Audros laužė –
nepalūžom

Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Artėja šimtosios Nepriklausomybės Akto paskelbimo metinės – iki jų teliko 77 dienos. Nepriklausomybės paskelbimas 1918 m. vasario 16 d. tapo svarbiu įvykiu lietuvių tautai, po 123 metų galėjusiai sukurti savo valstybę naujaisiais laikais. Nepriklausomybės aktą pasirašė dvidešimt Lietuvos Tarybos narių, savo gyvenimu paliudijusių tautos ryžtą turėti savo valstybę. Tęsiame Lietuvos valstybei nusipelniusių žmonių – 1918 metų vasario 16-osios akto signatarų – biografijų publikavimą.

Jonas Smilgevičius

Jonas Smilgevičius

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius gimė 1870 m. vasario 12 d. Šonių kaime (dab. Plungės r.), bajorų šeimoje. Iki 1893 metų mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) ir Liepojos gimnazijose. Studijavo ekonomiką: vienerius metus Karaliaučiaus universitete, vėliau, iki 1899 metų, Berlyno universitete. Studijų metais bendravo su J. Zauerveinu, V. Bruožiu ir kitais lietuvybės puoselėtojais Vokietijoje.

Spaudos draudimo metais J. Smilgevičius rašė į lietuvių spaudą. Dar būdamas šešiolikos metų, surinko medžiagą apie caro valdžios represijas Kęstaičiuose, netoli Alsėdžių. Čia 1886 metais buvo sugriauta bažnyčia, o ją gynusieji žmonės buvo mušami ir trypiami žirgų kanopomis. Dalis šios bažnyčios gynėjų žuvo arba buvo sunkiai sužeista, keliasdešimt prie jos budėjusių žmonių suimta ir ištremta į Sibirą. Šią Kražių skerdynėms prilygstančią tragediją J. Smilgevičius 1904 metais detaliai aprašė JAV leistame laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“. Jis parengė publikacijų laikraščiui „Varpas“, kitiems nelegaliems lietuvių periodiniams leidiniams, o kai buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas – ir pirmajam dienraščiui lietuvių kalba „Vilniaus žinios“. Nuo 1907 metų buvo Lietuvių mokslo draugijos narys.

Baigęs ekonomiką Berlyno universitete, J. Smilgevičius trejus metus dirbo Peterburge, Žemės ūkio ministerijoje, inspektoriumi. Vadovavo Nobelio prekybos įmonių filialui Varšuvoje. Priklausė Varšuvos lietuvių draugijai. Apie 1912 metus grįžo į Lietuvą. Vilniuje bankrutavus Petro Vileišio geležies dirbinių gamyklai, J. Smilgevičius kartu su Jonu Basanavičiumi ir kitais lietuviais įkūrė bendrovę, kuri nupirko bankrutavusią įmonę. „Vilija“ pavadintas fabrikas pradėjo gaminti žemės ūkio padargus. Jis sėkmingai veikė iki 1918 metų. J. Smilgevičius buvo „Vilijos“ savininkų bendrovės pirmininkas. 1913 metais talkino steigiant Vilniaus lietuvių kredito draugiją, įsigijo Užvenčio (dab. Kelmės r.) dvarą, jame užveisė pieninių galvijų bandą, užsėjo tabako plantaciją, įrengė modernų vandens malūną, lentpjūvę, plytinę. Rūpinosi žemės ūkio naujovių populiarinimu lietuvių visuomenėje.

J. Smilgevičius dalyvavo organizuojant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, rengė jos metu priimtus dokumentus. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.

Signataras buvo vienas pagrindinių akcinių bendrovių „Nemunas“, „Dubysa“, „Miškas“, „Neris“, „Sidabrinė lapė“ steigėjų ir akcininkų, vienas iš Lietuvos kredito banko įkūrėjų. J. Smilgevičius iš Užvenčio dvaro, kur svečiuodavosi daugelis to meto iškilių Lietuvos žmonių, neretai nuvykdavo kurį laiką pagyventi į Kauną. Nemažai asmeninių lėšų signataras skirdavo labdarai.

Mirė 1942 m. rugsėjo 27 d. Kaune. Buvo palaidotas Užvenčio dvaro koplyčios rūsyje, 1998 m. perlaidotas Užvenčio miestelio kapinėse.

Justinas Staugaitis

Justinas Staugaitis

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Justinas Staugaitis gimė 1866 m. lapkričio 14 d. Tupikų kaime (dab. Šakių r.), valstiečių šeimoje. 1877 metais pradėjo lankyti Naumiesčio (dab. Kudirkos Naumiestis) pradžios mokyklą. Baigęs Marijampolės gimnaziją, 1885 metais įstojo į Seinų kunigų seminariją.

1890 metais gavęs kunigo šventimus, J. Staugaitis buvo paskirtas Alytaus, vėliau – Sniadovo (Lenkija) parapijų vikaru. 1893 metais buvo perkeltas į Balbieriškį, 1895 metais pradėjo dirbti Varšuvos arkivyskupijoje Blendovo, Lodzės parapijų vikaru, vėliau – Varšuvos realinės berniukų gimnazijos kapelionu. 1906 metais kunigas J. Staugaitis tapo naujos Lekėčių parapijos (dab. Šakių r.) klebonu. Tuo pat metu jis įsitraukė į socialinę ir politinę veiklą. Buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, vienas iš vadovų. Jis pasiūlė labdaros tvarkymo būdus, vėliau taikytus ne tik Pirmojo pasaulinio karo metais, bet ir Lietuvos Respublikoje: kurti specialias šalpos draugijas, kuo daugiau socialinės rūpybos darbų pavesti parapijoms. J. Staugaitis Marijampolėje įsteigė senelių ir našlaičių namus, vaikų darželį. 1906 metais kunigas įkūrė katalikišką „Žiburio“ švietimo draugiją, rūpinosi pradinių lietuviškų mokyklų ir bibliotekų steigimu, Marijampolėje atidarė mergaičių progimnaziją, dalyvavo steigiant Marijampolėje 1907–1914 metais veikusią ūkio draugiją „Žagrė“.

1908 metais J. Staugaitis pradėjo bendradarbiauti Seinuose leidžiamame katalikų dvasininkams skirtame žurnale „Vadovas“, 1909—–913 metais jį redagavo. Straipsnius tikybos, etikos, socialiniais, politikos klausimais publikavo laikraščiuose ir žurnaluose „Šviesa“, „Ūkininkas“, „Šaltinis“, „Vilniaus žinios“, „Viltis“, „Bažnytinė apžvalga“, „Spindulys“, „Tiesos kelias“, „Švietimo darbas“, „Naujoji Romuva“. Nuo 1911 metų priklausė Lietuvių mokslo draugijai. 1912 metų vasarą tapo Pakuonio, 1916 metais – Aukštosios Panemunės klebonu.

J. Staugaitis dalyvavo rengiant 1917 m. rugsėjo 18—22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Tą pačią dieną signataras tapo antruoju Tarybos vicepirmininku. J. Staugaitis kartu su A. Smetona ir J. Vileišiu dalyvavo derybose su Vokietija. Jų metu 1918 m. kovo 23 d. buvo gautas Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimas de facto. Buvo vienas iš Lietuvos atstovų 1918–1920 metais vykusioje Paryžiaus taikos konferencijoje. Išrinktas į Steigiamąjį, Pirmąjį ir Antrąjį Seimus, buvo jų vicepirmininkas, o nuo 1923 m. rugpjūčio 10 d. iki 1925 m. sausio 27 d. – Antrojo Seimo pirmininkas. Kaip parlamento vadovas kartais pavaduodavo Lietuvos Respublikos prezidentą. 1920 metais J. Staugaitis vadovavo Steigiamojo Seimo delegacijoms, pasiųstoms į Londoną, Paryžių ir Romą siekiant Lietuvos tarptautinio politinio pripažinimo.

Signataras rūpinosi, kad būtų nustatyti Lietuvos santykiai su Vatikanu, kelis kartus pats kreipėsi į popiežiaus atstovus dėl valstybės politinio pripažinimo, kurio sulaukta 1926 metais, kai popiežius įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją. Tuomet J. Staugaitis tapo naujos Telšių vyskupijos vadovu. Jau 1922 metais jis buvo patvirtintas Seinų kapitulos kanauninku, 1924 metais jam suteiktas prelato vardas. Paskirtas vyskupu J. Staugaitis 1927 metais įkūrė Telšių kunigų seminariją, steigė naujas parapijas, surengė tris eucharistinius kongresus. Vyskupijoje aktyviai veikė katalikų jaunimo ir socialinės organizacijos: pavasarininkų, Šv. Zitos tarnaičių ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos. Vyskupas J. Staugaitis buvo vienas iš opozicijos lyderių tautininkams įsitvirtinus valdžioje. Jo rūpesčiu 1925–1940 metais leistas katalikų savaitraštis „Žemaičių prietelius“. J. Gintauto slapyvardžiu signataras parašė romaną „Tiesiu keliu“, apysaką „Tarp jausmų ir pareigos“.

Mirė 1943 m. liepos 8 d. Telšiuose, palaidotas Telšių Katedroje.

Aleksandras Stulginskis

Aleksandras Stulginskis

Gimė 1885 m. vasario 26 d. Raseinių apskrityje, Kaltinėnų valsčiuje, Kutalių kaime. Mokėsi Kaltinėnų liaudies mokykloje. 1904 metais baigė keturias Liepojos (Latvija) gimnazijos klases, 1908 metais – Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Metus tobulinosi Insbruko (Austrija) universiteto Teologijos filosofijos fakultete. Atsisakė įšventinimo į kunigus. 1913 metais baigė Halės (Vokietija) universiteto Žemės ūkio institutą.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje buvo vienas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti vadovų Vilniuje. Dėstė gamtos mokslus Lietuvių gimnazijoje, vadovavo Lietuvių pedagoginiams kursams, buvo Vilniaus daržų steigėjas.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas į Lietuvos Tarybą (vėliau – Valstybės taryba). 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Vadovavo Valstybės Tarybos Tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijai. Redagavo „Viensėdžio“ žurnalą, „Ūkininko“ laikraštį.

Vienas Lietuvių krikščionių demokratų partijos steigėjų, jos CK pirmininkas, Ūkininkų sąjungos steigėjas ir pirmininkas. II Mykolo Sleževičiaus (1918 12 26–1919 03 12) Ministrų kabinete – ministras be portfelio. III Prano Dovydaičio (1919 03 12 – 1919 04 12) Ministrų kabinete – Ministro Pirmininko pavaduotojas, vidaus reikalų, maitinimo ir viešųjų darbų ministras. IV Mykolo Sleževičiaus (1919 04 12–1919 10 07) Ministrų kabinete – žemės ūkio ir valstybės turtų ministras. 1919 metais – vienas Ūkio bankų steigėjų.

Buvo Steigiamojo Seimo Pirmininkas ir einąs Prezidento pareigas. I Seimas (1922 m.) A. Stulginskį išrinko Lietuvos Respublikos Prezidentu, II Seimas jį perrinko Prezidentu (1923 06–1926 06). III Seimo Pirmininkas (1926 12 19–1927 04). Kai Prezidentas Antanas Smetona paleido III Seimą, A. Stulginskis siūlė nenutraukti demokratinės lietuvių visuomenės raidos ir skelbti naujus Seimo rinkimus. Jo pasiūlymą ignoravus, 1935 metais kartu su buvusiu Prezidentu Kaziu Griniumi, buvusiais premjerais paskelbė Pareiškimą Prezidentui A. Smetonai dėl gyventojų nepasitenkinimo, siūlydamas įvesti viešą valstybės lėšų naudojimo kontrolę, reikalaudamas laisvės spaudai, kuri būtų atsakinga tik teismui. 1927 metais iš politinio gyvenimo pasitraukė, tvarkė savo ūkį Kretingos valsčiaus Jokūbavo dvare. 1926–1941 metais buvo Pauliaus Dogelio gamybinio ūkio vedėjas, kooperatyvų „Lietūkis”, „Linas” tarybų narys.

1941 m. birželio 13 d. okupacinės sovietų valdžios suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą, į Rešiotus. 1952 metais nuteistas kalėti 25 metus, bet po dvejų metų paleistas, dirbo Komijos ATSR sandėlininku Kvitkevoso miškų pramonės ūkyje, agronomu Pezmago sovietiniame ūkyje (sovchoze). 1956 metais A. Stulginskiui leista grįžti į Lietuvą. 1957–1959 metais dirbo vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje, sunkiai ir vargingai gyveno.

Mirė 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune, palaidotas Aukštosios Panemunės kapinėse.

Parengta pagal Aigustės Vykantės Bartkutės medžiagą

© 2017 „XXI amžius“