Audros laužė –
nepalūžom

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Audros laužė – nepalūžom“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.

Valstybės kūrėjai

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai

Jonas Smilgevičius

Artėja šimtosios Nepriklausomybės Akto paskelbimo metinės – iki jų teliko 77 dienos. Nepriklausomybės paskelbimas 1918 m. vasario 16 d. tapo svarbiu įvykiu lietuvių tautai, po 123 metų galėjusiai sukurti savo valstybę naujaisiais laikais. Nepriklausomybės aktą pasirašė dvidešimt Lietuvos Tarybos narių, savo gyvenimu paliudijusių tautos ryžtą turėti savo valstybę. Tęsiame Lietuvos valstybei nusipelniusių žmonių – 1918 metų vasario 16-osios akto signatarų – biografijų publikavimą.

Jonas Smilgevičius

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius gimė 1870 m. vasario 12 d. Šonių kaime (dab. Plungės r.), bajorų šeimoje. Iki 1893 metų mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) ir Liepojos gimnazijose. Studijavo ekonomiką: vienerius metus Karaliaučiaus universitete, vėliau, iki 1899 metų, Berlyno universitete. Studijų metais bendravo su J. Zauerveinu, V. Bruožiu ir kitais lietuvybės puoselėtojais Vokietijoje.

Likimai

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Petras Paulaitis – Estė kolegijos moksleivis 1927 metais

Laisvės kovų istorijoje Petras Paulaitis (1904 06 09–1986 02 19) yra neeilinė asmenybė, vienas įžymiausių pasipriešinimo sovietų ir vokiečių okupacijoms organizatorių ir vadų. Baigęs mokslus Vakarų Europos aukštosiose mokyklose buvo išauklėtas humanizmo ir krikščioniškosios moralės dvasia, todėl didžiosiomis gyvenimo vertybėmis jam tapo artimo meilė, tautos laisvė, pilietinė demokratija ir socialinis teisingumas. P. Paulaičio rezistencinė veikla prasidėjo pirmosios sovietinės okupacijos metais, kai, pasirinkęs politinio emigranto kelią, Vokietijoje, Berlyne, įstojo į Lietuvos aktyvistų fronto karinę organizaciją. Laisvės kovotojo patirtis subrendo pasipriešinimo nacių okupacijai metais.

Žaizdos

Našlaičiai kauburėliai

Dar kartą liūdnai apie lietuvių karių kapus Vilniaus Antakalnio kapinėse

Marija Jakimavičienė,

dim. vyr. ltn., 1991 metų savanorė, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narė

Gerai išlikę lietuvių karių kapų kauburėliai Antakalnio kapinėse

Lapkričio 11 dieną LRT „Panoramos“ laidoje buvo parodyti apleisti lietuvių karių kapai Antakalnio kapinėse. Komentarą apie juos sakė Kultūros paveldo departamento (KPD) vyr. inspektorė Audronė Vyšniauskienė ir Lietuvos Karo akademijos karo istorijos skyriaus viršininkas mjr. Gintautas Jakštys. Jų abiejų teiginiai buvo panašūs: „Šioje vietoje tikriausiai esą palaidoti Pirmojo pasaulinio karo metais sužeisti ir Sapiegos ligoninėje gydyti ir mirę rusų kariai“. Šie teiginiai yra nelogiški ir visai neįtikinantys. Ne pirmus metus girdžiu apie šiuos A. Vyšniauskienės teiginius, bet jau ir mūsų karininkų, kuriuos bandydavau įkalbėti pradėti žygius šiems kapams tvarkyti. Susidarė įspūdis, kad inspektorė mūsų žmones laiko lengvatikiais ir sugebėjo jiems įteigti, kad čia palaidoti Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose sužeisti rusų kariai, gydyti Sapiegos ligoninėje ir joje mirę, taigi esą nereikia dar kažko ieškoti. Kairėje mūsų karių kapų sklypo pusėje yra asfaltuotas takas, skiriantis mus nuo Pirmajame pasauliniame kare žuvusių rusų karių kapų sklypo. Tiesa, ten pačių kapų nėra. Teritorijoje pastatyti rusų kryžiai ir aiški tvarkinga kapų teritorija. Nesu nei girdėjusi, nei mačiusi nė vienos valstybės, kuri kovose žuvusius savo karius palaidotų viename sklype, o sužeistus ir gydytus ligoninėje, bet mirusius savo karius laidotų kitoje vietoje be jokio skiriamojo ženklo, be jokio kryžiaus ar panašaus ženklo. Juk rusams Pirmasis pasaulinis karas irgi buvo šventas, jie tikėjosi galutinai prisijungti mūsų mažas valstybes ir dar prisidėti Europos gabalų. Tad jie negalėjo atskirai laidoti savo žuvusius ar sužeistus gydytus ir mirusius. Tai būtų neįtikėtina! Be to, Kultūros paveldo departamento atstovai niekada neužsiminė, kad turi archyvinius ar archeologinius to sklypo rusų karių kapų duomenis. O jeigu neturi, tai kaip gali tiek metų užsispyrusiai teigti, kad čia palaidoti Sapiegos ligoninėje gydyti ir mirę rusų kariai? O gal tai – ateivių kapai? Juk tai neigti irgi nėra duomenų. Be to, sovietai niekur nenaikino Pirmajame pasauliniame kare žuvusių rusų kapų ar kryžių. Be to, abu specialistai kalba, kad Antakalnio kapinėse galėję būti palaidoti koks 40 žuvusių mūsų karių, nes esą 1918–1920 metais prie Vilniaus nebuvę didelių mūšių, o iš toliau nevežė. Bet kažkodėl užmiršo mūsų karių mūšius su bermontininkais, Denikino armijos likučiais, želigovskininkais, AK kariais. Čia galėję būti palaidoti ir Birželio sukilimo kariai. Tai liudijo ir mano vyras a.a. plk. ltn. Eugenijus Jakimavičius. Bet vėl jo jau nebepaklausi. Ne vienas stengėsi man įteigti, kad šiose kapinėse negali būti Birželio sukilėlių kapų. Tačiau yra kapas su paminklu – kryžiumi, ant kurio dabar paryškintas užrašas: „Karūnas Povilas Ožiūnas, žuvęs kovoje su bolševikais. 1941 VI 23“. Kitų paminklų užrašai sunkiai įskaitomi, papilkėję. Reikėtų jaunų, sąžiningų, geromis akimis jaunuolių, kurie perskaitytų ir paryškintų užrašus. Buvo ir daugiau tai liudijusių garbingų asmenų, kuriais aš pasitikiu, po karo mačiusių tuos mūsų karių kapus. Žinant, kaip sovietai stengėsi neigti Birželio sukilimą ir naikino jo dalyvių kapus (pirmasis kapas su kryžiumi ir aiškiu įrašu, kieno šis kapas, jau yra daug), yra geriausias įrodymas, kad tų kapų galėję būti ir daugiau. O gal juos atrasime?

Žaizdos

Diena Lietuvai tėvynei ir kariams

Paminklą šventina Kupiškio dekanas kun. Mindaugas Kučinskas

Kupiškis. Lapkričio 23-ąją Lietuvoje paminėta Lietuvos kariuomenės diena. Kupiškio krašto žmonės rinkosi į senąsias Kupiškio miesto kapines. Čia baltuoja 1929 metais visuomenės draugijų ir Kupiškio šaulių pastatytas paminklas kariams savanoriams, žuvusiems 1919–1920 metais kovose dėl Lietuvos laisvės. Tai – vienas iš 21 objekto Kupiškio rajone istoriniams įvykiams įamžinti, pastatytas pagal paminklo statymo komisijos parengtą ir skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus pataisytą projektą. Paminklas betoninis, šešių metrų aukščio. Ant laiptuotos pakylos stovi baltas kvadrato formos obeliskas su pilkais Gedimino stulpais ir baltu kryžiumi. Aplink paminklą įamžinti tautiniai patriotiniai simboliai: Krašto gynimo emblema, kryžius, Vytis ir rūtos šakelė, sukryžiuota su ąžuolo lapu. Pritvirtintos plokštės su užrašais. Priekinėje plokštėje įrašyta: „Brangieji tautos milžinai, per amžius palaiminti būkit. Kentėdami, gyvybę aukodami, Lietuvai laisvę iškovojot“, kitoje plokštėje: „Garbingiems kariams, žuvusiems, 1919–1920 m. kovose dėl Lietuvos laisvės. Dėkinga visuomenė ir Kupiškio šaulių būrys. 1929 m.“ Šoninėse plokštėse įrašyta: „Garbinga mirti dėl Tėvynės“ ir „Čia ilsisi 60 Lietuvos nepriklausomybės gynėjų“.

Žaizdos

Generolo Tado Kosciuškos atminimas Ukmergėje pagerbtas patrankos šūviais

Šalia apdovanotųjų T.Kosciuškos kryžiumi nusifotografavo ir šventės svečiai: Povilas Urbšys (kairėje), šalia jo Julius Proškus, Audrius Butkevičius, Vaidutė Sakolnikienė, Arimantas Dumčius, Romas Petras Šaulys, Vladas Kovarskas, Raimondas Ramanauskas ir Raimondas Kaminskas

Savaitgalį Ukmergėje kaip ir prieš 200 metų patrankos šūviais iškilmingai pagerbtas Tadas Kosciuška – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierius, generolas, kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę didvyris, vyriausiasis 1794 metų sukilimo vadas Lenkijoje ir Lietuvoje. Paminėdami 200-ąsias gen. T. Kosciuškos mirties metines ukmergiškiai surengė gražų renginį, kuriame vyko ir apdovanojimo ceremonija.

Jolita Žurauskienė,

„Valstiečių laikraščio“ žurnalistė

Renginyje netrūko svečių

200-ųjų T. Kosciuškos mirties metinių paminėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčioje. Kun. Šarūnas Petrauskas jas aukojo ir už Karaliaus Mindaugo rinktinės įkūrimą bei atsikūrusią Ukmergės 1002-ąją šaulių kuopą. Kunigas pašventino penkis T. Kosciuškos kryžius (išleistus Kauno sąjūdžio), kurie buvo perduoti vėliau vykusios iškilmingos apdovanojimo ceremonijos organizatoriams.