|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Zigmas Tamakauskas
Visų Šventųjų dienos išvakarėse Kaune ir Vilniuje Vengrijos ambasada surengė 1956 metais Vengrijoje vykusios antisovietinės revoliucijos ir jos tuometinių atgarsių Lietuvoje, žinomų kaip Vėlinių įvykių, minėjimą. Tai jau įgavo gražios ir prasmingos tradicijos pobūdį, prisimenant mūsų abi tautas, kovojusias už savo laisvę ir nugalėjusias sovietinį imperializmą. Šio tuomet parodyto mūsų tautos solidarumo su kovojusia Vengrija, tos istorinės lietuvių ir vengrų tautų vienybės pademonstruotų įrodymų neištrynė sūkuringi laiko vėjai. Ji liko gyva. Aš tada buvau Vilniaus universiteto antro kurso studentas. Daugelis iš mūsų turėjo jaunatviško idealizmo sparnus, didelį susirūpinimą dėl Lietuvos likimo, stengėsi savo veikla ir įgytomis žiniomis prisidėti prie jos gyvybingumo išlaikymo. Šiuos siekius palaikė ir stiprino savo dėstomomis paskaitomis patriotinės savimonės nepraradę mūsų iškilūs dėstytojai Juozas Balčikonis, Zigmas Zinkevičius, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Jurgis Lebedys, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis, Jonas Dumčius ir kai kurie kiti. Vėliau, prasidėjus partokratiniam siautėjimui, kai kurie iš minėtų dėstytojų buvo kaltinami, kad apie juos sukosi nacionalistiškai nusiteikę studentai... Savo veikloje bandėme derinti įvairias veiklos priemones. Siekdami žinių, pasirinkdavome tokias kursinių darbų temas, kad gautume leidimą patekti į vadinamus specfondus, kuriuose buvo laikoma dar nesunaikinta Nepriklausomybės metais išleista literatūra, kėlusi ideologinį pavojų sovietinei valdžiai. Ją beskaitydami dažnai išbūdavome skaityklose iki vėlaus vakaro. Su kai kuriais studentais, sudarę slaptą patriotinės krypties būrelį, laiminant kunigui, davėme priesaiką Dievui ir Tėvynei Vilniaus Aušros Vartų bei Kauno Arkikatedros Bazilikos koplyčiose. Į pogrindinės organizacijos veiklą kalbinome įsijungti ir rusų kalbą studijavusį, kaip mums atrodė, gana rimtą, mąstantį studentą Bronių Kuzmicką, bet jis bijodamas galimų sovietinio saugumo represijų, prisidėti prie mūsų darbo sąžiningai atsisakė. Vėliau jis Maskvoje baigė filosofijos mokslus, prasidėjus atgimimui, įsijungė į Sąjūdžio veiklą, tapo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) nariu, jo pirmininko pavaduotoju, filosofinių veikalų autoriumi. Stengėmės aktyviai dalyvauti ir atviroje visuomeninėje studentiško gyvenimo veikloje. Mūsų bendrabučio kambarys, nors jame pasikabinome Rafaelio Siksto Madonos paveikslo reprodukciją, buvo įgavo pavyzdingo kambario statusą. Tik vienas kitas į jį užsukęs svečias pamurmėdavo, kad ši reprodukcija kelianti religinę nuotaiką... Tokiems patardavome labiau pasidomėti dailės istorija. Kambario draugas Algirdas Vaitkus, turėjęs kurse didelį autoritetą, gražiai smuikavo, Adolfas Gurskis garsėjo savo poetiniu talentu ir gera dikcija, aš irgi bandžiau pažinti gaidas ir mokytis groti net dviem instrumentais. Mūsų surengtose studentiškose vakaronėse skambėdavo lietuviškos dainos, poezijos posmai. Malonu prisiminti, kad universiteto vadovybė patenkino mūsų prašymą, kuriame prašyta rusų kalbos discipliną nukelti į neprivalomų dalykų sąrašą. Respublikos vadovybės prašėme, kad Vilniaus centrinei gatvei būtų grąžintas Gedimino prospekto vardas. Tuo susidomėjo KGB. Čekistai stengėsi per savo agentus išaiškinti šio rašinio iniciatorius. Kai atsirado studentiškos kepuraitės, raginome studentišką jaunimą sekmadieniais sutartą valandą drauge viešai dalyvauti šv. Mišių aukoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje, parodant ištikimybę nepalaužtai ateistinių vėjų krikščioniškai pasaulėžiūrai, savo tautinei dvasiai. Bažnyčioje su dideliu dvasiniu pakylėjimu klausydavome talentingo tuometinės Konservatorijos studento Kastyčio Matulionio giedamos giesmės (už giedojimą bažnyčioje jis buvo pašalintas iš konservatorijos, baigė pogrindinę kunigų seminariją, tapo pasišventusiu kunigu, LKB kronikos leidimo talkininku, sovietinių lagerių kaliniu kovotoju už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę). Jo balsas, pragydęs galingu tenoru, suvirpindavo visą bažnyčią, paskatindamas susirinkusius dar arčiau glaustis prie altoriaus, prie amžinojo Gėrio šaltinio. Per Velykas su būreliu studentų Kauno Arkikatedroje, apsirengę liturginiais drabužiais, gaudžiant varpams, dalyvavome velykinėje procesijoje. Smagu buvo joje matyti ir kai kuriuos iš Vilniaus atvykusius mūsų dėstytojus. Nepamirštamas ir niekieno neišduotas studentiškas Kūčių vakaras, kurį viename bute slapta parengė tuometinis lituanistinių studijų penktakursis Kazimieras Ambrasas (baigęs universitetą, jis tęsė studijas aspirantūroje, parašė disertacinį darbą, įgijo filologijos mokslų daktaro laipsnį, slapta mokėsi pogrindinėje kunigų seminarijoje, tapo žymiu kunigu, daugelio knygų autoriumi ir vertėju). Šio vakaro metu buvo prisimintas mūsų tautos dvasinės kultūros lobynas, papročiai, jame pakiliai sklandė gyva patriotinė dvasia. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |