Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Naujas diakonas Panevėžio vyskupijoje

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Vyskupas Linas Vodopjanovas OFM sveikina naująjį diakoną Vilių Valionį

Du diakonai Gabrielius Satkauskas (kairėje) ir Vilius Valionis (dešinėje)

Diakono drabužiu – dalmatika – Vilių aprengia kun. Tomas Paliukėnas

Diakonas Vilius dalina Komuniją

Liepos 9 dieną Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje vyskupas Linas Vodopjanovas OFM Bažnyčios tarnu – diakonu – įšventino Vilniaus Šventojo Juozapo kunigų seminarijos klieriką Vilių Valionį.

Šv. Mišios

Šv. Mišiose, kurioms vadovavo Panevėžio vyskupijos ganytojas vysk. Linas Vodopjanovas OFM, meldėsi vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, generalvikaras lic. kun. Eugenijus Styra, kancleris lic. kun. Saulius Černiauskas, apaštalinis protonotaras jubil. Bronius Antanaitis, Vilniaus Šventojo Juozapo kunigų seminarijos dvasios tėvas mgr. kun. Saulius Bužauskas, Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis ir vikaras kun. mgr. Tomas Paliukėnas, Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios kunigai Rimantas Kaunietis ir kan. Juozapas Kuodis, Ukmergės Švč. Trejybės parapijos klebonas kun. mgr. Šarūnas Petrauskas ir Šventojo Kryžiaus ir „Opus Dei“ prelatūros atstovas kun. dr. Džonas Farelas Peternalis (John Farrell Peternal). Prie altoriaus kartu buvo diakonas Gabrielius Satkauskas, o vėliau – ir įšventintas į diakonus Vilius Valionis.

Giedojo Sumos choras, vadovaujamas vargonininko Antano Šauklio.

Vilniaus Šventojo Juozapo kunigų seminarijos klierikas Arnas Vainauskas informavo apie šv. Mišių – šventinimo į diakonus – eigą.

Šv. Mišių pradžioje vyskupas Linas ragino visus, į Katedrą gausiai susirinkusius, melsti Dievo malonės, kad klierikui Viliui suteiktų diakonato šventimus. Diakonui Gabrieliui Satkauskui perskaičius Evangeliją, vyskupas kviečiasi šventinamąjį: „Teateinie Vilius!“

Kun. S. Černiauskas kreipiasi į vyskupą, prašydamas klieriką Vilių išrinkti į diakonų luomą. Patvirtinus išrinkimą, klausoma vyskupo pamokslo.

Iš vyskupo pamokslo

Vysk. L. Vodopjanovas OFM pamoksle akcentavo, kad diakono tarnystė žinoma nuo seno. Pirmieji septyni išrinkti diakonais atliko tarnystę prie altoriaus, skelbė Evangeliją, kad Žodis smigtų į širdį, ir tarnavo vargšams. Diakono tarnystė tęsiasi ir šiandien. Jau yra amžinieji diakonai – pasauliečiai, turintys šeimas – pirmieji jau įšventinti Kauno arkivyskupijoje.

Viliui diakonato tarnystė kitokia negu amžinųjų diakonų – su žvilgsniu į priekį, siekiant kunigystės. Tai – pilna tarnystė. Jai pašaukia Dievas ir veda savo keliu, o Jo keliai nežinomi. Vilius gyvenime turėjo praeiti įvairius etapus, kol atėjo į diakonatą.

Vyskupas linkėjo Viliui būti atidžiam Dievo Žodžiui, Jo klausytojui ir skelbėjui. „Apaštalas ir diakonija – neatskiriami žodžiai“, – sakė Popiežius. „Reikia numirti kaip tas grūdas sau, savo interesams, poreikiams, nes, jeigu nenumirsi, tai būsi pats sau, ne pašaukimui. Pašaukimas – kas dieną išsižadėti savęs ir vykdyti Dievo tarnystę. Kiekvieną kartą bus iššūkis – kam aš esu: gyventi sau, ar gyventi dėl kitų. Tai – įtampa“, – kalbėjo vyskupas.

Architektai, mokslininkai ir kitų specialybių žmonės sukuria nuostabius kūrinius, kurie matomi, žinomi, jais gėrimasi ir didžiuojamasi. Kunigas neturi, ką parodyti: „Tiek sakiau pamokslų, o dėl jų kas atėjo į bažnyčią? Kiek aplankyta parapijiečių, kiek atlikta kitų darbų – to neparodysi! Bet tikras atpildas laukia ateityje tenai“, – sakė Ekscelencija.

Vyskupas ragino Vilių nepamiršti ir pasitikėti, nes visą laiką šalia yra Dievo ranka, dėkojo vyskupui Jonui, kuris patikėjo Viliumi ir siuntė į seminariją, dėkojo seminarijos vadovybei, kuri brandino pašaukimą, kunigams ir tikintiesiems sakydamas: „Jis grįš jums patarnauti!“

Vyskupas ragino visus melsti naujų pašaukimų: „Šiandien ne tik didžiulė pjūtis, bet ji ir labai sunki, todėl ypatingai reikalinga malda“. Vyskupas džiaugdamasis, kad tai – pirmasis diakonas šiemet, Viliui linkėjo: „Tegul tave Viešpats subrandina gražiems vaisiams! Džiaugsmingai iš dangaus žiūri Viliaus tėveliai“.

Įšventinimas

Po pamokslo vyskupui atsisėdus Vilius sudeda rankas į vyskupo delnus. Vyskupas visų akivaizdoje klausinėjo būsimojo diakono V. Valionio apie jo norą vykdyti įvairias pareigas. V. Valionis paskutiniame atsakyme „Noriu“ prideda „Tepadeda man Dievas!“ Vyskupas klausė: „Ar pažadi man ir įpėdiniams pagarbą ir klusnumą?“ Vilius pažadėjo.

Vyskupui, kunigams, diakonui, klierikams ir šventės dalyviams suklaupus ir giedant Visų šventųjų litaniją, Vilius kniūbsčias gulėjo prieš altorių. Po paskutinių maldos žodžių „Palaiminti, pašventinti ir konsekruoti teikis – meldžiam Tave, išklausyk mus!“ visi atsistojo. Vyskupas uždėjo ant prieš jį klūpančio Viliaus galvos rankas, skaitė maldas, kreipėsi į Šventąją Dvasią.

Kun. Tomas Paliukėnas aprengė Vilių diakono drabužiu – dalmatika. Vyskupas, duodamas Evangeliją, ragino Vilių ją skelbti... Vyskupų ir kunigų pasveikintas, diakonas V. Valionis meldėsi prie altoriaus. Vyskupas, suteikęs iškilmingą palaiminimą naujam diakonui, palaimino ir visus iškilmingų šv. Mišių dalyvius.

Po šv. Mišių šventovėje nusidriekė ilga sveikintojų eilė. Diakonas Vilius, kiekvienam jį pasveikinusiam įteikė Popiežiaus palaimintą kvapnų rožinį dėžutėje. Po sveikinimų Katedroje, parapijos namų salėje diakonas Vilius nuoširdžiai dėkojo vyskupams bei kunigams, seminarijos dėstytojams (jiems buvo įteiktos gėlių puokštės), visiems atėjusiems pasimelsti ir pabūti kartu maldoje jam svarbią dieną.

Palaiminus gausų vaišių stalą, ir čia nusidriekė didžiulė sveikintojų eilė. Kiekvienam atėjusiam į šv. Mišias tai buvo didžiulė šventė, svarbus įvykis ne tik Panevėžio vyskupijai, bet ir visai Bažnyčiai.

Diakono Viliaus Valionio gyvenimo fragmentai

Vilius gimė Antano Valionio (1924–2006) ir Valerijos Povilonytės-Valionienės (1934–2017) šeimoje 1964 m. liepos 27 d. Lėno parapijos Užulėnio kaime (Antano Smetonos tėviškėje), Ukmergės r. Šeimoje jau augo sesuo Zita Angelė (Baravykienė, gim. 1961 m. birželio 16 d.), po Viliaus gimė Rita (Šimonienė, gim. 1967 m. lapkričio 5 d.).

Vilius mokėsi Užugirio aštuonmetėje mokykloje, ją baigęs 1979 metais įstojo į Ukmergės tarybinio ūkio-technikumo (dabar žemės ūkio mokykla) elektrifikacijos specialybę. 1983 metais jį baigė įgydamas techniko-elektriko specialybę. Technikume gavo ir vairuotojo teises.  Baigęs mokslus buvo nukreiptas Panevėžio žemės ūkio valdybos žinion ir jos paskirtas į „Pavasario“ kolūkį Daniūnuose – dirbo energetiko pavaduotoju. Po trijų mėnesių buvo pašauktas privalomai tarnybai į Sovietinę armiją. 1983–1985 metais tarnavo Užkaukazėje, Azerbaidžane, raketiniame dalinyje, kaip specialistas, kurių labai trūko, dirbo elektriku, o prisireikus buvo ir vairuotoju.

Sugrįžęs iš armijos visus metus tęsė darbą tose pačiose pareigose. Po metų, sugrįžęs į tėviškę, dirbo elektriku (1987–1989).

Nuo 1990 metų įsidarbino Panevėžyje kineskopų gamykloje AB „Ekranas“ (dirbo iki 1997 metų). Buvo atsakingas už mechanizmų veiklą – dirbo linijos derintoju. Prisimena, kad per sausio įvykius į Vilnių važiavo budėti po 20 autobusų. Žmonės prie Seimo rūmų keitėsi kas parą.

Panevėžio „Ekrane“ Vilius dirbdavo keturias paras, o kitas keturias būdavo laisvas. Esant laisvo laiko, pradėjo domėtis automašinų verslu. Remontavo automobilius, juos parduodavo Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Kūrėsi šio verslo kooperatyvai, įsijungė į spalvotųjų metalų verslą – tai buvo pavojinga ir apgaulinga. Patiklus Vilius buvo apgautas. Įvyko bankrotas – žlugo viskas, ką buvo investavęs. Liko tik didelės skolos kreditoriams.

1999 metais, slegiamas didžiulių skolų, kaip „sūnus palaidūnas“ sugrįžo pas tėvus. Vilius džiaugiasi, kad vienintelis žmogus, kuris jį suprato, buvo mama. Vilius buvo tarsi užkeltas ant uolos ir ragintas: „Šok – ir būsi išgelbėtas!“ Vilius nešoko, nes į savo širdį priėmė Dievą. Ir tada įvyko stebuklas. Meldėsi net paslapčia, maldos stiprino – dingo baimė, kreditoriai nebespaudė – tik sakė, kad reikės grąžinti. Per Dievą atėjo malonė –  po pusės metų paskambino verslo partneris lietuvis iš Ispanijos ir pasiūlė atvažiuoti į Ispaniją – yra darbo! Į Ispaniją nuvyko 2000 metais. Kadangi visai nemokėjo kalbos, pradžioje buvo labai sunku, ne sykį kilo pagunda viską mesti ir grįžti į Lietuvą, bet mintys apie kreditorius ir skolas, sulaikė. Savaitę po savaitės stiprėjo dvasinė nuostata, nebeliko pašalinių minčių. Svarbu buvo ne tik šiluma ir saulė Ispanijoje, bet ir Eucharistija – Vilius pasijuto tarsi siunčiamas į tą pažadėtą žemę... Dirbdamas labai sunkiai per dvejus metus sugrąžino kreditoriams skolas. Šie buvo nustebę ir sakė: „Tu pats pirmas sugrąžinai skolas! Yra ženkliai didesnes sumas skolingų ir neatiduoda“. Ispanijoje sunkų statybininko darbą Vilius dirbo beveik devynerius metus. Nuo tokio darbo nusilpo sveikata. Dirbant Ispanijoje mirė tėvelis.

Diakonas Vilius pasakoja, kad pavasariais, pamačius grįžtančius paukščius, daužėsi širdis ir labai norėjosi į Lietuvą, kuri jam tapo nepaprastai brangi – pinigai nebebuvo tokie svarbūs, kaip sugrįžimas namo. Kardinaliai kirtosi materializmo svarstyklės – lėmė ne ten, kur buvo pinigai, o kur traukė širdis. Tvirtai ir galutinai grįžti nusprendė 2008 metų birželį. Svajojo apie būsimą šeimą: iš anksto vestuvėms nusipirko baltą lininį kostiumą. Grįžęs į Lietuvą troško kuo greičiau susirasti darbą ir sukurti šeimą. Neaplenkdamas bažnyčios įsijungė į sveikuolišką gyvenimą. „Svarbu stiprėti ne tik dvasia, bet ir kūnu“, – sakė Vilius.

Tuo metu iš Vilniaus į Ukmergę perkėlė baldų gamyklą „Narbutas ir KO“. Vilius įsidarbino logistikos skyriuje priėmėju. Viskas buvo labai gerai: pareigos, atlyginimas, tačiau po kelių mėnesių – krizė, bankrotas. Vilius turėjo palikti gamyklą. Darbo birža pasiūlė keisti profesiją: pusę metų mokėsi buhalterinės apskaitos Valakupių reabilitacijos centre ir kartu atstatinėjo sveikatą.

Valakupiuose, už upės, – Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčia – jos varpai kas rytą Vilių žadindavo, o varpų skambesys buvo labai malonus. Prie bažnyčios ir kunigų seminarija – tai buvo tarsi kvietimas. Važiuodamas į bažnyčią, pakeliui matydavo seminariją, bet ji dar nebuvo sava.

2009 metais pradėjęs darbo biržos siūlytus mokslus 2010 metų sausį jau įgijo buhalterinės apskaitos kurso baigimo pažymėjimą.

Grįžęs į Ukmergę ieškojo darbo. Per vieną sveikuolių susitikimą Ukmergės Senamiesčio pagrindinės mokyklos direktorė Audronė Uselienė pakvietė dirbti į mokyklą, būti atsakingu už elektros ūkį. Dirbo dvejus metus. Per tą laiką mirė Lėno Šv. Antano Paduviečio parapijos zakristijonas ir nebuvo kam patarnauti kunigui. Vilius, kiekvieną sekmadienį lankydamas bažnyčią, daug meldėsi ir juto didelę bažnyčios trauką. 2012 m. sausio 1 d. jis nuėjo pas kleboną kun. Vidmantą Karecką ir paklausė: „Gal galėčiau padėti? Norėčiau patarnauti. Širdis trokšta būti čia!“

2–3 mėnesius jautė didžiausią džiaugsmą, šviesą ir jie buvo ne laikini – tai buvo naujas gimimas ir neapsakomas džiaugsmas. Tik pats perėjęs sunkumus, gali padėti žmonėms.

Vilius daug važinėjo po Lietuvą, kalbėjosi tomis temomis su kunigais. Atsakymą gavo Pilnų namų bendruomenėje pas kun. Valerijų Rudzinską. „Tu turėk drąsos ir ryžto. Eiti pas Dievą nėra nei amžiaus, nei laiko. Vienus Dievas pašaukia ryte, kitus per pietus, o kitus – vakare!“ Jis įvardijo kunigystės kelią. Lėno parapija priklauso Panevėžio vyskupijai, tad Vilius atėjo pas vyskupą Joną Kaunecką. Vyskupas sakė: „Sėdame ir paskaičiuojame, ar dar galėsi tarnauti?“ Ganytojas tarėsi ir su seminarijos rektoriumi kun. Žydrūnu Vabuolu. Jų bendras nuosprendis buvo: „Bandome!“

Mandatinė komisija truko dvi dienas. 2012 metais nuvažiavęs į seminariją prie jos durų Vilius sakė: „Dieve, ką Tu sugalvojai, tegul įvyksta, tegul būna Tavo valia!“ Komisijoje buvo apie 10 kunigų, tačiau Vilius nejautė jokios baimės. Jo paklausė: „Ką toliau veiksi, jeigu nepriimsime?“ „Šlovinsiu ir garbinsiu Tą, kuris man davė gyvenimą – Jėzų Kristų!“, – atsakė Vilius.

Kandidatų į seminariją buvo 11. Vilius pats pirmas iš visų gavo laišką-pranešimą, kad jis kartu su kitais septyniais priimtas į parengiamuosius kursus. Laiškas jo laukė namuose. Prieš jį atplėšiant, kartu su mama pasimeldė, o, sužinojus laiško turinį, širdį užtvindė džiaugsmas.

Kelios paties diakono Viliaus Valionio  mintys: „Tęsdamas savo pašaukimo kelionę trumpai norėčiau pasidalinti mintimis apie studijų seminarijoje laiką. Penkeri metai ir daug, ir akimirka. Jau nuo pirmo seminarijos kurso labai norėjau tarnauti kažkokioje savanoriškoje tarnystėje. Prie pat seminarijos yra įsikūręs Gerantologinis pagyvenusių žmonių centras. Ten po kelių apsilankymų neliko kažkokių abejonių daugiau neiti. Žmonių akyse mačiau nebylų ir kantrų manęs laukimą. Ir širdis buvo tik su jais. Su jais susitikdavau labai dažnai, kartu melsdavomės, kalbėdavomės, liūdėdavome, džiaugdavomės. Užrašydavau išpažinties, atnešdavau Šventą Komuniją, dovanodavau jiems gražų žodį bei šypseną ir prižadėdavau sugrįžti. Man tie žmonės labai padėjo dvasiškai įveikti mokslus. Buvo toks nuotykis. Vieną gruodžio sesiją nutariau nelankyti ligonių, kad galėčiau daugiau pasimokyti, pastudijuoti. Iš karto gavau skaudų atsakymą – finalas toks: neišlaikyti du egzaminai. Daugiau neberizikavau, paskutinę sesiją visą gegužę lankiau ligonius kiekvieną vakarą melsdamasis su jais Gegužines pamaldas. Tada išlaikiau visus sesijos egzaminus.

Sesijos nebuvo lengvos, ypač žiemos, nes labai trumpas laikas, o egzaminų daug. Tik su malda galėjau įveikti kalno viršūnę. Labai norisi paminėti Rožinio maldos galią. Prieš įstodamas į seminariją aš jos nepažinojau, dabar – ji man pati nuoširdžiausia malda. Kalbėdamas Rožinį aš kasdien įteikiu rožių puokštę Marijai. Ji yra arčiausiai savo Sūnaus Jėzaus. Tad nebijokime apkabinti Marijos, nes Ji mus myli dar labiau.

Seminarijoje turėjau ir kitų tarnysčių, bet aš apibūdinau vieną iš jų. Tad nebijokite atverti savo širdis Dievui ir Jis jus perkeis, kad gyventumėte Jo dvasioje, galėdami atpažinti savo pašaukimą“.

Panevėžys
Autorės asmeninio archyvo nuotraukos

© 2017 „XXI amžius“