|
Žmogaus dvasia neįveikiama
1987 metų mitingas: LAISVĖS LINK
Nors net kai kurie prieš tris dešimtis metų įvykusio 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo iniciatoriai bijojo, kad nesusirinks pakankamai dalyvių į mitingą juk iš karčios patirties daugiau ar mažiau buvo žinomos represinės priemonės, kurias galėjo panaudoti nors ir demokratėjantis, bet vis dėlto savo prigimties neatsisakantis režimas, tačiau tai nepasitvirtino ir galimų persekiojimų nepabūgę drąsuoliai susirinko. Tokių per visą Lietuvą buvo apie tris tūkstančius. Kaip jau rašėme, iškart jau kitą dieną per visą tuometę komunistinę spaudą (kitokios spaudos tada ir nebuvo), palaikančią okupacinį režimą, pasipylė tiek atskirus mitingo dalyvius bei iniciatorius, tiek ir visuotinai visus mitingo dalyvius, apibendrintai vadinamus antitarybininkais ar imperializmo pakalikais, didžiausiais nusikaltėliais, smerkiantys straipsniai. Tačiau tai buvo tik švelni propagandinė pradžia. Netrukus prasidėjo ir rafinuotos represijos.
Po mitingo įvykusiame LKP CK biuro posėdyje priimtas svarbiausių priemonių planas demaskuoti antisovietinio sambūrio organizatorius. Jam įgyvendinti sudaryta komisija, kurios nariai buvo Petras Griškevičius, Algirdas Mykolas Brazauskas, Nikolajus Mitkinas, Alfonsas Macaitis, Eduardas Eismuntas ir kiti. Pirmosios ir kukliausiai atrodančios represijos buvo dalyvių pasmerkimai jų darbovietėse ar gyvenamų namų butų valdybose, pasiekiantys gąsdinimo ar grasinimų viršūnes. Kaip jau rašėme, dar pirmąją mitingo dienos vakarą traukinyje buvo sulaikyta anglų kalbos specialistė Jūratė Kazlauskaitė KGB privertė ją parašyti pasiaiškinimą, įsakė niekam nepasakoti apie pokalbį su saugumiečiais.
Šiluvoje kaip tik rugpjūčio 30 dieną prieš Didžiųjų atlaidų šventes turėjo vykti eisena. Gandai apie naują demonstraciją per agentus pasiekė kolaborantinę valdžią. Miškuose netoli Šiluvos buvo paslėpta MVD (Vidaus reikalų ministerija) kariuomenės dalis. Pačioje Šiluvoje sutelkta daug milicijos. Pakeisti autobusų maršrutai. KGB ėmėsi priemonių sutrukdyti religinę eiseną nutarė sulaikyti jos dalyvius, o gal ir organizatorius. 1987 m. rugpjūčio 28 d., apie 17 val., Nijolę Sadūnaitę ir kitus Kauno link vežusią lengvąją mašiną už Vievio sustabdė 67 milicininkai ir keli civiliai apsirengę asmenys. N. Sadūnaitei praplikęs civilis ir milicininkas liepė išlipti ir sėsti į plento šalikelėje stovintį šviesiai gelsvos spalvos be numerių Žiguli. N. Sadūnaitė paklausė, kokiu pagrindu ją sulaiko, bet civilis piktai suriko: Žinojai, kad neturi teisės išvažiuoti iš Vilniaus
Vien už sekmadienio demonstraciją maža tave sušaudyti
Nijolę Sadūnaitę pasodinę tarp milicininko ir saugumiečio, kuris lietuviškai ėmė grasinti, esą disidentams iššaudyti reikią Stalino, šunkeliais ir miškais vežė Baltarusijos link. Apie vidurnaktį įvažiavus į Vilnių, Valakampių paplūdimyje iš krūmų atėjo pamaina trys civiliai žmonės, kurie vėl vežė Nijolę į Baltarusiją iki Molodečno miesto. Visą naktį vežioję, po vidurdienio, visi sugrįžo į Valakampius, vėl iš krūmų atėjo nauja pamaina, kuri N. Sadūnaitę vežiojo po Lietuvą Ignaliną, Sniečkų, Zarasus, Uteną ir t.t. Milicija du kartus stabdė Žiguli be numerių, bet kai tik vairuotojas parodydavo dokumentą, tie atiduodavo pagarbą ir praleisdavo. Pagaliau beveik vidurnaktį N. Sadūnaitę atvežę namo, saugumiečiai liepė jai naktį niekur neišeiti, o sekmadienį neišvažiuoti iš Vilniaus. Visą naktį N. Sadūnaitės butą saugojo du vyrai, rūkydami vaikščioję po langais.
Tą pačią dieną apie 23 val. Širvintų rajono Kiauklių parapijos zakristijonas Robertas Grigas su vilniečiu LLL nariu Algirdu Masiulioniu pavėžėjo į namus klebonijoje dirbantį darbininką. Grįžtant atgal A. Masiulionio Žigulius sustabdė priešais lengvojoje mašinoje važiavę penki KGB darbuotojai, jėga ištempė juos iš mašinos. Paskiau R. Grigą įstūmė į Žigulius, prieš tai kelis kartus kirto taip, kad lūžo vienas iš krūminių dantų. Nusivežę R. Grigą į Širvintas, saugumiečiai kažką tarėsi su milicija, važinėjo po įvairius miesto užkaborius, klausė vienas kito, ar paėmė kastuvą, grasindami nužudyti ir užkasti, nuvežė į kažkokį mišką. Pastovėję apie pusvalandį miške, vežė toliau, kad nepažintų vietovės. Iš R. Grigo atėmė (ir vėliau negrąžino) akinius. Smurtininkai kalbėjosi, vartodami lietuvišką ir rusišką žargoną. Ryte sustoję nepažįstamame mieste, ėmė aiškinti, kad jų akcija įspėjimas už dalyvavimą demonstracijoje Vilniuje. Paryčiui dviems iš jų kažkur nuėjus, o likusiems snaudžiant, R. Grigas iššoko iš mašinos ir, galvodamas, kad jis kur nors Rusijoje, bėgo rusiškai šaukdamas: Aš esu Grigas Robertas, Lietuvos pilietis. Jeigu mane kas nužudys, žinokite, kad tai KGB darbas. Nubėgęs į bažnyčią (tai buvo Joniškis), rado zakristijoną, o netrukus atėjo du kunigai klebonas Juozas Dobilaitis ir vikaras Alvydas Grabnickas. Jie davė bėgliui batus (nes vieną batą grumtynių metu Robertas buvo praradęs), striukę (buvo vienmarškinis) ir pinigų sugrįžti į namus. R. Grigas dalyvavo šv. Mišiose, ir po to, važinėdamas po Lietuvą, pasakojo apie KGB elgesį su juo.
Kadangi kelias dienas Kiauklių klebonijoje buvo išjungtas telefonas, klebonas Rokas Puzonas iš kitur paskambino į Širvintų miliciją ir pranešė apie R. Grigo pagrobimą. Sulaukęs atsakymo, kad, matyt, kas nors pajuokavo, kun. R. Puzonas su atvykusiais LLL nariais Vytautu Bogušiu, Juliumi Sasnausku, Algirdu Masiulioniu ir Andriumi Tučkumi dviem Žiguliais išvyko į Vilniaus KGB išsiaiškinti Roberto likimo. Abi jų automašinas visą kelią lydėjo Volga be numerių. Šeškinėje R. Puzono automašiną po vidurnakčio sustabdė autoinspekcijos Žiguliai, pareikalavo dokumentų ir atidaryti bagažinę. Iš privažiavusių Žigulių ir Volgos išlipę saugumiečiai griebė kun. R. Puziną ir tempė į automobilį, kelis kartus kirto besipriešinančiam kun. R. Puzonui. Pakėlę pargriuvusį kunigą nuo žemės, nusitempė į savo mašiną. A. Tučkus, pamatęs, kaip milicija ir KGB mušė kun. R. Puzoną ir V. Bogušį, pradėjo įtikinėti draugus, kad tikriausiai jau nuverstas M. Gorbačiovas, o stalinistai vėl paėmė valdžią. V. Bogušis ir A. Masiulionis tą pačią naktį pasiekė Valkininkus. Jie informavo kun. A. Keiną apie R. Grigo ir kun. R. Puzono sumušimą ir pagrobimą. Kun. A. Keina patarė kreiptis į vyskupą Vincentą Sladkevičių. V. Bogušis ir A. Masiulionis nuvyko į Kaišiadoris ir informavo vyskupą apie įvykusį pasityčiojimo faktą. Kun. R. Puzoną trys saugumiečiai tyčiodamiesi ir grasindami vežiojo po Vilniaus ir Trakų rajonus, o paskiau per Vilnių, Nemenčinę, Pabradę ir Švenčionis nuvežė į kažkokį Baltarusijos mišką. Ten kelis kartus sustoję tarp savęs tarėsi. Vienas iš saugumiečių grasino: Nusibodo tau žmoniškas gyvenimas, paragausi šuniško. Atvežę į Svyrių miestelį, artėjant vidurdieniui paleido: Grįžk į namus kuo nori. Šį kartą gavai nuo mūsų tik tiek. Jeigu per pamokslus toliau minėsi MolotovoRibentropo paktą, tau bus liūdniau. Važiuok tik į namus, niekur neužsuk. Mat rugpjūčio 23-iąją kun. R. Puzonas Čiobiškio bažnyčioje susirinkusiems parapijiečiams kalbėjo apie MolotovoRibentropo pakto esmę. Vėliau per pamokslą kun. R. Puzonas papasakojo parapijiečiams, dėl kokių priežasčių ir kur jis buvo daugiau kaip parą dingęs.
Labiausiai buvo apjuodintas ir fiziškai sunaikintas mitinge aštrią kalbą pasakęs Vytautas Jančiauskas: rugsėjo 3 d. Tiesoje buvo išspausdintas KGB darbuotojų parengtas laiškas redakcijai Gailiuosi padaręs klaidą su Vytauto Jančiausko vardu, pavarde, suklastotu parašu, nors tokio pasigailėjimo jis niekada nebuvo prašęs ir rašęs. Po kelių dienų čekistai įkišo jį į savo mašiną ir žiauriai sumušę iki sąmonės netekimo paliko miške. 1988 m. vasario 16 d. išvakarėse V. Jančiauskas vėl buvo KGB suimtas. Keturias dienas čekistai jį išlaikė KGB rūmų rūsyje. Sugrįžęs jis ėmė skųstis širdies skausmais, greitai jį, sulaukusį vos 53 metų, ištiko staigi mirtis.
Kadangi dar rugpjūčio 30 d. nebuvo jokių žinių apie Roberto Grigo likimą, keturi vilniečiai N. Sadūnaitė, A. Terleckas, V. Bogušis, P. Cidzikas pasiuntė M. Gorbačiovui telegramą reikalaudami sustabdyti KGB smurtą. Rugsėjo 1 d. A. Terleckas buvo iškviestas į KGB. Su juo kalbėjosi papulkininkis Šiaudinis ir majoras Verbickas. Už tokią provokacinę ir šmeižikišką telegramą grasino patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn. Jie aiškino, kad A. Terlecko draugus sumušė neva kažkokie nenustatyti chuliganai. Tegul naktį sėdi namie, aiškino Šiaudinis. Saugumiečiai prašė perduoti N. Sadūnaitei ir R. Grigui, kad KGB jiems niekada neatleis už kalbas prie paminklo. Rugsėjo 2 d. pas tuos pačius kagėbistus buvo iškviestas ir Petras Cidzikas. Papulkininkis Šiaudinis perspėjo, kad kol kas dar nepanaikintas LSSR BK 68 straipsnis. Jis leido suprasti, kad šis straipsnis niekada nebus panaikintas.
Buvo terorizuojami ir kiti mitingo dalyviai. Buvęs partizanas, politinis kalinys, LLL narys tauragietis Leonas Laurinskas buvo pensininkas, tad jo pasmerkimo iniciatyvos ėmėsi butų valdyba. Rajoninis laikraštis Leniniečių balsas 1987 m. rugsėjo 3 d. šmeižė jį kaip buvusį buržuazinį nacionalistą, vėl nerimstantį ir keliantį galvą. LLL narys Bronislovas Poškus, antros grupės invalidas, net penkis kartus buvo kviečiamas į Kretingos miesto vykdomąjį komitetą ir smerkiamas už dalyvavimą demonstracijoje. Pirmininkė prikaišiojo: Mes žinome, esi vienuolis pranciškonas, niekas tau netrukdo melstis, ko tau trūksta, ko tau reikia? B. Poškus atsakė: Ko man trūksta, buvo pasakyta rugpjūčio 23 d. Vilniuje. Paklaustas, ar ateityje dalyvaus, atsakė: Būtinai! Septyniasdešimtmetis Feliksas Bakšys rugsėjo 15 d. buvo iškviestas į Druskininkų miesto vykdomąjį komitetą. Prieš tai jį kvietė į Druskininkų KGB. Vykdomojo komiteto pareigūnai siūlė parašyti straipsnį, smerkiantį demonstraciją. F. Bakšys atsisakė, paaiškindamas, kad puikiai pažįsta abi okupacines valdžias. Vokiečių okupacijos metais jis iš Vilniaus geto gelbėjo žydus (apie tai rašė Lenkijos žydų laikraštis Folks Štime 1987 m. kovo 14 d.), Stalino laikais buvo enkavedistų sumuštas ir įmestas į kalėjimą. Jis sakė, kad paminėti Stalino ir Hitlerio aukų eis, kol gyvas bus. Rajoninis laikraštis Raudonoji vėliava pasmerkė F. Bakšio elgesį. R. Laužikas gavo kvietimą atvykti į Butų eksploatacijos valdybą, kur būsiąs svarstomas jo nederamas elgesys rugpjūčio 23 d. R. Laužikas į tai atsakė raštiškai, jog esąs senas ligotas žmogus ir tuščiai leisti laiko neturįs galimybių. Prašąs ateiti į jo kiemą, jis atidarysiąs langą, nes gyvena pirmame aukšte, ir galėsią smerkti, jeigu bus įdomu, paklausys
Šiaulietis LLL narys Jonas Petkevičius buvo smerkiamas darbovietėje. Ten jis paaiškino MolotovoRibentropo pakto esmę, jo padarinius ir už ką buvo teistas. Bendradarbiai jo kalbą palydėjo plojimais. Bet Vilniaus radijas pranešė, kad buvusio buržuazinio nacionalisto J. Petkevičiaus elgesį darbuotojai pasmerkė. 48 metų Vytautas Smagurauskas, buvęs aviacijos karininkas, rugpjūčio 23 d. prie A. Mickevičiaus paminklo pasakęs kalbą, kurioje pasmerkė slaptuosius MolotovoRibentropo pakto protokolus, Lietuvą atidavusius Sovietų Sąjungai, ir pareikalavo spaudos, žodžio laisvės, laisvės visoms Pabaltijo respublikoms, buvo keletą kartų kviestas į KGB. Ten grasinta jį uždaryti į psichiatrinę ligoninę. Kėdainių kompartijos laikraštis Tarybinis kelias rugsėjį. pasmerkė V. Smagurauską. Epidemiologijos, mikrobiologijos ir higienos mokslinio tyrimo institute buvo svarstomas vyr. inžinieriaus Jono Kareniausko dalyvavimas rugpjūčio 23 d. demonstracijoje. Jis pareiškė, kad yra baigęs Vilniaus universitetą ir kiekvienas save gerbiantis inteligentas privalo pagerbti Stalino nukankintas aukas. Vakarinės naujienos rugsėjo 14 d. paskelbė paskvilį, kuriame tvirtino, kad instituto kolektyvas pasmerkė J. Kareniausko elgesį. Buvo svarstomi Dailės muziejaus skyriaus vedėja Želvienė, gamyklos Venta mokslinis darbuotojas Audrius Želvys, Jovita Niunevaitė, LLL narė Leonora Sasnauskaitė, Aldona Žvirgždienė ir daug kitų.
Rugsėjo 10 d. Vilniaus Jaunimo teatre buvo svarstomas Vytautas Bogušis, dirbantis inžinieriumi. Kalbėjo direktorius J. Žukas, aktoriai Mertinas, Karalienė, vyr. režisierė D. Tamulevičiūtė, direktoriaus pavaduotojas A. Butė, vyr. energetikas A. Jonuška ir partijos CK atstovas. Valdininkai grasino atleisti V. Bogušį iš darbo. Dauguma aktorių šūksniais, replikomis, šypsenomis reiškė kaltinamajam simpatijas. Trys bendradarbiai atvirai palaikė V. Bogušį. Rugsėjo 15 d. V. Bogušiui į darbą paskambino KGB majoras Verbickas: KGB generolas E. Eismuntas kviečiąs V. Bogušį atvykti į pokalbį. V. Bogušis paklausė, kaip bus nubausti KGB ir milicijos pareigūnai už rugpjūčio 28 dienos terorą, įstatymų pažeidimą. Generolas E. Eismuntas aiškino, kad geriau vieną kartą gauti mušti, negu šešerius metus sėdėti. Tai esanti pamoka už šią ir būsimas demonstracijas. Dar rugsėjo 1 dieną N. Sadūnaitė, R. Puzonas, R. Grigas, A. Masiulionis, V. Bogušis buvo parašę atvirą laišką SSRS generaliniam prokurorui dėl nederamo KGB ir milicijos elgesio. Literatūra ir menas rugsėjo 19 dienos numeryje išspausdino Jaunimo teatro vyriausiosios režisierės Dalios Tamulevičiūtės paskvilį Kieno vardu? Jo pabaigoje D. Tamulevičiūtė reziumavo: Neturėjo jokios teisės atstovauti mūsų kolektyvui ir V. Bogušis. Vėliau teatro darbuotojams D. Tamulevičiūtė teisinosi, kad kitaip pasielgti negalėjo jai įsakė CK, supykęs, kad per susirinkimą smerkimo akcija nepavyko. Ji straipsnio nerašiusi, o tik pasirašiusi, ir jeigu būtų atsisakiusi, valdžia neleistų Jaunimo teatro kolektyvo gastrolių į Ameriką. Rugsėjo 23 dieną V. Bogušis parašė atvirą laišką D. Tamulevičiūtei ir pasiuntė į laikraščio Literatūra ir menas redakciją, tačiau atsakymas nebuvo išspausdintas.
Rugsėjo 11 dieną Dekoratyvinių augalų valdyboje buvo svarstoma LLL narių Algirdo Masiulionio ir buvusio partizano, politinio kalinio Jono Pratusevičiaus (pastarąjį smerkė jam atostogaujant) byla. Algirdas Masiulionis ekonomistas, Jonas Pratusevičius vyriausiasis ekonomistas. Tos pačios dienos Vakarinėse naujienose buvo išspausdintas kolektyvinis jų pasmerkimo tekstas. A. Masiulionis buvo priverstas parašyti pareiškimą, kad jį atleistų iš darbo savo noru. Vyr. ekonomisto Jono Pratusevičiaus elgesys vėl buvo svarstomas spalio 1 ir 2 d. Sudaryta atestacinė komisija jo neatestavo ir pervedė į žemesnes pareigas.
Sunku buvo demonstrantams, dirbusiems Vilniaus gamybinėse įmonėse čia lietuvių buvo mažuma. Teisiamiesiems net nesuteikdavo žodžio savigynai. Draudimo agentūroje dirbusi LLL narė Genovaitė Šakalienė atėjo į demonstraciją su dukra, sūnumi ir anyta. Rugsėjo 11 d. kolektyvas tyčiojosi iš jos, reikalavo vyti iš darbo. Viena darbuotoja pareiškė, kad šią gėdą G. Šakalienė tegalinti nuplauti tik plano viršijimu. Kadangi kalbėti jai neleido, G. Šakalienė demonstratyviai paliko salę. Tačiau kai kuriuose susirinkimuose inteligentai palaikė demonstrantus ir KGB buvo labai sunerimęs dėl lietuvių inteligentijos elgesio. Onkologijos institute buvęs sveikatos apsaugos ministras V. Kleiza pareiškė: Aš ką tik grįžau iš Anglijos. Ten gali kalbėti net prieš pačią M. Tetčer. O ką darė Stalinas, mes visi gerai žinome. Nieko blogo, jei paminėjo Stalino aukas. Prof. Viktoras Kutorga kalbėjo: Negalima žmogaus smerkti dėl įsitikinimų. O kas čia blogo, kad Sadūnaitė vienuolė. Mendelis buvo vienuolis, Maironis kunigas. Daug mokslo lobynui pasitarnavo vienuoliai ir kunigai, o toks demonstracijos smerkimas tolygus fašizmui.
Kun. R. Puzono ir R. Grigo terorizavimas buvo dar pratęstas smerkiant juos Kiauklių kultūros namuose, dalyvaujant televizijai, tik be smerkiamųjų. Tą pačią dieną respublikinė televizija parodė filmą-montažą, kitą dieną visi respublikiniai laikraščiai paskelbė straipsnį. Tris savaites jų pavardės mirgėjo spaudoje. Rugsėjo viduryje kun. R. Puzoną ir R. Grigą telefonu kvietė atvykti į respublikinę prokuratūrą. Jiems atsisakius prisistatyti, kitą dieną į Kiauklius atvyko prokuroras J. Bakučionis, lydimas Širvintų rajono prokuroro. Kunigą R. Puzoną ir R. Grigą prokuroras J. Bakučionis oficialiai įspėjo už antitarybinių kalbų sakymus rugpjūčio 23 d.
Panašiai televizija ir spauda bjaurojo Mikoliškių bažnyčios vargonininko Alfonso Bumbulio asmenybę.
Visi šie 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo dalyvių persekiojimo faktai kruopščiai surinkti ir išnagrinėti knygoje Lietuvos laisvės lyga: nuo Laisvės šauklio iki nepriklausomybės (2006, Vilnius: Naujoji matrica). Jos sudarytojui ir redaktoriui Gintarui Šidlauskui nuoširdžiai dėkojame.
Tačiau bet kokie čia aprašyti ar paminėti mitingo dalyvių šmeižtai, niekinimai ir žeminimai bei fiziniai susidorojimai nesulaikė lietuvių tautos nuo pergalingos kovos už laisvę. Jau po metų, 1988 m. rugpjūčio 23-iąją, galingas mitingas Vilniuje, Vingio parke, drebino okupacinę kolaborantinę valdžią. Jau tada, o ypač netrukus gudriausieji jos atstovai, dar prieš metus šmeižę ir smerkę pirmojo viešo išsivaduojamojo mitingo dalyvius arba tam šėtoniškam verslui vadovavę ir jį skatinę, be sąžinės graužimo ropštėsi į naują valdžią. Istorija, kaip sakoma, kartojasi...
Mums rašo
Visa mano tauta yra šeima
Dėkoju už išsamią 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo apžvalgą, spausdintą XXI amžiaus nr. 32 (1987 metų mitingas: Laisvės link). Beje, nuotraukoje straipsnio apačioje dešinėje nenustatytas vyriškis tarp Vlado Šiupario ir Julijos Ambrasienės yra mano tėvas mokytojas Antanas Grigas (tuomet jau išmestas iš darbo už viešą kunigo Juozo Zdebskio gynimą), atvykęs į mitingą iš Leipalingio (Lazdijų r.), kur gyveno. LRT vis parodo mitingo metu sovietinės TV nufilmuotus kadrus, kur tuomečiai žurnalistai provokuodami kalbina Bronę Valaitytę: O ar iš Jūsų šeimos kas nors nukentėjo (nuo stalininių represijų)? B. Valaitytė atkerta: Aš pati, dar vaikas būdama, nukentėjau. Greta stovintis mano tėvas sako: Visa tauta yra mano šeima...
Kun. Robertas Grigas
© 2017 XXI amžius
|