Audros laužė –
nepalūžom

Žaizdos

Dar vienas istorinis štrichas Čekiškei ir prof. Pranui Dovydaičiui

Prof. Aleksandras Vitkus

2012 metais buvo minimas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro prof. Prano Dovydaičio nužudymo Sverdlovsko kalėjime 70-metis ir jo tėviškės – Runkių kaimo – sunaikinimas prieš 36 metus. Šiemet Kaune ir Čekiškėje paminėtos 130-osios profesoriaus gimimo metinės. Atrodo, ką galima dar pasakyti naujo apie šio garsaus valstybės veikėjo – prof. P. Dovydaičio – ir jo šeimos gyvenimą, tragediją ir mirtį.

Profesoriaus biografijoje išsiskiria lemtinga data – 1941 metų birželio 14-oji. Tą dieną buvo suimtas aktyvus visuomenės veikėjas, išrinktas į Valstybės tarybą, Vasario 16-osios akto signataras, trečiojo Ministrų kabineto pirmininkas, pirmosios gimnazijos direktorius prof. Pranas Dovydaitis; okupantų nužudytas 1942 m. lapkričio 4 d.

Čekiškės žydų žudynes gana išsamiai išstudijavo istorikas Arūnas Bubnys knygoje „Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 metais“, Antanas Vaičius knygoje „Čekiškė“. Išsamiau apie tai rašyta A. Vitkaus, A. Vaičiaus ir V. Savicko straipsnyje „Čekiškės žydų bendruomenės žūtis“.

„Visuotinė lietuvių enciklopedija“ nurodo, kad trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje 70 proc. miestelio gyventojų sudarė žydai. 1941 metais Čekiškėje gyveno maždaug 60 žydų šeimų, jie sudarė apie 45 proc. miestelio gyventojų. Paskaičiuota, kad tai galėjo sudaryti daugiau kaip 200 asmenų.

Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) bevartant Stanislovo Gudavičiaus (baltaraištis Stanislovas Gudavičius 1944 m. spalio 11 d. nuosprendžiu nuteistas sušaudyti [LYA, f. K-1, ap. 58, b. 44463/3, l. 98]. 1944 m. gruodžio 23 d. patvirtintas nuosprendis [LYA, f. K-1, ap. 58, b. 27754/3,l. 41]) baudžiamąją bylą dėl veiklos vokiečių okupacijos metais, buvo paminėta Čekiškė ir prof. Pr. Dovydaitis. S. Gudavičius apkaltintas tuo, kad vokiečiams okupavus Lietuvą, Vilkijoje buvo sukurtas sukilėlių baudžiamasis būrys, kuris stojo į kovą su raudonarmiečiais, ėmėsi priemonių prieš asmenis, bendradarbiavusius su sovietų okupacine valdžia, prisidėjo prie žydų genocido organizavimo ir vykdymo. Baltaraiščių vadas S. Gudavičius nurodo, kad vokiečiai į Vilkiją įžengė 1941 m. birželio 23 d.

Tą pačią dieną jie paskyrė komendantą, o 1941 m. birželio 24 d. vokiečių sušauktas gyventojų susirinkimas išrinko „aktyvistų komitetą“. Vokiečių įsakymu buvo įvesta atskira tvarka žydams kaip ir visoje Lietuvoje. Prie komendantūros buvo suformuotas baudžiamasis baltaraiščių būrys (LYA bylose jie įvardinami kaip „sukilėliai“), kuriam vadovavo teismo antstolis Stasys (Stanislovas) Gudavičius (Gudas). 1944 m. rugpjūčio 7 d. apklausiant S. Gudavičių, jis prisipažino, kad pats asmeniškai atgaivino Šaulių organizaciją ir suorganizavo grupę, kuri suiminėjo besitraukiančius iš apsupimo raudonarmiečius, sovietinį aktyvą ir šaudė žydus. Reikia pastebėti, kad būtent šioje S. Gudavičiaus byloje, tardytojas labai smulkiai jį išklausinėjo apie Šaulių organizaciją, jos struktūrą bei uždavinius, tačiau to nepastebime kitose LYA bylose. Šį baltaraiščių būrį sudarė daug įsirašiusių žmonių. Baudžiamojo būrio dalyvis Jonas Dailida 1944 m. spalio 18 d. apklausos metu išvardina daugiau kaip 50 asmenų, kurie vėliau pakartotinai išvardinti priimtame atskirame 1944 m. lapkričio 16 d. nutarime. S. Gudavičius nurodo, kad į išrinktą aktyvistų komitetą įėjo apie 30 žmonių, tačiau baudžiamąjį būrį, kuris su juo vykdavo į žudynių vietas arba palaikydavo tvarką, tesudarė daugiausia iki 15–16 žmonių. Vilkijos baltaraiščių būrys buvo siunčiamas areštuoti bei šaudyti žydų ir į kitus Kauno apskrities valsčius: Seredžių, Čekiškę bei Zapyškį. Sudarytas baltaraiščių aktyvistų komitetas egzistavo iki 1941 m. liepos 17 d., po to buvo perorganizuotas, nes jau atsirado teisėta valdžia. Tačiau iki tol, S. Gudavičiui vadovaujant buvo sušaudytos dvi žydų grupės: viena prie Jagminiškių (Vilkijos valsčius), kita – Čekiškėje.

Kaip ir kituose miesteliuose, taip ir Čekiškėje, žydus pradėta naikinti jau 1941 metų liepą. Čia žydus, susijusius su tarybiniais aktyvistais, šaudė iš Vilkijos kelis kartus atvykęs baudžiamasis šaulių būrys, vadovaujamas S. Gudavičiaus. Buvo nužudyta daugiau kaip 10 žydų.

Čekiškės policijos viršininkas Aleksandras Skuodis (paskirtas 1941 m. liepos 4 d.) liudijo, kad S. Gudavičius tris kartus buvo atvykęs į Čekiškę.

* * *

Pirmą kartą 1941 metų liepos pradžioje atvykęs S. Gudavičius surinko į policijos klasę vietinius gyventojus ir pasakė jiems kalbą, kad reikia lietuviams vienytis ir burtis į baudžiamuosius būrius. Į Čekiškę iš Kauno buvo atvykęs lietuvių saugumo policijos Kauno rajono vadas Kazys Mikelionis. Jis kartu su A. Skuodžiu sudarė suimtųjų komunistų ir sovietinių aktyvistų sąrašą. Tuomet Čekiškės policija suėmė keliolika komunistų, komjaunuolių ir sovietinių aktyvistų ir juos patalpino policijos areštinėje. Tiesa, pirmomis okupacijos dienomis Čekiškėje buvo sušaudyti keturi lietuviai – sovietiniai aktyvistai.

Antrą kartą S. Gudavičius atvyko 1941 m. liepą ir liepė areštuotus paruošti nugabenti į Vilkiją. A. Skuodis pasakė, kad jie patys gali nugabenti. S. Gudavičius nesiklausė, paėmė areštuotuosius kartu su Rimkumi, Dailida ir kitais iš areštinės Štreikmaną ir du jo sūnus ir juos konvojavo į Vilkiją. Štreichmanui Čekiškėje priklausė malūnas ir lentpjūvė, čia dirbo samdomi darbininkai ir lietuviai. Po kurio laiko pas policijos viršininką atėjo vietiniai gyventojai ir paprašė leidimo juos palaidoti, nes jie nebuvo nuvežti į Vilkiją, o čia pat, netoli esančioje smėlio duobėje nušauti.

Baltaraiščių vadas S. Gudavičius liudija, kad 1941 metų liepos pradžioje Vilkijos komendanto Missenbaumo įsakymu jo vadovaujama 15 žmonių grupė (baltaraiščiai) iš Vilkijos atvyko į Čekiškę. Čia buvo vietinių šaulių suimti 6 žydai. Jam pranešė, kad jie sovietų laikais sumušė prof. Pr. Dovydaitį ir Mykolą Tutlį (kraštotyrininkas Antanas Vaičius neigia, kad prof. P. Dovydaitis nebuvo sumuštas. Jį visi gerbė ir su juo elgėsi padoriai – aut.). Jonas Dailida liudija, kad 1941 m. rugpjūčio 2 d. buvo gauta žinia, kad ruošiamasi užpulti Čekiškės baltaraiščius (likusius raudonarmiečius ar pasislėpusius sovietinius aktyvistus – aut.). S. Gudavičius suorganizavo du vežimus su keturiais arkliais, 15 baltaraiščių grupė nuvyko į Čekiškę. Ten niekas nieko nerado, niekas nieko neužpuolė. Tada S. Gudavičius su savo vežimu nuvyko prie Čekiškės areštinės, iš ten paėmė šešis žydus ir vieną moterį ir juos Čekiškėje sušaudė. Apie septynių žydų sušaudymą kalbama ir Jono Dailidos kaltinamajame 1944 m. lapkričio 21 d. akte, kad juos nužudė netoli tilto Čekiškėje.

Kraštotyrininkas A. Vaičius videofilme „Blėstanti praeitis“ liudija, kad Štreichmanas su sūnumis dalyvavo suimant Paprieniuose, Čekiškės valsčiuje, prof. Pr. Dovydaitį. Juozas Grinius „Raštų“ IV tome pažymi, kad „Dovydaitis buvo žiauriai suimtas“. Matyt, jis turėjo mintyse, kad profesorius buvo išplėštas ne tik iš savo ūkio, bet ir iš Lietuvos (jis tikėjosi, kad, atėjus sovietų valdžiai, liks nors žemės darbininku – J. Grinius). Reikia priminti, kad kaip tik tą dieną turėjo iš Kauno pas jį atvykti žmona su sūnumi keletą dienų paviešėti. Bet tą patį rytą Kaune buvo suimta ir Dovydaičio šeima: žmona abu sūnus (vyresnysis jau atskirai gyveno) ir jaunesnioji dukrelė (vyresnioji liko neišvežta, nes buvo jau ištekėjusi ir gyveno ne Kaune, o Vilniuje). Taigi Dovydaitis nebesusitiko su šeima, pavyko susisiekti ir laiškais, nes nebuvo žinoma, į kur jis ištremtas. Visi kiti šeimos nariai iš Sibiro tremties sugrįžo gyvi, o Pr. Dovydaitis jau po metų buvo sunaikintas.

Paskutinį kartą S. Gudavičių matė 1941 metų liepos pabaigoje, kai atvykęs į Čekiškę areštavo kirpėją Klazą (byloje Glaz. – aut.) ir vaistininką Dovydą Lipmaną, kurie netrukus rasti nušauti miestelio pakraštyje. Buvęs Čekiškės policijos viršininkas A. Skuodis patvirtino, kad be jo leidimo suėmė kirpėją Klazą, vaistininką D. Lipmaną, taip pat kelis žydus, kurių vieno pavardė lyg ir Judenskis, dar vykdomojo komiteto pirmininką Gidalkį. Tik S. Gudavičius neigė, kad jis nušovė Gidalkį, sakė, kad jis apie tai nieko nežino, o nušauti galėjo kitas būrio narys Aglinskas. Tuo metu teismas už komunisto ar žymesnio sovietinio pareigūno nužudymą skirdavo griežtesnę bausmę (net mirties) negu už žydų šaudymą (25 arba 10 metų tremties), todėl tai suprasdamas S. Gudavičius neigė savo dalyvavimą.

Baudžiamojo būrio šaulys Kazimieras Sankauskas liudija, kad jis matė, kai S. Gudavičius su aštuoniais šauliais, 1941 metų liepą atvyko į Čekiškę, pradėjo ieškoti žydo Gidalkio. Neradęs jo, nuėjo į namus ir nuvedęs jį netoli nuo namo, nušovė. Be to, dar suėmė kirpėją ir vaistinės darbuotoją, nuvedė toliau nuo Čekiškės ir nušovė. Čekiškės policijos viršininkas Skuodis vietiniams gyventojams liepė juos užkasti. S. Gudavičius neigė liudytojo K. Sankausko parodymus akistatoje, kad jis jį sumaišė su Aglinsku.

Papildomai buvo sudarytas protokolas apie žydo Gidalkio nužudymą, nes dar kartą tardė Skuodį. Jis papasakojo, kad pro langą matė, kaip šaulys iš Vilkijos vedė suimtąjį Gidalkį. Jis matė, kaip sargybinis su šautuvo buože smogė suimtajam, tačiau nežino, už ką. Kai antrą kartą suimtasis pažiūrėjo į šoną, sargybinis paklausė S. Gudavičiaus, ką daryti, jei suimtasis nenori eiti. Gudavičius atsakė: „Šauk“, šaulys ir šovė. Gidalkis apsipylęs krauju liko gulėti ant grindinio. Tolimesnis žydų likimas Čekiškėje klostėsi kaip ir visose Pakaunės miesteliuose.

1941 metų rugpjūtį Čekiškės getui vieta buvo parinkta aplink sinagogą esančiuose namuose. Iš Bažnyčios gatvės namų buvo iškeldinti gyventojai. Į mažąjį getą pradėta varyti moteris, vaikus ir senelius. Čekiškės žydų bendruomenės sunaikinimas vyko taip:

1. 1941 metų rugpjūčio viduryje prasidėjo masinis žydų persekiojimas. Suimti jauni vyrai išvežti darbams į Kauną, o kiti žydai uždaryti miestelio sinagogoje. Tikėtina, kad vežant Vilkijos žydus į Kauną, galėjo ten patekti ir jauni Čekiškės vyrai, nes 1941 m. rugsėjo 4 d. sušaudyti tik 22 Čekiškės vyrai.

2. Po kelių dienų suimtieji žydai – moterys, vaikai ir seneliai – konvojuoti į Vilkiją, nes buvo gautas įsakymas nebesteigti Čekiškėje geto, o suimtus visus žydus persiųsti į Vilkiją. 1941 m. rugpjūčio 16–18 dienomis pėsčiomis bei vežimais žydai buvo perkelti į Vilkijos getą ir sunaikinti 1941 m. rugpjūčio 28 d. Reikia pastebėti, kad policijos ataskaitose minima tik 20 Čekiškės žydų, atvežtų į Vilkijos getą.

3. 1941 m. rugpjūčio 22 d. Čekiškės valsčiaus viršaitis pranešė, kad valsčiuje yra likę 144 žydai: iš jų 70 moterų ir 42 vaikai (tuo metu dalis Čekiškės žydų jau buvo nugabenta į Vilkiją). Čekiškės valsčiaus žydai prieš sušaudymą sumokėjo 15 000 rublių kontribuciją. Atrodo, kad šie Čekiškės žydai pateko į Vilkijos getą tik po 1941 m. rugpjūčio 28 d., nes kitos žudynės įvyko „vojažo“ metu, t.y. 1941 m. rugsėjo 4 d. K. Jėgerio ataskaita rodo, kad 1941 m. rugsėjo 4 d. sušaudyti 146 asmenys – 22 žydai, 64 žydės, 60 žydų vaikų iš Čekiškės. Paskutinis rabinas Samuelis Zeevas Melamedas irgi buvo nužudytas kartu su visa Čekiškės bendruomene. Jie visi buvo sušaudyti Vilkijoje, Pakarklės miške, prie Jaučakių kaimo.

1941 metų rugsėjo pradžioje Čekiškės žydų bendruomenė nustojo egzistuoti.

Dabar planuojama Čekiškėje atgaivinti žydišką paveldą, prikalant prie likusių žydų namų lenteles su čia gyvenusių žydų pavardėmis bei nurodant, kuriuose iš jų veikė parduotuvės, medicinos punktas, restoranas, fotografijos salonas ir pan.

© 2017 „XXI amžius“