau penkti metai gaunamos tam tikros lėšos muziejui. Iš Mažosios Lietuvos, Šilutės rajono Vabalų kaimo, pastatai į Rumšiškes buvo atgabenti 1988 metais ir dėl pinigų stygiaus nebuvo tvarkomi. Dėl muziejaus turto draudimo su įvairiomis draudimo bendrovėmis kalbėta daugybę kartų, bet draudikai atsisakė teikti paslaugas (drausti pastatus), nes jie mediniai ir yra didelė rizika, todėl pavyko apdrausti tik septynis pastatus iš 150-ies esančių muziejaus teritorijoje. Pavieniai muziejaus eksponatai irgi nedrausti. Nedrausti net tie muziejaus ekspoziciniai gyvenamieji namai, kurių priešgaisrinė sauga sutvarkyta, nėra lėšų juos apdrausti. Pasirodo, kultūros objektų draudimo reikalai yra labai prasti. Kultūros paveldo departamentas pripažįsta neturintis duomenų, kiek paveldo yra apdrausta. Draudimo verslas nenori drausti tokių pastatų ir sako, kad jų priešgaisrinės saugos priemonės yra per menkos. Be to, Lietuvoje sunku objektyviai nustatyti paveldo vertę, todėl neaišku, kokia verte drausti ir kaip atlyginti žalą. Politikai įsitikinę, kad valstybei svarbius statinius ir juose esančius eksponatus privaloma apdrausti ir siūlo atsakingiems asmenims pradėti diskusijas su draudikais dėl draudimo sąlygų sušvelninimo. Gal po tokių įvykių sukrus ir politikai?
Paskutiniąją liepos dieną Lietuva paminėjo 26-ąsias Medininkų tragedijos metines. 1991 metų liepos 31-ąją Medininkų pasienio poste prie sienos su Baltarusija buvo nužudyti septyni Lietuvos pareigūnai Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas, Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, Ričardas Rabavičius nuo šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2-ąją. Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti. Atminimo diena prasidėjo mišiomis Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje, vėliau vyko minėjimas prie Medininkų pasienio posto Vilniaus rajone, priešpiet žuvusieji pagerbti sostinės Antakalnio kapinėse. Lietuvos valstybės naujojo archyvo ruošta paroda, skirta Medininkų žudynių metinėms Žuvusių keturių Lietuvos policijos pareigūnų ir trijų Lietuvos muitinės pareigūnų, drąsa pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais. Prisimenant nužudytus pareigūnus jau sekmadienį vyko tradicinis estafetinis bėgimas iš Medininkų į Vilnių.
Gyvendami nuolat neramiame pasaulyje, kai kyla grėsmės net ir žmonijos susinaikinimui nuo visą gyvybę keliskart sunaikinti galinčių ginklų, turime dėkoti Dievui už mums suteiktą naująjį palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį. Prieš du mėnesius Palaimintojo beatifikacijos iškilmės džiugino didelę Lietuvos tikinčiųjų dalį bei kitų šalių tikinčiuosius, vertinančius jo tikėjimo darbus Lietuvoje ar Rusijoje. Apie Palaimintąjį sužino ir tas neramusis pasaulis. Teneblėsta mūsų didvyrių, tauriųjų ir šventųjų žmonių atminimas visose ateities kartose.
© 2017 XXI amžius
|