Pirmasis puslapis
Bibliotekose
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Audros laužė –
nepalūžom

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Tiesa, teisingumas, atleidimas

Popiežius Pranciškus beatifikavo Kolumbijos kankinius

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus laimina jo su vaikais pasodintą medelį – taikos simbolį

Išganytojo atvaizdo liudijimas

Popiežius Pranciškus bendrojoje audiencijoje apžvelgdamas savo kelionę į Kolumbiją, priminė, kad to apaštalinio vizito motto buvo „Darykime pirmą žingsnį“ (isp. k. „Deomos el primer paso“). Taip stengtasi pradėti susitaikymo procesą po daugiau nei pusę šimtmečio vykusių pilietinių kovų, atnešusių dideles kančias ir visuomeninį susipriešinimą toje Lotynų Amerikos šalyje. „Tas žaizdas sunku išgydyti, – pripažino Šventasis Tėvas rugsėjo 13 dieną į Šv. Petro aikštę susirinkusiems audiencijos dalyviams. – Bet savuoju vizitu norėjau palaiminti šias tautos pastangas, sustiprinti ją tikėjime ir viltyje bei priimti liudijimus, kurie yra brangūs mano tarnystei ir visai Bažnyčiai“. Popiežius paaiškino, kad tos, rugsėjo 6–11 dienomis vykusios kelionės kulminacija buvo Viljavisensijo mieste, patyrusiame didžiausius pilietinio karo išbandymus, vykę konkrečiai susitaikymui skirti renginiai. Rugsėjo 8 d. šv. Mišiose po atviru dangumi, masiškai dalyvaujant piligrimams, palaimintaisiais buvo paskelbti du Kolumbijos kankiniai – vyskupas Chesus Emilijas Charamilja Monsalvė (Jesus Emilio Jaramilla Monsalve) ir kunigas Pedras Marija Ramiresas Ramosas (Pedro Maria Ramirez Ramos), žiauriai nužudyti tikėjimui priešiškų sukilėlių. Vėliau tą rugsėjo 8 dieną, Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, gimimo liturginėje šventėje, vyko maldingas Nacionalinio susitaikymo šventimas su ypač jautriais kovų patirties liudijimais.

Vyskupas Kęstutis Kėvalas – Telšių vyskupijos ordinaras

Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Popiežius Pranciškus patenkino vyskupo Jono Borutos SJ įteiktą prašymą jį atleisti iš pastoracinio vadovavimo Telšių vyskupijai. Telšių vyskupo ordinaro pareigas perima vysk. Kęstutis Kėvalas, iki šiol buvęs vyskupijos koadjutorius. Šventojo Tėvo sprendimas paskelbtas pirmadienio, rugsėjo 18 dienos, vidudienį, Vatikane ir Telšių vyskupijoje, Lietuvoje.

Naujasis vyskupijos ordinaras, 45-erių K.Kėvalas kunigu konsekruotas 2000 m. birželio 29 d. Jis yra tarnavęs Kauno Arkikatedroje, ėjęs konfesarijaus pareigas Kunigų seminarijoje, dirbęs „Marijos radijo“ programų direktoriumi. Vysk. K. Kėvalas 2012 metų rugsėjį paskirtas Kauno vyskupu augziliaru, o konsekruotas tų pačių metų lapkritį. Šiemet, balandžio 20 dieną, popiežius Pranciškus jį paskyrė Telšių vyskupijos koadjutoriumi.

Sukurti mąstyti, budėti ir veikti

Kun. Vytenis Vaškelis

„Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių“ (Lk 21, 11). „Saulė užtems“ (Mt 24, 29). Žmoniją sukrečiančių įvykių bus ne tik „paskučiausiais laikais“ (1 Tim 4, 1), jų netrūksta ir dabartiniais. Nelaimės – ne iš Dievo rankos besiveržiantys ir ant nusidėjėlių krintantys gąsdinančių bausmių žaibai, bet pirmapradės kaltės padariniai, kviečiantys nelikti abejingiems kitų skausmui, nes jei, pavyzdžiui, mus nuo neseniai Meksiką supurčiusio žemės drebėjimo skiria tūkstančiai kilometrų, žiniasklaida, bematant pranešdama naujausius įvykius, mus taip priartina prie jų epicentro, kad tikintieji nieko nelaukdami pirmiausia savo maldoje nukentėjusiuosius laimina bei užtaria pas Dievą...

Kad svetimo skausmo nebūna, prieš kelias dienas popiežius Pranciškus apie tai homilijoje dar kartą bylojo: „Kiek kartų televizijos žiniose ir laikraščių puslapiuose matome tragedijas... Vienoje šalyje vaikai neturi, ką valgyti, kitoje šalyje vaikai verčiami kovoti su ginklu rankoje, dar kitoje engiamos moterys, dar kitur kitos nelaimės! Vargšai žmonės... Verčiu puslapį, tarsi tai būtų literatūros kūrinys, arba įjungiu kitą kanalą, kur rodo muilo operą... Taip daryti nekrikščioniška. Šią akimirką norėčiau paklausti visų ir savęs paties: „Ar sugebu pagailėti kito žmogaus? Ar sugebu melstis? Ar mane paliečia tie vaizdai, kuriuos į mano namus atneša komunikavimo priemonės? Ar kenčiu kartu su tais žmonėmis? O gal tesugebu ištarti „vargšai žmonės“ ir gana?“ Nesugebantys jų gailėti turi prašyti: „Viešpatie, duok man gailesčio malonę“.

Rugsėjo 23-ioji – Lietuvos žydų genocido diena

Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas

Kunigas Feliksas Ereminas – Pasaulio Tautų teisuolis

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Kun. Feliksas Ereminas

Kun. Feliksas Ereminas (1890 01 07–1915 05 16–1962 10 27), dirbdamas Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo parapijoje, yra išgelbėjęs žydaitę Rachelę Rozenbergaitę (1925 05 24–1987 07 16), ją pakrikštijo Reginos vardu, vėliau išleido į mokslus. Įgijusi akušerės specialybę, ji ištekėjo už Kodiko Šteimano (Codik Shteiman) (1922 01 14–1983 11 06). 1955 m. sausio 1 d. Vilniuje Šteimanų šeimoje gimė pirmagimė Lina (ištekėjo už Aleksandro Zilbervargo), o 1962 m. lapkričio 3 d. jiems gimė antroji dukra – Aviva (ištekėjo už Leonido Kišinevskio). Abi Reginos dukros pasekė mamos pėdomis ir tapo medikėmis. Lina su šeima į Izraelį išvažiavo 1990 metais, o Aviva – 1993 metais.

Reginos dukrų, giminaičio Isaako Borveino (1927 02 09–2012 05 22), pažinojusio ir kun. F. Ereminą, liudijimas, šio straipsnio autorės pastangos bei Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjos Danutės Selčinskajos parengti dokumentai buvo pagrindas kun. F. Ereminą 2012 m. rugsėjo 21 d. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (Lietuvos Respublikos Prezidentės 2012 m. rugsėjo 10 d. pasirašytas dekretas Nr. 1K-1202). Nuo 1992 iki 2014 metų Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1227 Lietuvos piliečiai, tarp jų – 35 kunigai, vyskupas Vincentas Borisevičius bei arkivyskupas Teofilis Matulionis. O 2013 metais kun. F. Ereminas pripažintas ir Pasaulio Tautų Teisuoliu.

Dėl Kauno medžių

Modesto Patašiaus („Lietuvos rytas“) nuotrauka

Visi įvykiai Kaune, susiję su medžių „atnaujinimu“, mano, kaip dendrologės ir kraštovaizdžio architektės, akimis, yra tiesiog neleistinas barbariškumo aktas. Galima kalbėti daug, užsiimti visokiausiomis demagogijomis, eskaluojant paranojiškus politinius motyvus, apie kuriuos aktyviai kalba masinių medijų žvaigždės ir politikai, bet visų tų kalbų tikslas vienas – nukreipti visuomenės dėmesį nuo esmės. O šioje situacijoje reikia kalbėti apie esmę.

Kas yra medžiai ir augalai miesto aplinkoje? Sakyčiau, kad tai yra miesto bendruomenės ar miesto sistemos nariai, kurie mums, žmonėms, yra svarbūs ir labai reikalingi. Ir mes negalime nekreipti dėmesio į tai, kas su jais daroma. Medžiai yra labai svarbūs visų pirma mums, žmonėms, ir todėl mums turi rūpėti, kad jie augtų greta mūsų. Nors šios miesto „modernizacijos“ autoriai aiškina, kad tai būtina ir neišvengiama, bet turiu priminti, kad žmonės, pagyvenę viduramžių miestuose, kuriuose nebuvo medžių, savo kailiu patyrė, ką tai reiškia, ir miestuose juos pradėjo sodinti ir auginti grynai praktiniais tikslais. Manau, kad kiekvienas gali paliudyti, kaip jis jaučiasi „plikoje“ ir kaip apželdintoje teritorijoje, nes joje:

Panevėžio vyskupijoje

Biržų dekanate

Kad kiekvieną sodybą saugotų kryžius

Procesija, vadovaujama kun. Ernesto Želvio

SUOSTAS. Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia šiame kaime yra 6 km nuo Lietuvos ir Latvijos valstybių sienos. Tai – jau trečioji bažnyčia, į kurią sekmadieniais melstis ateina šio ir aplinkinių kaimų tikintieji. Pirmoji medinė bažnyčia sudegė karo metais, antroji – 2001 metų rudenį. Nedaug kas tikėjo, kad nedideliam Suosto kaimeliui pavyks rasti lėšų dar vienai bažnyčiai atstatyti. Bet su Dievo pagalba kelių pasišventusių žmonių dėka įvyko kone stebuklas ir 2007 m. gegužės 13 d. buvo pašventinta naujoji Šv. Kryžiaus Išaukštinimo mūrinė bažnyčia, kurioje neseniai buvo švenčiami Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai. Į juos atvyko žmonės iš Biržų miesto ir aplinkinių kaimų.

Lietuva kartais vadinama kryžių žeme, o Kryžių kalnas yra toks vienintelis savo dydžiu ir istorija pasaulyje. Statydami kryžius, žmonės liudija savo ištikimybę Kristui. Tačiau kaip mes žiūrime į kryžių? Galbūt net nepažvelgiame į jį, nes per daug priprato akys, širdis nebejaučia kryžiaus didybės ir nemato jame išsigelbėjimo šaltinio? Ar jaučiame Kristaus kančią, Jo baisią mirtį, ar suvokiame, kad per kryžių galime patirti pergalę ir triumfą, jei į jį žvelgiame tikėjimo ir dvasios akimis? Tai yra klausimai, į kuriuos kiekvienas turime sau atsakyti.

Šviesūs Marijos legiono savanorės paveikslai

Bronius VERTELKA

Iš kairės: parodos autorė Zofija Zakarevičienė, parodos organizatorė dailininkė Stasė Medytė ir bibliotekos vedėja Sandra Voveriūnienė

PANEVĖŽYS. Tiek svečių, kiek prisirinko į miesto Savivaldybės viešąją biblioteką (Kniaudiškių g. 34) rugsėjo 5-ąją, retokai pasitaiko. Į Zofijos Zakarevičienės pastelės ir tapybos parodos „Žvilgsnis į šviesą“ pristatymą žmonės rinkosi ankstėliau, todėl pakako laiko ir pabendrauti, ir diskusijoms vertinant eksponuojamus paveikslus. Didžiąją susirinkusiųjų dalį sudarė moterys, besižavinčios panevėžietės kūryba ir pažįstančios ją kaip itin tyros sielos, nepaprasto nuoširdumo žmogų.

Parodą organizavusi dailininkė Stasė Medytė sakė, jog kūrinių autorę pažįsta daugybę metų, o jos darbai – spalvų simfonija, tarsi jie mokėtų kalbėti arba būtų lengvai prakalbinami. Paveiksluose sugebėta perteikti ir šilumą, ir šaltį, ir vėją. Kartais juos net norisi paliesti. Tai – didžiulė Aukščiausiojo duota dovana. Seniausias darbas, tapytas 1984-aisiais, naujausias – 2017 metais. Gyvenimas tapytojai nešykštėjo audrų, bet buvo ir šviesių minučių. Žinoma, kaip pabrėžė grafikė S. Medytė, nesvarbu, kiek tau metų ir kokio dydžio tavo paveikslai, svarbu juose išreikštos mintys, perteikta šiluma...

Pokalbių vakaras su svečiais

Bendra nuotrauka atminčiai. Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos bendruomenė su svečiu Gabrieliu Liaudansku-Svaru. Ketvirtoji iš kairės – Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė

Pagėgiai. Savivaldybės viešoji biblioteka, pasitikdama jubiliejinę Pagėgių krašto šventę „Pagėgiai – laiko labirintuose“ (šiemet Pagėgiams sukanka 710 metų), pakvietė kraštiečius bei miesto svečius, o ypač jaunuomenę, bent trumpam išjungti telefonus, socialinių tinklų programėles ir pasinerti į tikrą, šiltą pokalbį vakare „Dabar – be WI-FI“.

Startą vakaro pradžiai davė aukščiausio Lietuvos teatro apdovanojimo „Auksinis scenos kryžius“ laureato (2013) Gedimino Šiaulio (Vilnius) režisuoto trumpametražio filmo „Kaukai“ (2017) prezentacija. Šis net du „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus (kategorijose „Geriausias metų animacinis filmas“ ir „Geriausias metų kompozitoriaus darbas“) pelnęs kūrinys pasakoja apie nenutrūkstamą gyvybės užsimezgimo ir jos pabaigos ciklą. Filmas „Kaukai“ Niujorke vykusiame viename didžiausių animacijos festivalių „Animation Block Party“ įvertintas „Geriausio originalaus dizaino“ apdovanojimu.