|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Pagerbtas slovakų salezietis komunizmo kankinys Mindaugas Buika
Beatifikacijos iškilmė Bratislavoje Vakar Bratislavoje buvo beatifikuotas salezietis kunigas Titusas Zemanas, pranešė popiežius Pranciškus spalio 1 dieną tikintiesiems prieš su jais kalbėdamas tradicinę sekmadienio vidurdienio Viešpaties Angelas maldą. Jis įsijungia į gausą paskelbtų XX amžiaus kankinių, kadangi mirė 1969 metais po ilgametės kalėjimo nelaisvės dėl savo tikėjimo ir pastoracinės tarnystės. Tegul jo liudijimas palaiko mus sunkiais gyvenimo momentais ir padeda pažinti Viešpaties buvimą artumoje visuose išbandymuose. Šventojo Tėvo paminėtas kun. T. Zemanas SDB (19151969) yra pirmasis Slovakijos katalikų dvasininkas, paskelbtas Bažnyčios palaimintuoju, kaip šią Vidurio Rytų Europos šalį dešimtmečius valdžiusio totalitarinio komunistų režimo rodytos neapykantos tikėjimui (in odium fidei) auka. Dekretą dėl šio Dievo tarno kankinystės pripažinimo popiežius Pranciškus pasirašė vasario 27 dieną. Tai atvėrė kelią jo beatifikacijai be kitais atvejais reikalingo stebuklo su kandidato užtarimu patvirtinimo. Vėliau Šventasis Tėvas asmeniškai pagerbė jam beatifikacijos bylos postulatorių pristatytas tuomet dar būsimojo palaimintojo relikvijas. Rugsėjo 29 dieną Slovakijos sostinėje vykusioms iškilmingoms beatifikacijos šv. Mišioms vadovavo popiežiaus Pranciškaus deleguotas atstovas, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato), kartu koncelebruojant Bratislavos arkivyskupui Stanislavui Zvolenskiui, kitiems slovakų vyskupams, daugybei kunigų, saleziečių bendruomenės nariams ir šios vienuolijos generaliniam vyresniajam (didžiajam rektoriui) kun. Anchelui Fernandesui Artimei (Angel Fernandez Artime). Didžiulėje maldininkų minioje buvo palaimintojo kun. T. Zemano artimieji (jaunesnės seserys) ir auklėtiniai iš tų laikų, kai jis dirbo gimnazijos kapelionu ir katechetu bei jo išgelbėti saleziečiai, kuriuos jis slapta pervedė per sieną su Austrija, kad galėtų tęsti studijas, nes komunistų valdytoje tuometinėje Čekoslovakijoje vienuolijos buvo uždarytos. Pirmojo slovakų komunizmo kankinio paskelbimas palaimintuoju tapo didele padėkos švente visai vietinei Bažnyčiai ir saleziečių bendruomenei ypač kreipiant dėmesį į jaunųjų katalikų ištikimybės Evangelijai ugdymą bei savojo pašaukimo atpažinimą. Dvasinio pašaukimo branda Titusas Zemanas gimė 1915 metų sausio 4 dieną Vainorių gyvenvietėje netoli Bratislavos neturtingų, bet pamaldžių katalikų ūkininkų šeimoje ir buvo vyriausias iš dešimties joje augusių vaikų. Religingas ir su vienuoliais pažįstamas berniukas, vaikystėje patyręs sunkią ligą ir netikėtai išgijęs, maldoje pažadėjo Švč. Mergelei Marijai visam laikui tapti jos sūnumi ir rinktis saleziečio kunigo tarnystę. Tėvai pradžioje tokiam dešimtmečio pasirinkimui nepritarė, o motina netgi paprašė tuometinį slovakų saleziečių provincijolą kun. Jozefą Bokorą atkalbėti berniuką, sakant, kad mamos nebus šalia, kai jis susirgęs verks ir nebus, kas juo rūpinasi. Išgirdęs tokį aiškinimą jaunasis Titusas kun. J. Bokorui labai išmintingai kalbėjo: Kodėl man sakote, kad mamos nebus šalia? Taip, mano žemiškosios motinos kartu nebus, bet Marija, Krikščionių pagalba, bus šalia. Aš jai pažadėjau ateiti, kai atgausiu sveikatą, ir ji manim rūpinsis. Aš tikrai neverksiu, nes dangiškoji Motina bus su manimi. Po tokio dešimtmečio turinčio vaiko aiškinimo kun. J. Bokoras tik skėstelėjo rankomis, tardamas: Šio berniuko neįmanoma atkalbėti, matyt, tai yra jo gyvenimo pašaukimas. Tai Dievo valia, su kuria negalima kovoti. Negalima užkirsti kelio jo svajonės tapti kunigu įgyvendinimui. Pradėjęs lankyti saleziečių išlaikomą mokyklą ir joje ugdomas 1931 metais Titusas davė pirmuosius vienuolinius įžadus. Baigęs vidurinę mokyklą buvo išsiųstas į Romą teologijos studijoms Popiežiškajame Grigaliaus universitete, o 1938 metų kovo 7 dieną davė amžinuosius vienuolinius įžadus. Tęsė studijas tradiciniame saleziečių vienuolijos centre Italijos mieste Turine, ir ten 1940 metų birželio 3 dieną priėmė kunigystės šventimus. Tais pačiais metais sugrįžo į Slovakiją ir sėkmingai darbavosi su jaunimu Bratislavos parapijose, vėliau buvo saleziečių vidurinės mokyklos Trnavoje kapelionas, katechetas, chemijos mokytojas. Seminaristų gelbėjimo istorija Antrojo pasaulinio karo pabaigoje su sovietų okupacinės kariuomenės pagalba tuometinėje Čekoslovakijoje įsiviešpatavęs komunistinis režimas pradėjo stalinizmui būdingą Bažnyčios persekiojimo ir naikinimo politiką, ypač palietusią vienuolijas. Tas valstybinis teroras labai sustiprėjo 1950 metų pavasarį, kai balandį vadinamojoje barbarų naktyje visos vienuolijos buvo uždraustos, jų institucijos (pavyzdžiui, mokyklos) uždarytos ar suvalstybintos, nekilnojamas turtas konfiskuotas, o patys broliai ir seserys pradėti internuoti ir perkelti perauklėjimui į specialius lagerius. Pradžioje draugų kunigų dėka išvengęs tokio likimo kun. T. Zemanas iškėlė drąsią mintį padėti jauniems slovakų saleziežiams seminaristams, kurie tėvynėje nebegalėjo tęsti studijų, slapta kirsti valstybinę sieną su Austrija, kad jie patektų į vienuolijos centrą Turine ir toliau mokytųsi, ruoštųsi kunigystei. Jis turėjo viltį, kad jaunieji vienuolijos broliai, tapę kunigais Italijoje, galės vieną dieną grįžti į iš komunizmo išsivadavusią Slovakiją arba laisvai skleisti Dievo Žodį pasaulio misijose. Dvi tokios pavojingos ekspedicijos per sieną iš anksto susisiekus su Saleziečių vienuolijos generaline vadovybe, kuri laukė pabėgėlių, pavyko. Jų metu teko slapta brautis per miškus ir plaukti per Moravos upę, kad būtų išvengta susidūrimo su policija tiek Čekoslovakijoje, tiek Austrijoje, kurios rytinę dalį irgi kurį laiką buvo okupavę sovietai. Dvejose kelionėse 1950 metais buvo pervesta apie 60 saleziečių studentų ir jaunų kunigų. Tačiau trečiasis bandymas 1951 metų pavasarį perkirsti geležinę sieną jau nebuvo sėkmingas ir kun. T. Zemanas su bendražygiais pateko į komunistų policijos ir slaptųjų tarnybų nagus. Prasidėjo nauji sunkūs išbandymai nelaisvėje ir tardymai, kankinimai ir grasinimai eliminuoti. Vėliau kun. T. Zemanas pasakojo, kaip per kalėjimo langą jis galėjo matyti Čekoslovakijos stalinistų vykdytas kitų kalinių egzekucijas, jų šauksmus ir maldavimus pasigailėti ir gyveno nuolatiniame laukime, kad kameros durys staiga atsidarys ir jis bus išvestas sušaudyti. Sunki kalėjimų patirtis Parodomasis kun. T. Zemano ir dviejų dešimčių bendražygių dvasininkų teismas prasidėjo 1952 metų vasario 20 dieną. Kaltintojų ideologinis nusistatymas prieš Bažnyčią, Vatikaną ir Vakarų pasaulį buvo akivaizdus. Salezietis kunigas ir jo draugai buvo prokurorų kaltinami kaip sąmoningi valstybės priešai, išdavikai, Vatikano ir užsienio žvalgybų bendradarbiai, norėję nelegaliai pervesti per sieną socialistinės respublikos priešus. Kun. T. Zemanui, tų slaptų kelionių organizatoriui, pareikalauta skirti aukščiausią mirties bausmę. Kupinas tikėjimo salezietis dvasininkas, nepaisydamas tokių grasinimų, nesutrikęs sakė, kad sąžinėje nejaučia jokios kaltės. Viskas, kuo aš esu kaltinamas, dariau iš meilės Bažnyčiai, ypač iš meilės savajai saleziečių bendruomenei, kurios dėka esu toks, koks esu, drąsiai tvirtino kun. T. Zemanas. Todėl jaučiau pareigą palydėti į Vakarus tuos brolius, kurie čia negalėjo atlikti savo trokštamos bažnytinės tarnystės. Jis pabrėžė, kad jautė pareigą pagelbėti jauniems teologijos studentams saleziečiams, kurie, uždarius katalikų vienuolynus, liko be nieko ir tik patekę į Italiją galėjo tęsti studijas ir realizuoti savo pašaukimą bei troškimą tarnauti Bažnyčiai ir vienuolijai. Savo sąžinėje nekaltinu savęs dėl to, ką dariau. Esu patenkintas ir ramus, drąsiai komunistams kaltintojams rėžė herojiškas dvasininkas. Režimo priešiškumas buvo didelis, tačiau tame komunistinio teismo spektaklyje vis dėlto kun. T. Zemanui mirties bausmė nebuvo paskirta: apsiribota įkalinimu 25 metams ir sunkiesiems lagerio darbams. Visi kiti kaltinamieji irgi buvo įkalinti, tik trumpesniam laikui. Buvo akivaizdu, kad įkalinimu buvo siekta susidoroti su kun. T. Zemanu ir jį visiškai eliminuoti. Tai rodė nuolatinis kilnojimas iš vieno lagerio į kitą, sunkiausi darbai, priverstinis dalyvavimas eksperimentuose su radioaktyviu uranu be jokių apsaugos priemonių ir visiškas dvasinis izoliavimas, neretai uždarant į karcerį. Ši sunki patirtis nepataisomai atsiliepė kalinamo saleziečio dvasininko sveikatai ir jis dėl labai prastos fizinės būklės įpusėjęs bausmės atlikimą 1964 metais buvo sąlyginai išleistas iš kalėjimo. Ištikimas tarnystės liudijimas Jam teko gyventi savo gimtajame Vainorių miestelyje faktiškai namų arešto sąlygomis, buvo nuolat sekamas, privalėjo dėvėti tik civilius rūbus, negalėjo turėti jokių dvasinių ryšių su Bažnyčia ir tikinčiaisiais. Vis dėlto po kelerių metų politinė situacija Čekoslovakijoje ėmė šiek tiek keistis dėl vietinio režimo pastangų kurti vadinamąjį komunizmą su žmogiškuoju veidu, kol tai nebuvo sovietinių tankų ir brežnevinės riboto suverenumo doktrinos nutraukta. Tas laikinas situacijos pagerėjimas teigiamai atsiliepė ir kun. T. Zemano padėčiai: ir toliau priverstas dirbti civilinį sandėlininko darbą jis galėjo vakarais vietinėje Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje aukoti šv. Mišias. Sekmadieniais galėjo klausyti išpažinčių ir labai džiaugėsi ištisas valandas galėdamas būti klausykloje, kartais užmiršdamas net nueiti pavalgyti. Juk aš turiu laukti penitento, o ne jis manęs, sakydavo salezietis dvasininkas, kuriam 1968 metais, Prahos pavasario sąlygomis, galiausiai buvo leista viešai eiti kunigišką tarnystę. Toks padėties gerėjimas padėjo kun. T. Zemanui atgauti dvasines jėgas ir pasitikėjimą, bent iš dalies pamiršti patirtas nelaisvės kančias, tačiau prarasta fizinė sveikata negrįžo. Po patirtų trijų sunkių infarktų 1969 metų sausio 7 dieną dosni ir visiškai pasiaukojanti žymiojo saleziečio širdis sustojo visam laikui, o meilės artimui kupina siela išsirengė kelionei į amžinybę. Kun. T. Zemanas buvo teisiškai reabilituotas 1991 metais jau žlugus komunistiniam režimui. Jo beatifikacijos byla Bratislavos arkivyskupijoje pradėta tirti tik 2007 metais, efektyviai prisidedant ir saleziečių bendruomenei. Šios bendros pastangos, patirtos kankinystės akivaizdumas ir dar gyvi liudytojų prisiminimai užtikrino gana sparčią beatifikacijos proceso eigą. Ir tam užteko vieno dešimtmečio. Jau po trejų metų tyrimo, 2010-aisiais, popiežius Benediktas XVI suteikė kun. T. Zemanui Dievo tarno titulą. Dar po penkerių metų šventųjų skelbimo kongregacijos sudaryta teologų komisija vienbalsiai išreiškė palankumą slovako saleziečio kankinystės pripažinimui. Tai ir buvo popiežiaus Pranciškaus pasirašytu dekretu padaryta. Padrąsinimas jauniesiems katalikams Palaimintasis kun. T. Zemanas yra sakęs: Kad ir prarasiu gyvybę, vis tiek žinosiu, jog gyvenau ne tuščiai, jeigu bent vienas iš tų jaunų seminaristų, kuriems padėjau, taps kunigu vietoje manęs. Dabar saleziečių bendruomenėje jis yra laikomas dangiškuoju pašaukimų globėju ir skatintoju. Herojiško slovakų vienuolio ir dvasininko iškėlimo į Bažnyčios altorių garbę proga saleziečių generalinis vyresnysis kun. A. Fernandesas paskelbtame laiške visiems šios vienuolinės šeimos nariams nurodo šios beatifikacijos sąsajas su pasirengimu 2018 metais vyksiančiam Vyskupų Sinodui, kurio tema Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo atpažinimas. Pasak jo, tėvas Titusas tobulai išgyveno savąjį pašaukimą ir ypatingą misiją, kaip veikimą kitų dvasinių pašaukimų gelbėjimui didžiojoje paliudyto tikėjimo dvasioje. Taigi su Dievo malone jis nuėjo savąjį Kalvarijos kelią iki gyvybės aukos per patirtus kankinimus, įkalinimą ir mirtį kaip tikrai sąmoningas krikščionis, vienuolis ir kunigas. Kun. A. Fernandeso laiške primenama, kaip palaimintasis T. Zemanas turėjo iš duonos gabaliukų kalėjime pasidaręs rožinį, kurio kiekvienas karoliukas buvo skirtas vienam iš patirtų komunistinės nelaisvės kentėjimų, suvokiant, kad visi jie buvo paaukoti Dievo garbei. Tai stiprino herojiško saleziečio supratimą, kad gyvenimas yra tikėjimo kelionė, kurios sėkmei visuose išbandymuose reikalingas intensyvus vidinis dvasinis triūsas, ypač malda. Ir tai buvo kritiškomis sąlygomis, kai valdantis komunistų režimas su valstybinio ateizmo doktrina bandė ugdyti bedievišką jaunimą ir iš viešojo gyvenimo ištrinti visus krikščionybės pėdsakus. Taigi, ryžtingas palaimintojo Tituso pasipriešinimas tokiai padėčiai ir meilė Bažnyčiai, vienuoliniam pašaukimui ir apaštalinei misijai yra padrąsinimas šiandienos jauniesiems katalikams, kad jie nepasiduotų sekuliarizmo spaudimui ir drąsiai atpažintų savo krikščionišką pašaukimą. Šv. Jono Bosko charizma Herojiškas palaimintojo T. Zemano liudijimas atspindi vieną nuostabiausių istorijos puslapių, kuriuos vykstant XX amžiaus komunistiniams persekiojimams užrašė Rytų Europos krikščionių bendruomenės bei vienuolijos, aiškina saleziečių vadovas kun. A. Fernandesas. Kaip tuo laiku jaunųjų krikščionių ištikimybė savajam pašaukimui užtikrino tikėjimo išsaugojimą ir spartų atgimimą minėtose teritorijose, taip ir dabar palaimintojo tėvo Tituso beatifikacijos dovana turi tapti stimulu stipriam tikėjimo liudijimui, kai dėl sekuliarizmo juntamas tvirtų ir nuoseklių pašaukimų kunigiškai tarnystei, vienuoliškam gyvenimui ir santuokiniam įsipareigojimui silpnėjimas. Noriu, kad palaimintasis kun. T. Zemanas taptų pavyzdžiu ir globėju švietėjiškoms ir sielovadinėms mūsų vienuolijos struktūroms, jaunimo formavimo centrams dalinantis jaunų žmonių pašaukimo atpažinimo ir stiprinimo džiaugsmu, linki kun. A. Fernandesas. Laiške vienuolijos generalinis vyresnysis nurodo, kad drąsi beatifikuoto slovako saleziečio tikėjimo raiška, gilus gebėjimas atpažinti pašaukimo esmę ir pasiaukoti dėl kitų net iki kankinystės, tinkamai atliepia saleziečių vienuolijos įkūrėjo šv. Jono Bosko charizmą. Taip yra vystoma šios vienuolijos jaunų žmonių ugdymo misija visomis besikeičiančiomis laiko ir vietos aplinkybėmis. Saleziečių generalinis vyresnysis baigdamas laišką primena, jog pašaukimas nėra paprastas darbinės veiklos ar karjeros pasirinkimas, bet viso gyvenimo paskyrimas tam, ką turi geriausio ir gali suteikti kitiems bei savęs visiškas patikėjimas Tam, kuris mus pašaukia ir mus siunčia. Dalindamasis Bažnyčios ir saleziečių bendruomenės Slovakijoje džiaugsmu dėl kun. T. Zemano beatifikacijos, tėvas A. Fernandesas kviečia visas savo vienuolijos bendruomenes vertai saugoti naujojo palaimintojo atminimą, geriau pažinti jo kankinystės aplinkybes bei melsti jo dangiškojo užtarimo ugdant pašaukimus. Priminęs, kaip dešimtmetis berniukas Titusas pasižadėjo Marijai, Krikščionių pagalbai, amžinai būti jos sūnumi, saleziečių vienuolijos vadovas meldė Dievo Motinos globos ir palydėjimo kiekvieno mūsų pašaukimo kelionėje. Apie popiežiaus Pranciškaus spalio 15 dieną švęstą Lotynų Amerikos kankinių kanonizaciją rašysime kitame XXI amžiaus numeryje.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |